- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-14
- Bylos Nr.
- AN2-116-851/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00011-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Aiva Survilienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. Č., M. Č.
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aiva Survilienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjų V. Č. ir M. Č. (toliau tekste ir – pareiškėjai) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Bylos duomenimis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau tekste ir Institucija) 2021 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-25016-2021 V. Č. buvo nubaustas 500 eurų bauda dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau tekste ir – ANK) 526 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, t.y. dėl to, kad jis 2021 m. liepos 22 d. apie 9.52 val. Ozo g. 25, Vilniuje, prekybos centre „Akropolis“ nedėvėjo burną ir nosį dengiančios kaukės, t.y. nesilaikė ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (toliau tekste ir – Nutarimas) nuostatų, taip sukeldamas pavojų išplisti COVID-19 ligai ir nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų (toliau tekste ir – ESVO) vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimų automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ (toliau tekste ir –Sprendimas) 2 punkte numatytų reikalavimų (b.l. 15).
Žemesnės instancijos teismas
2. Institucijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-25005-2021 M. Č. buvo nubausta 500 eurų bauda dėl ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, t.y. dėl to, kad ji 2021 m. liepos 22 d. apie 9.52 val. Ozo g. 25, Vilniuje, prekybos centre „Akropolis“ nedėvėjo burną ir nosį dengiančios kaukės, t.y., nesilaikė ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ nuostatų, taip sukeldama pavojų išplisti COVID-19 ligai ir nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimų automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ 2 punkte numatytų reikalavimų (b.l. 61).
3. Administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys V. Č. ir M. Č. apskundė jų atžvilgiu priimtus nutarimus apylinkės teismui, prašydami juos panaikinti ir administracines bylas jų atžvilgiu nutraukti bei sustabdyti bylą ir motyvuota nutartimi kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimų automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ teisėtumą, savo skundus motyvuodami tuo, kad jie (pareiškėjai) neatitinka ANK 526 straipsnyje numatytų nusižengimų subjekto požymių. Teigė, jog pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį atsako tik specialusis subjektas – atsakingas už Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo (toliau tekste ir – CSĮ) ir už kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Nurodo, jog CSĮ 3 straipsnis nustato baigtinį civilinės saugos sistemą sudarančių subjektų sąrašą, į kurį pareiškėjai nepatenka. Taip pat, pareiškėjų teigimu, jie nepatenka ir į CSĮ 19 straipsnyje nustatytą baigtinį civilinės saugos sistemos pajėgų sąrašą.
3.1. Savo skunduose nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. V-1563 yra neteisėtas, nes, pareiškėjų manymu, prieštarauja CSĮ, taip pat Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymui (toliau – ŽULPKĮ). Pasak pareiškėjų, CSĮ yra teisės aktas, reglamentuojantis civilinę saugą, bet ne užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo klausimus, šis įstatymas taip pat nėra teisės aktas, reglamentuojantis fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje. Anot pareiškėjų, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo klausimus, o taip pat fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje reguliuoja specialus teisės aktas – ŽULPKĮ. Pareiškėjų teigimu, CSĮ jokie papildomi žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės reikalavimai nenustatyti, be tų, kurie nurodomi ŽULPKĮ.
3.2. Pareiškėjų manymu, Vyriausybė 2021 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 499 pripažindama netekusiu galios 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, šiuo savo sprendimu de facto ir de jure pripažino, kad šalyje nėra tikslo nustatyti specialių asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygų, apribojimų ir tvarkos bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygų, apribojimų ir tvarkos ir tokiomis priemonėmis riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. Be to, pasak pareiškėjų, Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys, būdamas ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų (toliau tekste ir – ESVO) vadovu niekada neteikė Vyriausybei siūlymo Lietuvos Respublikos teritoriją (ar kurią nors jos dalį) paskelbti užkrėsta teritorija, kaip tai numato ŽULPKĮ 20 straipsnio 1 dalis, todėl pareiškėjai daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje nuolatinės galimybės užsikrėsti Covid-19 ligą sukeliančiu Sars-Cov-2 virusu nėra.
3.3. Skunduose pareiškėjai taip pat nurodė, jog valstybės lygio ESVO vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. V-1563, kurio pažeidimu yra kaltinami pareiškėjai, yra priimtas vadovaujantis šiais teisės aktais: CSĮ 15 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Vyriausybės Nutarimo 3.1.1 papunkčiu ir 31 punktu, VESP plano 20 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1419 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo paskyrimo“. Pasak pareiškėjų, nei vienas iš nurodytų teisės aktų (išskyrus atskirai aptartiną Vyriausybės Nutarimo 3.1.1. papunktį) ekplicitiškai nesuteikia teisės ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovui duoti pareiškėjams privalomo pobūdžio nurodymus (įpareigojimus). Vyriausybės Nutarimo 3.1.1 papunkčiu Vyriausybė nustatė ūkinės veiklos apribojimo priemones ir nurodė, kad kontaktiniu būdu paslaugos yra teikiamos užtikrinant valstybės lygio ESVO vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi sąlygas, kitus visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir kitus susijusius reikalavimus. Anot pareiškėjų, jie nėra ūkinės veiklos vykdytojai, todėl priemonės, kurios nustatytos Vyriausybės nutarimu, negali būti taikomos pareiškėjams. Anot pareiškėjų, ūkinės veiklos apribojimo priemones, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus Vyriausybė turi teisę nustatyti tik susidarius ekstremaliajai situacijai, o ne jai gresiant (CSĮ 8 straipsnis). CSĮ 8 straipsnis nustato, kad asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas, gali būti apriboti tik CSĮ ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Pirmiau išsamiai pristatytų teisės normų ir faktinių aplinkybių visetas, pareiškėjų manymu, suteikia pagrindą daryti išvadą, kad tiek Vyriausybės Nutarimu nustatytos ūkinės veiklos ribojimo priemonės, tiek asmenų judėjimo laisvės suvaržymai, tiek ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimas, kuris aptarimas šioje byloje, yra neteisėti, o ANK atsakomybė pareiškėjams pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį negali kilti.
3.4. Galiausiai, pareiškėjų įsitikinimu, nei CSĮ, nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau tekste ir – VAĮ) nesuteikia teisės ESVO vadovui priimti civilinę saugą reglamentuojančius norminius teisės aktus – ESVO vadovas yra ne civilinę saugą reglamentuojančius norminius teisės normas kuriantis, o civilinę saugą reglamentuojančius norminius teisės normas vykdantis civilinės saugos sistemos subjekto valstybės tarnautojas (politikas). Anot pareiškėjų, jokia CSĮ ar VAĮ teisės norma nesuteikia valstybės lygio ESVO vadovui kompetencijos (įgaliojimų) priimti civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų, todėl, pareiškėjų manymu, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas turi teisę priimti tik administracinius sprendimus, būtinus konkrečiai ekstremaliai situacijai likviduoti, bet ne norminius administracinius aktus. Anot pareiškėjų, valstybės lygio ESVO vadovas neturi teisės priimti civilinę saugą reglamentuojančių norminių teisės aktų, todėl jos sprendimas gali būti traktuojamas tik kaip administracinis sprendimas, bet ne kaip kitas civilinę saugą reglamentuojantis teisės aktas. Todėl už jo nuostatų nevykdymą negali kilti administracinė atsakomybė pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 metų vasario 17 d. nutartimi pareiškėjų skundų netenkino ir Institucijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutarimus Nr. 10-ANR_N-25016-2021 bei Nr. 10-ANR_N-25005-2021 paliko nepakeistus.
4.1. Teismas konstatavo, jog pareiškėjų skunduose iš esmės yra ginčijamas tik teisinis jų padarytos veikos vertinimas, kad kaukės nedėvėjimas neatitinka ANK 526 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo objektyviųjų požymių: pareiškėjai nėra tinkami subjektai administracinei atsakomybei pagal šį straipsnį kilti, savo veiksmu nepažeidė jokio civilinę saugą reglamentuojančio teisės akto.
4.2. Taip pat apylinkės teismas pažymėjo, jog CSĮ 6 straipsnio 8 punktas numato, jog vienas iš civilinės saugos sistemos veikimo principų yra visuotinio privalomumo – civilinės saugos priemonės yra privalomos valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms, ūkio subjektams ir gyventojams. CSĮ 15 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad gyventojai, ūkio subjektai ir kitos įstaigos privalo vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo teisėtus nurodymus ir ekstremalių situacijų komisijos sprendimus, reikalingus ekstremaliam įvykiui ar ekstremaliai situacijai likviduoti <...>. Pagal 15 straipsnio 3 dalį gyventojai <...> gali turėti ir kitų šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų teisių ir pareigų civilinės saugos srityje. Tokiu atveju atsakomybė pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį gali kilti ir gyventojams už minėtų pareigų nevykdymą. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jos įgaliotų subjektų nustatomi apribojimai gyventojams ir ūkinės veiklos subjektams yra skirti ekstremaliosios situacijos, kilusios dėl pavojingos ligos COOVID-19 paplitimo, likvidavimui. Nurodė, kad CSĮ 39 straipsnio nuostatos nustato atsakomybę asmenims, pažeidusiems šio įstatymo reikalavimus įstatymų nustatyta tvarka, o ne tik civilinės saugos sistemos subjektams ar jų įgaliotiems asmenims.
4.3. Nurodė, jog 2020 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 16 d.), vadovaujantis tame tarpe ir CSĮ 8 straipsniu, 9 straipsnio 11, 19 punktais, 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronoviruso infekcijos) plitimo grėsmės, nustatytas antras (sustiprintas) civilinės saugos sistemos parengties lygis. Pagal 2020 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ 3.1.1. punktą nustatyta, jog be kita ko parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų veikla vykdoma, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas, išskyrus šio nutarimo 3.1.2 papunktyje nurodytus atvejus. Pagal šias nuostatas ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas nustato ne tik asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas, bet ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos sąlygas, o kaukių dėvėjimas viešoje prekybos vietose visiškai gali būti pripažintas visuomenės sveikatos saugos priemone, skirta užkirsti kelią pavojingos ligos plitimui kontaktuojant ir bendraujant asmenims viešose vietose be veidą dengiančių apsaugos priemonių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1419 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo paskyrimo“ valstybės lygio ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės valstybės operacijų vadovu paskirtas sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys. Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1. punktą, ESVO vadovas A. Dulkys 2021 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“, kurio 2 punktas įpareigoja vyresnius nei 6 metų amžiaus asmenis uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes. Šis reikalavimas netaikomas neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei (rekomenduojama dėvėti veido skydelį), asmenims, kai jie sportuoja ar paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke.
