Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Audito apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo ir išvados panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 21R-606(AG-534/05-2019) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikini Audito apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. liepos 11 d. įsakymą Nr. VA-173 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui G. M. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 3) panaikinti Tarnybos 2019 m. liepos 10 d. išvadą Nr. D4-926 „Dėl bankroto administratoriaus G. M. veiksmų administruojant BUAB „SDR Dujos“ (toliau – ir Išvada); 4) priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Tiek Tarnyba, tiek Komisija, vertindamos tariamą pažeidimą, nenagrinėjo pareiškėjo kaltės klausimo. Sprendime visiškai nieko nepasisakoma apie esminius pareiškėjo argumentus, susijusius su Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ), Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir IFAĮ) reikalavimais. Sprendime nepaaiškinta, kaip pasireiškė pareiškėjo kalti veiksmai dėl finansinių ataskaitų nesudarymo, kai žinoma, kad jas parengti turintys kompetenciją specialistai neapsiima to daryti ir nurodo, kad pagal esamą situaciją, susijusią su BUAB ,,SDR dujos“ (toliau – ir Įmonė, Bendrovė), tai yra neįmanoma. Tarnyba išimtinai apsiribojo formaliu nurodymu, kad finansinių ataskaitų rinkinys turi būti sudaromas, tačiau ignoravo aplinkybes, kad buvęs Įmonės vadovas 4 metus iki bankroto bylos iškėlimo nesudarė finansinės atskaitomybės, apvogė Bendrovę ir bankroto administratoriui (toliau – ir administratorius) neperdavė nei jos turto, nei dokumentų. Dėl šių aplinkybių nei vienas buhalteris (auditorius), į kurį kreipėsi pareiškėjas, kaip bankroto administratorius, nesutiko sudarinėti Įmonės finansinės atskaitomybės ir jos pasirašyti. Įmonei galioja BAĮ, ĮFAĮ, kurie aiškiai nustato, kad uždarųjų akcinių bendrovių apskaitą turi vesti buhalteriai ir būtent šie asmenys turi ją pasirašyti. Ne vien tik pareiškėjas susiduria su problemomis sudarant Bendrovės finansines ataskaitas ir neranda buhalterių, sutinkančių jas pasirašyti, tačiau tai yra sisteminė problema bei ataskaitų sudarymas nėra tik formalumas, kuris priklauso nuo vieno bankroto administratoriaus valios.

1.2. Nesuvokiama, kaip bankroto administratorius gali sudaryti tinkamus, objektyvius ir palyginamus, išsamius ir naudingus vidaus ir išorės vartotojams finansinių ataskaitų rinkinius, kai Įmonės turtą pasisavinęs vadovas nesudarė jokių finansinių ataskaitų rinkinių nuo 2008 m. iki pat bankroto bylos iškėlimo dienos ir neperdavė administratoriui nei turto, nei dokumentų. Naujoms finansinėms ataskaitoms sudaryti nėra jokių ataskaitinių taškų, o šiais taškais būtent ir turi būti praėjusių metų finansinių ataskaitų rinkinio duomenys. Šiuo atveju Tarnyba nubaudė pareiškėją būtent pagal buvusio Įmonės vadovo skundą, kad bankroto administratorius nesudaro finansinės atskaitomybės, kai šis vadovas pasisavino Įmonės turtą, neperdavė jokių jos dokumentų bei nesudarinėjo finansinės atskaitomybės. Akivaizdu, kad būtent žalą padaręs buvęs Įmonės vadovas yra suinteresuotas, kad pareiškėjas, neturėdamas Įmonės dokumentų, sudarytų neteisingus finansinių ataskaitų rinkinius, nurodytų, kad Įmonė neturi turto ir tuomet jis galėtų vėl inicijuoti nepagrįstus teisminius procesus, kaltinti bankroto administratorių neteisingos finansinės atskaitomybės sudarymu ir kt. Šiuo atveju Tarnybos elgesys neatitinka logikos ir protingumo standartų. Pagal Juridinių asmenų registro sistemą į sistemą išviešinimui netgi techniškai nėra galimybės pradėti suvedinėti, pavyzdžiui, 2014 m. finansinių ataskaitų rinkinį, kai toks rinkinys nėra pateiktas už prieš tai buvusį laikotarpį (2013 m.).

1.3. Tarnybos Įsakymas ir Išvada, Komisijos Sprendimas yra nemotyvuoti, valstybės institucijos sąmoningai netyrė reikšmingų aplinkybių bei ignoravo faktą, kad pareiškėjo veiksmuose nėra kaltės. Teisėje galioja principas, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Tarnyba, reikalaudama, kad pareiškėjas sudarytų finansinių ataskaitų rinkinį ir jį pasirašytų, turi įvertinti, ar tai objektyviai įmanoma. Pati Tarnyba nežino, kaip esant minėtai situacijai turėtų būti sudaromos Įmonės finansinės ataskaitos, nevertino, kad administratoriaus ne sąmoningai vykdė kokius nors pažeidimus, o objektyviai negali įgyvendinti keliamų reikalavimų.

1.4. Tarnyba ir Komisija taip pat vertino, kad būtinų bankroto proceso darbų neatlikimas pasireiškė ir tuo, jog pareiškėjas dėl likvidavimo termino pratęsimo kreipėsi į teismą savarankiškai (teismas šį prašymą priėmė ir tenkino), o neva turėjo prieš tai šiuo klausimu sušaukti kreditorių susirinkimą. Pareiškėjas dėl Įmonės likvidavimo termino į bankroto bylą nagrinėjantį teismą kreipėsi dar 2018 m. rugsėjo 20 d., t. y. dar nepasibaigus likvidavimo terminui (baigėsi 2018 m. gruodžio 30 d.). Teismui neišsprendus šio klausimo, pareiškėjas dar kartą į jį kreipėsi. Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-114-218/2018 Įmonės likvidavimo terminą pratęsė iki 2019 m. gruodžio 31 d. Taigi teismas traktavo, kad pareiškėjas galėjo inicijuoti šį prašymą bei jį tenkino. Tiek Komisija Sprendime, tiek Tarnyba Įsakyme ir Išvadoje nevertino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (neteko galios 2020 m. sausio 1 d.) (toliau – ir ĮBĮ) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) tarpusavio santykio bei pareiškėjui, kaip bankrutuojančios Įmonės atstovui, suteiktų įgaliojimų. Tarnybos ir Komisijos išvada iš esmės prieštarauja Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. B2-114-218/2018 bei pažeidžia CPK 18 straipsnyje įtvirtintus principus.

1.5. Išvada, kad kreditorių susirinkimą dėl likvidavimo termino pratęsimo turėjo šaukti būtent pareiškėjas, kai įstatyme niekur nėra nustatytas toks reikalavimas, padaryta įstatymą aiškinant plečiamai. Susirinkimą galėjo šaukti ir teismas, ir kreditorių susirinkimo pirmininkas (jiems tokią teisę suteikė ĮBĮ). Teisę reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą turėjo ir kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro bent 10 proc. visų teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Be to, joks įstatymas (nei ĮBĮ, nei CPK nuostatos) nenustato draudimo pačiam bankroto administratoriui kreiptis į teismą su tokiu prašymu. ĮBĮ nėra nuostatų, kad bankroto administratoriui draudžiama kreiptis į teismą dėl likvidavimo termino pratęsimo arba kad toks kreipimasis gali būti atliekamas tik prieš tai gavus kreditorių susirinkimo pritarimą. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis reikšminga tik tuo, kad nustato papildomą subjektą, turintį teisę inicijuoti likvidavimo termino pratęsimą (papildo CPK numatytą subjektų ratą), tačiau nedraudžia tokį veiksmą atlikti kitiems proceso dalyviams ir nereikalauja, kad jie prieš tai būtinai gautų kreditorių susirinkimo pritarimą. Nagrinėjamu atveju teismas priėmė pareiškėjo prašymą dėl likvidavimo termino pratęsimo ir jį tenkino, dėl to jo kreipimasis buvo galimas, nes priešingu atveju teismas turėjo atsisakyti priimti prašymą ir nustatyti terminą trūkumams šalinti, tačiau to nepadarė.

1.6. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 36² straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ūkio subjekto minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principo, ūkio subjektui taikytinos poveikio priemonės turi būti proporcingos jo atlikto pažeidimo sukeltai žalai. Taigi galimybė taikyti konkrečias poveikio priemones sietina su sukeltos žalos laipsniu. Nesant padarytos žalos, poveikio priemonės, atsižvelgiant į VAĮ 36² straipsnio 1 dalį, negali būti taikomos. Tarnyba Įsakyme ir Išvadoje apskritai nevertino, kokią žalą sukėlė administratoriaus tariamai padaryti pažeidimai. Dėl to nepasisakė ir Komisija. Tai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

2. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad finansinės atskaitomybės sudarymu domėjosi iki Tarnybos atlikto patikrinimo pradžios. Būtent bankroto administratorius organizuoja ir kontroliuoja pajamų, gautų valdant, naudojant ir disponuojant bankrutuojančios įmonės turtu, ir sąnaudų apskaitą, taip pat įmonės bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka sudaro ir teikia metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansines ataskaitas.

2.2. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad tiek Tarnyba, tiek Komisija, vertindamos pareiškėjo padarytą ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimą, nenagrinėjo pareiškėjo kaltės klausimo. Bankroto administratorius privalo sudaryti administruojamos įmonės finansinių ataskaitų rinkinius ir privalo užtikrinti kreditorių susirinkimo teisės – susipažinti ir tvirtinti įmonės bankroto proceso metu sudarytas finansines ataskaitas – įgyvendinimą. Jokių išimčių nei bankroto procesą, nei finansinės atskaitomybės sudarymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta. Įmonės finansinė apskaita turi atitikti apskaitos standartus, tačiau, nesant galimybės to užtikrinti, vis tiek būtina pateikti šias ataskaitas, atitinkamus nukrypimus paaiškinant aiškinamajame rašte. Taigi vien aplinkybė, kad pareiškėjas negali pateikti tikslių duomenų, neatleidžia jo nuo pareigos teikti kuo tikslesnes finansines ataskaitas, atitinkamus trūkumus nurodant aiškinamajame rašte. Pareiškėjas yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų yra nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai, dėl ko bankroto administratorius, atstovaudamas įmonei ir kreditoriams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai, taigi ir esamu atveju administruodamas Įmonės bankroto procesą nuo 2014 m. pareiškėjas turėjo pakankamai laiko įvertinti Įmonės faktinę finansinę situaciją bei parengti finansinių ataskaitų rinkinius, kaip tai įpareigoja daryti ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktas, tačiau to nepadarė. Nėra jokio pagrindo teigti, kad tiek Tarnyba, tiek Komisija nenagrinėjo pareiškėjo kaltės klausimo, nes pareiškėjo kaltė šiuo atveju yra akivaizdi.

2.3. Pareiškėjo teiginiai, kad pagal Juridinių asmenų registro sistemą į sistemą išviešinimui techniškai nėra galimybės pradėti suvedinėti, pavyzdžiui, 2014 m. finansinių ataskaitų rinkinį, kai toks rinkinys nėra pateiktas už prieš tai buvusį laikotarpį (2013 m.), o tai reiškia, kad tos pačios viešosios valdžios institucijos neleidžia teikti (viešinti) (pristatyti išorės vartotojams) jokių finansinių ataskaitų, jei prieš tai buvusių laikotarpių finansinės ataskaitos nėra sudarytos (išviešintos), nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi. Įsakyme konstatuotas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto pažeidimas, kadangi pareiškėjas nesudarė ir neteikė Įmonės kreditorių susirinkimai tvirtinti Įmonės finansinės atskaitomybės rinkinių nuo Įmonės bankroto bylos iškėlimo iki Tarnybos atlikto patikrinimo pradžios, o ne už tai, jog Įmonės finansinės atskaitomybės rinkinių neskelbė Juridinių asmenų sistemoje.

