Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-06-04 · Byla Nr. Ik-1397-171/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-06-04
Bylos Nr.
Ik-1397-171/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00568-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irena Paulauskienė (pran.), Henrikas Sadauskas, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Kategorijos
  • 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės bylos Nr. I-1397-171/2010
Proceso Nr. 3-61-3-00568-2010-5Procesinio sprendimo kategorija: 35.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS PRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Irenos Paulauskienės, kolegijos teisėjų Henriko Sadausko, Rūtos Miliuvienės, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gedmantei Klenauskytei, atsakovo atstovei Živilei Jasaitienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-12-22 įsakymo Nr. 30-2235 panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1 - 6), kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-12-22 įsakymą Nr. 30-2235.

Pareiškėjas prašyme paaiškino, kad Įsakymo preambulėje nurodyta, jog jis yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymu, tačiau analizuojant Įsakymo ir Preliminarios sutarties nuostatas (11 -14, 18 p.), darytina išvada, jog jų turinys neatitinka preambulėje nurodyto įstatymo esmės.

Nurodo, kad aiškinant Labdaros ir paramos įstatymo 2 str. 2 d. prasmę, darytina išvada, jog parama gali būti teikiama tik laisva asmens valia ir tai yra jo teisė, o ne pareiga. Niekas negali būti verčiamas teikti vienokią ar kitokia paramą o paramos teikimas ar atsisakymas ją teikti neturi daryti įtakos kitų asmens teisių įgyvendinimui. Paramos sutartis yra viena iš dovanojimo sutarčių rūšių, išsiskirianti iš kitų dovanojimo sutarčių pagal specialų sutarties tikslą - turto ar turtinės teisės dovanojimą tam tikram naudingam tikslui (bendrai naudai). Tačiau paramos sutartims, kaip ir kitoms dovanojimo sutartims, būdingi tam tikri esminiai požymiai: turto savininko valingas, nesavanaudiškas, neatlygintinas turto ar turtinės teisės perdavimas kitam asmeniui. Paramos sutarties atveju, labai svarbu, kad paramos teikėjas, pasirašydamas sutartį, laisvai išreikštų tikrąją savo valią. Dovanotojas (paramos teikėjas) tik tada gali išreikšti savo laisvą valią -apsisprendimą dovanoti, kai paramos sutarties sudarymas ar jos nesudarymas neturės įtakos kitų paramos teikėjo teisių įgyvendinimui. Sutarties sudarymas prievarta, kitai šaliai labai nenaudingomis sąlygomis sudaryta sutartis gali lemti jos negaliojimą.

Nurodo, kad Įsakymo 4.1 - 4.3 p. nuostatos „nustatau, kad pagal patvirtintą sutarties formą parengtos sutartys pasirašomos, kai...“ yra suformuluotos imperatyviai. Jose aiškiai nurodyta, kokiais atvejais ir per kokį terminą turi būti pasirašomos Paramos sutartys. Pažymėjo, jog nei viename ginčijamo teisės akto punkte nėra nurodyta, kad sutartys rengiamos tik gavus asmens prašymą perimti savivaldybės nuosavybėn sklypus, inžinerinius tinklus ar susisiekimo komunikacijas. Sistemiškai aiškinant Įsakymo 3.2 punktą, kuriame Miesto plėtros departamentas įpareigojamas rengti Preliminarias paramos sutartis bei kontroliuoti, kad 1.1-1.3 punktuose nurodytos sutartys būtų pasirašytos 4 punkte nurodytais terminais, bei 4 punkto nuostatas, numatančias, kada pasirašomos minėtos sutartys, darytina išvada, jog paramos sutartis privalo pasirašyti visi asmenys, kurie atlieka veiksmus, nurodytus 4.1 - 4.3 punktuose. Taigi, sutarties pasirašymą inicijuoja ne paramos teikėjas, o paramos gavėjas. Be to, preliminarioje sutartyje kalbama apie paramos teikėjo įsipareigojimą teikti paramą aiškiai nurodyta, kokios kyla pasekmės, jeigu paramos teikėjas nepasirašo pagrindinės sutarties (mokama bauda, neišduodamas projektavimo sąlygų sąvadas ir pan.). Pagrindinių sutarčių 4.3 p. įtvirtintas reikalavimas, jog paramos teikėjas privalo paramos gavėjui pateikti garantinį raštą, kad inžineriniai tinklai ir susisiekimo komunikacijos kaip parama bus perduoti paramos gavėjui. Jeigu paramos sutartys yra pasirašomos savanoriškai, kyla klausimas, kodėl jose yra nustatyti atvejai, kada jos pasirašomos, kodėl nustatytos baudos, kodėl paramos suteikimo terminai yra siejami su kitų asmens teisių atsiradimu (statinio pripažinimu tinkamu naudoti, projektavimo sąlygų sąvado išdavimu, detaliojo plano tvirtinimu), kodėl reikalaujama garantinio rašto ir t. t. Vyriausybės atstovo manymu, tokių nuostatų įtvirtinimas paneigia savanoriškumo principą, o paramos sutarties pasirašymas yra būtina sąlyga tam, kad asmuo galėtų įgyvendinti kitas savo teises, susijusias su teritorijų planavimu ar statybomis. Taigi, asmeniui, atliekančiam Įsakymo 4.1 - 4.2 punktuose nurodytus veiksmus ir nepasirašius preliminariosios sutarties, kyla grėsmė, jog nebus patvirtintas sklypo detalusis planas arba nebus nustatyti sklypo duomenys, o tais atvejais, kai nevykdoma pasirašyta preliminarioji sutartis, paramos teikėjas praranda galimybę gauti projektavimo sąlygų sąvadą. Taigi, tiek Įsakyme, tiek sutartyse esant tokioms sąlygoms, asmens, atliekančio Įsakymo 4.1 - 4.2 p. nurodytus veiksmus, valia sudaryti paramos sutartį ar ne yra ribojama.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, jog Preliminariosios sutarties 12-13 punkte nustatyta bauda už pagrindinės sutarties nepasirašymą, kuri lygi šios sutarties 2.1 punkte nurodyto žemės sklypo rinkos vertei, o taip pat paramos gavėjas įgyja teise neišduoti paramos teikėjui projektavimo sąlygų sąvado. Sutarties 18 p. nurodoma, jog 13 p. nustatyta bauda yra laikoma minimaliais ir neįrodinėtinais Paramos gavėjo nuostoliais. Tokios sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 6.249 str.). Nei preliminariosios sutarties, nei pažado dovanoti ar suteikti paramą negalima reikalauti įvykdyti natūra. Tokiais atvejais galima reikalauti tik nuostolių atlyginimo. Įsipareigojimų nevykdymo atveju gali būti atlyginama tiesioginė žala (nuostoliai), t.y. derybų išlaidos. Tuo tarpu netiesioginiai nuostoliai gali būti atlyginami tik tam tikrais atvejais, kai to reikalauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, o prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė yra pagrįsta realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis pajamomis ar išlaidomis (LAT 2006-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Be to, savivaldybės institucija vien dėl to, kad paramos teikėjas nevykdo Preliminariosios sutarties nuostatų, negali atsisakyti vykdyti jai įstatymų nustatyta tvarka priskirtų funkcijų.

Savivaldybė pati privalo užtikrinti infrastruktūros plėtrą, tačiau įgyvendindama šias funkcijas ji turi laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Vien tas faktas, kad savivaldybės institucija neturi galimybių užtikrinti tolygios infrastruktūros plėtros, nesuteikia savivaldybei teisės reikalauti, kad asmenys, detaliai planuojantys teritorijas, teiktų savivaldybei paramą“, t.y. reikalauti, kad infrastruktūrai įrengtos teritorijos būtų perduotos savivaldybei.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 str. 2 d. įtvirtintas baigtinis sąrašas dokumentų, kuriuos privalo pateikti asmuo, norintis gauti statinio projektavimo sąlygų sąvadą. Įstatyme įtvirtintos statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo sąlygos nėra siejamos su paramos sutarties pasirašymu, o kadangi sąlygos minėtiems dokumentams gauti yra reglamentuojamos viešosios teisės normomis, jos negali būti aiškinamos plečiamai. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme taip pat yra nustatyta, kokius reikalavimus turi atitikti detalieji planai, kokiais atvejais detalieji planai gali būti netvirtinami, o taip pat ir terminai, per kuriuos savivaldybės institucija turi priimti sprendimą dėl detaliojo plano tvirtinimo. Įstatyme nėra numatyta, jog iki detaliojo plano tvirtinimo turi būtų pasirašytos minėtos sutartys. Taigi, nei Teritorijų planavimo įstatyme, nei Statybos įstatyme nėra nustatyta, kad asmenys, rengiantys detaliuosius planus, turi teikti paramą infrastruktūros plėtrai. Viešojo administravimo subjektai gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie yra numatyti galiojančiuose teisės aktuose ir yra priskirti jų kompetencijai.

