Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-1122-463/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-02-11
Bylos Nr.: eI2-1122-463/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03464-2019-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Jolanta Malijauskienė (pirm.), Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas: G. M.
Atsakovas: Audito, "Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai: Laura Smalinskaitė

Administracinė byla Nr. eI2-1122-463/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03464-2019-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko,

dalyvaujant pareiškėjui G. M., pareiškėjo atstovei advokatei Laurai Smalinskaitei,

atsakovės Audito apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei M. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovei Audito apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo ir išvados panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 21R-606(AG-534/05-2019) (toliau – Sprendimas); 2) panaikini Audito apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Tarnyba) 2019 m. liepos 11 d. įsakymą Nr. VA-173 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui G. M. skyrimo“ (toliau – Įsakymas); 3) panaikinti Tarnybos 2019 m. liepos 10 d. išvadą Nr. D4-926 „Dėl bankroto administratoriaus G. M. veiksmų administruojant BUAB „SDR Dujos“ (toliau – Išvada). Pateiktas procesinis prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas žemiau išdėstytais argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmiausia pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad BUAB „SDR dujos“ (toliau – Bendrovė) finansinės atskaitomybės rinkiniai VĮ Registrų centrui paskutinį kartą buvo pateikti 2008 m., o bankroto byla Bendrovei iškelta tik 2014 m. Buvęs Bendrovės vadovas nesudarė ir neteikė finansinės atskaitomybės rinkinių už paskutinius 4 savo vadovavimo Bendrovei metus. Šios aplinkybės atsispindi Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-855-436/2016 ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartyje Nr. IBPS-1579811-668/2019. Tarnybos patikrinimas pradėtas būtent gavus buvusio Bendrovės vadovo, kuris, kaip matyti, nesudaręs finansinės atskaitomybės rinkinių už beveik 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, galimai padarė nusikalstamas veikas, skundą.

Įsakymas, Išvada ir Komisijos Sprendimas yra nemotyvuoti. Tarnyba sąmoningai, skirdama nuobaudą pareiškėjui, netyrė reikšmingų aplinkybių bei ignoravo faktą, kad pareiškėjo veiksmuose nėra kaltės. Taip pat ir Komisija, vertindama Tarnybos priimto Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, nepasisakė dėl esminių pareiškėjo skundo argumentų, rėmėsi selektyviomis aplinkybėmis bei išimtinai siekė papildyti Įsakymą ir Išvadą, kad juos būtų galima laikyti pagrįstais, o ne objektyviai išsiaiškinti ginčo aplinkybes bei susiklosčiusios situacijos esmę.

Šalies argumentai

Pareiškėjas tiek Tarnybai, tiek Komisijai aiškiai nurodė, kad domėjosi Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinių sudarymu viso Bendrovės bankroto proceso metu. Bendravimas šiuo klausimu iš pradžių vyko žodžiu, dėl to Tarnyba patikrinimo metu neturėjo pastabų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ĮFAĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, uždarosios akcinės bendrovės finansinę atskaitomybę turi parengti kvalifikuotas asmuo – buhalteris, kuris taip pat ją turi pasirašyti. Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinių nepavyko (nepavyksta) sudaryti pirmiausia dėl to, kad žinodami aptartą situaciją dėl buvusio Bendrovės vadovo veiksmų bei vykstančių teisminių ginčų, jokie buhalteriai nesutinka sudarinėti Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinių ir juos tvirtinti savo parašu, kuris, kaip matyti, yra privalomas. Pareiškėjas patikrinimo metu, teikdamas papildomus paaiškinimus, nurodė Tarnybai, kad raštu kreipėsi į buhalterines, audito paslaugas teikiančias įmones (viso 11 įmonių), kad jos pateiktų pasiūlymus dėl Bendrovės finansinių ataskaitų sudarymo. Nebuvo gautas nei vienas sutikimas (dalis atsakė žodžiu, dalis raštu, dalis atsakymų nepateikė). Visi gauti atsakymai, iš kurių matyti, kodėl specialistai nesutiko sudaryti Bendrovės finansinės atskaitomybės, buvo pateikti Tarnybai. Akivaizdu, kad pareiškėjas nėra buhalteris, todėl pats sudaryti ir pateikti Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinių, negalėjo. Atsakomybė asmeniui negali kilti nesant šio asmens kaltės. Tačiau nei Tarnyba, nei Komisija nenagrinėjo pareiškėjo kaltės klausimo. Skundžiame Sprendime nepaaiškinta, kaip pasireiškė pareiškėjo kalti veiksmai dėl finansinių ataskaitų nesudarymo, kai žinoma, kad jas parengti turintys asmenys to nedaro. Tarnyba šiuo atveju formaliai apsiribojo formaliu nurodymu, kad finansinių ataskaitų rinkinys turi būti sudaromas, tačiau ignoravo nurodytas aplinkybes, t. y. kad buvęs Bendrovės 4 metus iki bankroto bylos iškėlimo nesudarė finansinės atskaitomybės, pareiškėjui neperdavė nei Bendrovės turto, nei dokumentų. Būtent dėl šių aplinkybių nei vienas buhalteris nesutinka sudaryti Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinių. Visgi šių skundo argumentų nei Tarnyba, nei Komisija nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, nors pareiškėjas aktyviai įrodinėjo, kad šios aplinkybės šiuo atveju yra esminės.