2.4. Nesutiktina ir su pareiškėjo išdėstytais teiginiais, kad, išskyrus pirmąjį kreditorių susirinkimą, dėl kitų kreditorių susirinkimų įstatyme nepasisakoma ir tuo pačiu įstatyme nėra jokio draudimo pačiam bankroto administratoriui inicijuoti įmonės likvidavimo termino pratęsimą ir kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu. Iš ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalies matyti, kad įmonės turto pardavimas ir kitos procedūros negali tęstis ilgiau nei 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto įsiteisėjimo dienos, išskyrus atvejį, kai teismas kreditorių susirinkimo prašymu šį terminą pratęsia. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus, o pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto nuostatą vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 17 punktas įtvirtina bankroto administratoriaus pareigą šaukti kreditorių susirinkimus. Sistemiškai aiškinant nurodytas ĮBĮ nuostatas, per 24 mėnesių terminą nuo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto įsiteisėjimo dienos neperdavus (nepardavus) įmonei priklausančio turto bei iš esmės neužbaigus bankroto procedūrų (neužbaigus bylinėjimosi kitose bylose ir pan.), dar nesuėjus nustatytam terminui, bankroto administratorius turi sušaukti įmonės kreditorių susirinkimą, kuriame būtų svarstomas klausimas dėl likusio turto nurašymo ar pardavimo bei atitinkamai dėl kreipimosi į teismą dėl įmonės pabaigos ar likvidavimo procedūros termino pratęsimo, kadangi tokio klausimo svarstymas priklauso būtent kreditorių susirinkimo kompetencijai. Lietuvos apeliacinio teismo (2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-420-553/2019) vertinimu, tokiam klausimui reikalingas kreditorių sutikimas, t. y. kreditorių surinkimas turi priimti nutarimą kreiptis į teismą dėl termino likvidavimo procedūroms vykdyti pratęsimo. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas įvardintoje nutartyje konstatavo ir tai, kad klausimus, susijusius su įmonės likvidavimu, sprendžia kreditorių visuma, t. y. kreditorių susirinkimas, kurio kompetencijai priklauso nuspręsti, ar yra pagrindas kreiptis į teismą su prašymu pratęsti likvidavimo terminą. Nei ĮBĮ, nei kiti teisės aktai nenumato jokių išimčių, kuriomis vadovaujantis pareiškėjas galėtų nesilaikyti ĮBĮ nustatytos tvarkos ir terminų dėl Įmonės veiklos pabaigos ar likvidavimo termino pratęsimo. Aplinkybė, kad Tarnyba vertina konkrečius bankroto administratoriaus veiksmus, pasireiškusius įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimu, o Komisija tikrina Tarnybos Įsakymo teisėtumo klausimą, savaime nereiškia, jog Tarnyba ar juo labiau Komisija kvestionuoja teismo nutarties, kuria buvo pratęstas terminas likvidavimo procedūroms vykdyti, teisėtumą.

2.5. Nepritartina ir pareiškėjo argumentui, kad galimybė taikyti konkrečias poveikio priemones sietina su sukeltos žalos laipsniu, t. y. nesant padarytos žalos, poveikio priemonės, atsižvelgiant į VAĮ 36² straipsnio 1 dalį, negali būti taikomos. Jeigu asmenų teisių ar teisėtų interesų pažeidimas (teisinės pasekmės) šiuo atveju yra formalaus, o ne materialaus pobūdžio, t. y. materialiosios žalos atsiradimas nėra būtinas.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Tarnybos Išvadą nutraukė, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda (įspėjimas), ir Komisijos Sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Įsakymo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1819-480/2014 iškelta Įmonės bankroto byla, pareiškėjas paskirtas bankrutuojančios Įmonės administratoriumi. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi B2-1819-480/2014 Bendrovė pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti. Tarnyba 2019 m. kovo 4 d. gavo skundą dėl pareiškėjo veiksmų jam administruojant Bendrovę. Tarnyba 2019 m. kovo 29 d. raštu Nr. (10.4)D2-885 „Dėl bankroto administratoriaus G. M. veiksmų“ informavo pareiškėją apie gautą skundą, kad jo atžvilgiu pradėtas neplaninis patikrinimas (toliau – ir Neplaninis patikrinimas). Pareiškėjas pateikė Tarnybai 2019 m. balandžio 12 d. paaiškinimus. Įvertinusi Neplaninio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, Tarnyba priėmė Išvados projektą. Pareiškėjas pateikė Tarnybai 2019 m. liepos 8 d. papildomus paaiškinimus dėl Išvados projekto, kuriais nesutiko su nustatytais ĮBĮ pažeidimais. Tarnyba, įvertinusi Neplaninio patikrinimo medžiagą dėl pareiškėjo veiksmų dėl kreditorinio reikalavimo tikslinimo, administravimo išlaidų, Įmonės finansinių ataskaitų, pirmojo Bendrovės kreditorių susirikimo sušaukimo, Bendrovės likvidavimo termino, priėmė Išvadą, kuria išreiškė pasiūlymą už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto (dėl Bendrovės likvidavimo termino) ir 16 punkto (dėl Bendrovės finansinių ataskaitų) pažeidimus pareiškėjui skirti nuobaudą (įspėjimą) ir rekomendavo pareiškėjui kaip įmanoma operatyviau imtis veiksmų ir įvykdyti Išvadoje nurodytą rekomendaciją – sudaryti Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinius ir apie įvykdymo rezultatus nedelsiant informuoti Tarnybą. Tarnyba ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto pažeidimą konstatavo, nustačiusi, kad pareiškėjas neužtikrino, jog Bendrovės kreditorių susirinkimas klausimą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino pratęsimo ar Bendrovės pabaigos svarstytų dar nesuėjus šiam terminui. Tarnyba ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimą konstatavo, nustačiusi, kad pareiškėjas nesudarė ir neteikė Bendrovės kreditorių susirinkimui tvirtinti Bendrovės finansinės atskaitomybės rinkinių nuo Bendrovės bankroto bylos iškėlimo iki patikrinimo pradžios. Už ĮBĮ pažeidimus paskirta nuobauda (įspėjimas), įvertinus atsakomybę lengvinančias aplinkybes (pareiškėjas bendradarbiavo su Tarnyba, pareiškėjas ėmėsi veiksmų dėl Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinių sudarymo, t. y. 2019 m. liepos 3 d. kreipėsi į įvairius asmenis dėl informacijos suteikimo finansinių ataskaitų sudarymo klausimu) bei tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Tarnybos direktorius, susipažinęs su Išvada ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 ir 16 punktus, vadovaudamasis ĮBĮ 11⁷ straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nusprendė už nurodytus pažeidimus pareiškėjui skirti nuobaudą – įspėjimą. Pareiškėjas, nesutikęs su Įsakymu ir Išvada, pateikė skundą Komisijai, prašydamas Įsakymą ir Išvadą panaikinti. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Komisija pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad pagal ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą reglamentavimą įmonės likvidavimo procedūros turėtų būti baigiamos per 24 mėnesių terminą nuo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įsiteisėjimo. Tačiau jei per minėtą terminą įmonės likvidavimo procedūros nebaigiamos, bankroto administratorius turi sušaukti įmonės kreditorių susirinkimą, jog būtų išspręstas klausimas dėl įmonės likvidavimo procedūros užbaigimo arba tolimesnio vykdymo bei kreipimosi į teismą dėl įmonės likvidavimo procedūros termino pratęsimo. Kadangi gali būti pratęsiami tik nepraleisti terminai, kreditorių susirinkimas minėtiems klausimams spręsti turėtų būti sušaukiamas dar nesuėjus 24 mėnesių terminui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija to, kad nepasibaigus Įmonės likvidavimo terminui 2018 m. gruodžio 30 d. nesušaukė kreditorių susirinkimo dėl Bendrovės likvidavimo termino pratęsimo. Tai patvirtina Komisijos bylos medžiaga, bylos duomenys ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys. Pareiškėjas skundo argumentais įrodinėja, kad jam suteikta teisė kreiptis į teismą dėl Įmonės likvidavimo termino pratęsimo nesušaukus kreditorių susirinkimo. Teismas tokius pareiškėjo skundo argumentus vertino kritiškai, atsižvelgęs į tai, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad būtent kreditorių susirinkimo prašymu 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti. Šiuo atveju Tarnyba pareiškėjo veiksmus įvertino ĮBĮ reikalavimų atžvilgiu, todėl subjektyvi CPK nuostatų analizė neturi įrodomosios reikšmės, ginčijant ĮBĮ įtvirtiną imperatyvią taisyklę. Aplinkybė, kad Įmonės likvidavimo terminas buvo pratęstas, nepaneigia to, kad pareiškėjo veiksmai, kuriais jis inicijavo šio termino pratęsimą, neatitiko ĮBĮ įtvirtintų reikalavimų. Todėl teismas darė išvadą, kad toks pareiškėjo veikimas yra nesuderinamas su bankroto administratoriaus pareiga atsakingai, profesionaliai, tinkamai ir laiku atlikti būtinus bankroto proceso darbus, dėl to Tarnyba pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą, pagal kurį bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus.

7. Teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimo, aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigos rengti ir teikti kreditorių susirinkimui finansines ataskaitas. ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo teisės spręsti visus esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tarp jų – tvirtinti įmonės bankroto proceso metu sudarytas metines finansines ataskaitas (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą) (ĮBĮ 23 str. 5 p.). ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius organizuoja ir kontroliuoja pajamų, gautų valdant, naudojant ir disponuojant bankrutuojančios įmonės turtu, ir sąnaudų apskaitą, taip pat įmonės bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka sudaro ir teikia metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansines ataskaitas. Vertindamas šias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigos rengti ir teikti kreditorių susirinkimui finansines ataskaitas (jų rinkinius) yra nurodęs, kad bankroto administratorius neturi pareigos teikti tvirtinti kreditorių susirinkimui finansinių ataskaitų rinkinio pagal ĮFAĮ ir verslo apskaitos standartus, o turi pareigą teikti tik jį sudarančias konkrečias finansines ataskaitas (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-421/2015). Todėl sudarant finansines ataskaitas nereikia vadovautis visais ĮFAĮ ir verslo standartų reikalavimais. Šiuo atveju ginčo, kad pareiškėjas nuo 2014 m., t. y. Įmonės bankroto pradžios, jos kreditorių susirinkimui neteikė tvirtinti Įmonės finansinių ataskaitų, nėra. Tai patvirtina pats pareiškėjas. Pareiškėjo teismui pateiktas 2019 m. gruodžio 16 d. Įmonės pakartotinio kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 9, iš kurio matyti, kad kreditoriai nutarė atidėti finansinių ataskaitų nuo Įmonės bankroto iškėlimo dienos sudarymo pateikimo kreditorių susirinkimui (komitetui) tvirtinimo klausimus, iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl Įmonės, jos buvusio vadovo veiklos, vykdytos iki bankroto bylos iškėlimo dienos, priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje ir pareiškėjui bus grąžinti visi dokumentai iš ikiteisminio tyrimo bei atsakingi buvę Įmonės vadovai perduos visus dokumentus, pagal kuriuos būtų galima sudaryti finansinių ataskaitų rinkinį, tik patvirtina minėtą aplinkybę, kad nuo 2014 m., kai Įmonė buvo pripažinta bankrutavusia, pareiškėjas nevykdė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte nustatytos pareigos teikti Įmonės kreditorių susirinkimui tvirtinti finansinių ataskaitų. Pagal aptartą teisinį reguliavimą būtent kreditorių susirinkimas priima sprendimą tvirtinti ar ne pateiktas finansines ataskaitas, o ne pareiškėjas. Todėl pareiškėjo subjektyvus vertinimas apie finansinių ataskaitų teikimo neįmanomumą, nebūtinumą ar nepagrįstumą, esant imperatyviam įpareigojimui sudaryti finansines ataskaitas ir jas teikti tvirtinti kreditorių susirinkimui, nepaneigia pareiškėjo pareigos ir jos vykdymo. Skunde išdėstytos aplinkybės, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnyba su prašymais paaiškinti, kaip išspręsti situaciją, niekaip nepaneigia fakto, kad pareiškėjas, savo laisva valia, žinodamas jam keliamus reikalavimus ir turėdamas pareigą, jos neįvykdė. Pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad Tarnyba neparengė jokių metodikų ar paaiškinimų, kaip turi būti rengiamos finansinės ataskaitos, kai bankroto administratoriui nėra perduoti dokumentai ir turtas, ar kai buvę vadovai nesudarinėjo finansinių ataskaitų, nesudaro pagrindo kvestionuoti pareiškėjui paskirtos nuobaudos, nustačius, kad pareiškėjo pareiga sudaryti finansines ataskaitas yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta ĮBĮ, o pats reikalavimas yra akivaizdus ir įtvirtintas imperatyviai. Šiuo atveju ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktą detalizuojančių metodikų priėmimas iš esmės nepaneigtų ir nepaneigia paties reikalavimo esmės – pareigos sudaryti bendrovės finansines ataskaitas. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad Tarnyba neatsakinėjo į pareiškėjo kreipimusis dėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte įtvirtintos pareigos įvykdymo, nėra teisiškai susijusi su šios administracinės bylos dalyku. Šiuo atveju vertinamas Įsakymo, kuriuo paskirta nuobauda, teisėtumas ir pagrįstumas, kuris priimtas atlikus Neplaninį patikrinimą. Pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi jau pradėjus Neplaninį patikrinimą, kai jis jau buvo informuotas apie jo veiksmų neatitikimą ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktui. Todėl šie aptarti skundo argumentai niekaip nepaneigia pagrįstai konstatuoto ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimo.