Pareiškėjas daro išvadą, jog administracijos direktoriaus Įsakymas ir juo patvirtintos Paramos sutartys, kuriose numatytas įsipareigojimas teikti paramą bei kitų asmens teisių įgyvendinimo priklausymas nuo šios pareigos įvykdymo, neatitinka Įsakymo preambulėje nurodyto Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo tikslų bei jame įtvirtintos paramos sampratos. Įsakymo turinys yra dviprasmiškas bei kelia abejones dėl jo taikymo. Toks teisinių santykių reglamentavimas prieštarauja bendrajam teisėtumo principui. Be to, administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą įsakymą pažeidė teisės aktų reikalavimus ir viršijo savo kompetencijos ribas, nes jokie teisės aktai asmenų neįpareigoja neatlygintinai perduoti savivaldybės nuosavybėn sklypus, o statybos leidimo, projektavimo sąlygų sąvado išdavimas bei detaliojo plano patvirtinimas nėra siejamas su minėtų sutarčių pasirašymų. Dėl šių priežasčių minėtas Įsakymas yra neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovas su prašymu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą (b. l. 31 - 36). Atsiliepime į prašymą nurodė, kad jie neginčija įstatymo viršenybės ir teisėtumo principų įtvirtinimo Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p. ir Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p., tačiau formalus šių principų išvardijimas ir jų turinio išaiškinimas, nereiškia, kad yra pagrindas, kuriuo remiantis ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas turėtų būti laikomas neteisėtu. Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo ne kartą yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma neperžengiant jiems priskirtos kompetencijos ribų, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais Remiantis šių principų analize, atsakovas daro išvadą, kad nedraudžiama savivaldos institucijai priimti vidaus administravimui skirto dokumento, nenustatančio teisių ir pareigų kitiems subjektams, o reglamentuojančio vidaus administravimo procedūrą, t.y. nustatančio vidinio elgesio taisykles, kadangi 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymas būtent ir yra dokumentas, nustatantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių funkcijas ir paramos teikimo tvarką.

Nurodo, kad 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymo 3.1 - 3.4 punktais buvo nustatytos atitinkamų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių funkcijos, rengiant, derinant ir administruojant pasirašytas paramos sutartis dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, o 1.1 - 1.3 punktais - patvirtintos paramos sutarties dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn, keičiant žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimą, paramos sutarties dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn, keičiant teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą ir ją dalijant ar planuojant kelis sklypus, bei preliminariosios paramos sutarties dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn, keičiant žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimą ir/ar jį dalijant ar planuojant kelis sklypus, formos (toliau - paramos sutartys).

Paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymu (Įsakymo preambulė). Nesutinka su pareiškėjo prašyme išsakyta nuomone, kad, analizuojant 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymo ir juo patvirtintos preliminariosios sutarties nuostatas, darytina išvada, jog jų turinys neatitinka šio įstatymo esmės.

Paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymo tikslas, remiantis Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymu bei principine nuostata, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija gali būti paramos gavėja (Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 7 str. 1 d.), - perimti detaliaisiais planais numatytas ir įrengtas infrastruktūros teritorijas, taip pat užtikrinti, kad planuojant didesnes teritorijas prieš sklypų skaidymą būtų įrengta teritorijos infrastruktūra ir užtikrinamas nuoseklus teritorijų vystymo ir infrastruktūros atitinkamoje teritorijoje įrengimo procesas. Esant prašymui teikti paramą ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad Vilniaus miesto savivaldybė gali būti paramos gavėja, yra sudaromos paramos sutartys, o jų sudarymo tvarka reglamentuota ginčijamu Įsakymu.

Atsakovas pažymėjo, kad minėtu Įsakymu, priešingai nei teigiama Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2010 m. kovo 2 d. prašyme, nėra nustatyta fizinių ar juridinių asmenų pareiga pasirašyti infrastruktūros paramos teikimo sutartis. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymu Nr. 30-2235 1.1 - 1.3 punktais patvirtintos paramos sutartys yra rengiamos ir pasirašomos, gavus paramos teikėjo prašymą dėl tokios sutarties sudarymo. Kaip matyti iš 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymo turinio, šis Įsakymas nereglamentuoja situacijų, kai fizinis ar juridinis asmuo nepateikia prašymo dėl paramos sutarties pasirašymo. Minėtu įsakymu sureglamentuota vidinė tvarka, kurios turi būti laikomasi, gavus prašymą teikti paramą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (įvardinami struktūriniai padaliniai atsakingi už tam tikrų veiksmų atlikimą ir pan.). Tačiau šis įsakymas ir juo įtvirtintos normos netaikomos, jei subjektas (fizinis ar juridinis asmuo) neinicijuoja paramos teikimo proceso. Dėl aukščiau nurodytų argumentų neaišku, kuo remiantis pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, išanalizavęs ginčijamo Įsakymo turinį, daro išvadą jog paramos sutartis privalo ar yra verčiami pasirašyti visi asmenys. Toks argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas, o pareiškėjo prašyme pateikiama tik prielaida, kadangi 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymo priėmimo pagrindas - Lietuvos Respublikos paramos ir labdaros įstatymas - būtent įtvirtina savanorišką paramos teikimo sampratą.

