Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-11-19 · Civilinė byla Nr. 2A-1117/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-19
Bylos Nr.
2A-1117/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė, Alvydas Poškus
Ieškovas
A. V.
Atsakovas
E. K.
Civilinė byla Nr. 2A-1117/2013
Teismo proceso Nr. 2-56-3-00715-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 63.; 121.21. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-896-601/2012 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui E. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje keliami paskolos sutarčių sudarymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo bei įrodymų tinkamo vertinimo, įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimai.

Šalies argumentai

Pareikštu ieškiniu ieškovas A. V. prašė priteisti iš atsakovo E. K. 124 663,08 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad su atsakovu 2009 m. gruodžio 23 d., 2010 m. vasario 5 d., 2010 m. kovo 10 d., 2010 m. kovo 22 d., 2010 m. gegužės 14 d., 2010 m. birželio 28 d., 2010 m. liepos 1 d., 2010 m. liepos 2 d. ir 2010 m. liepos 8 d. sudarė paskolos sutartis, pagal kurias atsakovui paskolino 124 663,08 Lt. Nors paskolų grąžinimo terminai yra pasibaigę, atsakovas iki šiol jų negrąžino.

Atsakovas E. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Savo nesutikimą su ieškovo reikalavimais atsakovas motyvavo tuo, kad paskolos sutartys buvo sudarytos siekiant užtikrinti, jog UAB „Vilungė“, kurios direktoriumi buvo ieškovas, apmokėtų UAB „Klavista“, kurios direktoriumi buvo atsakovas, o ieškovas - akcininku, skolas. Taigi pinigų pagal ieškovo minimas paskolos sutartis, išskyrus 3 000 Lt pagal 2010 m. liepos 8 d. sutartį, atsakovas negavo. Atsakovas pažymėjo, kad šiuos teiginius patvirtina aplinkybės, jog UAB „Vilungė“ mokėjimus atlikdavo tą pačią dieną arba kelias dienas po paskolos sutarčių pasirašymo, o paskolos sutartys būdavo pasirašomos dėl didžiausių mokėjimų. Mokėjimai būdavo atliekami tik tada, kai atsakovas pasirašydavo paskolos sutartis, kurios būdavo atspausdintos UAB „Vilungė“ buhalterės, tačiau nepasirašytos ieškovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 3 000 Lt skol1, 132 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pripažino pasiskolinęs iš ieškovo 3 000 Lt, sprendė, jog ieškovas pagrįstai iš atsakovo reikalauja priteisti šią sumą. Teismas nurodė, kad byloje esančių įrodymų visuma (šalių pateiktos paskolos sutarčių kopijos, pažymos iš bankų apie atsakovo sąskaitų likučius, sąskaitų išrašai apie įvykdytus UAB „Vilungė“ mokėjimus už UAB „Klavista“ bei šių įmonių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, liudytojos O. D. parodymai) leidžia daryti išvadą, jog pinigai atsakovui pagal ieškovo pateiktas paskolos sutartis nebuvo perduoti. Paskolos sutartimis nebuvo siekiama sukurti paskolinių santykių, tačiau ieškovas siekė užsitikrinti UAB „Vilungė“ įneštų pinigų į UAB „Klavista“ gamybą susigrąžinimą. Teismo nuomone tokią išvadą patvirtina ir