Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-799-544/2018

teisėjas Audrius Žiedelis Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04665-2017-0

2018 m. gruodžio 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10643-534/2017 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Neora“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Konsultacijų srautas“ ieškinį atsakovui M. J. dėl administravimo išlaidų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nesutinka su apelianto teiginiais, nes teismo byloje nustatytos ir sprendime konstatuotos aplinkybės yra pagrįstos bei teisingos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinis skundas atmetamas.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

14. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr.eB2-1599-866/2017 dėl UAB „Neora“ bankroto. Šioje byloje 2016 m. birželio 13 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2016 m. birželio 24 d., UAB ,,Neora“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Konsultacijų srautas“. 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, kurią bankroto administratorė turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. 2016 m. rugsėjo 19 d. teismo nutartimi nuspręsta įmonei taikyti supaprastintą bankroto procesą. 2016 m. spalio 24 d. nutartimi patvirtinta 2640 Eur administravimo išlaidų sąmata. 2016 m. spalio 26 d. teismo nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2017 m. sausio 4 d. teismo nutartimi patvirtintas patikslintas kreditorių sąrašas ir jų 40315,63 Eur vertės finansiniai reikalavimai. 2017 m. vasario 2 d. priimtas teismo sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos.

15. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą (nuostolius), priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 – 6.249 straipsniai). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; ir kt.).

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), nes nevykdė nutarties 17 punkte nurodytos pareigos įmonei tapus nemokiai pateikti teismui pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (tą padarė įmonės kreditoriai) (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą, jų patikimumą ir pakankamumą. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad nustatydamas šią sąlygą pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo reikalavimus (CPK 185 straipsnis).

19. Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr.eB2-1599-866/2017 duomenys bei įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartyje iškelti UAB „Neora“ bankroto bylą konstatuoti faktai patvirtina, kad: Juridinių asmenų registrui paskutinį finansinių ataskaitų rinkinį atsakovė UAB ,,Neora“ pateikė už 2013 metus; kad pagal balanso ir viešųjų registrų duomenis 2013 m. gruodžio 31 d. įmonė jau buvo nemoki, kadangi ji registruoto kilnojamojo, nekilnojamojo turto, piniginių lėšų neturėjo, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 125 517 Lt (36 352,23 Eur); kad bankroto bylos klausimo išsprendimo laikui duomenų apie įmonės finansinę būklę nebuvo pateikta, kad įmonė samdomų darbuotojų neturėjo, veiklos nevykdė; kad skola Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui sudarė 6827,56 Eur, valstybės ir savivaldybių biudžetams - 90,65 Eur. Apeliantas šių teismo nutartimi nustatytų aplinkybių ir įmonės nemokumo datos ir fakto neginčija. Pažymėtina, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu nuo 2008 m. spalio 17 d. iki pat bankroto bylos iškėlimo 2016 metais, bendrovės vardu neįgijo jokio turto (lėšų), tuo tarpu pradelstus įsipareigojimus ir skolas išaugino iki 40315,63 Eur, tarp kurių yra ir 13747,39 Eur reikalavimai, kilę iš darbo teisinių santykių, 6923,61 Eur reikalavimai VSDF, valstybės, savivaldybės biudžetams, 19644,63 Eur reikalavimai tiekėjams ir kitiems trečiosios eilės kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, atsakovas turėjo suprasti, kad yra atsiradusios aplinkybės, pagal kurias įmonė teisės aktų pagrindu pripažintina nemokia, veikti atidžiai ir rūpestingai ir įvykdyti jam ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytas pareigas.

20. Kartu pažymėtina, jog, vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

21. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis). Įmonės vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą, privalo dirbti rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė nepažeistų įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų ir neprieštarautų visuomenės interesams. Tokie atvejai, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kai įmonės vadovas, matydamas realų įmonės nemokumą, delsia kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidžiami tiek pačios įmonės, tiek kreditorių interesai. Šiuo atveju įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų, imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimu (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai) bei fiduciarinių pareigų pažeidimu.

22. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys leidžia teigti, jog byloje nustatyti atsakovo, kaip buvusio bendrovės direktoriaus, neteisėti veiksmai (neveikimas), nes jis, esant tam pakankamam pagrindui, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei.

23. Pirmosios instancijos teismas priteisė bankroto administratorės prašomus 2640 Eur administravimo išlaidų. Apeliantas nesutinka su nustatytu administravimo išlaidų dydžiu, nes pirmosios instancijos teismas neanalizavo išlaidų realumo ir pagrįstumo, todėl liko neaišku, kodėl išlaidos už automobilių remontą priskirtos prie patirtų BUAB „Neora“ administravimo išlaidų, nebuvo pateikti duomenys apie sąskaitų už 9 mėnesių patalpų nuomą apmokėjimą bei jų realumą, nors nurodytu laikotarpiu bankroto administratorė administravo ne vieną įmonę. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad neįrodyta, jog ieškovės prašomi priteisti nuostoliai dėl įmonės administravimo nėra realiai patirti, o žalos dydis, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, neįrodytas.

24. Byloje nustatyta, kad, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartimi UAB „Neora“ iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorė, atsižvelgdama į tai, kad įmonė neturi pakankamai lėšų administravimo bei teismo išlaidoms apmokėti, kreipėsi į teismą dėl supaprastinto bankroto proceso įmonei taikymo ir šis prašymas buvo patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartimi. Supaprastintą bankroto proceso tikslas – tiesioginis likvidavimo procedūros taikymas, netaikant įprastinių bankroto procedūrų, taip siekiant sumažinti galimas bankroto proceso išlaidas. Teismas, priėmęs nutartį taikyti supaprastintą bankroto procesą, turi patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 13¹ straipsnio 2 dalis). ĮBĮ 13¹ straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad taikant supaprastintą bankroto procesą administravimo išlaidų sąmatą ir administravimo išlaidoms skirtų lėšų naudojimo tvarką tvirtina ir keičia teismas.

25. Įsiteisėjusia 2016 m. spalio 24 d. nutartimi BUAB „Neora“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“ nustatytus rekomendacinius dydžius, įvertinęs įmonės dydį, teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų dydį, nusprendė, kad visam bankroto procesui tvirtintina 2640 Eur administravimo išlaidų sąmata (1140 Eur administratoriaus atlyginimas ir 1500 Eur kitos administravimo išlaidos), nors bankroto administratorė buvo pateikusi prašymą patvirtinti 3500 Eur administravimo išlaidų sąmatą. Prie bankroto administratorės prašymo patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą buvo pateikta detali išlaidų suvestinė bei paaiškinimai apie tai, iš ko prašomos patvirtinti išlaidos susidarys. Iš minėtos nutarties turinio matyti, kad teismas pateiktus įrodymus tyrė, vertino ir pripažino, jog pateikti duomenys visų išlaidų dydžio ir pagrįstumo nepatvirtina, todėl bankroto administratorės prašymą patenkino iš dalies. Apeliantas teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos dydžio ir nustatytų išlaidų rūšių neginčijo, todėl laikytina, kad su teismo nutartimi sutiko. Kadangi ši nutartis įsiteisėjusi, ji turi privalomąjį pobūdį, o aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusia teismo nutartimi, nustatinėti nereikia (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas). Todėl apelianto apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinami nepagrįstais.

26. Kadangi taikant supaprastintą bankroto procesą kreditorių susirinkimai nešaukiami, o jo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia bankroto administratorius ir teismas, laikytina, kad teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, priešingai nei teigia apeliantas, įvertino bankroto procedūrų atlikimui reikalingų išlaidų rūšis ir dydį. Byloje neginčijama, kad bankroto procedūros įvykdytos tinkamai, byloje priimtas sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi galiojančią reikalavimo teisę iš įmonės gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti. Kreditoriams, šiuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Taigi, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – 2640 Eur nuostolis (žala) (CK 6.249 straipsnis).

27. Sprendžiant, ar apeliantas yra atsakingas už tai, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t. y. dėl priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pažymėtina, kad, siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 dalyje numatytus atvejus. Teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą atitinkamą sumą, naudotiną teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis). Tai, jeigu atsakovas būtų įvykdęs pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo savo vadovaujamai nemokiai bendrovei, jis būtų turėjęs pareigą įmokėti atitinkamą sumą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Neįvykdęs šios pareigos, atsakovas išlaidų įmokėjimo išvengė, bet, atlikęs virš aptartus neteisėtus veiksmus, negali būti atleistas nuo administravimo išlaidų atlyginimo tam asmeniui, kuris realiai tas išlaidas patyrė. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį, kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

28. Vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu apeliantas būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto (lėšų), administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš tų lėšų arba lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu apeliantas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent apelianto, kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas ir sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.

29. Ginčo atveju apelianto, kaip buvusio bendrovės valdymo organo – administracijos vadovo, kaltė dėl jo veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama. Apeliantas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, konstatuotina, kad atsakovas neįrodė, jog dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra, t. y. apeliantas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jo atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą.

30. Esant šių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas (ĮBĮ 8 straipsnis, 10 straipsnio 11 dalis, CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, pagrįstai įvertino ir nustatė apelianto civilinės atsakomybės sąlygas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.