4.4. Apylinkės teismo vertinimu, nors pareiškėjai savo skunduose nurodo, kad CSĮ įstatymas nereglamentuoja gyventojų teisių ir pareigų užkrečiamų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje, tačiau pabrėžtina, kad šis įstatymas yra bendro pobūdžio teisės aktas, nustatantis bendrąsias gyventojų ir kitų ūkio subjektų, įstaigų pareigas civilinės saugos srityse, o ne konkrečias jų teises ir pareigas atitinkamo pobūdžio ekstremalioje situacijoje. Iš pareiškėjų minimo ir cituojamo Valstybinio ekstremaliųjų situacijų valdymo plano, matyti, kad žmonių sveikatos sutrikimai yra priskiriami ekstremaliems įvykiams, galintiems sukelti ekstremaliąją situaciją (4.5 punktas), plane yra nustatytos priemonės ekstremaliosios situacijos valdymui ir sveikatos priežiūros srityje, taigi darytina išvada, jog užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo klausimus, o taip pat fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje gali reguliuoti ne tik ŽULPKĮ, bet ir kiti civilinės saugos srities teisės aktai. Tai reglamentuojama ir pareiškėjų minimame Plano 79 punkte – visuomenės sveikatos priežiūros priemonės (biologinės, cheminės, radiologinės, kitos) įvairaus pobūdžio ekstremaliųjų situacijų atvejais vykdomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu (Žin., 1996, Nr. 104-2363; 2001, Nr. 112-4069), Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymu (Žin., 1999, Nr. 11-239) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi ŽULPKĮ yra ne vienintelis teisės aktas, nustatantis ekstremalios situacijos valdymo priemones užkrečiamų ligų plitimo atveju, nes pareiškėjai yra kaltinami pažeidę ne konkrečias CSĮ normas, o kito civilinę saugą reguliuojančio teisės akto normas.
4.5. Tuo pačiu apylinkės teismas pažymėjo, jog 2020 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ priimtas vykdant CSĮ 9 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatas, o Vyriausybė savo ruožtu delegavo pareigą Ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovui nustatyti parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų veiklos būtinąsias sąlygas, užtikrinančias visuomenės sveikatos saugą, reikalingas ekstremaliosios situacijos likvidavimui. Pagal CSĮ 15 straipsnio 1 dalies operacijų vadovų nurodymai yra privalomi vykdyti gyventojams, įstaigoms ir ūkio subjektams. Sistemiškai vertinant šias nuostatas valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo A. Dulkio 2021 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. V-1563 laikytinas civilinę saugą reglamentuojančiu kitu teisės aktu. Pažymėjo, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog valstybės lygio ESVO vadovo sprendimai yra norminio teisinio pobūdžio.
4.6. Apylinkės teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų skundų argumentus, kad antrojo (sustiprinto) civilinės saugos sistemos parengties lygio nustatymas nereiškia realiai susidariusios ekstremaliosios situacijos, o tik jos grėsmę. Nurodė, jog, priimdama naują Nutarimo 2021 m. birželio 28 d. redakciją, Vyriausybė ne tik pakeitė civilinės saugos sistemos parengties lygį, bet ir paskelbė valstybės lygio ekstremalios situacijos buvimą visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės, o ne jos grėsmę (1.1 punktas) bei nustatė ūkinės veiklos apribojimo priemones pagal esamą epidemiologinę situaciją 2021 m. liepos mėnesiui. Pažymėjo, jog dėl kaukes nedėvinčių uždarose patalpose, teikiant kontaktines paslaugas, asmenų lengvabūdiško elgesio yra pažeidžiamos kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklės, kas sukuria realias galimybes tolesniam aptariamos pavojingos užkrečiamos ligos plitimui visuomenėje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad 2021 m. birželio 30 d. valstybės lygio ESVO vadovo sprendimu Nr. V-1563, įgyvendinančiu Vyriausybės Nutarimo 3.1.1 punktą, nustatytos saugos priemonės nėra netikslingos, perteklinės ar neprivalomos.
4.7. Dėl pareiškėjų reikalavimo sustabdyti jų atžvilgiu pradėtas administracinio nusižengimo bylų teisenas ir kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą dėl ESVO vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 teisėtumo ištyrimo, apylinkės teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, formuluodami savo prašymą kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą, nenurodo jokių konkrečių aukštesnės galios teisės aktų (konkretaus įstatymo ar Vyriausybės nutarimo), kurių normoms prašo tikrinti minėto valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimo teisėtumą. Be to, kaip matyti iš skundo turinio pagrindinis pareiškėjų argumentas yra tas, kad šis sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, nes šis įstatymas nesuteikia valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovui kaip viešojo administravimo subjektui teisės rengti ir priimti norminius teisės aktus. Apylinkės teismas pažymėjo, jog šis klausimas jau buvo Lietuvos spręstas Vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. I-4-602/2016, kurioje konstatuota, kad valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas kaip viešojo administravimo subjektas turi tiesę priimti norminius teisės aktus (nagrinėjamu atveju sprendimą), tiesiogiai realizuodamas valstybės valią ir nustatydamas elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų teisinių santykių dalyviams, ir šie aktai oficialiai skelbtini Teisės aktų registre, laikantis norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos. Kadangi pareiškėjų prašymas nekonkretus, neaiškios tokio prašymo nagrinėjimo ribos, pareiškėjai į skundo nagrinėjimą neatvyko ir prašymo nepatikslino, be to, dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo įgaliojimų norminių teisės aktų leidyboje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo jau yra teismų praktikoje pasisakyta, jų prašymas stabdyti bylas ir kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą netenkinamas.