aplinkybės, jog UAB „Klavista“ finansinė būklė ginčo sutarčių sudarymo laikotarpiu buvo bloga; UAB „Vilungė“ mokėjimai UAB „Klavista“ sutampa su mokėjimais, nurodytais paskolos sutartyse; paskolos sutartyse padaryti įrašai dėl mokėjimo paskirčių atitinka tarp UAB „Vilungė“ ir UAB „Klavista“ atliktus mokėjimus; paskolos sutartis pildydavo UAB „Vilungė“ buhalterė O. D. pagal ieškovo nurodymus; atsakovo turimos paskolos sutarčių kopijos yra nepasirašytos ieškovo; daugumoje sutarčių, nors jos atspausdintos, pinigų grąžinimo data įrašyta ranka; nors atsakovo finansinė padėtis buvo bloga, tačiau ieškovas nepažįstamam asmeniui per trumpą laiką paskolino didelę pinigų sumą, kuri turėjo būti grąžinta taip pat per trumpą laiką; nėra jokių duomenų apie atsakovui perduotų pinigų panaudojimą; UAB „Klavista“ antspaudas buvo perduotas ieškovui. Remdamasis šiomis aplinkybėmis bei byloje pateiktais įrodymais teismas ieškovo pateiktas paskolos sutartis pripažino nesudarytomis (niekinėmis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 121 663,08 Lt skolos, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Skundas grindžiamas tuo, kad visas paskolos sutartis atsakovas sudarė laisva valia, jose pažymėjo, kad gavo atitinkamas pinigų sumas. Paskolos sutarčių atsakovas neginčijo, nesikreipė dėl jų į apeliantą. Paskolų pripažinimo nesudarytomis klausimas byloje negalėjo būti sprendžiamas, kadangi atsakovas nereiškė tokio reikalavimo. Nors ieškiniu prašyta priteisti skolą tik iš atsakovo, tačiau teismas vertino į bylą neįtrauktų UAB „Klavista“ ir UAB „Vilungė“ veiksmus. Anot apelianto, teismas be pagrindo UAB „Klavista“ ir UAB „Vilungė“ įsipareigojimus perkėlė apelianto ir atsakovo paskoliniams santykiams, bei ignoravo UAB „Klavista“ administracijos vadovų P. D. ir S. B. parodymus, kuriais kategoriškai paneigti atsakovo paaiškinimai, bei faktą, kad UAB „Klavista“ kasoje nebuvo apskaityta nei viena paskola. Ant paskolos sutarčių padaryti įrašai nedaro sutarčių negaliojančiomis. Sutarčių negaliojančiomis nedaro ir aplinkybė, jog jas atspausdino O. D., ir dalį jų grafų šalys užpildė ranka. Apelianto nuomone, teismas be pagrindo konstatavo, kad paskolos sumos dydis bei grąžinimo terminai turi įtakos ginčo sandorių galiojimui. Teismui sprendžiant, ar pinigai atsakovui buvo perduoti ir kur jie buvo panaudoti, nebuvo tinkamai įvertinti UAB „Klavista“ vadovo P. D. parodymai, kad įmonės teritorijoje buvo sukrautas itin didelis atsakovo įsigytos medienos kiekis, ir faktas, jog atsakovas savo nuožiūra galėjo disponuoti pasiskolintais pinigais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas E. K. prašo skundą atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo formos.

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad šalims nebuvo užkirstas kelias teikti papildomus rašytinius paaiškinimus ar įrodymus, susijusius su ginčo esme, joms buvo suteikta galimybė ginčo klausimais iš esmės pasisakyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir bylos nagrinėjimo ribų.