Šis dokumentas vertintinas, kaip patvirtinantis pavyzdines sutarties formas (juo yra patvirtinama tam tikra dokumentų bazė) ir tokių duomenų sukūrimas bei sutarčių formos patvirtinimas neprieštarauja Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje teikime nurodytiems principams bei paramos sampratai. Pažymėjo, kad tai nėra teisinis pagrindas, kuriuo remiantis Vilniaus miesto savivaldybei atsiranda teisė reikalauti suteikti atitinkamą paramą o kitiems subjektams pareiga suteikti paramą, t.y. nei 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymas, nei sutarčių formos patvirtinimas neįpareigoja trečiųjų asmenų teikti paramą Vilniaus miesto savivaldybei. Tokio dokumento priėmimo tikslas - palengvinti vidaus administravimą suvienodinti paramos teikimo ir priėmimo procedūrą ir ją reglamentuoti, o tokiu atveju kartu sudaroma galimybė ir paramą teikiantiems subjektams iš anksto susipažinti su pavyzdinėmis paramos sutarčių formomis bei galimybė žinoti, kokios būtų sąlygos dėl ketinamos suteikti paramos, užtikrinant asmenų lygybės principą, kadangi visi potencialūs paramos teikėjai gali susipažinti su paramos teikimo tikslais, pagrindais ir sąlygomis, apie savo apsisprendimą teikti (neteikti) paramą informuodami ir paramos gavėją- Vilniaus miesto savivaldybę.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas, nustatantis tam tikras taisykles, turi būti konkretus, aiškus ir tikslus, o nagrinėjamu atveju tampa neaišku, kokių tikslų siekė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymą, kadangi iš ginčijamo Įsakymo struktūros matyti, kad Įsakymo 1 punktu yra patvirtintos paramos sutarčių formos, 2 punktu nurodyta, koks asmuo įgaliojamas pasirašyti tokias sutartis, 3 punktu aptartos konkrečių struktūrinių padalinių funkcijos, o 4 punkte numatyti atvejai, kada gali būti (yra tikslinga) pasirašomos 1 punktu patvirtintos paramos sutartys. Taigi šio dokumento struktūros analizė leidžia daryti išvadą kad 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymas yra aiškus, konkretus ir tikslus, o kaip nurodėme aukščiau, šio dokumento tikslas yra ne nustatyti naujas normas, o reglamentuoti paramos teikimo procedūros eigą, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. Įsakymas nepažeidžia niekieno teisių, kadangi jame nėra numatytas tam tikrų sankcijų (baudų ir pan.) taikymas už atsisakymą teikti paramą Vilniaus miesto savivaldybei.

Nurodo, kad Įsakymu yra nustatyti konkretūs atvejai, kada yra pasirašomos paramos teikimo sutartys: 1. pagal Įsakymo 1.1 punkte patvirtintą sutarties formą parengtos sutartys pasirašomos, kai planuojamas vienas sklypas ir pagal parengtą sklypo detalųjį planą suplanuoti sklypai Savivaldybės infrastruktūrai (gatvėms) ir 2. pagal Įsakymo 1.1 punkte patvirtintą sutarties formą parengtos sutartys pasirašomos, kai planuojami keli sklypai ar planuojamas sklypų dalijimas ir pagal rengiamą detalųjį planą suplanuoti sklypai Savivaldybės infrastruktūrai. Įsakymo 1.3 punktas taip pat apibrėžia atvejus, kada yra tikslinga pasirašyti preliminarias paramos teikimo sutartis. Paramos dalykas yra ne kas kita, o suplanuoti sklypai, skirti Savivaldybės infrastruktūros (inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų, komunalinių, visuomeninių objektų ir kt.) vystymui, kai fiziniai ir juridiniai asmenys nori teikti tokią paramą Vilniaus miesto savivaldybei. Taigi, šiuo Įsakymu yra apibrėžiamas paramos teikimo būdas ir paskirtis, t.y. išimtinai suteikti paramą, reikalingą Vilniaus miesto savivaldybės funkcijų įgyvendinimui, ir nekvestionuojama laisva kitos šalies valia tokią paramą suteikti, remiantis sutarčių laisvės principu.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prašymo argumentas, jog paramos sutarčių savanoriškumą paneigia Įsakymo 4.1 - 4.3 papunkčiuose įtvirtintos sąlygos, kokiais atvejais ir per kokį terminą pasirašomos paramos sutartys, yra nepagrįstas, kadangi tiek teritorijų planavimo, tiek statybų procesas susideda iš atskirų veiksmų sekos, o kartu susijęs su teritorijų infrastruktūros vystymu. Todėl natūralu, kad siekiant užtikrinti teritorijų socialinio ir ekonominio vystymo pusiausvyrą, skatinti investicijas, derinti fizinių ir juridinių asmenų, jų grupių, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo sąlygų prognozavimo ir nustatymo, galimas paramos teikimas yra inkorporuojamas į šių procesų eigą. Tačiau tokių formuluočių naudojimas ginčijamame Įsakyme nereiškia, kad nesuteikus paramos, nebus išduodamas projektavimo sąlygų sąvadas techniniam projektui rengti arba netvirtinamas detalusis planas.

