Kauno apygardos teismo sprendimas

2014-06-16 · Civilinė byla Nr. 2A-871-260/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-06-16
Bylos Nr.
2A-871-260/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Žibutė Budžienė (pirm.), Raimondas Buzelis (pran.), Leonas Jachimavičius
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Rimansta“
Civilinė byla Nr. 2A-871-260/2014,Proceso Nr. 2-17-3-02057-2013-3,Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 44.5.2.4; 73.2.6.1; 121.14;121.21;
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-37-559/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rimansta“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu (b.l. 2–4, t. I) prašė priteisti jai iš atsakovės 140 932,26 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2011 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. AYAS 01 8181470, kuria buvo apdrausta transporto priemonės Volvo FH 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Dėl 2011 m. lapkričio 28 d. 16 val. 30 min. Prancūzijoje įvykusio eismo įvykio, kurio kaltininku pripažintas transporto priemonės Volvo FH 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. D., metu sužalotų asmenų, apgadintų transporto priemonių ir kelio atitvarų ieškovė išmokėjo 140 932,26 Lt dydžio draudimo išmoką. Atsakovė pagal šalių sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS 01 8181470 8241 Lt dydžio draudimo įmoką turėjo sumokėti sutartyje nustatyta tvarka iki 2011 m. lapkričio 11 d., tačiau atsakovė draudimo įmoką sumokėjo pavėluotai, t. y. 2011 m. lapkričio 14 d. sumokėjo 2 141 Lt, o 2011 m. gruodžio 9 d. – likusią draudimo įmokos dalį – 6 100 Lt. Nors atsakovė laiku nesumokėjo draudimo įmokos, tačiau draudimo apsauga jos apdraustai transporto priemonei remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 6 dalimi vis tiek buvo taikoma. Ieškovė įvykdė savo pareigą išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos ir remiantis minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi įgijo regreso teisę į atsakovę. Eismo įvykio metu A. D., kuris yra atsakovės darbuotojas, transporto priemonę valdė turėdamas atsakovės leidimą ir vykdydamas darbdavio tarnybines užduotis, todėl būtent atsakovė turi atlyginti žalą, atsiradusią dėl jos darbuotojo, ėjusio savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį (b.l. 100–104, t. I) su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė pati nevykdė draudimo taisyklėse nustatytos pareigos tinkamai ir laiku vykdyti sutartinesprievoles, savo profesinės veiklos maksimaliai ir tinkamai informuoti atsakovę, todėl įvykus draudiminiam įvykiui negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos remdamasi vien tik tuo, kad laiku nebuvo sumokėtosdraudimo įmokos. Ieškovė, atsakovei iki nustatyto termino nesumokėjus draudimo įmokos, draudimo sutarties nenutraukė, nestabdė draudimo sutarties apsaugos bei neskaičiavo delspinigių, kas leidžia manyti, kad ieškovė tokio sutarties pažeidimo nelaikė esminiu. Aplinkybė, kad ieškovė, žinodama apie įvykusį draudiminį įvykį, priėmė ir likusias draudimo įmokas, rodo, kad ji prisiėmė pagal draudimo sutartis atsirandančius teisiniuspadarinius. Ieškovė neginčija fakto, kad visos draudimo įmokos buvo sumokėtos ir jospriimtos. Tarp šalių buvo nusistovėję tam tikri sutartiniai draudimo santykiai, šalyspasitikėjo viena kita ir toleravo tam tikrus mokėjimo vėlavimus. Be to, eismo įvykio metu atsakovė buvo sumokėjusi draudimo įmokądaugiau nei už 3 mėnesius. Ieškovės pasyvus elgesys tylint ir neįspėjant atsakovės dėl draudimo įmokų nesumokėjimo, patvirtina, kad sutartys buvo sudarytosir galiojo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 8 d. sprendimu (b.l. 54–60, t. II) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidas, valstybės naudai priteisė iš ieškovės 20,02 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad ieškovė, tarpininkaujant UADBB „Investicijų brokeris“, ir atsakovė 2011 m. lapkričio 11 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS 01 8181470, kuria laikotarpiui nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. lapkričio 10 d. privalomuoju draudimu buvo apdrausta atsakovės transporto priemonės Volvo FH 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Pagal sutartį mokėtina draudimo įmoka 8 241,00 Lt dydžio turėjo būti sumokėta sutarties sudarymo dieną – 2011 m. lapkričio 11 d. Atsakovė draudimo įmoką sumokėjo dalimis praleidusi sutartyje nustatytą terminą jai sumokėti: 2011 m. lapkričio 14 d. sumokėjo 2 141 Lt, o 2011 m. gruodžio 9 d.