Komisijos Sprendimo išvada, kad pareiškėjas į buhalterius kreipėsi tik 2019 m. yra neatitinkanti tikrovės, nes pareiškėjas tikrinimo metu Tarnybai buvo nurodęs priešingai, t. y. kad šiuo klausimu su buhalteriais buvo bendraujama viso Bendrovės bankroto proceso metu. Toks bendravimas buvo žodinis, o Tarnyba dėl to, kaip minėta, pastabų neišreiškė ir net neprašė nurodyti buhalterių vardų ir pavardžių, kad galėtų patikrinti pareiškėjo teiginių realumą. Be to, pats kreipimosi momentas esminės įtakos finansinių ataskaitų sudarymui neturi, kadangi yra žinoma, kad buhalteriai nesutinka sudaryti finansinių ataskaitų rinkinių. Tarnyba, priešingų įrodymų, nepateikė. Patikrinimo metu ir po jo pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai klausė Tarnybos, kaip įgyvendinti keliamus reikalavimus, kai Bendrovės finansinių ataskaitų nesutinka pasirašyti jokie buhalteriai ar auditoriai bei teiravosi, ar Tarnyba gali nurodyti buhalterių ar auditorių, kurie pagal esamą faktinę situaciją sutiktų sudaryti Bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinius. Tarnyba į tai nereagavo ir atsakymų nepateikė, nors praktikoje bankrutuojančių įmonių finansinių ataskaitų rinkinių sudarymas iš esmės yra ypač sudėtingas ir dažnai neįmanomas, nes iki bankroto iškėlimo dienos įmonių vadovais paskiriami užsienio piliečiai, jiems dažnai imituojamas įmonių dokumentų ir turto perdavimas, o bankroto administratorius dažnu atveju jokių dokumentų negauna ir objektyviai negali sudaryti finansinių ataskaitų. Tarnybai ši problema buvo pristatyta, nurodant, kad net bankrutavę bankai (Snoras, Ūkio bankas) nėra sudarę finansinių ataskaitų po bankroto bylų iškėlimo, tačiau Tarnyba nieko negalėjo pakomentuoti apie tokias situacijas, nepaaiškino, kaip reaguos ir kodėl nereaguoja į tokią situaciją ir sisteminę problemą, susijusią su bankrutavusių įmonių finansinių ataskaitų rinkinių sudarymu. Sistemiškai įvertinus buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir juose keliamus reikalavimus nesuprantama, kaip bankroto administratorius gali sudaryti tinkamus, objektyvius ir palyginamus, išsamius ir naudingus vidaus ir išorės vartotojams finansinių ataskaitų rinkinius, kai šiuo atveju, Bendrovės vadovas pareiškėjui neperdavė nei turto, nei dokumentų. Naujoms finansinėms ataskaitoms parengti nėra jokių ataskaitinių taškų. Šiuo atveju būtent buvęs Bendrovės vadovas yra suinteresuotas, kad pareiškėjas sudarytų neteisingus finansinių ataskaitų rinkinius, nurodytų, kad Bendrovė neturi turto ir tuomet jis galėtų inicijuoti kitus teisminius ginčus ir ginčyti tokius neteisingus finansinius duomenis. Tarnybos veiksmai, paskiriant nuobaudą pareiškėjui, neatitinka logikos ir protingumo standartų. Teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Vadinasi, Tarnyba, reikalaudama pareiškėjo sudaryti finansinių ataskaitų rinkinius, pirmiausia, turi įvertinti tai, ar tai objektyviai įmanoma. Šiuo atveju pati Tarnyba nežino, kaip esant susidariusiai situacijai turėtų būti sudaromo Bendrovės finansinės ataskaitos. Be to, net pagal VĮ Registrų centro duomenis, techniškai neįmanoma to padaryti, t. y. neleidžiama pateikti, pavyzdžiui, 2014 m. Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinio, kai nėra pateiktas už prieš tai buvusį laikotarpį finansinių ataskaitų rinkinys. Nėra jokios aiškios metodikos ir išaiškinimų, kaip, kai bankroto administratoriui nėra pateikiamas joks bankrutavusios įmonės turtas ir dokumentai, sudaryti bankrutavusios įmonės finansinių ataskaitų rinkinius.

Nepagrįsta Tarnybos išvada, kurią patvirtino Komisija, kad pareiškėjas neturėjo teisės savavališkai kreiptis į teismą dėl Bendrovės likvidavimo termino pratęsimo. Komisija ir Tarnyba nevertino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) tarpusavio santykio bei administratoriui, kaip bankrutuojančios įmonės atstovui, suteiktų įgaliojimų. ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iškėlus bankroto bylą, pirmąjį kreditorių susirinkimą sušaukia teismas ar jo pavedimu – administratorius. Tuo tarpu dėl kitų kreditorių susirinkimų ĮBĮ nepasisakoma. Tuo pačiu ĮBĮ nėra draudimo pačiam administratoriui inicijuoti įmonės likvidavimo termino pratęsimą ir kreiptis į teismą su atitinkančiu prašymu. CPK nėra nuostatų, kurios draustų administratoriui teikti prašymą dėl įmonės likvidavimo termino pratęsimo. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis nenustato, kad 24 mėnesių terminas gali būti pratęsiamas tik esant kreditorių susirinkimo prašymui. Ši nuostata tik papildoma CPK numatytų subjektų, kurie gali inicijuoti termino pratęsimo klausimą, tačiau ne siaurina CPK nuostatų turinio, t. y. nenumato, kad kiti proceso dalyviai tokios teisės neturi. Šiuo atveju teismas pareiškėjo prašymą dėl likvidavimo termino pratęsimo priėmė ir tenkino, t. y. laikė administratorių tinkamu subjektu inicijuoti likvidavimo pratęsimą bei nereikalavo, kad prieš tai šiuo klausimu pasisakytų kreditorių susirinkimas. Vadinasi, Tarnybos ir Komisijos veiksmai, priimant skundžiamus sprendimus, iš esmės prieštarauja Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarčiai bei pažeidžia CPK 18 straipsnyje įtvirtintus principus. Tarnyba ir Komisija nepagrįstai aptartas teisės normas aiškina plečiamai.

Individualūs administraciniai aktai turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, o priežiūros institucijos atliekama ūkio subjektų priežiūra turi būti atliekama vadovaujantis ir, be kita ko, VAĮ 36-2 straipsnio 1 dalimi. Šių nuostatų skundžiamas Įsakymas ir Išvada neatitinka. Tarnyba, skirdama nuobaudą, nevertino kokią žalą sukėlė pareiškėjo tariamai padaryti pažeidimai. Tik teikdama atsiliepimą Tarnyba pradėjo bandyti pasisakyti apie tariamą pareiškėjo padarytą žalą, nors tai, kaip matyti, turėjo būti aiškiai ir motyvuotai išdėstyta Įsakyme ir Išvadoje. Be to, atsiliepime aptariama tariama žala nėra pagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybės, o motyvuojama teismų praktika, kurioje net neminimas VAĮ. Nors pareiškėjas skunde Komisijai nurodė, kad Tarnyba netinkamai taiko aptartas teisės normas, tačiau Komisija ir šiuo klausimu nieko nepasisakė. Atrodo, kad nei Tarnyba, nei Komisija, nesupranta aptartų teisės normų turinio, nežino, kaip jas tinkamai taikyti, o toks elgesys negali būti toleruojamas ir laikomas normalia ir įprasta praktika.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visiškai.