Byloje nustatyta, kad apeliantas ir atsakovas 2009 m. gruodžio 23 d. sudarė Paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog apeliantas atsakovui iki 2010 m. vasario 1 d. paskolino 6 000 Lt (b. l. 7), 2010 m. vasario 5 d. - Paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog apeliantas atsakovui iki 2010 m. liepos 1 d. paskolino 19 530 Lt (b. l. 8), 2010 m. kovo 10 d. – Paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog apeliantas atsakovui iki 2010 m. lapkričio 10 d. paskolino 2 000 Lt (b. l. 9), 2010 m. kovo 22 d. – Paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog apeliantas atsakovui iki 2010 m. lapkričio 10 d. paskolino 18 483 Lt (b. l. 10), 2010 m. gegužės 14 d. – Paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog apeliantas atsakovui iki 2010 m. liepos 1 d. paskolino 6 882 Lt (b. l. 11), 2010 m. birželio 28 d. – Paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog apeliantas atsakovui iki 2010 m. rugsėjo 28 d. paskolino 24 677,38 Lt (b. l. 12), 2010 m. liepos 1 d. – Paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog apeliantas atsakovui iki 2010 m. spalio 1 d. paskolino 24 590 Lt (b. l. 13), 2010 m. liepos 2 d. – Paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad apeliantas atsakovui iki 2010 m. spalio 2 d. paskolino 19 500 Lt (b. l. 14), 2010 m. liepos 8 d. – skolos raštelį, kuriame nurodyta, jog apeliantas atsakovui paskolino 3 000 Lt (b. l. 15). Išvardintuose dokumentuose (išskyrus 2009 m. gruodžio 23 d. Paskolos sutartį) atsakovas pinigų gavimo/perdavimo jam faktą patvirtino ranka padarytais įrašais: „gavau <suma>“, „pinigus gavau <suma>“, „<suma> gavau“.

Pagal išraiškos formą ir turinį išvardinti dokumentai, sudaryti tarp bylos šalių, kvalifikuotini paskolos sutartimis (CK 6.193 straipsnio 1 dalis, 6.870 straipsnio 1 dalis).

Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010). Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-200/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo paskolos sutarčių turinį – jis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju taikytina paskolos dalyko perdavimo prezumpcija, t.y. pareiga paneigti paskolos dalyko perdavimo faktą pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (lot. onus probandi) tenka atsakovui (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi atsakovas, norėdamas paneigti paskolos santykių tarp šalių buvimą, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartys nebuvo sudarytos, nes pagal jas jis negavo pinigų (CK 6.875 straipsnio 1 dalis), arba reikalauti pripažinti jas negaliojančiomis.

Civilinių bylų nagrinėjimas yra grindžiamas dispozityvumo principu, kuris reiškia, jog šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Atsakovas nuo jo atžvilgiu reiškiamų reikalavimų gali gintis tiek prieštaraudamas ieškovo reikalavimams bei argumentams (CPK 42 straipsnio 1 dalis), tiek reikšdamas priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog atsakovo prieštaravimai skiriasi nuo priešieškinio, nes prieštaravimu siekiama paneigti ieškovo teisę į ieškinio patenkinimą, o priešieškiniu atsakovas reiškia savarankišką reikalavimą ieškovui, kurį priešpastato ieškovo reikalavimui. Ieškovo nurodytų faktų neigimas gali būti išreikštas atsakovui nurodant faktus, kurie nesuderinami su ieškinio faktiniu pagrindu, t.y. nurodomi faktai paneigiantys ieškinio pagrįstumą arba panaikinantys ieškovo reikalavimo teisę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S. v. G. G., bylos Nr. 3K-3-519/2008). Atsakovas aptariamu atveju pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, kuriuo siekė paneigti ieškinio faktinį pagrįstumą – pateikė atsikirtimus, kad apelianto reikalaujamos priteisti paskolos nėra gavęs. Nors nagrinėjamos bylos atveju yra taikoma paskolos dalyko perdavimo prezumpcija, tačiau tai nereiškia, jog, apeliantui pareiškus atsakovui reikalavimą priteisti skolą pagal jų sudarytas paskolos sutartis, atsakovas, siekdamas paneigti apelianto reikalavimo teisę, t.y. nuginčyti pirmiau minėtą prezumpciją, privalėjo teismui be materialinio pobūdžio prieštaravimų pareikšti ir priešieškinį – savarankišką materialinį reikalavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai byloje yra pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, kuris grindžiamas paskolos dalyko perdavimo prezumpcija, priteisti paskolos dalyką, nereiškia, jog atsakovas savo teises gali apginti tik pareiškęs atskirą materialinį teisinį reikalavimą dėl paskolos dalyko perdavimo prezumpcijos paneigimo, kadangi priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su efektyvios teisminės gynybos reikalavimu. Tokiais atvejais atsakovas ieškovo reikalavimą gali ginčyti ir prieštaravimais, teikdamas įrodymus, jog paskolos dalykas jam perduotas nebuvo. Tokių įrodymų vertinimas ir pripažinimas paskolos dalyką nebuvus perduotą nereiškia nei paskolos dalyko perdavimo prezumpcijos pažeidimo, nei įrodinėjimo naštos perkėlimo. Taigi atsakovo pasirinktas gynimosi nuo pareikštų reikalavimų procesinis būdas yra galimas, ir šiuo atveju įrodinėjimo dalyką sudarė faktai, paneigiantys ieškovo reikalavimo teisės pagrįstumo prezumpciją, t.y. atsakovas teikiamais prieštaravimais turėjo pagrįsti, kad jam nebuvo perduotas paskolos dalykas (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