Atsakovas akcentuoja, kad visų pirma, Įsakymu nebuvo nustatytos teisės ar pareigos fiziniams ar juridiniams asmenims. Antra, paramos dalykai Lietuvos Respublikos paramos ir labdaros įstatyme nurodytiems paramos gavėjams teikiami jų įstatuose ar nuostatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatytiems šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams, o biudžetinėms įstaigoms - jų nuostatuose nustatytiems uždaviniams ir funkcijoms įgyvendinti. Atsakovas daro išvadą, kad savivaldybei priskirtų funkcijų įgyvendinimas nėra draudžiamas paramos forma (t.y. gaunant paramą iš fizinių ar juridinių asmenų). Atkreipia dėmesį į tai, kad patvirtintose sutarčių preambulėse yra nurodoma, kad paramos tikslas - sudaryti sąlygas paramos gavėjui (t.y. Vilniaus miesto savivaldybei) atlikti įstatyme nustatytas funkcijas ir tenkinti visuomenės poreikius. Dėl aukščiau nurodytų argumentų konstatuotina, kad gaunama parama yra naudojama pagal teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad pareiškėjo prašyme yra išdėstyta prieštaringa pozicija, kadangi įstatymas numato, kad savivaldybė gali būti paramos gavėja. Antra, teisės aktai nedraudžia savivaldos institucijai priimti tokio pobūdžio dokumentą. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 punktą vienas iš principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus. Vietos savivaldos įstatymo 6 str. yra nustatytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 120 str. 2 d. nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, yra vietos bendruomenių dalyvavimo valdant atitinkamas teritorijas garantija, organizuojantis efektyviausią tokios bendruomenės valdymą ir turinti pareigą veikti bendruomenės interesų naudai. Atsižvelgiant į vietos savivaldos teisės turinį bei LR vietos savivaldos įstatyme numatytus pagrindinius (savarankiškumo ir veiklos laisvės, bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo ir kt. ) principus (4 str.), Savivaldybė turi teisę priimti lokalinius teisės aktus, siekdama įgyvendinti įstatymus.

Nurodo, kad nėra pagrindo remtis pareiškėjo prašyme cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-823-04, kadangi nuo nagrinėjamos situacijos skiriasi tiek faktinė bylos pusė, tiek teisinis reglamentavimas. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojančios LR teritorijų planavimo įstatymo nuostatos numato, kad sutarčių dėl infrastruktūros plėtros sudarymas nėra numatytas kaip sąlyga detaliojo plano tvirtinimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad reikalavimas dėl sutarties buvo neteisėtas tuo konkrečiu atveju, tačiau nenurodė, kad savivaldybė negali būti paramos gavėja, o kartu pasitvirtinti paramos priėmimo tvarką.

Pažymėjo, kad sutarčių formų patvirtinimas savaime nesukelia teisinių pasekmių nei statytojams, nei teritorijų planavimo dokumentus rengiantiems asmenims. Sutarčių laisvės principas (LR CK 1.2 str. 1 d.) suponuoja, kad kiekvienas statytojas yra laisvas sudaryti ar nesudaryti paramos sutartį dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo ir prisiimti ar neprisiimti atitinkamus įsipareigojimus suteikti tokio pobūdžio paramą. Bet kokiu atveju ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. liepos 13 d. įsakymas nepaneigia žemės sklypų savininkų ar naudotojų (statytojų) teisės atsisakyti teikti paramą, o taip pat šio dokumento įvertinimas leidžia daryti išvadą, kad neužkertamas kelias statytojui įstatymų nustatyta tvarka skųsti atsisakymą išduoti statybos leidimą ar tvirtinti detalųjį planą bei siekti, kad toks atsisakymas būtų įvertintas galiojančių viešosios teisės normų požiūriu, o ne pagal prisiimtus sutartinius įsipareigojimus.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių teisės aktų, kuriems prieštarautų tokių socialinės paramos infrastruktūros plėtrai sutarčių sudarymas arba kurie draustų savivaldybei patvirtinti tokių sutarčių formas bei nustatyti jų pasirašymo ir administravimo tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009-12-22 priėmė įsakymą Nr. 30-2235 „Dėl paramos sutarčių dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn formų tvirtinimo“ (toliau - Įsakymas) (b. l. 12 - 13). Įsakymo 1.1 - 1.2 p. patvirtintos Paramos sutarčių dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn formos, o Įsakymo 1.3 p. patvirtinta Preliminarios paramos sutarties dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn forma. Įsakymo 3.1 - 3.4 punktais buvo nustatytos atitinkamų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių funkcijos, rengiant, derinant ir administruojant pasirašytas paramos sutartis dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, o 4.1 - 4.3 punktuose nustatyti terminai ir atvejai, kada yra pasirašomos minėtos sutartys.

