Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės ir Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Vytauto Merkšaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį 10 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 metų 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą kaltininkui gali būti paskirtas laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas M. K. paskyrė artimą minimaliai 10 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) gali būti skiriamas laisvės atėmimas nuo 3 iki 10 metų. Pirmosios instancijos teismas M. K. taip pat paskyrė artimą minimaliai 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Minėtos bausmės buvo subendrintos bausmių apėmimo būdu, paskiriant galutinę 10 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam M. K. bausmės tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, jos paskirtos atsižvelgus į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1–3 dalių) nuostatos pažeistos nebuvo.

7. Nuteistojo M. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo jo ginamajam paskirti švelnesnes, negu numatyta įstatyme, bausmes, tai siedamas su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu. Pastarosios teisės normos taikymas yra galimas tik tuo atveju, kai nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju M. K. savo noru neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie nusikalstamas veikas, nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija). Priešingai, liudytojo G. V. parodymai, apžiūros protokolų duomenys patvirtina, kad pareigūnams sustabdžius M. K. vairuojamą automobilį, kuriame buvo paslėptos draudžiamos medžiagos, nuteistasis pareigūnams nurodė draudžiamų medžiagų neturintis, apie neteisėtai gabenamas psichotropines medžiagas savo noru nepranešė, jos buvo rastos ir paimtos pareigūnų. Šie duomenys atitinka ir ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. sausio 25 d., tai yra pirmą kartą apklausto M. K. parodymus. Jis teigė, kad apie automobilyje rastas medžiagas nieko nežino, jų nematė (t. 3, b. l. 156–157). Savo kaltę M. K. pripažino tik iš dalies, išaiškinti nusikalstamas veikas nepadėjo, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas, todėl svarstyti dėl nuteistajam paskirtų bausmių švelninimo BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimybės.

8. Tokia pati išvada darytina ir dėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo nuteistajam negalimumo. Šioje teisės normoje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo tik vieną, o būtent tai, kad M. K. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką dėl 1,768 g psichotropinės medžiagos MDMA ir nuoširdžiai gailisi ją padaręs. Taigi, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas.

9. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Pagal teismų praktiką teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, taip pat turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-7/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-300/2012, Nr. 2K-544/2014, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-432/2014 ir kt.). Įvertinusi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad šiuo atveju straipsnių sankcijose nustatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

10. Visų pirma apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į aplinkybes, apibūdinančias padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. M. K. įvykdė dvi tyčines nusikalstamas veikas – vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), numatytą BK 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija). Vertinant šių veikų pavojingumo laipsnį, būtina atsižvelgti į tai, kad tai buvo iš anksto suplanuoti nusikaltimai, padaryti kelių valstybių teritorijoje. M. K. vien neteisėtai įgytos, laikytos ir gabentos psichotropinės medžiagos amfetamino kiekis (528,773 g) daugiau nei 5 kartus viršijo šios medžiagos labai didelį kiekį (100 g), apibrėžtą 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis (su vėlesniais pakeitimais) Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis. Kartu neteisėtai disponuotos kitos psichotropinės medžiagos, o būtent MDMA kiekis (1,768 g) nesiekė minėtose rekomendacijose apibrėžto didelio kiekio ribos (20 g), tačiau viršijo nedidelio kiekio ribą (0,2 g). Nors neteisėtas disponavimas pastarąja medžiaga nebuvo lemiantis nustatytų veiksmų teisinio kvalifikavimo, visgi jis taip pat yra reikšmingas ir negali likti neįvertintas. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką tais atvejais, kai neteisėtai disponuojama įvairių rūšių narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taip pat skirtingais jų kiekiais, vertinant veikos dalyką, atsižvelgtina į tai, kad BK 259 ir 260 straipsniuose nurodomas narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis apskritai, o ne atskiros rūšies tų medžiagų kiekis, todėl neteisėtai disponuotų medžiagų kiekiai sumuojami ir nustatomas bendras visų medžiagų kiekis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2008, Nr. 2K-159/2012). Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad minėtos psichotropinės medžiagos nepateko į rinką ir nesukėlė žalos BK 260 straipsnio saugomiems gėriams, tačiau sprendžiant, ar ši aplinkybė yra pagrindas išvadai apie mažesnį nuteistojo padarytos veikos pavojingumą, atsižvelgtina ir į tai, kad draudžiamos medžiagos buvo surastos ir paimtos dėl teisėsaugos pareigūnų pastangų, pačiam M. K. prie to neprisidedant ir netalkinant. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, liudytojas G. V. parodė, kad sustabdžius M. K. vairuojamą automobilį, iš pradžių buvo paklausta, ar turi draudžiamų medžiagų. Šis nurodė, kad ne. Po automobilio apžiūros, po automobilio galine sėdyne radus tris paketus, liudytojas asmeniškai paklausė M. K., ar įsivaizduoja, kas buvo rasta automobilyje, tačiau M. K. nurodė, jog su pareigūnais nebendraus. Be to, apžiūrint automobilį pakartotinai, buvo rastos tabletės „Ekstazi“, užkištos už saugos diržo sujungimo ant galinės sėdynės (t. 5, b. l. 78–80). Taigi, aplinkybė, kad psichotropinės medžiagos nepateko į apyvartą, yra teisėsaugos institucijų veiklos rezultatas, o ne nuteistojo elgesio išdava. Tokios išvados atitinka ir teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-788/2023). Be to, teisėjų kolegija, vertindama BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybes, atsižvelgia ir į kitas bylos aplinkybes.