Atsakovas pinigų pagal ginčo sutartis perdavimo faktą ginčijo remdamasis tuo, jog jos buvo surašytos apeliantui siekiant užsitikrinti, kad atsakovas nepasisavintų UAB „Klavista“ įsigytos medienos ir nepadarytų įmonei žalos (b. l. 53, 59, 79, 128). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos esančius įrodymus, pripažino atsakovo argumentus pagrįstais bei nurodė, jog paskolos teisiniai santykiai tarp apelianto ir atsakovo nesusiklostė, o sutartimis apeliantas siekė apsidrausti nuo galimų atsakovo padarytų nuostolių dirbant UAB „Klavista“. Iš apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindų akivaizdu, jog apeliantas paminėtą teismo išvadą laiko prieštaraujančia byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir tikrajam šalių tarpusavio sutartinių santykių turiniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, pažymi, jog šio apeliacinio proceso objektą sudaro būtent minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų atitikimo faktinei bylos medžiagai patikrinimas.

Remiantis šalių paaiškinimais nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2010 m. liepos 8 d., kai buvo sudarytos ginčo sutartys, apeliantas buvo UAB „Vilungė“ vadovu bei UAB „Klavista“ akcininku, o atsakovas – UAB „Klavista“ vadovu (b. l. 53, 78). Pirmiau nurodyta, kad atsakovas paskolos sutarčių pasirašymą motyvavo tuo, jog tokiu būdu apeliantas siekė užsitikrinti, kad atsakovas nepasisavintų UAB „Klavista“ įsigytos medienos ir nepadarytų įmonei žalos (b. l. 53, 59, 79, 128). Atsakovas taipogi paaiškino, jog pinigai ginčo sumai iš tiesų buvo perduoti, tačiau juos perdavė ne apeliantas, bet UAB „Vilungė“, ir jie buvo perduoti ne atsakovui, bet UAB „Klavista“ – atsiskaitymui už prekes (medieną, lentas), elektros energiją, nuomą (b. l. 103). Neigdamas atsakovo paaiškinimus, apeliantas, apklausiamas teismo posėdyje, paaiškino, kad pinigus atsakovui skolino pastarojo prašymu grynais pinigais (b. l. 78-79). Apeliantas taipogi paaiškino, jog atsakovas įnešdavo savo lėšas į UAB „Klavista“ veiklą, o eidamas įmonės vadovo pareigas vykdė medienos užpirkimus, kuriems vykdyti ir buvo sudaromos paskolos sutartys (b. l. 78, 80). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas teismo posėdžio metu patvirtino nepasitikėjęs atsakovu ir bijodamas, jog pastarasis nepadarytų UAB „Klavista“ žalos sudarydamas jos vardu sutartis, atsakovui neperdavė įmonės antspaudo (b. l. 80).

Vertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ką patvirtina toliau išdėstyti argumentai.