– 6 100 Lt.2011 m. lapkričio 28 d. Prancūzijoje dėl atsakovės darbuotojo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužaloti du asmenys bei apgadinti du automobiliai VW POLO ir FORD FIESTA, dėl kurio ieškovė išmokėjo 40 816,80 EUR (140 932,26 Lt) draudimo išmokas. Teismas nustatė, kad ginčo tarp šalių dėl to, jog atsakovė pažeidė draudimo sutartyje numatytą draudimo įmokų mokėjimo terminą, nėra, taip pat nėra ginčo dėl draudiminio (eismo) įvykio buvimo bei draudimo išmokos dydžio ir jos išmokėjimo fakto. Teismas pripažino, kad Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 daliestaikymas siejant jį vien tik su faktu, kad atsakovė draudiminio eismo įvykio metu nebuvo sumokėjusi dalies priklausančios mokėti draudimo įmokos, kurią faktiškai atsakovė sumokėjo praėjus 10 dienų po draudiminio įvykio, nėra pakankamai pagrįstas. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad šalys buvo sudarę ne vieną draudimo sutartį ir kad įmokos pagal kelias draudimo sutartis buvo mokamos ne pagal sutartyse nustatytus terminus, todėl pripažino, kad ieškovė toleravo tokią atsiskaitymų pagal sutartis praktiką kai draudimo įmokos mokamos ne laiku, nereikalavo savalaikio jų mokėjimo. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad atsakovei negali kilti atsakomybė už pažeidimą, kurio iš esmės nelaikė pažeidimu pats draudikas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė pranešimą su jame nurodytomis draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmėmis išsiuntė atsakovei jau po to, kai ši buvo sumokėjusi likusią 6 100,00 Lt draudimo įmokos dalį, t. y. 2011 m. gruodžio 9 d., kad draudimo brokerės J. S. 2011 m. gruodžio 8 d. elektroniniame laiške, adresuotame atsakovei, kuriuo ji priminė atsakovei apie nesumokėtą draudimo įmoką, nebuvo nurodytos sutarties netinkamo vykdymo teisinės pasekmės, be to nurodyta neteisinga likusi nesumokėta draudimo įmokos suma, sprendė, kad atsakovė nebuvo tinkamai informuota apie numatytas draudimo įmokų nesumokėjimo pasekmes, pripažino, kad ieškovė, kaip stipresnioji sandorio šalis, netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, todėl laikė, kad jai neatsirado pagrindas reikalauti iš atsakovės grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtas sumas. Teismas nurodė, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą atsakovei, patvirtino, kad draudimo apsauga eismo įvykio metu galiojo, ji vykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir išmokėjo draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, priėmė visus atsakovės mokėjimus, todėl sprendė, kad ieškovė draudimo sutartį laikė galiojančia ir priimdama atsakovės mokėjimus pripažino tinkamą atsakovės prievolių įvykdymą. Be to, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nutraukiant draudimo sutartį ieškovė likusį nepanaudotą draudimo įmokos likutį 6 664,85 Lt užskaitė kitai draudimo sutarčiai, sprendė, kad ieškovė nelaikė pavėluotos draudimo įmokos sumokėjimo fakto esminiu sutarties pažeidimu TPVCAPD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme. Teismas, ieškovei priėmus visas atsakovės įmokas pagal draudimo sutartį, pripažino, kad ieškovė neturi teisės reikalauti jos išmokėtų nukentėjusiems asmenims draudimo išmokų, nes toks reikalavimas prieštarautų šalių sudarytos draudimo sutarties esmei, kadangi atsakovė kaip tik ir draudėsi nuo to, kad įvykus draudiminiam įvykiui