11. Pirmosios instancijos teismas M. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ją padaręs, tačiau tik dėl 1,768 g psichotropinės medžiagos – MDMA. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – amfetamino, M. K. kaltės nepripažino. Nesant prokuroro skundo, ši aplinkybė išsamiau nenagrinėtina vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

12. Nuteistojo M. K. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad jis nusikalstamas viekas padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), kadangi du naujus nusikaltimus, priskirtus sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai, padarė neišnykus teistumui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatydamas šias aplinkybes, tarp jų ir apelianto ginčijamą aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos ir šių baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo klaidos nepadarė.

13. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jeigu veika padaryta bendrininkų grupe.

14. Byloje ištirtais duomenimis įrodyta, kad M. K. ir L. R. veikdami kartu tiesiogiai dalyvavo nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), padaryme. L. R. buvo nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2022 m. sausio 5 d. nuosprendžiu, kuriame nustatytas antraeilis jo dalyvavimas nusikaltimuose. Minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs, juo nustatytos aplinkybės nerevizuotinos, tad teisėjų kolegija dėl L. R. vaidmens nepasisakys. Savo ruožtu nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad M. K. vaidmuo padarant nusikaltimus buvo antraeilis. Tokią išvadą teismas grindžia visų pirma L. R. parodymais, kurie dėl M. K. vaidmens ir indėlio padarant inkriminuotus nusikaltimus iš esmės buvo nuoseklūs. Jis nuo pat tyrimo pradžios tvirtino, jog kartu su M. K. vyko į Olandiją pastarojo iniciatyva, ten M. K. įgijo draudžiamų medžiagų, kurias parvežė į Lietuvą. Nagrinėjant baudžiamąją bylą M. K. atžvilgiu, L. R. teisme parodė, kad M. K. pasiūlė važiuoti kartu į Olandiją. Ten vyko automobiliu, kurį L. R. buvo išnuomojęs iš pažįstamo. Kelią, tikslą, kur važiuoti, žinojo M. K. (t. 2, b. l. 191–193, 197–199; t. 3, b. l. 4–5, 7–12, 17–19; t. 5, b. l. 80–81). Nagrinėjant paties L. R. baudžiamąją bylą, šis išsamiau paaiškino įvykių faktines aplinkybes, kurias patvirtino ir nagrinėjant šią bylą. L. R. parodymai patvirtina, kad vykti į Olandiją parsivežti psichotropinių medžiagų pasiūlė M. K., nors organizavo viską R. Ž. (bylos duomenimis miręs). L. R. įgijo automobilį, be to M. K. paskolino 1 500 Eur. Kai vyko į Olandiją, viską apie kelionę žinojo M. K., vyko pagal navigaciją, adresus suvedinėjo jis (M. K.). Olandijoje narkotines medžiagas pirko M. K. su J., po ko M. K. supakavo paketus lipnia juosta ir padėjo į mašiną. L. R. suprato, kad tai yra didelis kiekis, jam buvo sakoma, kad bus dosniai atsilyginta. Automobilyje buvo rasta ir MDMA arba „Ekstazi“, kuriuos M. K. davė broliai J. ir kuriuos šis žadėjo duoti L. R. (t. 3, b. l. 64–68). Apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti L. R. parodymų patikimumą teigiant, kad jie buvo prieštaringi, tačiau teisėjų kolegija pagrindo jais netikėti neturi, nes juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, o būtent, liudytojų I. Š. ir G. V. parodymai, specialistų išvados, navigacijos įrenginio „Garmin Nuvi 56“, mobiliojo ryšio telefonų „Samsung Note10“ bei „Samsung Galaxy A3“ apžiūros, kratų bei jų metu rastų daiktų apžiūros, taip pat kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje juos išsamiai aprašė ir įvertino. Su pateiktu vertinimu teisėjų kolegija sutinka, dėl šių įrodymų apeliantas argumentų neišsakė, dėl jų ginčo nėra.