Apklausiama teismo posėdžio metu liudytoja O. D., UAB „Vilungė“ buhalterė, parodė, jog ginčo paskolos sutartis ji atspausdindavo apelianto pavedimu, pinigų perdavimo pagal šias sutartis fakto niekada nematė, bei patvirtino, kad praktika, pagal kurią UAB „Vilungė“ atlikdavo mokėjimus už UAB „Klavista“, susiklostė dar iki atsakovui tampant UAB „Klavista“ vadovu, ir ji, atsakovą atstatydinus iš UAB „Klavista“ vadovo pareigų, nenutrūko (b. l. 80). Pastaruosius parodymus patvirtina pačios liudytojos parengta Pažyma apie UAB „Vilungė“ apmokėjimus bendrovei UAB „Klavista“ 2009 m. gruodžio 1 d. – 2011 m. kovo 4 d. (toliau tekste ir Pažyma) (b. l. 115-116). Iš šios pažymos matyti, jog UAB „Vilungė“ laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. kovo 4 d. atliko eilę mokėjimų arba tiesiogiai UAB „Klavista“, arba pastarosios kreditoriams. Šių aplinkybių kontekste pastebėtina, jog O. D. kategoriškai nepaneigė, jog UAB „Vilungė“ galėjo atlikti mokėjimus UAB „Klavista“ ginčo paskolos sutarčių pagrindu, tačiau parodė, kad tokie pavedimai galimai galėjo būti atlikti (b. l. 80).

Pagal bylos medžiagą, paskolų sutarčių sudarymo datos, jomis apeliantui skolintos sumos iš esmės sutampa su UAB „Vilungė“ tiesiogiai UAB „Klavista“ ar jos kreditoriams vykdytais mokėjimais tiek laiko, tiek sumų požiūriu (CPK 185 straipsnis). Tiesioginį ryšį tarp ginčo paskolos sutarčių bei UAB „Vilungė“ vykdytų mokėjimų UAB „Klavista“ ar jos kreditoriams patvirtina ne tik paminėtos aplinkybės bei atsakovo paaiškinimai, bet ir į bylą pateiktas ieškovo 2010 m. birželio 28 d. paskolos sutarties egzempliorius, kurio priekiniame lape viršuje užrašyta: „3 muit. mok 3750 1850 1600; 2 m. beržo 2533,64€ + 2528,06€ = 17 <...> Lt; 3,4528“ (b. l. 12). Šie užrašai, atsižvelgiant į paskolos sutarties sudarymo datą, akivaizdžiai sutampa su Pažymos duomenimis apie UAB „Vilungė“ atliktus mokėjimus Muitinės departamentui (apmokant importo PVM) bei Brother Trading Limited (atsiskaitant už lentas).

Pagal byloje esančius įrodymus akivaizdu viena, kad ginčo sutarčių sudarymas buvo susijęs su atsakovo darbu UAB „Klavista“. Tą patvirtina duomenys, jog paskolos sutartys pasirašytos atsakovo ėjimo UAB „Klavista“ vadovo pareigas metu, paskolos sutarčių tekstus rengė UAB „Vilungė“ buhalterė, po sutarčių sudarymo UAB „Vilungė“ pervesdavo UAB „Klavista“ arba jos kreditoriams sumas, iš esmės ekvivalentiškas nurodytoms sutartyse. Tiek apelianto (b. l. 78), tiek atsakovo (b. l. 59) paaiškinimai dėl to, jog UAB „Klavista“ paskolos sutarčių sudarymo metu pirkdavo medieną sutampa ne tik tarpusavyje, bet ir atitinka faktinius duomenis apie UAB „Vilungė“ atliktus mokėjimus už UAB „Klavista“ įsigytas lentas, medieną (b. l. 85-91). Iš to, kas paminėta, darytina išvada, jog pinigai, nurodyti ginčo sutartyse, buvo perduoti, tačiau ne atsakovui, ir ne apelianto, bet UAB „Vilungė“ apmokėdavo UAB „Klavista“ skolas arba pervesdavo lėšas tiesiogiai įmonei, t.y. mokėjimai vyko tarp apeliantui priklausančių įmonių (CPK 185 straipsnis). Pastebėtina, kad apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu aiškino, jog dalį pinigų atsakovui skolino pastarajam norint vystyti UAB „Klavista“ gamybą (b. l. 78), t.y. tam, kad iš ieškovo skolintas lėšas atsakovo investuotų į svetimą (ieškovo) verslą, tačiau atkreiptinas dėmesy, kad būdamas įmonės akcininku, apeliantas nepateikė įrodymų, kad atsakovas iš tiesų į įmonės kasą būtų įnešęs asmeninių lėšų. Teisėjų kolegijos nuomone tarp šalių susiklostę faktiniai santykiai, sutarčių sudarymo bei vykdymo aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimų, kadangi sudarant ginčo sutartis šalių valia nebuvo suderinta siekiant sukurti paskolos teisinius santykius.