neturėtų nuostolių atlygindama žalą. Teismas nurodė, kad draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, taip pat įstatymo nustatyta tvarka draudikui nepasinaudojus draudimo apsaugos sustabdymo teise, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos galiojant draudimo apsaugai. Teismas pažymėjo, kad TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalies teisės norma, kuria remiasi reikšdama ieškinį ieškovė, nėra imperatyvi, nes jos pagrindu dėl nurodytų aplinkybių, t.y. laiku nesumokėtos draudimo įmokos, draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas ir ši teisė yra kompensuojamojo, o ne baudžiamojo pobūdžio norma, todėl teisingumo principui prieštarautų pavėluotos draudimo įmokos priėmimas, o po to reikalavimas grąžinti sumokėtą draudimo išmoką atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko esant nesumokėtai draudimo išmokai. Teismas sprendė, kad ieškinio patenkinimas šioje byloje prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė (b.l. 62–66, t. II) prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovės 70 466,13 Lt sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi sena ir nebeaktualia pirmosiosir apeliacinėsinstancijos teismų praktika dėl Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 daliestaikymo, todėl skundžiamas sprendimas prieštarauja apeliaciniame skunde nurodytai kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012, 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013).Teismas nepagrįstai sprendė, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas nėra esminis sutarties pažeidimas. Taip pat teismas nepagrįstai sprendė, kad nors ir pavėluotas, tačiau pilnas visos draudimo įmokos pagal sutartį per pakankamai trumpą laiką sumokėjimas yra pagrindas ieškinį atmesti, kadangi įstatyme yra konkrečiai įtvirtintos sąlygos, su kuriomissiejama draudiko teisė reikšti regresinį reikalavimą. Draudikas turi teisę reikalauti grąžinti draudimo išmoką ne tik tais atvejais, kai draudėjas apskritai nėra sumokėjęs draudimo įmokos, bet irtais atvejais, kai draudimo įmokos nesumokėjo sutartyje nustatytu laiku, t. y. pakanka juridinio fakto, kad draudėjas būtų pavėlavęs sumokėti draudimo įmoką.Teismas apeliantėsveiksmus priimant pavėluotai sumokėtą draudimo įmokosdalį laikė patvirtinančiais tinkamą atsakovės prievolių vykdymą, tačiau vien dėl šios aplinkybės apeliantė negali prarasti teisės reikalauti iš atsakovės išmokėtų sumų. Pavėluotas draudimo įmokų sumokėjimas yra sutarties pažeidimo padarinių šalinimas, kuris nepaneigia sutarties pažeidimo kaip pagrindo regreso teisei pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalį įgyti.Pirmosios instancijos teismasnepagrįstai konstatavo, kad apeliantė toleravo vėluojančių atsiskaitymų pagal sutartis tvarką, kadangi byloje esantys įrodymai paneigia šią išvadą. Apeliantės ir draudimo brokerės atsakovei siųsti pranešimai apie skolą už draudimo apsaugą patvirtina, kad draudimo įmokos nesumokėjimą draudimo sutartyjenustatytu laiku apeliantė laikė ir laiko esminiu draudimo sutarties pažeidimu.Teismo nurodytos aplinkybės, jog pranešimas su jamenurodytomis draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmėmis atsakovei buvo išsiųstas po to, kai dalisdraudimo įmokos jau buvo sumokėta, bei tai, kad draudimo brokerės 2011 m. gruodžio 8 d. elektroniniame laiške, adresuotame atsakovei, nebuvo nurodytos sutarties netinkamo vykdymo teisinėspasekmės, nėra teisiškai reikšmingos, kadangi tokie pranešimai nėra Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies taikymo ar netaikymo sąlyga. Nurodytos aplinkybėspatvirtina, kad atsakovei nebuvo leista mokėti įmokų dalimis.Teismasnepagrįstai reikšminga aplinkybe laikė ir tai, kad apeliantė, atsakovei kreipusis su prašymu nutraukti tarp šalių sudarytą draudimo sutartį Nr. AYAS 01 8181470 irlikusį nepanaudotą draudimo įmokoslikutį užskaityti kitai draudimo sutarčiai, šį atsakovėsprašymą tenkino, kadangi minėta draudėjo teisė įtvirtinta