I. A. skundų argumentai ir prašymai
5. Apeliaciniais skundais pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį, Institucijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutarimus Nr. 10-ANR_N-25016-2021 bei Nr. 10-ANR_N-25005-2021, ir administracines bylas jų atžvilgiu nutraukti bei sustabdyti bylas, ir motyvuota nutartimi kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų (toliau tekste ir – ir ESVO) vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimų automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ teisėtumą.
6. Skunduose nurodo, jog administracinė atsakomybė pagal ANK 526 straipsnį kyla tik tuo atveju, jei yra nustatoma ir įrodoma, kad kaltinamas asmuo padarė kokį nors CSĮ pažeidimą ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Pareiškėjų manymu, pagal ANK 526 straipsnį atsako ne bet koks asmuo, o specialusis subjektas, kuris yra atsakingas už Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo ir kitai civilinę saugą, reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Kadangi pareiškėjai neatitinka ANK 526 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo subjekto (specialiojo subjekto) požymių, todėl, pareiškėjų įsitikinimu, Institucijos nutarimas turėjo būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas vien tik šiuo pagrindu. Anot pareiškėjų, nors jie (pareiškėjai) pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodė šį skundo teisinį argumentą, tai yra, pažymėjo, kad Institucijos nutarime nenurodyta ir neįrodyta, kad pareiškėjai savo veika padarė kokį nors CSĮ teisės normos pažeidimą, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje šiuos jų (pareiškėjų) skundų argumentus ignoravo ir dėl jų iš esmės nepasisakė.
6.1. Be to, pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Vyriausybė turėjo teisę pavesti valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovui nustatyti ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, inter alia tuos, kurie nustatyti operacijų vadovo sprendimo 2 punktu (reikalavimas dėvėti kaukes), kurio pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas, tačiau, pareiškėjų manymu, Vyriausybė neturėjo (neturi) teisės pavesti operacijų vadovui nustatyti jokių ūkinės veiklos laisvę ar viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą ribojančių priemonių, kadangi CSĮ reglamentuoja, kad teisė juos nustatyti yra suteikiama Vyriausybei (CSĮ 8 straipsnis), todėl Vyriausybė šios savo teisės negali perduoti jokiai kitai institucijai ir/ar pareigūnui. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vyriausybės nutarimo 3.1.1. papunktis, kuriuo vadovaudamasis operacijų vadovas ir priėmė sprendimą, kurio pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas, yra aptariamo Vyriausybės Nutarimo 3 punkto 3.1. papunkčio sudedamoji dalis, kuriuo Vyriausybė nutarė nustatyti „ūkinės veiklos apribojimo priemones“. Pažymi, kad pareiškėjai, prekybos centre sudarydami vartojimo sutartį su pardavėju, ūkinės veiklos nevykdo, nes vartojimo sutartis yra sudaroma asmeninių poreikių tenkinimui, bet ne ūkinės veiklos vykdymui, todėl jų (pareiškėjų), kaip ūkinės veikos nevykdančių subjektų, atžvilgiu, negali būti taikomi jokie CSĮ leistini ribojimai, kadangi, pasak pareiškėjų, CSĮ 8 straipsniu bei CSĮ 9 straipsnio 1 dalies 19 punktu Vyriausybei yra suteikta teisė nustatyti tik ūkinę veiklą ribojančias priemones bei viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus. Be to, pareiškėjų įsitikinimu, prekių pardavimas ir jų įsigijimas komercinės paskirties objekte – prekybos centre, nėra laikomas nei viešąja paslauga, nei administracine paslauga.
6.2. Pareiškėjai sutinka, jog CSĮ 15 straipsnis nustato, kad gyventojai privalo vykdyti teisėtus ESVO vadovo nurodymus. Kita vertus, anot pareiškėjų, tai nereiškia, kad ESVO vadovas turi neribotą diskreciją. Ar valstybės lygio ESVO vadovo nurodymas yra teisėtas, spręstina atsižvelgiant į tai, ar įstatymas, vadovaujantis kuriuo atitinkamas nurodymas (sprendimas) yra priimtas, suteikia teisę operacijų vadovui priimti atitinkamus nurodymus (sprendimus). Viešojoje teisėje galioja principas, kad leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta. Teigia, jog jie (pareiškėjai) skunduose, adresuotuose pirmosios instancijos teismui nurodė, kad CSĮ 28 straipsnis nustato baigtinį sąrašą sprendimų, kuriuos, kaip privalomus gyventojams, gali duoti valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas. Teigia, jog CSĮ nenustato, kad valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas turi teisę nustatyti gyventojams kokias nors kitas gyventojams privalomas privataus gyvenimo, judėjimo, darbo, poilsio ir panašiai taisykles, kurių gyventojai, kurie nevykdo specialiųjų užduočių ekstremaliosios situacijos metu, privalo vykdyti. Tuo tarpu vadovaujantis skundžiamos nutarties logika, reikėtų sutikti ir su tuo, kad valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas turi teisę priimti ir sprendimą, pavyzdžiui, uždraudžiantį asmenims neribotą laiką išvykti iš savo gyvenamosios vietos be atskiro valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimo, jei tik operacijų vadovas nuspręs, kad tai būtina ekstremaliajai situacijai likviduoti. Su tokiu CSĮ ir kitai civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktai vertinimu, kokį pateikia pirmosios instancijos teismas, sutikti negalima, nes tai, vertinant iš esmės, reikštų, kad valstybėje vienam asmeniui suteikiama neribota diskrecija priimti sprendimus, kokių neturi teisės priimti net, pavyzdžiui, šalies Prezidentas. Pasak pareiškėjų, nors skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vyriausybes nutarimu ESVO vadovui buvo pavesta nustatyti ir asmenų aprūpinimo būtinosiomis apsaugos priemonėmis sąlygas ir tvarką, teismas net neatkreipė dėmesio į tai, kad valstybės lygio ESVO vadovo sprendime, kurio pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas, nėra nustatyta nei tvarka, nei sąlygos, kuriomis gyventojai yra aprūpinami kaukėmis. Iš to seka, kad pats operacijų vadovas nemano, kad kaukė yra būtinoji asmeninės apsaugos priemonė, nes, jei ji tokia būtų, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas būtai privalėjęs, kaip tai nustatyta Vyriausybės nutarime, savo sprendime nustatyti, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis asmenys (tame tarpe ir Pareiškėjas) bus aprūpinti kaukėmis. Tačiau tai, kaip minėta, nebuvo ir nėra padaryta.