8. Teismo vertinimu, nekyla jokių abejonių, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra įvykdytas neveikimu. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimas yra akivaizdus, pareiškėjas iš esmės jo neginčija. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo skundo argumentus, kuriais jis įrodinėja, kad ne dėl jo veiksmų Bendrovės kreditoriams nebuvo pateiktos Įmonės finansinės ataskaitos, o dėl to, kad jų pasirašyti nesutiko buhalteriai, į kuriuos pareiškėjas kreipėsi. Pirmiausia, pažymėtina, kad šiuo atveju yra vertinama pareiškėjo, kaip bankroto administratoriaus, veiksmų atitiktis ĮBĮ iškeltiems reikalavimams. Kaip nustatyta, ĮBĮ nėra įpareigojimo bankroto administratoriui teikti finansines ataskaitas pagal ĮFAĮ reikalavimus, todėl skunde išdėstyti pareiškėjo argumentai, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte pareigos įgyvendinti jis negali, nes buhalteriai nesutinka pasirašyti finansinių ataskaitų, kad neturi dokumentų ir turto, vertinami kaip subjektyviu teisinio reguliavimo vertinimu pagrįsta pareiškėjo gynybos pozicija, o ne pagrindu pripažinti, kad Tarnyba netinkamai kvalifikavo pareiškėjo veiksmus. Pareiškėjas nuo 2014 m. elgėsi pasyviai ir tokiu neveikimu savo valia pažeidė aptariamą teisės normą, dėl ko jam ir kilo atsakomybė ĮBĮ prasme. Konstatavus formalų procedūrinį pažeidimą, nėra būtina nustatyti subjektyviosios neteisėtų veiksmų pusės. Todėl aplinkybė, kad Tarnyba nepasisakė dėl pareiškėjo kaltės laipsnio, nesudaro pagrindo pripažinti Įsakymą neteisėtu.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai yra procedūrinio, o ne materialiojo teisinio pobūdžio. Šiuo atveju ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 ir 16 punktų pažeidimų teisinės pasekmės yra formalios ĮBĮ saugomoms vertybėms, todėl materialiosios žalos atsiradimas atsakomybei už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 ir 16 punktų pažeidimus kilti nėra būtinas. Tad aplinkybė, kad Tarnyba, skirdama nuobaudą, nepasisakė dėl kilusios žalos, laikytinas neesminiu procedūriniu pažeidimu, kuris šiuo individualiu atveju nustačius, kad pareiškėjas pažeidė akivaizdžius ir imperatyvius ĮBĮ reikalavimus, nesudaro pagrindo naikinti Įsakymą. Teismas, įvertinęs konstatuotų pažeidimų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, darė išvadą, kad įspėjimas savo griežtumu atitinka padaryto pažeidimo pobūdį ir mastą.

10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo ginčijama Išvada yra tarpinis nuobaudos skyrimo procedūros dokumentas, kuriuo remiantis yra priimamas galutinis nuobaudos skyrimo procedūros sprendimas. Esant tokioms aplinkybėms administracinės bylos dalis, kuria prašoma panaikinti Išvadą, nutraukiama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (byla nepriskirta administracinių bylų kompetencijai).

11. Teismas, netenkinęs skundo, atmetė ir pareiškėjo prašymą priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III.

12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, Komisijos Sprendimą ir Tarnybos Įsakymą. Taip pat prašo priteisti atlyginti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde. Papildomai pažymi, kad:

12.1. Pagal savo lingvistinę išraišką ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis negali būti vienareikšmiškai vertintina kaip imperatyvi. Šioje nuostatoje nėra jokių formuluočių, kurios rodytų, kad teisę kreiptis į teismą turi tik kreditorių susirinkimas (nevartojami žodžiai ,,tik“, būtent“, ,,niekas išskyrus“ ar pan.). Visgi pirmosios instancijos teismas sprendime savo iniciatyva pridėjo žodžius, kurie lingvistiškai šią nuostatą priartina prie imperatyvios. Į kitus pareiškėjo argumentus teismas netgi nesigilino, nepasisakė, kodėl yra poreikis ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalį laikyti imperatyvia, o tik nurodė, jog ,,subjektyvi CPK nuostatų analizė neturi įrodomosios reikšmės“, nors būtent teismas turi pateikti teisės normų aiškinimą.