15. Aktyvų ir iniciatyvų M. K. elgesį padarant inkriminuotus nusikaltimus patvirtina ne tik L. R. parodymai. Kad savo iniciatyva vyko kartu su L. R. į Nyderlandų Karalystę, kur apsistojo būtent pas savo draugus, kad kartu pakaitomis vairavo automobilį, kad savo pastangomis ir iniciatyva įgijo psichotropinės medžiagos MDMA tabletes, gabeno jas per valstybės sieną, paslėpė automobilyje, tvirtino ir pats M. K.. Pas jį rastame mobiliojo ryšio telefone rasta nuotrauka, kurioje užfiksuotas rankoje laikomas užspaudžiamas polietileninis maišelis su įvairių spalvų „skydo“ formos tabletėmis. Jos yra analogiškos rastoms sulaikytame automobilyje „Mazda 6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) L. R. naudoto mobiliojo ryšio telefono apžiūros duomenys, kuriuose fiksuotas jo susirašinėjimas su žmona L. R., žinutėse naudotas įvardis „mes“, rašymas daugiskaitine forma taip pat patvirtina veikimą kartu, apsikeitimą tarpusavyje informacija, derinamasi („Dar saudomes eu biski“, „As maziuk taip sakiau, imetam i mikra ir saunu atgal“, į žmonos žinutę „Jus mikrui is paskos turit vaziuot“, atsakė „Mes paskui ji“, „Aga esam jau vietoj”, “Db toj pasiemam ir grystam pas manto draugo i namus, pavalgyti reikia, nusimaudyti. Eina sau kaip pavargau”, į L. R. klausimą „O tai jus paskui mikra vaz ar mikras bus LT veliau“, atsakė „Rytoj bus mikras vakare“, į žmonos klausimą „O siuntini kas paims?“, atsakė „Zmogus paims kaune“ (2 t., b. l. 1–4, 5–103, 104–122). Padarytas išvadas netiesiogiai patvirtina ir tai, kad būtent M. K., o ne L. R., kurį laiką gyveno Nyderlandų Karalystėje ir net buvo ten nuteistas (t. 3, b. l. 121, 127–139).

16. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma ir tai, jog išskirtoje bei anksčiau išnagrinėtoje L. R. byloje M. K. nedalyvavo, tad neturėjo galimybės pateikti savo įvykių versijos. Atsakydama į šį argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam M. K. pasislėpus nuo tyrimo, jo buvimo vietai esant nežinomai, 2021 m. kovo 10 d. prokuroro nutarimu iš baudžiamosios bylos Nr. 01-1-03689-20 buvo atskirtas atskiras tyrimas įtariamojo M. K. atžvilgiu (t. 1, b. l. 1–2), o baudžiamoji byla L. R. atžvilgiu buvo išnagrinėta iš esmės. Savo ruožtu L. R. parodymai, duoti nagrinėjant jo baudžiamąją bylą, buvo balsu perskaityti pirmosios instancijos teisme, tiek M. K., tiek ir jo gynėjui buvo sudaryta galimybė užduoti jam klausimus. Pats M. K. procese taip pat davė parodymus, kurie buvo įvertinti. Todėl spręstina, kad M. K. nedalyvavimas nagrinėjant L. R. baudžiamąją bylą buvo nulemtas jo paties neteisėtu procesiniu elgesiu, o L. R. parodymai buvo tiriami nuteistajam dalyvaujant, tad minėti apeliacinio skundo argumentai vertinant L. R. parodymus nėra reikšmingi.

17. Skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kokiais konkrečiais veiksmais nuteistasis M. K. realizavo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius ir kokį vaidmenį atliko. Nustatyta, kad pirkti Nyderlandų Karalystėje labai didelį kiekį amfetamino ir jį pargabenti į Lietuvos Respubliką sumanė ir L. R. pasiūlė M. K.. Būtent jis Olandijoje ir įgijo amfetaminą bei MDMA, vėliau amfetaminą supakavo ir taip paruošė gabenimui, abi psichotropines medžiagas paslėpė automobilyje, jį vairuodamas kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tai rodo, jog M. K. buvo aktyvus nusikaltimų vykdytojas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad M. K. vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo antraeilis.

18. Gynėjas teisus, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami L. R. atžvilgiu, kad buvo gauta informacija, jog L. R. ketina vykti į Olandiją, tačiau tai jokiu būdu nesumenkina nustatyto M. K. vaidmens jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme. Liudytojas G. V. patvirtino, kad vykdant elektroninių ryšių perduodamos informacijos kontrolę buvo gauta duomenų, leidžiančių manyti, jog L. R. planuoja išvykti į Olandiją parsivežti narkotinių medžiagų, tačiau tęsiant ikiteisminio tyrimo veiksmus, apžiūrint asmenų mobiliojo ryšio telefonus, buvo gauta duomenų, kad L. R. į Olandiją vyko su M. K., kartu mokėjo už kurą, patirtas išlaidas. Nors iki išvykimo M. K. kontroliuojamas nebuvo, liudytojas pažymėjo, kad kriminalinės žvalgybos metu gauta duomenų, jog su Olandija ryšius turi būtent M. K., kadangi L. R. ten niekada nebuvo išvykęs. Liudytojas G. V. patvirtino ir tai, kad buvo gauta kriminalinės žvalgybos duomenų, jog M. K. yra susijęs su neteisėtu narkotinių, psichotropinių medžiagų platinimu ir galimai narkotinių medžiagų kontrabanda (t. 5, b. l. 78–80). Taigi, panaudojus kriminalinės žvalgybos priemones buvo atskleisti sunkus ir labai sunkus nusikaltimai, įvykdyti bendrai veikusių asmenų. Atlikti veiksmai buvo sankcionuojami nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatymų nuostatų, todėl pagrindo spręsti, kad šiais duomenimis buvo vadovautasi neteisėtai ir nepagrįstai, nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.