6.3. Pareiškėjai apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi CSĮ 9 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1419 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo paskyrimo“ nutarė valstybės lygio ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės operacijų vadovu paskirti sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį. CSĮ 2 straipsnio 13 dalis nustato, kad Operacijų vadovas – civilinės saugos sistemos subjekto valstybės tarnautojas, darbuotojas ar valstybės politikas, paskirtas vadovauti visoms civilinės saugos sistemos pajėgoms, dalyvaujančioms likviduojant ekstremalųjį įvykį ar ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius ekstremaliosios situacijos židinyje. Teigia, jog CSĮ 28 straipsnio 4 dalis nustatytas baigtinis sąrašas sprendimų, kuriuos turi teisę priimti operacijų vadovas, tai yra, operacijų vadovo sprendimu: 1) gali būti laikinai apribotas patekimas į tam tikrą teritoriją ar patalpą, apribotas ar uždraustas transporto priemonių eismas ekstremaliosios situacijos židinyje (CSĮ 28 straipsnio 4 dalies 1 punktas), 2) j civilinės saugos sistemos pajėgos gali naudotis ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti reikalingais materialiniais ištekliais, neatsižvelgdamos į jų nuosavybės formą (CSĮ 28 straipsnio 4 dalies 2 punktas), 3) civilinės saugos sistemos pajėgų pareigūnai, valstybės tarnautojai ar įgalioti darbuotojai, atlikdami savo funkcijas, turi teisę bet kuriuo paros metu įeiti į bet kokias negyvenamąsias patalpas ir teritorijas, gyventojų sutikimu – į gyvenamąsias patalpas, sustabdyti atliekamus darbus, pašalinti kliūtis, kurios trukdo likviduoti įvykį, ekstremalųjį įvykį ar ekstremaliąją situaciją, taip pat bet kokioje įvykio ar ekstremaliojo įvykio paveiktoje teritorijoje atlikti paieškos, gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus (CSĮ 28 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Tuo tarpu CSĮ 15 straipsnio 2 dalies 4 punktas reglamentuoja, kad gyventojai, ūkio subjektai ir kitos įstaigos privalo vykdyti teisėtus operacijų vadovo nurodymus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti.
6.4. Pareiškėjų teigimu, VAI 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad įstatymų nustatytą specialų statusą turintiems fiziniams asmenims viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti tik įstatymais, kai tame teisės akte nurodomas konkretus veikiantis ar numatomas steigti viešojo administravimo subjektas (jo pavadinimas, paskirtis, teisinė forma, santykiai su kitais viešojo administravimo subjektais) ir nustatomas baigtinis konkrečių tokiam subjektui suteikiamų viešojo administravimo įgaliojimų sąrašas), o VAI 5 straipsnio 2 dalies 6 punktas reglamentuoja, kad įstatymų nustatytą specialų statusą turintiems fiziniams asmenims gali būti suteikiami įgaliojimai atlikti funkcijas tik VAI 6 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatytose viešojo administravimo srityse. VAI 6 straipsnis reglamentuoja, kad yra šios viešojo administravimo sritys: administracinis reglamentavimas (VAI 6 straipsnio 1 punktas); administracinių sprendimų priėmimas (VAI 6 straipsnio 2 punktas); 3) administracinių paslaugų teikimas (VAI 6 straipsnio 3 punktas); teisės aktų. ir administracinių sprendimų įgyvendinimo ir laikymosi priežiūra (VAI 6 straipsnio 4 punktas); viešųjų paslaugų teikimo administravimas (VAI 6 straipsnio 5 punktas). Kaip minėta, įstatymų nustatytą specialų statusą turintiems fiziniams asmenims gali būti suteikiami įgaliojimai atlikti funkcijas tik VAI 6 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatytose viešojo administravimo srityse, tai yra, tik administracinių sprendimų priėmimo, administracinių paslaugų teikimo, o taip pat teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo ir laikymosi priežiūros srityse, o tai reiškia, kad įstatymų nustatytą specialų statusą turintiems fiziniams asmenims negali būti suteikiami įgaliojimai atlikti funkcijas administracinio reglamentavimo srityje. Pirmiau aptartas teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjų, suponuoja išvadą, kad ESVO vadovo sprendimas (norminis administracinis aktas) yra neteisėtas, kadangi ESVO vadovas – įstatymų nustatytą specialų statusą turintis fizinis asmuo, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi įgaliojimų (jam negali būti suteikti įgaliojimai) atlikti funkcijas administracinio reglamentavimo srityje, kuria, vadovaujantis VAI 2 straipsnio 4 dalimi, yra laikoma viešojo administravimo subjektų veikla rengiant įstatymų ir kitų norminių teisės aktų projektus ir priimant norminius administracinius aktus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai mano, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti operacijų vadovo sprendimo, kurio pažeidimu yra kaltinami pareiškėjai, teisėtumą, o byloje buvo taikomas teisės aktas, prieštaraujantis Viešojo administravimo įstatymui.