12.2. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis nei lingvistiniu, nei nustatyto reguliavimo tikslu negali būti laikoma kaip aiški imperatyvi norma, kuri draudžia atsakovui (Įmonei) CPK nustatyta tvarka pasinaudoti teise teikti procesinį prašymą pratęsti terminą. Įsiteisėjusia ir vykdytina teismo nutartimi minėtoje normoje nustatytas terminas buvo pratęstas be atskiro kreditorių susirinkimo nutarimo. Net jei visgi būtų pripažinta, kad ši norma yra imperatyvaus pobūdžio, tai akivaizdu, kad pagal savo turinį ji nėra pakankamai aiški, teismų interpretuojama labai įvairiai. Atitinkamai negalima taikyti viešosios teisės nustatytų poveikio priemonių už neaiškių, dviprasmiškų teisės normų pažeidimus. Akivaizdu, kad esant dviprasmiškam teisiniam reguliavimui, kurį netgi teismai aiškina skirtingai, iš asmens negalima reikalauti, kad jis atspėtų, ką visgi norėjo nustatyti įstatymų leidėjas. Tokiu atveju tos pačios valstybės institucijos turėtų inicijuoti įstatymo pakeitimus, o ne bausti bankroto administratorių už tariamus pažeidimus, kurie netgi niekam nesukėlė (ir vargiai ar netgi teoriškai galėtų sukelti) jokių neigiamų pasekmių.

12.3. Teismas apskritai nesigilino (nors pareiškėjas išdėstė teisės normas, reglamentuojančias šiuos klausimus), kaip yra sudaromos finansinės ataskaitos. Tuo pačiu teismas nevertino pareiškėjo kaltės klausimo, o apsiribojo formaliu argumentu, jog jis privalo padaryti tai, kas objektyviai neįmanoma. Teismo sprendime minimoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-421/2015 apskritai nebuvo pasisakyta, kad bankroto administratoriaus sudaromos finansinės ataskaitos (balansas, pelno (nuostolio) ataskaita) galėtų neatitikti tokių ataskaitų sudarymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik akcentavo, kad bankroto proceso metu sudaroma dalis finansinių ataskaitų (balansas, pelno (nuostolio) ataskaita), tačiau nenurodė, jog tokie dokumentai gali būti rengiami bet kaip nesilaikant finansinės atskaitomybės sudarymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Netgi atvirkščiai, nurodė, kad kreditorių susirinkimas gali netvirtinti teisės aktų reikalavimų neatitinkančių finansinių ataskaitų, bet minėtoje byloje nebuvo nustatyti tokie konkretūs trūkumai. Akivaizdu, kad kasacinis teismas pasisakė tik, kokios konkrečios finansinės ataskaitos turi būti sudarytos bankroto proceso metu, bet ne dėl to, kad jos gali būti sudarinėjamos nesilaikant BAĮ, ĮFAĮ, verslo apskaitos standartuose nustatytų reikalavimų.

12.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 11 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A8.-35-859/2020 pažymėjo, kad būtina analizuoti priežastis, dėl kurių bankroto administratorius negalėjo sudaryti bendrovės finansinės atskaitomybės rinkinio ir pagal tai spręsti, ar jo veiksmuose yra kaltė. Įmonės situacija yra labai panaši į nagrinėtą administracinio nusižengimo byloje: vykstantys ikiteisminiai tyrimai, dingę (neperduoti) dokumentai. Visgi šių aplinkybių Tarnyba, Komisija, pirmosios instancijos teismas kažkodėl nevertino.

12.5. Uždarosios akcinės bendrovės finansinę atskaitomybę turi parengti kvalifikuotas asmuo – buhalteris, kuris taip pat ją turi pasirašyti. Kitaip finansinių ataskaitų neįmanoma sudaryti. Dėl BAĮ, ĮFAĮ nuostatų bei su jomis susijusių faktinių aplinkybių nei Tarnyba patikrinimo metu, nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, apskritai nieko nepasisakė. Teismas netgi nurodė, kad bankroto administratorius turi sudaryti balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą nesivadovaudamas verslo apskaitos standartais ir ĮFAĮ nuostatomis. Po tokių teismo išvadų apskritai tampa neaišku, kas yra balansas (jei jis gali neatitikti teisės aktų reikalavimų).

12.6. Argumentas, kad pareiškėjas į buhalterius kreipėsi tik 2019 m., yra neatitinkantis tikrovės, nes pareiškėjas tikrinimo metu Tarnybai buvo nurodęs visiškai priešingai, t. y., kad su buhalteriais bendravo viso Įmonės bankroto proceso metu. Neneigiama, kad šis bendravimas pirmiausia buvo žodinis, nes taip versle yra įprasta, tačiau jis vyko (Tarnyba tikrinimo metu šios aplinkybės neneigė, netgi neprašė nurodyti konkrečių buhalterių pavardžių, kad galėtų įsitikinti pareiškėjo dėstomų argumentų tikrumu). Be to, šiuo atveju kreipimosi momentas esminės įtakos Įmonės finansinių ataskaitų sudarymui neturi, nes yra žinoma, kad to buhalteriai nesutinka daryti. Tarnyba priešingų įrodymų nepateikė.

12.7. Nelogiškas ir nesuvokiamas teismo argumentas, kad, konstatavus formalų procedūrinį pažeidimą, nėra būtina nustatyti subjektyviosios neteisėtų veiksmų pusės, dėl to aplinkybė, kad Tarnyba nepasisakė dėl pareiškėjo kaltės laipsnio, nesudaro pagrindo pripažinti Įsakymą neteisėtu. Nesuprantama, kaip teisinėje valstybėje gali kilti teisinė atsakomybė nenustačius asmens kaltės bei asmuo gali būti baudžiamas už formalų procedūrinį pažeidimą. Teismas išimtinai apsiribojo formaliu nurodymu, kad finansinių ataskaitų rinkinys turi būti sudaromas, tačiau ignoravo aplinkybes, kad buvęs Įmonės vadovas 4 metus iki bankroto bylos iškėlimo nesudarė finansinės atskaitomybės, apvogė Įmonę ir bankroto administratoriui neperdavė nei jos turto, nei dokumentų. Dėl šių aplinkybių nei vienas buhalteris (auditorius), į kurį kreipėsi pareiškėjas, nesutiko sudarinėti Įmonės finansinės atskaitomybės ir jos pasirašyti. Įmonei galioja BAĮ, ĮFAĮ (nors teismas padarė nesuvokiamą išvadą, kad visgi negalioja), kurie aiškiai nustato, kad uždarųjų akcinių bendrovių apskaitą turi vesti buhalteriai ir būtent šie asmenys turi ją pasirašyti.