Įsakymo 1.3 punktu patvirtintos Preliminariosios sutarties 11 punkte numatytas paramos teikėjo įsipareigojimas pasirašyti Pagrindinę sutartį iki dalinamo žemės sklypo perleidimo sutarties sudarymo arba iki statinio projektavimo sąlygų sąvado techniniam projektui rengti išdavimo. Preliminariosios sutarties 12 - 13 p. nustatyta, jog laiku nepasirašius Pagrindinės sutarties, paramos teikėjas moka paramos gavėjui baudą kuri lygi sutarties 2.1 punkte nurodomo žemės sklypo rinkos vertei. Preliminarios sutarties 14 punkte nurodyta, jog jei paramos teikėjas nepasirašo pagrindinės sutarties, paramos teikėjas besąlygiškai sutinka, kad tokiu atveju paramos gavėjas turi teisę neišduoti paramos teikėjui projektavimo sąlygų sąvado ir paramos teikėjas nereikš jokių pretenzijų dėl tokių paramos gavėjo veiksmų. Sutarties 18 p. nustatyta, jog paramos teikėjas pareiškia, kad šios sutarties 13 p. nurodytas baudos dydis yra ekonomiškai pagrįstas, visiškai atitinka jo interesus, neprieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Šalys susitaria, kad šios sutarties 13 p. nustatyta bauda laikoma minimaliais ir neįrodinėtinais paramos gavėjo nuostoliais (b. l. 20 - 23).

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2010-02-09 teikimu Nr. 1T-1 informavo savivaldybės administracijos direktorių, siūlydamas jam svarstyti 2009-12-22 įsakymo Nr. 30-2235 „Dėl paramos sutarčių dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn formų tvirtinimo“ panaikinimo klausimą (b. l. 7 - 11).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010-02-25 raštu Nr. A51-4077(3.3.2.3-BR4) informavo Vyriausybės atstovą jog, jo manymu, nėra teisinio pagrindo keisti 2009-12-22 Įsakymą Nr. 30-2235. Administracijos direktorius nurodė, kad Įsakymo tikslas yra perimti detaliaisiais planais numatytas ir įrengtas infrastruktūros teritorijas, taip pat užtikrinti, kad planuojant didesnes teritorijas prieš sklypų skaidymą būtų įrengta teritorijos infrastruktūra ir užtikrinamas nuoseklus teritorijų vystymo ir infrastruktūros atitinkamoje teritorijoje įrengimo procesas. Nurodė, jog tik esant prašymui teikti paramą yra sudaromos paramos sutartys. Ginčijamu Įsakymu vadovautis yra įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai, esant situacijai, kai asmenys siekia teikti paramą. Administracijos direktorius teigia, jog Įsakymo 4 p. nustatyti atvejai, kada gali būti (tikslinga) pasirašomos 1 punktu patvirtintos paramos sutartys (b. l. 24 - 28).

Ginčas tarp šalių yra kilęs dėl to, ar atsakovo priimtame 2009-12-22 Įsakyme yra numatytas įpareigojimas sklypo savininkams ar naudotojams (statytojams) teikti paramą socialinės infrastruktūros plėtrai, kuris tampa sąlyga gauti projektavimo sąlygų sąvadą priklauso nuo paramos sutarties įvykdymo.

Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p. numato, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p. įtvirtinta, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Ginčijamame įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos labdaros ir parmos įstatymu.

Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 2 str. 2 dalis numato, kad parama yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas, išskyrus pagal šio įstatymo 8 straipsnio leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, paramos dalykų teikimas šiame įstatyme nurodytiems paramos gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais, įskaitant tuos atvejus, kai paramos dalykai perduodami anonimiškai ar kitu būdu, kai negalima nustatyti konkretaus paramos teikėjo.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (versija internete: http://www.lki.lt/dlkz/) nurodoma, kad savanoris- kas savo noru, neverčiamas imasi kokio nors darbo. Žodis „savanoriškas“ suprantamas, kaip savo valia, niekieno neverčiant.

Aiškinant Labdaros ir paramos įstatymo 2 str. 2 d. prasmę, darytina išvada, kad parama gali būti teikiama tik laisva valia, niekieno neverčiant ir paramos teikėjui neprimetant įsipareigojimų.

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje teigia, kad ginčijamame įsakymo 4.1 ir 4.3 p. imperatyviai numatytas reikalavimas pasirašyti paramos teikimo sutartis.