19. Taigi, bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp M. K. ir L. R. buvo susitarimas Nyderlandų Karalystėje įsigyti psichotropinių medžiagų ir jas neteisėtai atgabenti į Lietuvos Respubliką. Jų vieninga tyčia šias nusikalstamas veikas įvykdyti, veikiant bendrininkų grupėje, įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Akivaizdu, kad M. K. veikė sutartinai su kitu bendrininku, suprato savo vaidmenį bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje. Byloje nustatytos M. K., veikiant bendrininkų grupe, padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės, nuteistojo vaidmuo nusikaltimų padaryme nagrinėjamu atveju suteikia pagrindą pripažinti, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe, kas yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, svarbus ne tik padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, bet ir kaltininko asmenybės vertinimas. Vertindama nuteistojo M. K. asmenybę, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai apie mažesnį ar tuo labiau, kaip nurodoma skunde, prarastą M. K. asmenybės pavojingumą, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės prieštarauja teisingumo principui. Priešingai, nei teigiama skunde, apygardos teismas tinkamai įvertino nuteistojo M. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Teismas atsižvelgė į tai, kad M. K. yra teistas keturis kartus Lietuvos Respublikoje ir kartą Nyderlandų Karalystėje, turi neišnykusį teistumą (t. 3, b. l. 127–139), baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 148–149). Nors M. K. anksčiau nebuvo nuteistas už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tačiau asmens pavojingumą apibūdina ne tik tapatus nusikalstamas elgesys. Išanalizavus ankstesnius M. K. teistumus matyti, kad, nepaisant nuteistajam taikomų vis griežtesnių bausmių, jos savo prevencinių tikslų nepasiekė, jo nusikalstamas elgesys nesikeitė. Priešingai, jo daromi nusikaltimai sunkėjo. M. K. pirmą kartą buvo nuteistas Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį 4 MGL (520 Lt) bauda. 2012 m. gegužės 25 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą 2 metų laisvės atėmimo bausme, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, jos vykdymą atidedant 1 metams. Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį M. K. buvo nuteistas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pritaikius BK 75 straipsnį, jos vykdymą atidedant 2 metams. Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį jis buvo nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme, kuri Telšių rajono apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartimi pakeista į 90 parų arešto bausmę. Be to, M. K. 2020 m. sausio 31 d. teistas Nyderlandų Karalystėje dėl sunkaus kūno sužalojimo 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Nagrinėjamu atveju M. K. įvykdė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus. Taigi, M. K. vėl nusikalto nepaisydamas ankstesniais nuosprendžiais paskirtų bausmių, parodyto pasitikėjimo atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taikytos bausmės ir poveikio priemonės nepakeitė M. K. elgesio.

21. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su apygardos teismo išvada, kad M. K. nedirba, tačiau tokia aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nurodyta pagrįstai. Pasak nuteistojo, 2019 metais grįžęs iš Olandijos į Lietuvą jis apie 2 – 3 mėnesius dirbo pas merginos tėvą, taip pat dirbo Telšiuose, tačiau tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Priešingai, iš Sodros duomenų apie asmenį išrašo matyti, kad Lietuvos Respublikoje paskutinį kartą M. K. dirbo UAB „duomenys neskelbtini“ vieną dieną – 2015 m. vasario 4 d. (t. 3, b. l. 114). Baudžiamojoje byloje esantis darbo biržos sistemos išrašas patvirtina, kad M. K. darbo biržoje registruotas 2019 m. gegužės 13 d., išregistruotas 2019 m. rugpjūčio 21 d. asmens pageidavimu (t. 3, b. l. 113). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus rašto duomenimis, M. K. laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių išmokos negavo (t. 3, b. l. 117).

22. Nors skundžiamame nuosprendyje nedetalizuotos nuteistojo šeimyninės aplinkybės, tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad M. K. parinktos bausmės aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistajam atliekant visą paskirtą galutinę 10 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę nutrūks jo ryšys su mažamečiais vaikais bei nebus kam pasirūpinti jo senyvo amžiaus, ligotu tėvu, nesudaro pagrindo paskirti jam švelnesnę ar mažesnę, nei numatyta įstatyme, bausmę. Bylos duomenimis nuteistasis daug laiko praleisdavo atskirai nuo savo artimųjų. Nustatyta, kad M. K. gyveno Nyderlandų Karalystėje (t. 3, b. l. 121), be kita ko, šioje šalyje buvo nuteistas ir atlikinėjo realią laisvės atėmimo bausmę. Pasislėpęs nuo tyrimo, buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje, kur, jo teigimu, gyveno apie 2 metus (t. 5, b. l. 7–9). Šios aplinkybės leidžia manyti, jog ir anksčiau nuteistojo ryšys su vaikais ir tėvu nebuvo pakankamai artimas. Su apeliaciniu skundu pateikti duomenys, kad nuo 2021 m. lapkričio 16 d. M. K. tėvui yra teikiama asmeninio asistento paslauga (t. 5, b. l. 169), todėl akcentuojama aplinkybė, kad nuteistajam atliekant visą laisvės atėmimo bausmę nebus kam prižiūrėti jo sergančio tėvo, vertintina kaip deklaratyvi, neduodanti pagrindo taikyti M. K. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Taigi, apeliaciniame skunde akcentuojami šeimos santykiai taip pat nenusveria kitų paminėtų aplinkybių, apibūdinančių M. K. padarytų veikų ir asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog baudžiamajame įstatyme yra aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jų atlikimą numatytos bausmės. M. K. suprato, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes jam pačiam ir jo artimiesiems, tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikalstamų veikų padarymo, todėl dabar jis turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę, net jei tai lemtų atitinkamus asmeninio pobūdžio nepatogumus.