12.8. Joks teisės aktas nenustato terminų, per kuriuos būtent bankroto administratorius kreditorių susirinkimui turi pateikti tvirtinti finansines ataskaitas. Tokių terminų neįvardijo ir Tarnyba, Komisija, teismas. Pastebėtina, kad pareiškėjas tokių ataskaitų neatsisako sudaryti, tačiau nurodo, kad tai gali padaryti, kai bus tinkamos sąlygos. Įstatyme turi būti nustatytas labai aiškus terminas (sąlygos), kada (per kokį terminą) bankroto administratorius turi pateikti konkrečias finansines ataskaitas kreditorių susirinkimui. Tokie terminai nėra nustatyti. Jei, Tarnybos vertinimu, pareiškėjas teisės aktuose nustatytu terminu neatliko kokios nors pareigos, tai turi būti įvardytas aiškus tokios pareigos atlikimo terminas ir nustatytas laikas, kiek pareiškėjas vėlavo.

13. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

13.1. Pareiškėjas ignoruoja ĮBĮ nuostatų sisteminį taikymą, skundžiamo teismo sprendimo dalies dėl likvidavimo termino pratęsimo esmę ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 420-553/2019). Teismas, tikrindamas Įsakymo dalį dėl konstatuoto ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto pažeidimo, pagrįstai nurodė, kad toks pareiškėjo veikimas, kuriuo jis inicijavo likvidavimo termino pratęsimą, neatitiko ĮBĮ reikalavimų ir yra nesuderinamas su bankroto administratoriaus pareiga atsakingai, profesionaliai, tinkamai ir laiku atlikti būtinus bankroto proceso darbus, todėl pagrįstai priėjo prie išvados, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto pažeidimą.

13.2. Pareiškėjo teiginiai, kad teismas apskritai nesigilino, kaip yra sudaromos finansinės ataskaitos ir nevertino pareiškėjo kaltės klausimo, tik apsiribojo formaliu argumentu, jog pareiškėjas privalo padaryti tai, ko objektyviai neįmanoma padaryti, yra neatitinkantys faktinės situacijos ir klaidinantys teismą. Teismas, tikrindamas Įsakymo teisėtumą dėl konstatuoto ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimo, įsigilino į bylos esmę, susijusią su Įmonės finansinės atskaitomybės rinkinių teikimu tvirtinti kreditorių susirinkimui, ir įvertino pareiškėjo kaltės klausimą, o argumentai, kad teismas apskritai nesigilino, kaip yra sudaromos finansinės ataskaitos ir nevertino pareiškėjo kaltės klausimo, tik apsiribojo formaliu pasakymu, jog pareiškėjas privalo padaryti tai, kas objektyviai neįmanoma, yra ne kas kita, kaip subjektyvia pareiškėjo nuomone išreikšta, tačiau nepagrįsta pareiškėjo gynybinė pozicija.

13.3. ĮFAĮ 16 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, nurodydamas, kad joks teisės aktas nenustato terminų, per kuriuos bankroto administratorius kreditorių susirinkimui turi pateikti tvirtinti minėtas finansines ataskaitas, iš esmės subjektyvia savo nuomone bando pateisinti ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte įtvirtintos pareigos nevykdymą.

14. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, taip pat prašo pridėti prie bylos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija) 2020 m. kovo 17 d. raštą. Pareiškėjas nurodo, kad:

14.1. Jis gavo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. kovo 17 d. raštą, kuriuo buvo atsakyta į jo 2020 m. kovo 2 d. prašymą. Iš minėto rašto akivaizdu, kad 2019 m. (kai Tarnyba pareiškėjui skyrė nuobaudą) jokios metodikos bankrutuojančių įmonių apskaitos tvarkymo ir finansinių ataskaitų sudarymo klausimu nebuvo, o pačiai Tarnybai buvo pavesta ją parengti. Minėta metodika nėra parengta iki šiol. Finansų ministerijos atsakymo pareiškėjas anksčiau negalėjo pateikti, nes jo dar neturėjo. Be to, pareiškėjui nebuvo žinoma, kad pačiai Tarnybai yra skirta užduotis parengti pirmiau nurodytą metodiką ir kad ji nubaudė pareiškėją žinodama visą finansinės atskaitomybės sudarymo problemą, tačiau ignoravo faktą, kad dar pati nėra parengusi metodikos, kuri turėtų padėti spręsti šią problemą. Atitinkamai yra pagrindas pridėti prie bylos pateiktą naują įrodymą: šis įrodymas tiesiogiai susijęs su pareiškėjo įrodinėjamomis aplinkybėmis, jam objektyviai nebuvo žinoma informacija, kuri yra pateikiamame rašte. Be to, Finansų ministerijos 2020 m. kovo 17 d. raštas patvirtina pareiškėjo teiginius, kad Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas buvo objektyviai negalimas. Kaip nurodyta apeliaciniame skunde, to nesutiko daryti nei vienas buhalteris. Akivaizdžios tokio nesutikimo priežastys – teisės aktai (apskaitos standartai) nereglamentuoja tokių situacijų, kokia yra susidariusi dėl Įmonės. Ši problema yra opi ir labai svarbi, o ją aiškiai pripažino Finansų ministerija. Dėl to Tarnyba ir turėjo parengti atitinkamą metodiką. Pareiškėjo vertinimu, Tarnyba turėjo ne skirti jam nuobaudą, tačiau įgyvendinti tai, kas jai pavesta – sukurti šios srities reglamentavimą, o tada kontroliuoti, kaip jo laikomasi. Šiuo atveju pasielgta priešingai – pareiškėjas įpareigojamas sudaryti Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinius, netgi nesant reglamentavimo kaip tai atlikti (nors tokį reglamentavimą sukurti pavesta pačiai Tarnybai).