Įsakymo 4.1 p. įtvirtinta, kad pagal 1.1 punkte patvirtintą sutarties formą parengtos sutartys pasirašomos, kai planuojamas vienas sklypas ir pagal parengtą sklypo detalųjį planą suplanuotas (-i) sklypas (-ai) Savivaldybės infrastruktūrai (gatvėms, keliams, inžineriniams tinklams). Šios sutartys pasirašomos ir infrastruktūros teritorijų sklypas (-ai) perduodamas (-i) iki statinio (-ių) projektavimo sąlygų sąvado techniniam projektui rengti išdavimo tvirtinamame detaliajame plane numatytiems statiniams planuojamame sklype statyti. Perduodamame (-uose) sklype (-uose) inžineriniai tinklai ir susisiekimo komunikacijos turi būti įrengtos ir perduotos Savivaldybei ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo statinių, pastatytų detaliai suplanuotame sklype, pripažinimo tinkamais naudoti, (jeigu inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų įrengimas numatomas pagal sklypo detalųjį planą ir/arba išduotus projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą).

Įsakymo 4.2 p. įtvirtinta, kad pagal 1.2 punkte patvirtintą sutarties formą parengtos sutartys pasirašomos, kai planuojami keli sklypai ar planuojamas sklypų dalijimas (pagal rengiamą detalųjį planą be Savivaldybės infrastruktūros (gatvių, kelių, inžinerinių tinklų) sklypų yra suplanuotas daugiau kaip vienas kito (ne Savivaldybės infrastruktūros (gatvių, kelių, inžinerinių tinklų) naudojimo būdo ar pobūdžio sklypas) ir pagal rengiamą detalųjį planą suplanuoti sklypai savivaldybės infrastruktūrai (gatvėms, keliams, inžineriniams tinklams). Sutartys turi būti pasirašomos ir savivaldybės infrastruktūros (gatvių, keliu, inžineriniu tinklu) sklypai turi būti įrengti bei perduoti iki dalinamų kito (ne savivaldybės infrastruktūros (gatvių, kelių, inžinerinių tinklų) naudojimo būdo ar pobūdžio sklypų bet kurios dalies perleidimo sutarties pasirašymo. Jei kito (ne Savivaldybės infrastruktūros (gatvių, kelių, inžinerinių tinklų) naudojimo būdo ar pobūdžio sklypai nėra perleidžiami, ši sutartis turi būti pasirašyta ir Savivaldybės infrastruktūros (gatvių, kelių, inžinerinių tinklų) sklypas (-ai) turi būti perduotas (-i) iki statinio (-ių) projektavimo sąlygų sąvado techniniam projektui rengti išdavimo tvirtinamame detaliajame plane numatytiems statiniams planuojamame (-uose) sklype (-uose) statyti. Perduodamame (-uose) sklype (-uose) inžineriniai tinklai ir susisiekimo komunikacijos turi būti įrengtos ir perduotos ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo statinių, pastatytų detaliai suplanuotame sklype, pripažinimo tinkamais naudoti, (jeigu inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų įrengimas numatomas pagal sklypo detalųjį planą ir/arba išduotus projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą).

Įsakymo 4.3 p. numato, kad pagal 1.3 punkte patvirtintą sutarties formą parengtos preliminarios sutartys pasirašomos iki planuojamo perduoti Vilniaus miesto savivaldybei kaip paramą žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, o kai detalusis planas patvirtintas - iki žemės sklypo duomenų nustatymo.

Aiškinantis, ar norma yra imperatyvi, ar ne, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, siekiant nustatyti teisės normos tikslą - objektą ar interesą, kurį ta teisės norma gina. Išvadą apie teisės normos imperatyvų pobūdį gali lemti ir įstatyme numatyti tos teisės normos pažeidimo padariniai, pavyzdžiui, jeigu normoje numatyta, kad jos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu arba kitokie, nei nustato norma, susitarimai negalioja, tai darytina išvada, kad ta teisės norma imperatyvi. Bendrinėje kalboje „imperatyvus“ reiškia atkaklų, primygtinį nurodymą, vertimą ką nors atlikti. Teisinėje kalboje tai reiškia imperatyvią nuostatą, t.y. tokią nuostatą, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje.