Kasacinio teismo teisminėje jurisprudencijoje skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad aiškinant sutartis būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Sutarčių konsesualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Tai ir įtvirtinta CK 6.193 straipsnio nuostatose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. D. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-532/2012). Pagal šios bylos aplinkybes paskolos dalyko perdavimo prezumpciją, kurią patvirtina ginčo sutarčių tekstų gramatinė išraiška, paneigia šalių veiksmai bei jų labiau tikėtini ketinimai sudarant sutartis. Pastebėtina, jog teismas nustatyti tikrosios ginčo šalių valios sudarant sutartį, atsižvelgiant į jų paaiškinimų prieštaringumą, negali, tačiau byloje surinktų įrodymų visetas tikėtinumo požiūriu suponuoja esant labiau tikėtina, kad šalys tarpusavyje paskolos teisinių santykių sukurti nesiekė ir atsakovui pinigai pagal ginčo sutartis perduoti nebuvo (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, labiausiai tikėtina, jog šalys tarpusavio teisinius santykius įformino paskolos sutartimis, kurioms taikoma paskolos dalyko perdavimo prezumpcija, siekdamos tokiu būdu suteikti apeliantui papildomas materialinio pobūdžio priemones išsiieškoti iš atsakovo į UAB „Klavista“ veiklą investuotas lėšas tuo atveju, jeigu atsakovas būtų netinkamai vykdęs savo kaip įmonės vadovo pareigas. Šią išvadą patvirtina nustatytos faktinės aplinkybės, jog paskolos sutartyse nurodytų sumų mokėjimai vykdavo ne tarp bylos šalių, bet tarp apelianto kontroliuojamų įmonių, pinigai UAB „Klavista“ ar jos kreditoriams būdavo pervedami atsiskaitant už perkamą medieną, jos gaminius, paskolos sutartis rengė UAB „Vilungė“ buhalterė, apelianto ir atsakovas nesiejo artimi ar ilgalaikio pobūdžio asmeniniai arba profesiniai santykiai (atsakovas UAB „Klavista“ įsidarbino 2009 m. gruodžio 1 d., iki tol buvo bedarbis (b. l. 53)), priešingai, apeliantas nepasitikėjo atsakovu, apeliantas de facto kontroliavo UAB „Klavista“ veiklą. Minėtą išvadą netiesiogiai patvirtina ir paskolos sutarčių sudarymo praktika, t.y. ginčas tarp šalių kilo tik dėl pinigų perdavimo pagal sutartis, kurias paruošė UAB „Vilungė“ buhalterė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog peržiūrėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą faktų vertinimo bei teisės taikymo aspektais (CPK 320 straipsnio 1 dalis), nenustatė pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 328, 330 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo bylos medžiagą, ją įvertino pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nustatė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes bei jas tinkamai įvertino - įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą, kad pinigai pagal paskolos sutartis nebuvo perduoti. Atsakovui paneigus paskolos dalyko perdavimo prezumpciją, kartu buvo paneigtas ir apelianto materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėKazys KailiūnasAlvydas Poškus