- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-06
- Bylos Nr.
- I-840-643/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03117-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 80 EUR neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Lukiškių TI-K laikymo dieną.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nuo 2014-12-31 iki 2015-02-26 buvo laikomas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jautėsi drėgmė, nedžiūdavo apatiniai rūbai, sudrėkdavo patalynė ir čiužiniai. Žiemos metu būdavo labai šalta, tekdavo būti apsirengus lauko rūbais, vėdinant pro langą, pasidarydavo dar šalčiau. Kamerose buvo apstu buitinių parazitų ir graužikų.
Sanitarinis mazgas nepakankamai atitvertas nuo bendros patalpos ir neužtikrindavo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl pareiškėjas laukdavo vakaro, kad galėtų juo pasinaudoti. Dėl ilgo kentėjimo jausdavo pilvo skausmus.
Stalai buvo pritaikyti valgyti tik dviem asmenims, todėl pareiškėjui tekdavo valgyti atsistojus, sėdint lovoje arba laukti kol pavalgys kiti ir valgyti atšalusį maistą.
Lukiškių TI-K viršutinių rūbų skalbimas buvo mokamas. Kadangi pareiškėjas neturėjo pinigų, jis negalėjo naudotis mokamomis paslaugomis.
Kamerose nebuvo signalinio mygtuko prižiūrėtojui iškviesti, todėl reikdavo 15-20 min. belsti į duris, kol prieidavo pareigūnas.
Pasivaikščiojimų kiemeliai buvo itin maži, duobėtom ir kreivom grindim, todėl pareiškėjas dažnai net atsisakydavo eiti į lauką.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko, prašė skundą atmesti (b. l. 13-22). Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2014-12-31 iki 2015-02-25, tačiau jam tekęs plotas ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Neigiamas laikymo sąlygų poveikis mažinamas sudarant galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K teigė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai tam yra pritaikyti. Pabrėžė, kad asmenys, kurie vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, todėl sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuolatinis suimtųjų ar nuteistųjų stebėjimas įstaigoje vykdomas, siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą.
Visose kamerose yra stalas, taburetės ir lentynos maisto produktams bei higienos reikmenims susidėti, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visada galima įrengti papildomų baldų.
Lukiškių TI-K nurodė, kad įstaigoje yra 48 pasivaikščiojimų kiemeliai, kurių plotas 15,55–37,40 kv. m, pabrėžė, kad pasivaikščiojimas lauke yra nuteistųjų teisė bet ne pareiga.
Atsiliepime teigiama, kad viršutinių drabužių skalbimas yra mokamas, tačiau neturint asmeninėse sąskaitose pakankamai lėšų, nuteistasis ar suimtasis gali kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai.
Atsakovo atstovas pareiškėjo patirtus nepatogumus labiausiai siejo su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą siejo su nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita, prašė priteisti 4,62 EUR bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų teismui pateikimu.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų, laikotarpiu nuo 2014-12-31 iki 2015-02-26.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsižvelgus į jo ribotas galimybes rinkti įrodymus, yra saistomas pareigos nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013), tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pareiškėjas skunde teigė, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
Minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 23-25) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2014-12-31–2015-02-26) Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 313, 381, 118, 273, 271, 378, 366, 313, 358, 211, 117, 317, 110, 357. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2014-12-31–2015-01-20, 2015-01-23–2015-02-04, 2015-02-06–2015-02-07, 2015-02-10–2015-02-11, 2015-02-14–2015-02-16, 2015-02-18–2015-02-19, 2015-02-24–2015-02-25 laikotarpiais.
Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Europos žmogaus teisių teismo 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 45 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina jo skunde nurodytus argumentus, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku (2005-04-07 sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.
Pareiškėjas teigė, kad kameroje įrengtas stalas buvo pritaikytas valgyti tik dviem asmenims, todėl jam nepakakdavo vietos.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengtas stalas ir taburetės (suoliukai). Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą neneigė, kad dėl mažo kamerų ploto jose gali būti tam tikrų baldų trūkumas. Kita vertus, nurodytas pažeidimas iš esmės yra tiesiogiai susijęs su asmeniui tenkančio minimalaus ploto pažeidimu, todėl laikytinas nurodyto pažeidimo dalimi ir atskirai dėl jo nepasisakytina. Juo labiau, kad pareiškėjas nepagrindė ir šiuo pagrindu atsiradusios žalos, nenurodė, kokias neigiamas CK 6.250 straipsnio prasme pasekmes jam sukėlė negalėjimas pavalgyti prie stalo.
Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta ir drėgna, dėl vėdinimo pro langą tapdavo dar šalčiau.
Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc., oro temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju – 18–22 °C. Pagal HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad asmenys, reguliariai vėdinantys savo kameras, neturi problemų dėl besikaupiančios drėgmės, teigė, kad visos Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos pro langus. Tokios galimybės neneigė ir pats pareiškėjas teismui pateiktame skunde. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas dėl šalčio nenorėdavo vėdinti kameros pro langą, nepatvirtina neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir nepaneigia tokios galimybės. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti kameras, o tai, kad ja nesinaudojo, nelaikytina jo teisių pažeidimu.
Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimas netinkama oro temperatūra ir santykinės oro drėgmės viršijimu taip pat yra pernelyg abstraktus ir neindividualizuotas. Pareiškėjas nenurodė nei konkrečių laikotarpių, nei kamerų, kuomet santykinė oro drėgmė viršijo normą ar oro temperatūra buvo per žema. Atsakovo atstovas kartu su atsiliepimu į skundą nepateikė įrodymų apie pareiškėjo kamerose buvusią oro temperatūrą ar santykinę oro drėgmę, sutampančių su pareiškėjo laikymo atitinkamose kamerose laikotarpiais, tačiau, įvertinus nemažą pareiškėjo kamerų skaičių, spręstina, jog pareiškėjui nepakankamai detalizavus šias laikymo sąlygas, proporcingumo principui prieštarautų reikalavimas atsakovo atstovui paneigti deklaratyvius ir nepagrįstus pareiškėjo teiginius. Pareiškėjui nepakankamai pagrindus HN 76:2010 26 punkto pažeidimo faktą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.
Skunde nurodoma, kad kamerose būdavo graužikų ir buitinių parazitų.
Vadovaujantis HN 76:2010 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Atsakovo atstovo pateikta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 95-98) bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-11-12 patikrinimo aktas (b. l. 31-32) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai organizuojamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrįsti savo teiginius, kad Lukiškių TI-K administracijai teikė prašymus dėl buitinių kenkėjų naikinimo darbų atlikimo, o atsakovo atstovas nereagavo į šiuos prašymus, nenurodė, kuriose kamerose ir kuriuo būtent metu nebuvo atlikta graužikų ir buitinių parazitų kontrolė, todėl, pagal byloje esančius duomenis teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.
Pareiškėjas teigė, kad neturėdamas pajamų negalėjo išsiskalbti viršutinių rūbų.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-06-20 įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninių lėšų, gali raštu kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl galimybės kartą per du mėnesius nemokamai išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad, esant poreikiui, pareiškėjas turėjo galimybę viršutinius rūbus išsiskalbti nemokamai. Pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką su prašymu nemokamai išsiskalbti viršutinius rūbus ir šis prašymas nebuvo patenkintas, ar kad nebuvo informuotas apie galimybę nemokamai išsiskalbti viršutinius rūbus, taigi, neįrodė neteisėtų veiksmų buvimo fakto. Atsižvelgiant į tai, valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju negalima.
Dėl pareiškėjo nusiskundimo, susijusio su aliarmo signalo mygtukų nebuvimu, pažymėtina, kad pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Lukiškių TI-K jokių argumentų, susijusių su aliarmo mygtukų įrengimu, nenurodė, tačiau ir pareiškėjas nepagrindė, kokio pobūdžio neturtinę žalą šiuo pagrindu patyrė. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo skundo turinio nematyti, kad, esant reikalui, jam nepavyko pasikviesti pareigūnų, ar kad jam būtų iškilęs neatidėliotino pobūdžio poreikis juos kuo greičiau išsikviesti, t. y. pareiškėjas nenurodė teismui jokių neigiamų pasekmių, susijusių su aliarmo mygtukų kamerose nebuvimu. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad pareiškėjas būdavo priverstas ilgai laukti ateinančio pareigūno, nesudaro pagrindo išvadai, kad jo patirti nepatogumai pagal savo pobūdį ir mąstą prilygo neturtinei žalai CK 6.250 straipsnio prasme. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos buvimo fakto.
Pareiškėjas skundėsi pasivaikščiojimų kiemelių plotu ir būkle, teigė, kad jų grindys buvo duobėtos ir kreivos.
Vadovaujantis HN 76:2010 18.1 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorija turi būti tvarkinga. HN 76:2010 18.4 punkte nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimai kiemai, kurie periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas neneigė, kad Lukiškių TI-K buvo galimybė išeiti į pasivaikščiojimų kiemelį, tačiau nenurodė, kuriuo konkrečiai laikotarpiu ir kuriame būtent pasivaikščiojimų kiemelyje jam neužteko vietos, ar jis negalėjo pasivaikščioti dėl grindinio nelygumo. Byloje taip pat nėra duomenų, ar kiti su pareiškėju vienoje kameroje gyvenantys asmenys pasinaudojo pasivaikščiojimų gryname ore teise. Atsižvelgiant į tai, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga, galima situacija, kad ne visi ginčo laikotarpiu su pareiškėju vienoje kameroje buvę asmenys eidavo į pasivaikščiojimų kiemelį. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja, koks minimalus pasivaikščiojimų kiemelio plotas turi tekti vienam asmeniui. Kaip matyti iš bylos duomenų, Lukiškių TI-K yra 48 pasivaikščiojimų kiemeliai. I korpuso pasivaikščiojimų kiemelių plotas yra 17,34–23,14 kv. m, II korpuso –34,16–37,40 kv. m, III korpuso – 15,55–31,05 kv. m, teismo vertinimu, nurodyti pasivaikščiojimų kiemeliai yra pakankamo dydžio, kad pareiškėjas būtų galėjęs juose pasivaikščioti, priešingų aplinkybių teismui pareiškėjas neįrodė.
Pareiškėjas teigė, kad dėl prastos pasivaikščiojimų kiemelių būklės net nenorėdavo į juos eiti, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo atsisakymas pasinaudoti galimybe pasivaikščioti gryname ore negali sąlygoti neteisėtų atsakovo veiksmų.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nurodyta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų patyrė eilę neigiamų išgyvenimų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K tik 45 paras buvo laikytas ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, jam taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kitokių pareiškėjo teisių pažeidimo faktų nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nusiskundimus išdėstė labai abstrakčiai, į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi praėjus daugiau nei metams po išvykimo iš Lukiškių TI-K, tai rodo, kad skunde nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų pareiškėjas nelaikė itin reikšmingais. Pareiškėjas nenurodė, kad netinkamos laikymo sąlygos būtų įtakojusios jo fizinę ar psichinę sveikatą, sukėlusios rimtas negrįžtamas pasekmes. Be to, pareiškėjas dalį laiko kameroje buvo laikomas vienas, todėl privatumo stoka ir ploto reikalavimų pažeidimas nebuvo nuolatinio pobūdžio. Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 27-94) matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas nustatytiems reikalavimams, konstatuoti pažeidimai šalinami.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, bei įvertinus byloje nustatytų atsakovo atstovo pažeidimų laikotarpį, pobūdį ir mastą, kitas reikšmingas aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 300 EUR sumos priteisimas.
Lukiškių TI-K prašė priteisti iš atsakovo 4,62 EUR bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad jas sudaro dokumentų kopijų rengimo išlaidos.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Tuo atveju, jei skundas tenkinamas iš dalies atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą atmestų reikalavimų daliai. Kita vertus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-01-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Šiuo atveju atsakovo atstovas skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, jų visiškai nepagrindė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo R. S. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui R. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 300 EUR (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.