įstatyme - Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje. Nurodytos aplinkybės niekaip nepatvirtina, kad apeliantė nelaikė pavėluotos draudimo įmokos sumokėjimo fakto esminiu sutarties pažeidimu.Teismasnepagrįstai ieškinio netenkino remdamasis ta aplinkybe, kad apeliantė nepasinaudojo draudimo apsaugos sustabdymo teise, kadangi net ir nepasinaudojęs šiateise draudikas nepraranda galimybės remtis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi. Nurodytanorma skirta reglamentuoti teisiniams padariniams, kai draudimo sutartis nėra sustabdyta ar nutraukta. Draudikas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti draudimo apsaugą ar nutraukti draudimo sutartį, tačiau net ir draudimo sutartiesnutraukimo procedūra neužkerta kelio draudikui reikalauti sumokėti draudimo įmokos dalį už iki nutraukimo galiojusią draudimo apsaugą bei reikalauti pagal draudimo sutartį grąžinti išmokėtas sumas.Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė galėjo nesuteikti draudimo apsaugos, kadangi draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyjenurodytos datos, o ne nuo įmokos sumokėjimo dienos.Apeliantė prašo priteisti iš atsakovės 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos sumos. Atsakovė yra juridinis asmuo, kurio pagrindinė veikla yra transporto paslaugos – krovinių vidinis ir tarptautinis gabenimas, todėl jai, kaip profesionaliai verslininkei yra keliami aukštesni nei vidutinio atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Atsakovei yra ir turi būti žinoma privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo rūšies tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jei yra pažeidžiamos įstatymo ar sutarties nuostatos. Todėl, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nukentėjusiems asmenims išmokėtos draudimo išmokos sumą, draudimo įmokos pavėlavo sumokėti terminus, t. y. kad atsakovė drausimo įmoką pavėlavo sumokėti ne keletą dienų, o beveik mėnesį, kad atsakovei turi būti žinomos sutarties netinkamo vykdymo pasekmės, apeliantės prašoma priteisti suma atitiktų protingumo, proporcingumo ir teisingumo reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 76–82, t. II) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantė pareiškė naują reikalavimą, kadangi prašo priteisti iš atsakovės ne pirmosios instancijosteisme nurodytą 140 932,26 Lt sumą, o 70 466,13 Lt sumą. Pagal pateiktą apeliacinį skundą nėra aišku, su kokia pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi apeliantė nesutinka, kuo šisnesutikimas yra pagrįstas, kokiu pagrindu yra keičiama ieškinio reikalavimo suma ir ar šis reikalavimasyra atsisakymas dalies anksčiau pareikšto reikalavimo bei kuo toksatsisakymasgrindžiamas. Dėl naujai pareikšto reikalavimo nėra priimtas pirmosios instancijosteismo sprendimas, todėl nesant apeliacinio apskundimo objekto, skundas turi būti atmestas. Apeliantė nepagrįstai nurodė, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl draudimo įmokosmokėjimo dalimis, kadangi tiek sutartiesnuostatos, tiek ir liudytojų parodymai patvirtina, kadtarp šalių buvo susitarimas, kad draudimo įmokos gali būti sumokėtosdalimis per 30 dienų. Jei apeliantė pripažįsta, kad šalių sudaryta sutartis galiojo, tai ji pripažįsta tinkamu ir dalies draudimo įmokos sumokėjimą 2011 m. lapkričio 14 d., nes, priešingu atveju, sutarties galiojimas turėtų būti perkeltas po paskutinės sumokėtos įmokos 2011 m. gruodžio 9 d. sumokėjimo arba sutartis nutraukta. Draudiko sutikimą priimti įmokos dalį iki draudiminio įvykio bei po jo, ir dėl eismo įvykio vėliau išmokėtą draudimo išmoką, atsakovė vertino kaip draudiko pripažinimą apie draudimo sutartyje įtvirtintą įmokos sumokėjimo terminą per 30 dienų. Draudikui savo veiksmais ar neveikimu patvirtinus, kad draudimo apsauga galiojair be įmokos nustatytu terminu sumokėjimo, neliko pagrindo pripažinti, kad atsakovė praleido draudimo įmokos sumokėjimo terminą ar jį pažeidė. Apeliantei nepasinaudojus teise nutraukti sutartį