Aiškinant ginčijamo įsakymo 4.1 ir 4.3 punktų nuostatas, darytina išvada, kad jose įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai pasirašyti įsakymo 1.1, 1.2 ir 1.3 punktais patvirtintas sutartis. Iš įsakymo turinio matyti, kad tuo atveju, kai planuojamas vienas sklypas ir pagal parengtą sklypo detalųjį planą suplanuotas (-i) sklypas (-ai) Savivaldybės infrastruktūrai (gatvėms, keliams, inžineriniams tinklams bei tuo atveju, kai planuojami keli sklypai ar planuojamas sklypų dalijimas (pagal rengiamą detalųjį planą be Savivaldybės infrastruktūros (gatvių, kelių, inžinerinių tinklų) sklypų yra suplanuotas daugiau kaip vienas kito (ne Savivaldybės infrastruktūros (gatvių, kelių, inžinerinių tinklų) naudojimo būdo ar pobūdžio sklypas) ir pagal rengiamą detalųjį planą suplanuoti sklypai savivaldybės infrastruktūrai (gatvėms, keliams, inžineriniams tinklams), įsakymo 1.1, 1.2 ir 1.3 punktais patvirtintos sutartys turi būti pasirašomos. Šiuo atveju subjektas, t. y. paramos teikėjas, neturi galimybės pasirinkti kitokio elgesio varianto. Sutarties pasirašymą inicijuoja ne paramos teikėjas, o paramos gavėjas ir apie jokį paramos teikėjo prašymą nekalbama.

Įsakymas bei juo patvirtintos sutartys vertintinos kaip vientisas dokumentas, todėl teismas, vertindamas įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, vertina ir juo patvirtintų sutarčių turinį. Preliminarios sutarties 12 -13 p. nustatyta bauda už paramos sutarties (pagrindinė sutartis) nepasirašymą, kuri lygi šios sutarties 2.1 punkte nurodyto žemės sklypo rinkos vertei, Preliminarios sutarties 18 p. nurodoma, jog 13 p. nustatyta bauda yra laikoma minimaliais ir neįrodinėtinais Paramos gavėjo nuostoliais. Taigi, iš sutarčių matyti, kad nepasirašius pagrindinės sutarties, kurios objektas yra perduotinas žemės sklypas su inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis, paramos teikėjui bus privalomai taikoma sankcija t.y. bauda, kuri prilyginama nuostoliams, kurių įrodinėti nereikia.

Nuostoliai yra pinigais įvertinta žala, o jos dydis turi būti įrodytas (CK 6.249 str. 1 d.). Sprendžiant santykį tarp baudos ir nuostolių, pasakytina, kad bauda, kaip ir netesybos, gali būti mažinama, tačiau negali būti mažesnė, nei faktiškai patirti nuostoliai (CK 6.258 str. 3 d.). Iš to darytina išvada, kad Preliminarios sutarties 13 p. prieštarauja CK 6.249 str. 1 d.

Preliminarios sutarties 14 p. paramos gavėjas įgyja teisę neišduoti paramos teikėjui projektavimo sąlygų sąvado. Statybos įstatymo 20 str. 2 d. įtvirtintas baigtinis sąrašas dokumentų, kuriuos privalo pateikti asmuo, norintis gauti statinio projektavimo sąlygų sąvadą, t.y. ši teisės norma yra imperatyvi. Įstatyme įtvirtintos statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo sąlygos nėra siejamos su paramos sutarties pasirašymu, todėl Preliminariosios sutarties 14 p. prieštarauja minėto įstatymo 20 str. 2 d.

Teismas pritaria Vyriausybės atstovo teiginiui, kad tokių nuostatų įtvirtinimas taip pat paneigia savanoriškumo principą, nes paramos sutarties pasirašymas yra taip pat privaloma sąlyga tam, kad asmuo galėtų įgyvendinti kitas savo teises, susijusias su teritorijų planavimu ar statybomis.

Teismas atmeta atsakovo argumentą, kad ginčijamas įsakymas yra dokumentas, nustatantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių funkcijas ir paramos teikimo tvarką, t. y. vidaus administravimui skirtas dokumentas, nenustatantis teisių ir pareigų kitiems subjektams, o reglamentuojantis vidaus administravimo procedūrą. Analizuojant įsakymo turinį matyti, kad Įsakyme yra numatyti įpareigojimai atsakovo tarnautojams, tačiau kaip jo sudėtinė dalis yra patvirtintos ir trys sutartys, kuriose yra nustatytos teisės ir pareigos kitiems asmenims, t.y. statytojams. Kadangi ginčyjamas įsakymas yra vientisas dokumentas, todėl atsakovo teiginys, kad jis nenustato teisių ir pareigų kitiems subjektams, atmestinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-12-22 įsakymas Nr. 30-2235 prieštarauja Labdaros ir paramos įstatymo 2 str. 2 d., CK 6.249 str.1 d., Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p. įtvirtintam priimamų sprendimų teisėtumo principui, kuris numato, kad savivaldybės veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Teismas, atsižvelgdamas į ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas tenkintinas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-12-22 įsakymas Nr. 30-2235 naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 127 str.

nusprendžia:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti- panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-12-22 įsakymą Nr. 30-2235.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Irena PaulauskienėHenrikas SadauskasRūta Miliuvienė