7. Vilniaus apygardos teisme gautas Institucijos atstovo atsiliepimas į pareiškėjų skundus, kuriuo prašoma pareiškėjų V. Č. ir M. Č. skundus atmesti, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis įstatymu ir vidiniu įsitinimu, nenustatęs esminių proceso pažeidimų, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutarimą, kuriuo netenkino administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų V. Č. ir M. Č. skundų ir Institucijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutarimus Nr. 10-ANR_N-25016-2021 ir 10-ANR_N-25005-2021 paliko nepakeistus. Institucijos atstovo teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamojoje nutartyje detaliai aprašė ir komentavo skundžiamus argumentus bei nurodė motyvus, dėl kurių priimta nutartis ir dėl ko netenkinami prašymai stabdyti bylas ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, todėl vien dėl to, kad patrauktiems administracinėn atsakomybėn V. Č. ir M. Č. nepriimtinos išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Pareiškėjų V. Č. ir M. Č. apeliaciniai skundai netenkinami.
8. Apygardos teismas, vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) straipsnio nuostatomis, neišeidamas už apeliacinių skundų ribų, patikrino pareiškėjų ginčytos nutarties administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
9. Bylos duomenimis V. Č. ir M. Č. 2021 m. spalio 18 d. surašyti administracinio nusižengimo protokolai dėl to, kad jie 2021 m. liepos 22 d. apie 9.52 val. Vilniuje, Ozo g. 25, prekybos centre „Akropolis“ nedėvėjo burną ir nosį dengiančių kaukių. UAB „Eurocash1“ apsaugos darbuotoja D. B. 2021 m. liepos 22 d. pranešime nurodė, jog 2021 m. liepos 22 d. apie 9.52 val. parduotuvėje X555 „Maxima“, adresu Ozo g. 25, Vilniuje, pastebėti vyriškis ir moteris, kurie į prekybos centrą įėjo be apsauginių veido kaukių. Saugos auditoriui priėjus prie minėtų piliečių ir paprašius užsidėti veidą dengiančias kaukes, šie kategoriškai atsisakė, į apsaugos darbuotojos įspėjimus, kad neužsidėjus kaukės jiems teks palikti prekybos centrą, nekreipė dėmesio, pasakė, kad kaukės neprivalo dėvėti ir nedėvės, iš parduotuvės neišeis. Jie nuėjo į prekybos centrą apsipirkinėti, parduotuvėje prabuvo apie 15 min. (b.l. 26, 67). Minėtas pranešimas buvo pateiktas policijai (b.l. 25, 65). Analogiškas aplinkybes nurodė D. B. bei liudytoja I. I. ir savo paaiškinimuose (b.l. 27-28, 69).
10. Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjų apeliaciniai skundai yra visiškai identiški, iš jų turinio matyti, jog pareiškėjai neginčija apsauginių kaukių nedėvėjimo fakto – jie nesutinka, kad valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas turi teisę nustatyti gyventojams kokias nors kitas gyventojams privalomas privataus gyvenimo, judėjimo, darbo, poilsio ir panašiai taisykles, kurias gyventojai, kurie nevykdo specialiųjų užduočių ekstremaliosios situacijos metu, privalo vykdyti. Taip pat pareiškėjai mano, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti operacijų vadovo sprendimo, kurio pažeidimu yra kaltinami pareiškėjai, teisėtumą, nes byloje buvo taikomas teisės aktas, prieštaraujantis Viešojo administravimo įstatymui. Pareiškėjų manymu, operacijų vadovo sprendimas (norminis administracinis aktas) yra neteisėtas, kadangi operacijų vadovas – įstatymų nustatytą specialų statusą turintis fizinis asmuo, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi įgaliojimų (jam negali būti suteikti įgaliojimai) atlikti funkcijas administracinio reglamentavimo srityje, kuria, vadovaujantis VAI 2 straipsnio 4 dalimi, yra laikoma viešojo administravimo subjektų veikla rengiant įstatymų ir kitų norminių teisės aktų projektus ir priimant norminius administracinius aktus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai apeliaciniuose skunduose, viena vertus, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį, Institucijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutarimus Nr. 10-ANR_N-25016-2021 bei Nr. 10-ANR_N-25005-2021 ir administracines bylas jų atžvilgiu nutraukti, kita vertus, prašo sustabdyti bylas ir motyvuota nutartimi kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimų automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ teisėtumą. Akivaizdu, kad tokie pareiškėjų prašymai nėra logiški jau vien tuo aspektu, kad negalima sustabdyti administracinio nusižengimo teiseną prieš tai ją nutraukus.
11. Apygardos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2022 m. vasario 17 d. nutartimi atsisakydamas tenkinti pareiškėjų skundus ir palikdamas nepakeistus Institucijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutarimus Nr. 10-ANR_N-25016-2021 ir Nr. 10-ANR_N-25005-2021, ANK nuostatų nepažeidė.
12. Pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį atsako tas, pažeidė ar nevykdė Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį, pakanka padaryti bent vieną iš šio straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų.