Atsiliepimas

Atsakovė Tarnyba atsiliepimu nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas žemiau išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas nei Tarnybai, nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skundo teiginį, kad pareiškėjas su buhalteriais bendravo viso Bendrovės bankroto proceso metu, o ne tik 2019 m., t. y. nėra duomenų, kad pareiškėjas iki Tarnybos atlikto patikrinimo pradžios domėjosi Bendrovės finansinės atskaitomybės sudarymo galimybėmis. Tai, kad Tarnyba nepateikė pareiškėjui atsakymų, kaip jis turėjo sudaryti finansinių ataskaitų rinkinius, ar Tarnyba nenurodė buhalterių (auditorių), kurie pagal esamą faktinę situaciją sutiktų sudaryti Bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinius, nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas. Pažymėtina, kad Tarnyba pagal savo kompetenciją neatlieka darbuotojų paieškos.

Pats pareiškėjas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktas) turi organizuoti ir kontroliuoti pajamų, gautų valdant, naudojant ir disponuojant bankrutuojančios įmonės turtu, ir sąnaudų ataskaitą, taip pat bankroto proceso metu sudaryti ir teikti metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius ir kt. Šiuo atveju pareiškėjo kaltės klausimo nagrinėjimas yra nepagrįstas, kadangi pagal galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius bankroto procesus ir finansinės atskaitomybės sudarymą, jokių išimčių, kada bankroto administratorius neturi sudaryti ir teikti metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinių, nėra. Kadangi surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pareigos, įtvirtintos ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte, neįvykdė, nėra pagrindo teigti, kad Tarnyba ir Komisija nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo kaltės klausimo, nes pareiškėjo kaltė šiuo atveju yra akivaizdi. Finansinė atskaitomybė turi būti sudaryta taip, kad teisingai atspindėtų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas (ĮFAĮ 5 straipsnio 1 dalis). 28-ajame verslo apskaitos standarte „Įmonių likvidavimas“ nurodyti reikalavimai, kaip turi būti sudaromos bankrutavusios bendrovės finansinės ataskaitos. ĮFAĮ 16 straipsnio 13 dalis numato, kad nuo finansinių ataskaitų sudarymui taikomų reikalavimų galima nukrypti, tokio nukrypimo priežastis nurodant aiškinamajame rašte. Vadinasi, bendrovės finansinė apskaita turi atitikti apskaitos standartus, tačiau nesant galimybės to užtikrinti, vis tiek būtina pateikti šias ataskaitas, atitinkamus nukrypimus paaiškinant aiškinamajame rašte. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas negali pateikti tikslių duomenų, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos teikti kuo tikslesnes finansines ataskaitas, atitinkamus trūkumus. Priešingas aiškinimas užkirstų kelią registro tvarkytojui turėti aktualius duomenis bei tinkamai vykdyti savo pareigas. Tarnybos nuomone, kai bendrovės finansiniai dokumentai ne visada perimami iš buvusių bankrutavusių bendrovių vadovų, bankroto administratorius turi pareigą įvertinti bankrutuojančios bendrovės finansinę situaciją pagal jos faktinę būklę, o bankroto proceso eigoje paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl turto, įsipareigojimų ir pan., atitinkamai koreguoti finansines ataskaitas. Pareiškėjas yra savo srities profesionalas, jam taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai, dėl ko pareiškėjas turi veikti sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai. Esamu atveju, pareiškėjas, administruodamas bankroto procesą nuo 2014 m., turėjo pakankamai laiko įvertinti Bendrovės finansinę situaciją bei parengti finansinių ataskaitų rinkinius.