14.2. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – ir JANĮ), o ĮBĮ neteko galios. JANĮ 84 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta tiek bankroto administratoriaus, tiek kreditorių susirinkimo teisė kreiptis į teismą dėl bendrovės likvidavimo termino pratęsimo. ĮBĮ bankroto administratoriaus teisė kreiptis į teismą tokiu klausimu tiesiogiai nebuvo įtvirtinta, nors pareiškėjas laikosi pozicijos, kad toks kreipimasis nebuvo draudžiamas, o, be to, teismas priėmė jo prašymą ir jį tenkino. Teisės teorijoje pripažįstamas principas, jog įstatymai atgal negalioja. Tačiau yra numatytos ir tam tikros minėto principo išimtys, t. y. įstatymas gali būti taikomas atgal, jei palengvina teisės subjektų padėtį. Tokį šio principo aiškinimą savo praktikoje pateikia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

14.3. Aptariamu atveju pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ir galiojant ĮBĮ jis turėjo teisę kreiptis į teismą dėl bendrovės likvidavimo termino pratęsimo. Minėtą teisę pareiškėjas kildina iš bendrųjų CPK nuostatų ir fakto, jog Kauno apygardos teismas priėmė jo prašymą ir pastarąjį tenkino. Netgi jei būtų pripažinta, kad pareiškėjas minėtos teisės neturėjo, tai iš nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ matyti, kad įstatymų leidėjas nelaiko pavojingu bankroto administratoriaus elgesio, kuomet jis kreipiasi į teismą prašydamas pratęsti bendrovės likvidavimo terminą – toks elgesys vienareikšmiškai leidžiamas. Nurodytas reglamentavimas taip pat niekaip nepasunkino kitų subjektų padėties. Kreditoriai ir toliau yra byloje dalyvaujantys asmenys (kaip ir galiojant ĮBĮ), jie, kaip proceso dalyviai, gali išsakyti savo poziciją dėl procesinių prašymų civilinėje byloje. Atsižvelgiant į pasikeitusį reglamentavimą, nebeliko netgi teorinio pagrindo vertinti, kad pareiškėjas būtų padaręs teisei pavojingą veiką, nes ji akivaizdžiai nepavojinga – pareiškėjui galima savarankiškai kreiptis į teismą dėl Bendrovės likvidavimo termino pratęsimo. Pareiškėjui Įsakymu paskirta nuobauda galioja 1 metus. Nuo 2020 m. sausio 1 d. Bankroto administratoriaus veiksmo negalima laikyti pavojingu. Pati Tarnyba jokių veiksmų keisti Įsakymą nesiėmė, todėl pastarasis turi būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

15. Administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

16. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu dėl teisės, reglamentuojančios ginčo santykius, aiškinimu bei taikymu.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.

18. Apeliaciniu skundu nėra skundžiamas teismo atliktas faktinių aplinkybių tyrimas bei vertinimas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jomis remiasi ir iš naujo nevertina, pripažindama, kad pareiškėjui inkriminuoti pažeidimai yra įrodyti.

19. Pareiškėjo veikos buvo kvalifikuotos ir nuobauda-įspėjimas paskirta dėl to, kad jis būdamas bankroto administratoriumi ir administruodamas Įmonės bankroto procesą pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą, kadangi neužtikrino, kad Įmonės kreditorių susirinkimas klausimą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino pratęsimo ar įmonės pabaigos svarstytų dar nesuėjus šiam terminui, taip pat pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktą, kadangi nesudarė ir neteikė Įmonės kreditorių susirinkimui tvirtinti Įmonės finansinės atskaitomybės rinkinių nuo Įmonės bankroto bylos iškėlimo iki patikrinimo pradžios.

20. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalies norma yra imperatyvi ir joje nėra nurodyta alternatyvių sąlygų. Normoje yra išdėstytos subjektų teisės ir pareigos, kurios negali būti keičiamos. Nurodyti teisės normoje terminai apibrėžti, veiksmų apimtis aiški, nustatytos teisės normos taikymo sąlygos ir įgyvendinimo būdas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šios normos taikymo neaiškumo vertinami kaip nepagrįsti.

21. Dėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte numatyto pažeidimo pažymėtina, kad ši norma yra blanketinė, kadangi joje nėra nurodyta finansinių ataskaitų rengimo tvarka. Tokiu atveju pareiškėjas administruodamas Įmonės bankroto procesą privalėjo vadovautis kito teisės akto nustatyta tvarka ir Įmonės finansinės atskaitomybės rinkinį privalėjo rengti, vadovaudamasis ĮFAĮ.

22. Šio ginčo apimtyje teismas neturėjo pagrindo vertinti finansinės atskaitomybės rinkinio rengimo turinio ar tvarkos, kadangi pareiškėjas tokio rinkinio nebuvo parengęs. Tai, kad Įmonės bankroto proceso administravimas turi savo ypatumų finansinės atskaitomybės srityje, neatleidžia bankroto administratoriaus nuo atsakomybės rengti atskaitomybės rinkinį, remiantis galiojančiais teisės aktais ir teikti jį kreditoriams.

23. Nuobauda pareiškėjui paskirta remiantis teisės aktais, galiojančiais pažeidimo padarymo metu, aplinkybių, šalinančių pareiškėjo atsakomybę, nėra, nuobauda paskirta švelniausia iš numatytų ĮBĮ 11⁷ straipsnio 1 dalyje, todėl jos naikinti ar keisti nėra pagrindo.

24. Pareiškėjo pateikti su apeliaciniu skundu nauji įrodymai pareiškėjo kaltės dėl jam inkriminuotų pažeidimų padarymo bei pačios veikos priešingumo teisei nepaneigia.

25. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė bei aiškino teisę, pagrįstai pripažino, kad pažeidimai yra įrodyti ir nuobauda paskirta teisėtai.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo pilnai ir atsakė į visus skundo argumentus. Teismo išvados yra aiškios ir pakankamos teismo sprendimui priimti, todėl pažeidimo kvalifikavimą vertinti kitaip, nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

27. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi šios bylos procesinei baigčiai, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija į juos neatsako.

28. Nepatenkinus apeliacinio skundo (taip pat ir skundo) pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.