Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Žemaitijos agroprekyba“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-243-169/2015, pagal ieškovo D. D. ieškinį atsakovui UAB „Žemaitijos agroprekyba“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Aplinkybę, kad Mažeikių mieste esantys medžiai ieškovo buvo nugenėti netinkamai, bylos nagrinėjamu metu pripažino ir pats ieškovas, t. y. jis patvirtino, kad medžius genėjo nesilaikydamas tokiuose teisės aktuose, kaip Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintos Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės (toliau – Priežiūros taisyklės) ir Lietuvos Respublikos Energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintos elektros tinklų apsaugos taisyklės (toliau – Elektros tinklų apsaugos taisyklės), medžių genėjimui įtvirtintų reikalavimų, dėl ko buvo pažeistos gyvybinės medžių funkcijos.

2. CPK 187 str. 1 d. numato, kad šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Tuo tarpu CPK 182 str. 5 p. yra aiškiai nurodyta, kad aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (CPK 187 str.), įrodinėti nereikia. Vadinasi, ieškovui pačiam teigiant, kad jis apelianto užsakymu medžius Mažeikių mieste nugenėjo netinkamai, ši aplinkybė teismo turi būti laikoma įrodyta ir jokio papildomo įrodinėjimo šiuo atveju nebereikia. Tačiau pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėjo priešingą išvadą ir nurodė, kad nors ieškovas ir pripažino, jog medžius nugenėjo nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, apeliantas savo teiginių dėl netinkamos medžių genėjimo kokybės nepagrindė jokia objektyvia medžiaga, iš kurios būtų galima daryti įtikinimą išvadą, kad ieškovas medžių genėjimo darbus atliko netinkamai ar nekokybiškai, todėl netinkamą ieškovo medžių genėjimą teismas laikė neįrodytu.

3. Įrodymą, t. y. A. D. paskaitos video medžiagą, kaip įrodymą, pagrindžiantį ieškovo nekokybišką medžių genėjimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė netinkamu. Šią išvadą teismas padarė iš esmės remdamasis vien ta aplinkybe, kad byloje nėra aišku ar paskaitoje rodomose nuotraukose vaizduojami medžiai buvo nugenėti būtent paties ieškovo bei ar genėjimas buvo atliktas Mažeikių mieste. Tačiau tokios aplinkybės, tam, kad būtų nustatyta, ar genėjimas buvo kokybiškas ar ne, neturi jokios reikšmės, kadangi šiuo atveju svarbiausias yra pats genėjimo būdas, o ne tai, kas jį atliko, ar kur jis buvo atliktas. Vertindamas A. D. paskaitoje komentuojamas nugenėtų medžių nuotraukas ir apelianto į bylą pateiktas ieškovo genėtų medžių nuotraukas, teismas galėjo ir turėjo padaryti išvadą, kad genėjimo būdas yra tapatus, o atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, šioje byloje buvo galima prieiti ir išvadą dėl pačios ieškovo apelianto užsakymu atliktų medžių genėjimo darbų kokybės, t. y., kad medžiai buvo nugenėti netinkamai.

4. Mažeikių rajono laikraštyje „Santarvė“ išspausdintą straipsnį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažinimo netinkamu įrodymu. Minėtu straipsniu apeliantas ne tik bandė įrodyti ieškovo netinkamą medžių genėjimo kokybę, bet taip pat siekė pagrįsti faktą, kad dėl ieškovo genėjimo darbų buvo pažeista apelianto reputacija, kas vėlgi, iš minėto straipsnio akivaizdu. Nors minėtas straipsnis, pats savaime, negalėtų tiesiogiai pagrįsti tą išvadą, jog ieškovo medžių genėjimas buvo atliktas netinkamai, tačiau jis yra vienas iš pagrindinių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad apelianto reputacijai, visuomenės ir valstybės institucijų pasitikėjimui ja dėl ieškovo atliktų medžių genėjimo darbų iš tikrųjų buvo pakenkta. Tai, beje, viena iš pagrindinių priežasčių dėl ko, vadovaudamasi teisingumo, protingo ir sąžiningumo principais, apeliantas ir atsisakė ieškovui sumokėti likusią atliktų darbų sumą. Nors apelianto pateiktas straipsnis pats savaime negali būti pakankamas įrodymas, vertinant, ar ieškovo atlikti medžių genėjimo darbai buvo atlikti netinkamai, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad toks įrodymas, vertinant ieškovo atliktus darbus, šiuo atveju išvis neturi jokios įrodomosios reikšmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir, kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

5. Generalinio užsakovo (Mažeikių rajono savivaldybės) ir apelianto tarpusavio santykių klausimas šioje byloje pirmosios instancijos teismo buvo keltas nepagrįstai. Pirmiausia, tai Sutartys, kurių pagrindu ieškovas apelianto užsakymu atliko medžių genėjimo darbus, buvo sudarytos tik tarp apelianto ir ieškovo. Aplinkybės, ar dėl ieškovo atlikto medžių genėjimo kokybės generalinis užsakovas apeliantui reiškė kokias nors pretenzijas ir ar dėl tokių ieškovo darbų apeliantas iš generalinio užsakovo negavo apmokėjimo, tam, kad būtų įrodytas ieškovo atliktų genėjimo darbų nekokybiškumas, šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Medžių genėjimo darbų tinkamumas turi būti vertinamas pagal minėtuose teisės aktuose įtvirtintus medžių genėjimo reikalavimus, vadovaujantis specialistų išvadomis ar komentarais, o ne tuo, ar dėl tokių darbų generalinis užsakovas reiškė kokias nors pretenzijas ar ne.

6. Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tarp jo ir ieškovo Sutarčių pagrindu susiklostė rangos teisiniai santykiai, tačiau kartu teigia, jog teismas, atsižvelgiant į faktines šios bylos aplinkybes, nepagrįstai konstatavo, kad medžių genėjimo netinkamumas šioje byloje turi būti pripažintas akivaizdžiu trūkumu ir dėl to apeliantas, kaip užsakovas, nebegali pasinaudoti jam CK 6.662 str. numatyta teise remtis ieškovo atliktų medžių genėjimo darbų trūkumo faktu. Apeliantas medžių genėjimo darbams atlikti rinkosi ieškovą, t. y. asmenį, turintį arboristo kvalifikaciją, ir būtent dėl to, po genėjimo darbų atlikimo, jis, nepaisant kilusių abejonių, patikėjo pastarojo aiškinimais, kad „viskas nugenėta tinkamai“. Svarbu įvertinti tai, kad ieškovas yra profesionalias paslaugas teikiantis asmuo. Vadinasi, šiuo atveju, priešingai nei savo sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, ar medžiai ieškovo buvo nugenėti tinkamai (genėjimo kokybė), šioje byloje negalėjo būti pripažinta matoma atvirai, todėl ir medžių genėjimo darbų trūkumai negalėjo būti pripažinti akivaizdūs, tiksliau, kad jie buvo matomi šalims pasirašant darbų perdavimo-priėmimo aktus.

7. Nepaisant to, kad Apeliantas iki Sutarčių su ieškovu sudarymo atliko tam tikrus medžių genėjimo darbus (tiksliau, kad jo užsakymu buvo atlikti medžių genėjimo darbai), ši aplinkybė, pati savaime, neleidžia daryti išvados, kad apelianto atstovai, pasirašydami darbų perdavimo-priėmimo aktus, turėjo pakankamos patirties, jog galėtų įvertinti ieškovo atliktų darbų kokybę. Apeliantas į teismą neteikė, o teismas to ir nereikalavo, jokių duomenų apie tai, kurie konkrečiai jo darbuotojai buvo atsakingi už ankstesnių medžių genėjimo darbų priėmimą, t. y. ar tai buvo tie patys asmenys, kurie priėmė ir ieškovo atliktus medžių genėjimo darbus, ar visiškai kiti. Atsižvelgiant į tai, teismo išvados, kad apelianto atstovai, kurie priėmė ieškovo atliktus medžių genėjimo darbus, tame jau turėjo patirties ir dėl to galėjo vertinti medžių genėjimo kokybę, tėra tik spėjimai, kurie negalėjo būti patvirtinti jokia faktine bylos medžiaga.

1. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kad atsakovas ieškovui neprivalo sumokėti už atliktus darbus. Teismas teisingai konstatavo, kad iš aptartų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas iš ieškovo pagal abi sutartis priėmė rangos darbus be pretenzijų. Pretenzijas dėl darbų pradėjo reikšti tik ieškovui pareiškus ieškinį teisme, todėl pagal minėtą praktiką ir CK 6.662 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas atsakovas netenka teisės remtis ieškovo nekokybiškai atliktų darbų faktu bei aplinkybe dėl netinkamai įvykdytų sutarčių.

2. Apeliantas apeliaciniu skundu vėl bando įrodinėti, kad skolos pagal Sutartis nemokėjo, remdamasis CK 6.65 str. 1 d. 2 p., t. y. už nekokybišką darbą, siekia, kad būtų sumažintas įsiskolinimas. Tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kad būtų kreipęsis į ieškovą su panašaus turinio raštu, pasiūlymu iki ieškinio dėl skolos priteisimo pateikimo teismui. Apeliantas elgiasi nesąžiningai ir negarbingai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad 2014 m. gegužės 16 d. ir 2014 m. rugpjūčio 6 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytos sutartys Nr. ŽA 2014/017 ir Nr. ŽA 2014/022 (toliau – Sutartys), kurių pagrindu atsakovas užsakė, o ieškovas įsipareigojo atlikti medžių priežiūros ir šalinimo darbus, nurodytus Sutarčių prieduose (b. l. 31-33, 35-38). Tai, kad ieškovas atliko darbus tinkamai, patvirtina šalių pasirašyti priėmimo–perdavimo aktai, kuriuose atsakovo (užsakovo) UAB „Žemaitijos agroprekyba“ įgalioto asmens parašu patvirtinta, kad darbai atlikti pagal užsakovo poreikius, užsakovas pretenzijų vykdytojui neturi (b. l. 26, 28, 30). Byloje nėra ginčo, kad ieškovas atliko darbų už 15270 Lt, taip pat atsakovas neneigia, kad pagal Sutartis ir jų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras liko skolingas ieškovui (darbų vykdytojui) D. D. 12165 Lt, tačiau atsakovas nurodo, kad, neva, ieškovas atliko darbus netinkamai, todėl atsakovas neprivalo su juo atsiskaityti.

Su tokiais atsakovo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovas darbus atliko netinkamai.

Iš byloje pateikto šalių pasirašyto 2014 m. rugsėjo 24 d. Įsipareigojimo skolos mokėjimui matyti, kad atsakovas patvirtino ieškovo pateiktą pasirašyti 2014-09-18 skolų suderinimo aktą, įsipareigojo ieškovui įsiskolinimą mokėti pagal nurodyta grafiką, t. y. pirmą mokėjimą (3000 Lt) įsipareigojo atlikti 2014 m. spalio 3 d., o paskutinis mokėjimas turėjo būti atliktas 2014 m. spalio 31 d., be to atsakovas Įsipareigojime skolos mokėjimui aiškiai yra nurodęs, jog pripažįsta 14665 Lt įsiskolinimą D. D. už paslaugas (b. l. 23, 24). Atsakovas taip pat nepaneigė, kad pagal skolų suderinimo aktą sumokėjo ieškovui dalį skolos, likdamas skolingas 12165 Lt, t. y. kad po 2014-09-24 sumokėjo ieškovui 2500 Lt. Tai įrodo, kad atsakovas patvirtino savo prievolę ieškovui, praktiškai ją pradėdamas vykdyti, tuo pačiu dar kartą patvirtindamas, kad ieškovas savo įsipareigojimus atliko tinkamai. Svarbus aspektas yra tai, kad, kaip jau buvo nurodyta, atsakovas pasirašė ieškovo pateiktą 2014-09-18 skolų suderinimo aktą, taip pat 2014-09-24 pasirašė Įsipareigojimą skolos mokėjimui, nors atsakovo nurodomas straipsnis „Miestą darko medžiai stuobriai“ laikraštyje „Santarvė“ buvo išspausdintas 2014 m. rugsėjo 9 d., t. y. prieš nurodytų dokumentų pasirašymą (b. l. 57-58). Todėl nesuprantami atsakovo argumentai, kad, jis, perskaitęs minėtą straipsnį, suprato, kad dėl, neva, netinkamai ieškovo atliktų darbų, yra pažeidžiama jo, kaip darbų užsakovo reputacija, tačiau vis tiek pasirašo skolų suderinimo aktą ir po to dar sumoka dalį pinigų už atliktus darbus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo 6 str. 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. To paties straipsnio 7 d. 7 p. nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 26 p. numatyta, kad viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos irįstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų yra savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena. Šias funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas, kurio 10 str. 1 d. konkrečiai išvardytos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje. Pastarojo įstatymo 10 str. 1 d. 1 p. taip pat nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines), vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 p.), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 p.), išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams (13 p.). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 str. 1 d.). Savivaldybės pareiga prižiūrėti jos teritorijoje esančius želdinius apima ne tik konkrečius priežiūros darbus, kuriuos paprastai pagal sutartį atlieka privatūs asmenys, ar leidimų konkretiems darbams, pavyzdžiui, medžių genėjimui, išdavimą, bet ir želdinių priežiūros darbų organizavimą ir jų vykdymo kontrolę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2084/2013). Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad šiuo atveju kokia nors kompetetinga institucija būtų nustačiusi, kad ieškovo pagal Sutartis atlikti medžių genėjimo darbai būtų atlikti netinkamai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti arboristikos specialisto A. D. žiniomis ar gebėjimais, tačiau šioje byloje atsakovas, įrodinėdamas, kad ieškovas atliko medžių genėjimo darbus netinkamai, neprašė byloje skirti ekspertizės, o paskaitos medžiaga šiuo atveju nėra tinkamas įrodymas (CPK 178 str., 185 str.). Nesutiktina su atsakovo argumentais, kad ieškovas, neva, pripažino, kad darbus atliko netinkamai. Ieškovas D. D. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad taisant medžių genėjimo darbus nebuvo atsižvelgta į medžių gerovę, tačiau pabrėžė, kad darbus atliko tinkamai, todėl teigti, kad ieškovas pripažino, kad darbus atliko nekokybiškai, nėra teisinio pagrindo, todėl negalima remtis ir CPK 187 str. nuostatomis.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, priimdamas į darbą darbuotojus, yra laisvas pasirinkti, ką ir į kokias pareigas priimti, ir kokius įgaliojimus suteikti. Ieškovui, pateikiant pasirašyti darbų priėmimo-perdavimo aktus, buvo svarbu, kad užsakovą atstovautų jo įgaliotas atstovas. Pažymėtina, kad medžių genėjimo priėmimo-perdavimo aktai yra pasirašyti ne eilinio UAB „Žemaitijos agroprekyba“ darbuotojo, o technikos direktoriaus E. U. (b. l. 26, 28), todėl abejoti jo kompetencija ieškovui nebuvo pagrindo.

Dėl išdėstyto, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą.