- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-23
- Bylos Nr.
- I-1847-484/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00485-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. G. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį papildė 2018 m. vasario 22 d., ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2, 8).
Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. kovo 1 d. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, negalėjo susirašinėti su pažįstamais, kurie buvo laikomi Lukiškių TI-K ir Pravieniškių atvirojoje kolonijoje-pataisos namuose, o būtent su R. S., V. G., A. Š., V. A., V. R. ir kt., kadangi galiojo Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas susirašinėti su draugais ir pažįstamais, kurie buvo laikomi kitose įkalinimo įstaigose. Dėl to, jo teigimu, jam teko patirti daugybę neigiamų išgyvenimų, emocinę depresiją, dvasines kančias ir sukrėtimus, nepilnavertiškumo jausmą. Pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurių pagrindu buvo ribojama jo susirašinėjimo teisė, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Savo reikalavimus pareiškėjas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 13-16) prašo pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Paaiškina, kad vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nuostatomis, kurios draudžia bet kokį susirašinėjimą su asmenimis, kurie nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai, pareiškėjas negalėjo iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo įsigaliojimo susirašinėti. Nuo 2015 m. vasario 27 d. iki dabar V. G. siuntė laiškus: V. A. – 2017 m. sausio 3 d. ir 2017 m. sausio 31 d.), A. Š. – 2017 m. rugsėjo 11 d., gavo laiškus iš V. A. – 2016 m. spalio 3 d. ir 2017 m. sausio 2 d. Atkreipė dėmesį, kad kitiems skunde nurodytiems asmenims laiškų siųsta/gauta nebuvo.
Mano, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Lukiškių TI-K šiuo atveju vadovavosi BVK 99 straipsnio 2 dalies (redakcija, aktuali iki 2015-09-01), pagal kurią kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Kadangi BVK nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (BVK 1 straipsnio 1 dalis), BVK iš esmės laikytinas procesiniu teisės aktu, nenustatančiu jokių materialinių teisės normų, todėl BVK nuostatų taikymo atveju negalima remtis BK 3 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. BVK nustato, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. kovo 1 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta teisė į susirašinėjimą su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis.
Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. LVAT praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalius). Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. kovo 1 d. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2018 m. vasario 6 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko, b. l. 3) ir reikalavimui dėl dalies žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą.
Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl neturėjimo galimybės susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis minėtais laikotarpiais yra grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. kovo 1 d. negalėdamas susirašinėti su draugais, laikomais kitose įkalinimo įstaigose, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią jo teisės galbūt buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas kilusią neturtinę žalą sieja su Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje įtvirtintų jo teisių pažeidimu, todėl aplinkybė, jog BVK nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą neturi reikšmės. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo objektyviai užkirstos galimybės pareiškėjui kreiptis į teismą laiku. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. vasario 5 d.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Šiuo atveju teismui neatnaujinus termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. kovo 1 d., skundas šioje dalyje atmestinas. Atsižvelgiant į tai, teismas toliau pasisako tik dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. kovo 1 d.
Ginčo teisinius santykius (ginčo laikotarpiu) reglamentavo Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). Šio kodekso 99 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę susirašinėti, 2 dalyje nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.
Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis šiame nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. ir nuo tada netaikoma.
LVAT laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-442/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Minėtoje LVAT praktikoje pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Vis dėlto neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. kad byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime neįrodo, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; LVAT 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymas 56 straipsnio 4 dalis).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad būdamas Lukiškių TI-K dėl taikomo draudimo negalėjo susirašinėti su Lukiškių TI-K ir Pravieniškių atvirojoje kolonijoje-pataisos namuose laikomais R. S., V. G., A. Š., V. A., V. R. ir kt., tačiau skunde nenurodė, kad apskritai rašė ir kada rašė laiškus minėtiems asmenims ir, kad šie laiškai dėl taikyto draudimo buvo jam grąžinti Lukiškių TI-K administracijos. Pareiškėjas taip pat nenurodė ir to, kad Lukiškių TI-K administracijai buvo reiškęs pretenzijas dėl galimai jo atžvilgiu taikyto draudimo, todėl vertintina, jog tokių pretenzijų pareiškėjas neturėjo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tik panaikinus draudimą jis parašė kelis laiškus aukščiau nurodytiems asmenims. Šias aplinkybes patvirtina Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2018 m. kovo 3 d. tarnybinis pranešimas Nr. 24-1943, kuriame nurodyta, kad nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 2 d. nuteistasis V. G. siuntė/gavo šiuos laiškus: V. A. siuntė laiškus 2017 m. sausio 3 d. ir 2017m. liepos 31 d.; iš V. A. gavo laišką 2016 m. spalio 3 d. ir 2017 m. sausio 2 d.; A. Š. siuntė laišką 2017 m. rugsėjo 11 d. Kietiems skunde nurodytiems asmenims – R. S., V. G. ir V. R. laiškų siųsta/gauta nebuvo (b. l. 17).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vien tik abstrakčių pareiškėjo teiginių dėl susirašinėjimo teisės ribojimo nepakanka daryti išvadai, jog jo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Atitinkamai byloje nėra jokių duomenų apie neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįsto ir individualizuoto draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.
Taigi, nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.