13. ANK 526 straipsnio dispozicija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, šiuo atveju į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimą Nr. V-1563 (nusižengimo metu galiojanti suvestine redakcija iki 2021 m. rugpjūčio 16 d.) „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktinių būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“, nes pastarasis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ 3.1.1 ir 3.1.2 papunkčiais, Valstybiniu ekstremaliųjų situacijų valdymo planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybinio ekstremaliųjų situacijų valdymo plano patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1419 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo paskyrimo“ bei siekiant užtikrinti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo prevenciją.
14. Pareiškėjų ginčijamuose Institucijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutarimuose Nr. 10-ANR_N-25016-2021 bei Nr. 10-ANR_N-25005-2021 konstatuota, kad pareiškėjai pažeidė ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ nuostatas, taip sukeldami pavojų išplisti COVID-19 ligai, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų (toliau tekste ir – ESVO) vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimų automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ 2 punkto reikalavimus.
15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ , paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. Nutarimo 3.1.1. papunktyje nustatyta, jog be kita ko parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų veikla vykdoma, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas, išskyrus šio nutarimo 3.1.2 papunktyje nurodytus atvejus. Pagal šias nuostatas ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas nustato ne tik asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas, bet ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos sąlygas, o kaukių dėvėjimas viešoje prekybos vietose visiškai gali būti pripažintas visuomenės sveikatos saugos priemone, skirta užkirsti kelią pavojingos ligos plitimui kontaktuojant ir bendraujant asmenims viešose vietose be veidą dengiančių apsaugos priemonių.
16. 2021 m. gruodžio 16 d. Vyriausybė, vadovaudamasi CSĮ 9 straipsnio 11 punktu, pritarė Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos (VESK) siūlymui valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovu paskirti sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį. Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1. punktą, ESVO vadovas A. Dulkys 2021 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“, kurio 2 punktas įpareigoja vyresnius nei 6 metų amžiaus asmenis uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes. Šis reikalavimas netaikomas neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei (rekomenduojama dėvėti veido skydelį), asmenims, kai jie sportuoja ar paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke.
17. CSĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad ESVO vadovas – civilinės saugos sistemos subjekto valstybės tarnautojas, darbuotojas ar valstybės politikas, paskirtas vadovauti visoms civilinės saugos sistemos pajėgoms, dalyvaujančioms likviduojant ekstremalųjį įvykį ar ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius ekstremaliosios situacijos židinyje. Vienas iš civilinės saugos sistemos tikslų – padėti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams, gresiant ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms, išvengti ar patirti kuo mažiau žalos, išlaikyti rimtį, išsaugoti gyventojų gyvybę, sveikatą, turtą ir apsaugoti aplinką (CSĮ 4 straipsnio 2 punktas). Civilinės saugos sistemos subjektai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, vidaus reikalų ministro įsakymais ir kitais teisės aktais. (CSĮ 7 straipsnis).
18. Apygardos teismas sutinka su pareiškėjų argumentais, kad jie nėra civilinės saugos sistemos subjektai, jie – gyventojai – fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikos teritorijoje (CSĮ 2 straipsnio 18 punktas, kurie, viena vertus, turi teisę: būti perspėti apie gresiančią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją, gauti informaciją apie įvykusius įvykius, ekstremaliuosius įvykius, susidariusią ekstremaliąją situaciją ir kaip elgtis susidarius ekstremaliajai situacijai, kita vertus, turi pareigą rūpintis, kad savo veikla nesukeltų pavojaus kitų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai ir nesutrikdytų normalaus (įprasto) gyvenimo ar veiklos ritmo, Vyriausybės nustatyta tvarka atlikti būtinas užduotis; be to, gyventojai, ūkio subjektai ir kitos įstaigos gali turėti ir kitų šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų teisių ir pareigų civilinės saugos srityje (CSĮ 15 straipsnis). Remiantis CSĮ 6 straipsnyje įtvirtintu civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos organizavimo ir veiklos visuotinio privalomumo principu – civilinės saugos priemonės yra privalomos visoms valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, visiems ūkio subjektams ir gyventojams Asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka (CSĮ 39 straipsnis). Taigi pareiškėjų argumentai, kad jie nėra CSĮ 3 straipsnyje išvardinti civilinės saugos sistemos subjektai, todėl, net ir pažeidus minėtus teisės aktus, jų veika neturėtų būti kvalifikuojama pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį, atmestini, kaip visiškai nepagrįsti.
19. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjai abejoja, ar byloje aptariamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo – sprendimas yra norminio pobūdžio, apygardos teismas plačiau pasisakys šiuo klausimu. Konstitucinio Teismo doktrinoje ne kartą pasisakyta, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai). Remiantis šia konstitucine jurisprudencija darytina išvada, jog sveikatos apsaugos ministrui yra suteikti įgaliojimai reglamentuoti nurodytą teisinių santykių sritį. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą analizavęs norminių bei individualių teisės aktų požymius bei jų skirtumus.
20. Apygardos teismas sprendžia, kad ginčijamas ESVO vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. V-1563 atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius, t. y. jis sukuria elgesio taisykles – teisės normas, visuotinai privalomas individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui, o būtent: vyresniems nei 6 metų amžiaus asmenis uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes, šis reikalavimas netaikomas neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei (rekomenduojama dėvėti veido skydelį), asmenims, kai jie sportuoja ar paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke). Minėtos teisės normos yra orientuotos į ateitį ir skirtos taikyti daug kartų. Šį teisės aktą priėmė viešojo administravimo subjektas (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas), tiesiogiai realizuodamas valstybės valią ir nustatydamas elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų teisinių santykių dalyviams. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog Teisės aktų registras (toliau tekste ir –TAR) skirtas šio straipsnio 2 dalyje nurodytų Teisės aktų registro objektų registravimui, skelbimui, apskaitai, sisteminimui ir informacijos teikimui. Minėto įstatymo straipsnio 2 dalies 11 punkte nustatyta, kad Teisės aktų registro objektai yra ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės institucijų įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai. Taigi pagal šiuo metu galiojančią tvarką atitinkamų administravimo subjektų norminiai teisės aktai privalo būti paskelbti Teisės aktų registre. Tokiu būdu yra įgyvendinamas konstitucinis reikalavimas dėl teisės aktų viešinimo ir užtikrinamas teisinės valstybės principas. Ginčijamas ESVO vadovo sprendimas užregistruotas Teisės aktų registre 2021 m. birželio 30 d., paskelbtas TAR, 2021 m. birželio 30 d., Nr. 14830, įsigaliojo 2021 liepos 1 d. Taigi, įvykio metu ESVO vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. V-1563 galiojo, jis neteko galios tik 2021 m. rugpjūčio 13 d., sprendimu Nr. V-184, kuris įsigaliojo nuo 2021 m. rugpjūčio 16 d. (TAR, 2021, Nr. 2021-17547). Kad tokio pobūdžio ESVO vadovo sprendimai atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius, t. y. jie sukuria elgesio taisykles – teisės normas, visuotinai privalomas individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui, jos yra orientuotos į ateitį ir skirtos taikyti daug kartų, savo sprendimuose pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimai administracinėse bylose Nr. I-4-602/2016, Nr. I-7-552/2021), todėl papildomai kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl pareiškėjų abstraktaus pobūdžio prašymo ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir ESVO vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimų automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ teisėtumą, nėra teisinio pagrindo.
21. Kaip matyti iš pareiškėjų apeliacinių skundų turinio, juose pateiktas netinkamas subjektyvaus pobūdžio pareiškėjus tenkinantis minėtų teisės aktų aiškinimas bei šio aiškinimo pagrindu padarytos išvados, dėl kurių motyvuotai skundžiamoje nutartyje pasisakė ir jas paneigė apylinkės teismas. Apeliaciniuose skunduose pasisakydami dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu bei atkartodami tuos pačius argumentus, pareiškėjai nepateikė jokių naujų duomenų byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms patvirtinti arba paneigti. Šiame kontekste pažymėtina, jog įstatymų netinkamas aiškinimas, jų nesuvokimas ar nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis).
22. Nors V. Č. ir M. Č. savo kaltę dėl jiems inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 526 straipsnio 3 dalyje, neigia, jų kaltė įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu: administracinio nusižengimo protokolais (b.l. 17-18, 7-74); UAB EUROCASH1 saugos auditorės D. B. 2021 m. liepos 22 d. pranešimu (b.l. 67) ir jos 2021 m. liepos 30 d. paaiškinimu (b.l. 28); Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto Šeštojo PK veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo A. Š. 2021 m. spalio 14 d. tarnybiniu pranešimu (b.l. 77); Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto Šeštojo PK veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2021 m. rugpjūčio 13 d tarnybiniu pranešimu dėl aplinkybių paaiškinimo (b.l. 29); kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.
23. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal ANK 256 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (ANK 256 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka ar apylinkės ir apygardos teismuose, proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismams ar ne teismo tvarka nagrinėjančiai institucijai (pareigūnui) nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra įstatymo pažeidimas, jeigu teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
24. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad administracinio nusižengimo teisenos metu buvo surinkta pakankamai patikimų duomenų – įrodymų, patvirtinančių, kad V. Č. ir M. Č. 2021 m. liepos 22 d. apie 9.52 val. Ozo g. 25, Vilniuje, prekybos centre „Akropolis“ nedėvėjo burną ir nosį dengiančios kaukės, tai yra nesilaikė ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ nuostatų ir ESVO vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimų automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ 2 punkto reikalavimų, tokiu būdu V. Č. ir M. Č., atsisakydami uždarose patalpose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, savo neatsakingu ir lengvabūdišku elgesiu pažeidė kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisykles, tuo pačiu sukurdami realias galimybes tolesniam aptariamos pavojingos užkrečiamos ligos plitimui visuomenėje. Teismų praktikoje pripažinta, kad toks neatsakingas elgesys, kai nesilaikoma reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, yra itin pavojingas visos visuomenės sveikatai, ypatingai tuo metu, kai visoje šalies teritorijoje yra paskelbta ekstremali situacija, o didžioji dalis valstybės žmogiškųjų ir materialių išteklių yra sutelktos siekiui kuo efektyviau sustabdyti greitai plintančią pavojingą užkrečiamą ligą, todėl šiuo konkrečiu atveju reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones nesilaikymo faktas yra pakankamas ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo inkriminavimui. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas iš esmės įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nutartyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Vien tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi pareiškėjai, savaime nereiškia, jog pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas – nepagrįstas ir neteisėtas.
25. Apygardos teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis, kuria pareiškėjų skundai netenkinti ir Institucijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutarimai Nr. 10-ANR_N-25016-2021 bei Nr. 10-ANR_N-25005-2021 palikti nepakeisti, yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą, ir pareiškėjų V. Č. ir M. Č. apeliacinių skundų netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.