vienašališkai ir nesiėmus kitų priemonių, buvo eliminuota jos teisė reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka remiantis vien atsakovės nesumokėtos įmokos faktu. Apeliantė nesiuntė jokio pranešimo atsakovei dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kas tik patvirtina, kad apeliantė klaidina teismą. Apeliantė nenutraukė šalių sudarytos draudimo sutarties, nesustabdė apsaugos galiojimo, neskaičiavo delspinigių, kas rodo, kad ji įmokos laiku nesumokėjimo nelaikė esminiu sutarties pažeidimu. Apeliantė, priimdama iš atsakovės įmokasir nenutraukdama sutarties, arba nepareikšdama pretenzijos, veikė savo rizika ir sąskaita. Atsakovė buvo sumokėjusi draudimo įmokąuž visą ketvirtį, per kurį ir įvyko draudimo įvykis, įmoką apeliantė buvo priėmusi, draudimo įmokos mokėjimas buvo derinamas su draudimo brokeriu, draudimo sutartis galiojo, pretenzijų dėl įmokų apeliantė nereiškė, todėl ji neturi teisėsreikalauti iš atsakovės išmokėtos draudimo išmokos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys atsakovei UAB „Rimansta“ dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai aiškinus ir taikius ginčo santykiams reglamentuoti taikytinas materialinės teisės normas, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 11 d. UAB „Rimansta“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, atstovaujama UADBB Investicijų brokeris darbuotojos J. S., sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS 01 8181470 (b.l. 9, t. I), kuria apeliantė(draudikas) apdraudė transporto priemonės Volvo FH12 valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Sutartyjenumatyta sutarties įsigaliojimo data – 2011 m. lapkričio 11 d. ir pabaiga – 2012 m. lapkričio 10 d. Draudimo sutarties 1.5 punkte numatytas draudimo įmokos dydis – 8 241 Lt ir jos sumokėjimo terminas – 2011 m. lapkričio 11 d. Taigi pagal šalių sudarytą sutartį draudėjas įsipareigojo draudimo įmoką draudikui sumokėti sutarties sudarymo dieną. Nurodytos sutarties pagrindu buvo išduotas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas Nr. LT/AYA8373464, kuriame nurodyta jo galiojimo data, t. y. 2011 m. lapkričio 11 d. – 2012 m. lapkričio 10 d. (b.l. 10, t. I).Atsakovė pagal sutartį mokėtiną draudimo įmoką sumokėjo dalimis, t. y. 2011 m. lapkričio 14 d. sumokėjo 2 141 Lt, o 2011 m. gruodžio 9 d. – 6 100 Lt (b.l. 19, t. I).2011 m. lapkričio 28 d. Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku pripažintas atsakovės darbuotojas, vairavęs transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padarytos žalos apeliantė išmokėjo 140 932,26 Lt dydžio draudimo išmokas (b.l. 11–18, t. I). 2013 m. balandžio 18 d. pretenzija apeliantė kreipėsi į atsakovę ir remdamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi pareiškė reikalavimą regreso tvarka grąžinti jai išmokėtą draudimo išmokos sumą – 140 932,26 Lt (b.l. 20, t. I). Atsakovė apeliantės išmokėtos draudimo išmokos sumos negrąžino, todėl prašydama ją priteisti apeliantė kreipėsi į teismą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Apeliantė savo reikalavimą grindė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi, kurioje būtent ir yra nustatyta draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad draudikas šia TPVCAPDĮ nuostata gali naudotis, jeigu draudimo sutartis yra galiojanti, t. y. ji yra sudaryta, įgijusi ir nenustojusi galios. Draudimo sutartis, sudaryta pagal TPVCAPDĮ, yra rašytinė, atlygintinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos. Toks draudimo sutarties teisinis reguliavimas nustatytas nukentėjusio asmens interesais, nes draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, net ir jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas, nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 str. 6 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Nagrinėjamoje byloje šalys draudimo sutartį sudarė 2011 m. lapkričio 11 d. ir joje nurodyta konkreti draudimo sutarties įsigaliojimo data, t. y. 2011 m. lapkričio 11 d. Remiantis pirmiau nurodyta TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri yra imperatyvi, pripažintina, kad šalių sudaryta įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d. nepriklausomai nuo to, ar atsakovė buvo sumokėjusi pagal sutartį mokėtiną draudimo įmoką ar ne. Galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai, apeliantė, įvykus draudiminiam eismo įvykiui, kurio metu buvo padaryta žala, neturėjo teisės nesuteikti draudiminės apsaugos, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė turėjo galimybę nesuteikti draudimo apsaugos atsakovės transporto priemonei, jei laiku nebuvo sumokėta pirmoji draudimo įmoka.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai galiojant, tačiau nesant sumokėtai pagal draudimo sutartį mokėtinai draudimo įmokai, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms aplinkybėms draudėjui gali kilti pareiga sugrąžinti draudikui šio už draudėją tretiesiems asmenims sumokėtas draudimo išmokas. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, yra pripažįstama, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytų padarinių taikymas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Todėl esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Nagrinėjamoje byloje nurodytos aplinkybės yra nustatytos, t. y. atsakovė iki sutartyje nustatyto termino draudimo įmokai sumokėti (2011 m. lapkričio 11 d.) jos nesumokėjo, draudimo įmoka sumokėta dalimis atitinkamai 2011 m. lapkričio 14 d. - 2 141 Lt ir 2011 m. gruodžio 9 d. – 6 100 Lt, o per tą laikotarpį, kai draudimo įmoka nebuvo sumokėta, atsitiko draudžiamasis įvykis (2011 m. lapkričio 28 d.). Esant nustatytoms nurodytoms aplinkybėms, sudarančioms pagrindą TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytų padarinių taikymui, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti šią materialinės teisės normą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė pažeidė sutartyje numatytą terminą draudimo įmokai sumokėti, tačiau pripažino, kad apeliantė toleravo vėluojančių atsiskaitymų pagal sutartis tvarką. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines byloje nustatytas aplinkybes, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negali sutikti. Byloje nustatyta, kad tiek apeliantė, tiek draudimo brokerė siuntė atsakovei pranešimus apie skolą už draudimo apsaugą, taip pat ir pagal ginčo draudimo sutartį, ragino likusią draudimo įmokos dalį sumokėti, todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė toleravo pavėluotą įmokų mokėjimą ar kad nereikalavo savalaikio draudimo įmokos sumokėjimo ir draudimo įmokos laiku nesumokėjimo nelaikė sutarties pažeidimu. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju draudimo įmokos mokėjimas sutapo su draudimo sutarties įsigaliojimo diena, todėl bet kokiu atveju sutarties įsigaliojimo dieną nesumokėjus draudimo įmokos, reikalavimas dėl jo sumokėjimo būtų pareikštas jau pasibaigus draudimo įmokos sumokėjimo terminui. Todėl aplinkybė, kad pranešimai dėl skolos sumokėjimo buvo išsiųsti pagal ginčo sutartį tik 2011 m. gruodžio 8 ir 9 d., t. y. praėjus beveik 1 mėnesiui nuo termino sumokėti draudimo įmoką pasibaigimo, nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantė atsakovės veiksmų vėluojant sumokėti draudimo įmoką nelaikė draudimo sutarties pažeidimu. Aplinkybė, kad per laikotarpį iki pranešimų dėl skolos išsiuntimo apeliantė nesiėmė įstatyme numatytų priemonių dėl netinkamo draudimo sutarties sąlygų vykdymo atsakovės atžvilgiu, nenutraukė draudimo sutarties, nesustabdė draudimo apsaugosgaliojimo pan., nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad apeliantė toleravo netinkamą sutartinių įsipareigojimų dėl draudimo įmokos mokėjimo terminų vykdymą. Apeliantė savo nuožiūra gali pasinaudoti jai priimtiniausiu jos pažeistų teisių gynimo būdu, o šių priemonių nesiėmimas nepanaikina apeliantės teisės pasinaudoti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatomis.

Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Ji turi būti vykdoma tinkamai, t. y. pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Jeigu pažeidžiama sutartimi nustatyta draudimo įmokų mokėjimo tvarka, pavyzdžiui, draudimo įmoka mokama ne laiku ar ne visa, tai kvalifikuojama kaip draudėjo pareigų nevykdymas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas, ir jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Taigi pagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas yra esminis draudimo sutarties pažeidimas, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas šio sutarties pažeidimo nepagrįstai nepripažino sudarančiu pagrindą TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytiems padariniams taikyti.

Pasisakydamas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta, jog nagrinėjamu atveju aplinkybės, susijusios su vėliau sumokėtos draudimo įmokos priėmimu, draudimo sutarties nenutraukimu vėluojant sumokėti draudimo įmoką, galimybe reikalauti delspinigių, pranešimo apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius išsiuntimu ir pan., neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymo, kadangi šios aplinkybės nėra nurodytos kaip teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos ir draudiko teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas, savaime nėra ribojama (sąlygojama) pirmiau nurodytomis nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012, 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Atsižvelgiant į formuojamą kasacinio teismo praktiką, pagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinį dėl to, kad apeliantė priėmė pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką ar kad pranešimas su jame nurodytomis draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmėmis atsakovei buvo išsiųstas po to, kai dalis draudimo įmokos jau buvo sumokėta, ar kad anksčiau išsiųstame pranešime nebuvo nurodytos sutarties netinkamo vykdymo teisinės pasekmės, o taip pat dėl kitų teismo sprendime nurodytų aplinkybių, kadangi šios aplinkybėsneturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymo.

Tačiau TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, ji yra santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad be TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijų nustatant grąžinamos sumos dydį turi būti atsižvelgiama ir į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažins reikšmingais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta, kad grąžinamos sumos dydžio nustatymui svarbios šios aplinkybės: nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės.

Apeliaciniu skundu prašoma priimti naują sprendimą ir, atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, apeliantė reikalaujamos priteisti iš atsakovės sumą sumažino per pusę ir prašo priteisti iš atsakovės 70 466,13 Lt. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu apeliantė sumažino savo pareikštus reikalavimus, jos reikalavimas dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo nėra pasikeitęs, todėl nepagrįstais laikytini atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, jog tai yra naujas reikalavimas, dėl kurio nėra pasisakęs pirmosios instancijos teismas, dėl ko nesant apeliacijos objekto apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas.

Pažymėtina, kad tiek apeliantė, tiek ir atsakovė yra juridiniai asmenys, kuriems keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimai. Vienai iš sutarties šalių – apeliantei – draudimas yra jo įprasta komercinė veikla, todėl ji turi maksimaliai atidžiai ir rūpestingai vykdyti savo pareigas, kai tuo tarpu atsakovei, kurios veikla yra susijusi su transporto paslaugų teikimu, turi būti žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos. Nors nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių apeliantės pareikštas ieškinys negalėtų būti tenkinamas, tačiau apeliantė, įvertinusi savo elgesį ginčo teisinių santykių metu, laisva savo valia prisiėmė dalį neigiamų padarinių ir pareikštą reikalavimą sumažino pusiau. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsižvelgiant į tai, kad išmokėta draudimo išmokos suma yra labai didelė, kad proporcingai iki draudiminio įvykio atsakovės sumokėta draudimo įmokos suma sudaro tik 26 procentus visos turėtos sumokėti draudimo įmokos sumos, dėl ko atsakovė likusioje dalyje prisiėmė neigiamų padarinių atsiradimo riziką, į tai, kad draudimo įmokos sumokėjimo terminas praleistas beveik 1 mėnesį, kad atsakovė nenurodė objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos pateisinančiomis sutartinių prievolių netinkamą vykdymą, apeliantėsapeliaciniame skunde iš atsakovės prašoma priteisti suma laikytina tinkamu grąžinamos sumos dydžiu, atitinkančiu protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (TPVCAPDĮ 11 str. 7 d., 22 str. 2 d.). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, yra pagrindas apeliantei priteisti iš atsakovės 70 466,13 Lt, o taip pat ir procesines palūkanas.

Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės ieškinį, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam bylos rezultatui, nepasisakytina.

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Nustatyta, kad apeliantė už pareikštą ieškinį sumokėjo 4 228 Lt žyminį mokestį (b.l. 8, t. I), tačiau apeliantei sumažinus pareikštą reikalavimą ir prašant priteisti iš atsakovės 70 466,13 Lt, jai iš atsakovės priteistina 2 114 Lt žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d.). Iš viso ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 4 503,30 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios pagrįstos byloje esančiais įrodymais (b.l. 5, t. II). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas išlaidas už advokato suteiktas paslaugas, sprendžia, kad nurodyta išlaidų už ieškovo atstovavimą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suma yra nepagrįstai didelė. Iš viso už atstovavimą teisme, įvertinus teismo posėdžių trukmę, gali būti priteista 450 Lt, o duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų apie tai, kad apeliantės atstovas patyrė kokias nors kitas išlaidas dėl vykimo į teismo posėdžius, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai suma mažintina iki 2 170,30 Lt ir kadangi apeliantės pirmosios instancijos teisme pareikštas reikalavimas patenkintas tik iš dalies, priteisiant pusę prašomos priteisti sumos, apeliantei iš atsakovės priteistina 1 085,15 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti (CPK 98 str.). Atitinkamai patikslinamas iš atsakovei iš apeliantės priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis. Atsakovė prašė priteisti iš apeliantės 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl priteisus apeliantei iš atsakovės ½ dalį prašomos sumos, proporcingai atsakovei priteistina iš apeliantės 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d.).Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, yra 20,02 Lt, todėl iš apeliantės ir atsakovės valstybei priteistina po 10,01 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 2 d., 96 str. 3 d.).

Kadangi apeliantės pateiktas apeliacinis skundas patenkintas visiškai, apeliantei priteistina iš atsakovės 2 114 Lt žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (b.l. 69, t. II), ir 726 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 67–68, t. II) (CPK 93 str. 1 d., 3 d., 98 str.). Apeliacinį skundą patenkinus, atsakovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme iš apeliantės nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies2punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, juridinio asmens kodas 110057869, Vilnius, Konstitucijos pr. 7, iš uždarosios akcinės bendrovės „Rimansta“, juridinio asmens kodas 135253352, Jonavos r., Šešuvos k., 70 466,13 Lt (septyniasdešimt tūkstančių keturis šimtus šešiasdešimt šešis litus trylika centų), 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 085,15 Lt (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt penkis litus penkiolika centų) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Rimansta“, juridinio asmens kodas 135253352, Jonavos r., Šešuvos k., iš uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“, juridinio asmens kodas 110057869, Vilnius, Konstitucijos pr. 7, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Rimansta“, juridinio asmens kodas 135253352, Jonavos r., Šešuvos k., ir uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“, juridinio asmens kodas 110057869, Vilnius, Konstitucijos pr. 7, po 10,01 Lt (dešimt litų vieną centą) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, juridinio asmens kodas 110057869, Vilnius, Konstitucijos pr. 7, iš uždarosios akcinės bendrovės „Rimansta“, juridinio asmens kodas 135253352, Jonavos r., Šešuvos k., 2 114 Lt (du tūkstančius vieną šimtą keturiolika litų) žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą, ir 726 Lt (septynis šimtus dvidešimt šešis litus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėRaimondas BuzelisLeonas Jachimavičius