Skundžiamu Įsakymu pareiškėjui paskirta nuobauda, nes pareiškėjas nesudarė ir neteikė Bendrovės kreditorių susirinkimui tvirtinti Bendrovės finansinės atskaitomybės rinkinių nuo Bendrovės bankroto bylos iškėlimo iki Tarnybos patikrinimo pradžios, o ne už tai, kad pareiškėjas Bendrovės finansinės atskaitomybės rinkinių neskelbė Juridinių asmenų sistemoje. Todėl su sistema ir jos techniniais niuansais susiję pareiškėjo skundo argumentai neturėtų būti vertinami sprendžiant klausimą dėl Įsakymo panaikinimo.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad galiojančiuose teisės aktuose nėra draudimo pačiam bankroto administratoriui inicijuoti įmonės likvidavimo termino pratęsimą ir kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu, turi būti vertinami kaip nepagrįsti. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalį, įmonės turto pardavimas ir kitos procedūros negali tęstis ilgiau nei 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto įsiteisėjimo dienos, išskyrus atvejį, kai teismas kreditorių susirinkimo prašymu šį terminą pratęsia. Įvertinus ĮBĮ nustatytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad bankroto administratorius turi sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame būtų svarstomas klausimas dėl likusio turto nurašymo ar pardavimo, bei, atitinkamai, dėl kreipimosi į teismą dėl įmonės pabaigos ar likvidavimo procedūros termino pratęsimo, nes tokio klausimo svarstymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Tokio aiškinimo laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-420-553/2019. Teisės aktai nenumato jokių išimčių, kuriomis vadovaudamasis pareiškėjas galėtų nesilaikyti ĮBĮ nustatytos tvarkos ir terminų dėl įmonės veiklos pabaigos ar likvidavimo termino pratęsimo. Pažymėtina, kad Tarnyba vertina konkrečius bankroto administratoriaus veiksmus, o Komisija, tikrina Tarnybos padarytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą ir tai nereiškia, kad Tarnyba ar Komisija kaip nors kvestionuoja teismo nutarties, kuria buvo pratęstas terminas likvidavimo procedūroms vykdyti, teisėtumą.

Nepagrįstas pareiškėjo skundo teiginys, kad nesant padarytos žalos, poveikio priemonės, vadovaujantis VAĮ 36-2 straipsnio 1 dalį, negali būti taikomas. Šiuo atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-219-415/2019, kurioje konstatuota, kad materialiosios žalos atsiradimas nėra būtinas, kai pažeidimas yra formalaus, o ne materialaus pobūdžio. Pažeidimo akivaizdumas yra procedūrinio, o ne materialinio teisinio pobūdžio aplinkybė. Jei pažeidimas akivaizdus, paprastai nereikalingi procedūriniai veiksmai siekiant nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias pažeidimo sudėtį. Todėl, nesutinkant su skundo argumentais, kad Tarnyba tariamos žalos nepagrindė jokiomis faktinėmis aplinkybės, laikosi nuomonės, kad esant konstatuotam formaliam pažeidimui, žala net negali būti grindžiama jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad nuobaudos skyrimas yra Tarnybos direktoriaus diskrecija. Šiuo atveju pareiškėjui paskirta švelniausia nuobauda. Toks diskrecijos naudojimasis, nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, Tarnybos nuomone, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Įsakymas neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje Tarnybos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą atmesti.

Administracinėje byloje gauta Komisijos bylos medžiaga, kuria remtasi nagrinėjant administracinį ginčą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

1. Byloje kilęs ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda (įspėjimas), ir Komisijos sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Įsakymo, kuriuo jam paskirta nuobauda (įspėjimas), teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Vadovaujantis rašytine bylos medžiaga nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės.

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi iškelta Bendrovės bankroto byla, pareiškėjas paskirtas bankrutuojančios Bendrovės administratoriumi (įsiteisėjo 2014 m. birželio 10 d.). Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi Bendrovė pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti.

2.2. Tarnyba 2019 m. kovo 4 d. gavo skundą dėl pareiškėjo veiksmų jam administruojant Bendrovę.

2.3. Tarnyba 2019 m. kovo 29 d. raštu Nr. (10.4)D2-885 „Dėl bankroto administratoriaus G. M. veiksmų“ informavo pareiškėją apie tai gautą skundą, kad jo atžvilgiu pradėtas neplaninis patikrinimas (toliau – Neplaninis patikrinimas) ir prašė pateikti paaiškinimus į skunde keliamus klausimus.

2.4. Pareiškėjas pateikė Tarnybai 2019 m. balandžio 12 d. paaiškinimus.

2.5. Įvertinusi Neplaninio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, Tarnyba priėmė Išvados projektą.

2.6. Pareiškėjas pateikė Tarnybai 2019 m. liepos 8 d. papildomus paaiškinimus dėl Išvados projekto, kuriais nesutiko su nustatytais ĮBĮ pažeidimais. Prie papildomų paaiškinimų pareiškėjas pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 3 d. siuntė paklausimus, penkis atsakymus į juos bei Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 7 d. nutartį, kuria pareiškėjo pašymas patenkintas ir atnaujintas ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytas 24 mėnesių terminas Bendrovės bankroto procedūroms vykdyti, šį terminą pratęsiant iki 2019 m. gruodžio 31 d.