23. Įvertinus aptartas tiek nuteistąjį M. K., tiek jo padarytas nusikalstamas veikas charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jam už BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą skirtos bausmės, taip pat ir galutinė bausmė yra teisingos ir nėra aiškiai per griežtos, pagrindo jas keisti nėra. Apygardos teismas, paskirdamas nuteistajam už padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes, artimas sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimui, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Tokios išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog nuteistasis suimtas nuo 2022 m. rugsėjo 22 d., kas, anot gynėjo, jau yra pakankama bausmė. Įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą ir kaltininko nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas, o ne asmens, padariusio nusikalstamas veikas, siekį išvengti ilgesnės trukmės laisvės atėmimo bausmės sukeliamų neigiamų pasekmių.

24. Paskirti M. K. švelnesnę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, bausmę nėra pagrindo ir atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytas kasacinio teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamosiose bylose. Pažymėtina, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šiuo atveju apelianto nurodytose teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės nėra analogiškos nustatytoms šioje byloje. Padarytų nusikaltimų ir juos padariusių asmenų mažesnio pavojingumo nustatymą gynėjo nurodytose bylose lėmė šiems kriterijams nustatyti reikšmingų aplinkybių, kurios nėra tapačios (panašios) nagrinėjamoje byloje nustatytoms, visuma.

25. Šioje nutartyje atskirai aptartina ir tai, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo pasikeitė teisinis reguliavimas dėl psichotropinių medžiagų kontrabandos. 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925, įsigaliojusiu nuo 2023 m. birželio 1 d., buvo pakeista BK 199 straipsnio redakcija. Šį įstatymą palyginus su nusikaltimo padarymo metu galiojusia BK 199 straipsnio 4 dalimi (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) matyti, jog pagal seną BK 199 straipsnio 4 dalies redakciją laisvės atėmimo bausmės riba buvo nuo 3 metų iki 10 metų. Naujai įsigaliojusiu įstatymu už BK 199 straipsnio 4 dalyje padarytą veiką atsakomybė perkelta į BK 260¹ straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 10 metų iki 18 metų. BK 3 straipsnio 1 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Kadangi nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojanti BK 260¹ straipsnio 5 dalies redakcija nuteistojo teisinės padėties nešvelnina, priešingai, ją griežtina, veikos kvalifikacija paliekama pagal nusikalstamos veikos metu galiojusią BK 199 straipsnio 4 dalies redakciją (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

26. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos, teiktos M. K., išlaidų suma yra 116,67 Eur (t. 6, b. l. 6). Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme.

27. Byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą. Gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje buvo inicijuotas apeliacinės instancijos teismo, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, nes pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas buvo būtinas. M. K. šiuo metu laikomas įkalinimo įstaigoje, kur atliks ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Jis niekur nedirba, darbinių pajamų negauna. Įvertinusi šių nuteistojo turtinę padėtį apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš M. K. nepriteisia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. K. gynėjo advokato Vytauto Merkšaičio apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš M. K. nepriteisti.