2.7. Tarnyba, įvertinusi Neplaninio patikrinimo medžiagą dėl pareiškėjo veiksmų dėl kreditorinio reikalavimo tikslinimo, administravimo išlaidų, Bendrovės finansinių ataskaitų (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktas), pirmojo Bendrovės kreditorių susirikimo sušaukimo, Bendrovės likvidavimo termino (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas), priėmė Išvadą, kuria išreiškė pasiūlymą už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 (dėl Bendrovės likvidavimo termino) ir 16 (dėl Bendrovės finansinių ataskaitų) punktų pažeidimus pareiškėjui skirti nuobaudą (įspėjimą) ir rekomendavo pareiškėjui kaip įmanoma operatyviau imtis veiksmų ir įvykdyti Išvadoje nurodytą rekomendaciją – sudaryti Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinius ir apie įvykdymo rezultatus nedelsiant informuoti Tarnybą. Tarnyba ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto pažeidimą konstatavo, nustačiusi, kad pareiškėjas neužtikrino, jog Bendrovės kreditorių susirinkimas klausimą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalies nustatyto termino pratęsimo ar Bendrovės pabaigos svarstytų dar nesuėjus šiam terminui. Tarnyba ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimą konstatavo, nustatęs, kad pareiškėjas nesudarė ir neteikė Bendrovės kreditorių susirinkimui tvirtinti Bendrovės finansinės atskaitomybės rinkinių nuo Bendrovės bankroto bylos iškėlimo iki patikrinimo pradžios. Už ĮBĮ pažeidimus paskirta nuobauda (įspėjimas), įvertinus atsakomybę lengvinančias aplinkybes (pareiškėjas bendradarbiavo su Tarnyba, pareiškėjas ėmėsi veiksmų dėl Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinių sudarymo, t. y. 2019 m. liepos 3 d. kreipėsi į įvairius asmenis dėl informacijos suteikimo finansinių ataskaitų sudarymo klausimu) bei į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

2.8. Tarnybos direktorius, susipažinęs su Išvada ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 ir 16 punktus, vadovaudamasis ĮBĮ 11(7) straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nusprendė už nurodytus pažeidimus, nustatytus atlikus Patikrinimą, pareiškėjui skirti nuobaudą – įspėjimą.

2.9. Pareiškėjas, nesutikęs su Įsakymu ir Išvada, pateikė skundą Komisijai, prašydamas Įsakymą ir Išvadą panaikinti.

2.10. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Komisija pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Komisija, įvertinusi ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktą, Tarnybos direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VAS-14 patvirtinto 28-ojo verslo apskaitos standarto „Įmonių likvidavimas“ 9, 13, 14, 24 ir 25 punktus, ĮFAĮ 5 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 13 dalį, padarė išvadą, kad vien aplinkybė, kad bankroto administratorius negali pateikti tikslių duomenų, neatleidžia jo nuo pareigos teikti kuo tikslesnes finansines ataskaitas, atitinkamus jos trūkumus nurodant aiškinamajame rašte. Komisija pažymėjo, kad pareiškėjas į auditorius (buhalterius) kreipėsi tik 2019 m. liepos mėnesį, kai jau buvo pradėtas Neplaninis patikrinimas. Atitinkamai ir į Tarnybą dėl susidariusios situacijos kreipėsi tik 2019 m. liepos 16 d. Atsižvelgusi į tai, padarė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai nustatė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktą pažeidimą. Komisija, nustačiusi, kad nėra pateikta duomenų, apie tai, kad pareiškėjas surengė kreditorių susirinkimus dėl Bendrovės likvidavimo termino pratęsimo, padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytą Bendrovės likvidavimo termino pratęsimo tvarką ir ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies (tekste nurodytas 1 punktas laikomas rašymo apsirikimu) 14 punkte įtvirtintas pareigas. Atsižvelgusi į pagrįstai nustatytus pareiškėjo pažeidimus ir į pareiškėjui paskirtą švelniausią poveikio priemonę, Komisija padarė išvadą, kad įspėjimas yra proporcingas padarytam pažeidimui, atitinka pažeidimo pobūdį ir mastą.

3. Ginčo teisinius santykius be VAĮ, taikomo visiems viešojo administravimo subjektams, vykdantiems viešąjį administravimą, reglamentuoja ir ĮBĮ (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) ir, be kita ko, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 1K-270 patvirtintos Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklės ir planinių ir neplaninių administratorių veiklos patikrinimų atlikimo pagrindus, tvarką bei trukmę nustatantis Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V1-341 patvirtintos Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklės.

4. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. ĮBĮ 11(7) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui ir (arba) administratoriaus juridinio asmens vadovui, ir (arba) darbuotojui, atsakingam už juridinio asmens bankroto administravimą, gali būti paskirta nuobauda. ĮBĮ 11 straipsnio 12 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija skiria šias nuobaudas: 1) įspėjimą arba 2) viešą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas ĮBĮ 11 straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje. Skirdama nuobaudą, Tarnyba (Vyriausybės įgaliota institucija) įvertina atsakomybę lengvinančias, kurio išvardytos ĮBĮ 11(7) straipsnio 1-1 dalyje (bankroto administratoriaus veikloje anksčiau pažeidimų nustatyta nebuvo, pažeidimus pripažįsta ir dėl jų gailisi, ištaiso pažeidimą ir (ar) savo noru užkerta kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, patikrinimo metu bendradarbiauja su Tarnyba), ir sunkinančias aplinkybes, kurios išvardytos ĮBĮ 11(7) straipsnio 1-2 dalyje (bankroto administratorius turi galiojančią nuobaudą, tokie patys ar panašūs pažeidimai jau buvo nustatyti ankstesnių patikrinimų metu, patikrinimo metu nebendradarbiauja su tarnyba, pažeidimas sukėlė (galėjo sukelti) neigiamų pasekmių asmenų turtiniams interesams).

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bankroto administratoriaus atsakomybės yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1059-520/2018 ir kt.). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bankroto administratoriaus vaidmuo bankroto procese yra ypač svarbus, nes iš esmės būtent nuo šio asmens kvalifikacijos bei tinkamo pareigų vykdymo priklauso bankroto proceso skaidrumas, koncentruotumas ir ekonomiškumas, taip pat bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teisėtų lūkesčių ir turtinių interesų vienodas užtikrinimas, nepažeidžiant pačios bankrutuojančios įmonės interesų (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-650-823/2016).

6. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas ginčija jam paskirtą nuobaudą (įspėjimą). Pareiškėjo nuomone, Tarnyba, skirdama pareiškėjui nuobaudą, neįvertino esminių aplinkybių, kurios paneigia pareiškėjo kaltę, t. y. kad ĮBĮ 14 straipsnio 5 dalies 16 punkto reikalavimo įvykdyti nebuvo įmanoma, ne tik dėl to, kad pareiškėjui nebuvo perduoti dokumentai ir turtas, bet ir dėl to, kad Bendrovės finansines ataskaitas atsisakė sudaryti buhalteriai, į kuriuos pareiškėjas kreipėsi. Pareiškėjo teigimu, jis nepažeidė ĮBĮ 14 straipsnio 5 dalies 14 punkto, nes nei CPK, nei ĮBĮ nėra įtvirtinto draudimo pareiškėjui kreiptis į teismą dėl Bendrovės likvidavimo termino pratęsimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad Kauno apygardos teismas Bendrovės likvidavimo terminą pratęsė ir nenustatė, kad pareiškėjas turėjo pirma šaukti kreditorių susirinkimą. Pareiškėjui paskirta nuobauda neįvertinus, kokią žalą sukėlė jo veiksmai, kas sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Įsakymą. Atsižvelgus į tai, toliau teismas vertins, ar pareiškėjas pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą, kokio pobūdžio yra ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimas ir ar jo konstatavimui būtina bankroto administratoriaus kaltė bei ar atsakomybės taikymui už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 ir 16 punktų pažeidimus būtina nustatyti kilusią konkrečią žalą.

Dėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto pažeidimo

7. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalį, jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas. Nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą) ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos turi būti panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka. Nurašytą nekilnojamąjį turtą administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų po jo nurašymo dienos pagal perdavimo aktą turi neatlygintinai perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas. Per nurodytą terminą savivaldybė privalo perimti šį turtą. Kreditorių susirinkimo prašymu šioje dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti. Taigi pagal ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą reglamentavimą įmonės likvidavimo procedūros turėtų būti baigiamos per 24 mėnesių terminą nuo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įsiteisėjimo. Tačiau, jei perminėtą terminą įmonės likvidavimo procedūros, administratorius turi sušaukti įmonės kreditorių susirinkimą, jog būtų išspręstas klausimas dėl įmonės likvidavimo procedūros užbaigimo arba tolimesnio vykdymo bei kreipimosi į teismą dėl įmonės likvidavimo procedūros termino pratęsimo. Kadangi gali būti pratęsiami tik nepraleisti terminai, kreditorių susirinkimas minėtiems klausimams spręsti turėtų būti sušaukiamas dar nesuėjus 24 mėnesių terminui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija to, kad nepasibaigus Bendrovės likvidavimo terminui 2018 m. gruodžio 30 d. nesušaukė kreditorių susirinkimo dėl Bendrovės likvidavimo termino pratęsimo. Tai patvirtina Komisijos bylos medžiaga, bylos duomenys ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys. Pareiškėjas skundo argumentais įrodinėja, kad jam suteikta teisė kreiptis į teismą dėl Bendrovės likvidavimo termino pratęsimo nesušaukus kreditorių susirinkimo. Teisėjų kolegija tokius pareiškėjo skundo argumentus vertina kritiškai, atsižvelgusi į tai, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad būtent kreditorių susirinkimo prašymu 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti. Pažymėtina, kad šiuo atveju Tarnyba pareiškėjo veiksmus įvertino ĮBĮ reikalavimų atžvilgiu, todėl subjektyvi CPK nuostatų analizė neturi įrodomosios reikšmės, ginčijant ĮBĮ įtvirtiną imperatyvią taisyklę. Aplinkybė, kad Bendrovės likvidavimo terminas buvo pratęstas, nepaneigia to, kad pareiškėjo veiksmai, kuriais jis iniciavo šio termino pratęsimą, neatitiko ĮBĮ įtvirtintų reikalavimų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks pareiškėjo veikimas yra nesuderinamas su bankroto administratoriaus pareiga atsakingai, profesionaliai, tinkamai ir laiku atlikti būtinus bankroto proceso darbus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą, pagal kurį bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus.

Dėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimo ir kaltės laipsnio nustatymo

8. Sprendžiant dėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimo aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigos rengti ir teikti kreditorių susirinkimui finansines ataskaitas ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo teisės spręsti visus esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tarp jų – tvirtinti įmonės bankroto proceso metu sudarytas metines finansines ataskaitas (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą) (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas). ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte nustatyta, kad administratorius organizuoja ir kontroliuoja pajamų, gautų valdant, naudojant ir disponuojant bankrutuojančios įmonės turtu, ir sąnaudų apskaitą, taip pat įmonės bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka sudaro ir teikia metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansines ataskaitas. Vertindamas šias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigos rengti ir teikti kreditorių susirinkimui finansines ataskaitas (jų rinkinius) yra nurodęs, kad bankroto administratorius neturi pareigos teikti tvirtinti kreditorių susirinkimui finansinių ataskaitų rinkinio pagal ĮFAĮ ir Verslo apskaitos standartus, o turi pareigą teikti tik jį sudarančias konkrečias finansines ataskaitas (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-421/2015). Vadinasi, priešingai nei skunde įrodinėja pareiškėjas, jam sudarant finansines ataskaitas nereikia vadovautis visais ĮFAĮ ir verslo standartų reikalavimai. Šiuo atveju ginčo, kad pareiškėjas nuo 2014 m., t. y. Bendrovės bankroto pradžios Bendrovės kreditorių susirinkimui neteikė tvirtinti Bendrovės finansinių ataskaitų, nėra. Tai patvirtina pats pareiškėjas. Pareiškėjo teismui pateiktas 2019 m. gruodžio 16 d. Bendrovės pakartotinio kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 9, iš kurio matyti, kad Bendrovės kreditoriai nutarė atidėti finansinių ataskaitų nuo Bendrovės bankroto iškėlimo dienos sudarymo pateikimo kreditorių susirinkimui (komitetui) tvirtinimo klausimus iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl Bendrovės, jos buvusio vadovo veiklos vykdyto iki bankroto bylos iškėlimo dienos, priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje ir pareiškėjui bus grąžinti visi dokumentai iš ikiteisminio tyrimo bei atsakingi buvę Bendrovės vadovai perduos visus dokumentus, pagal kuriuos būtų galima sudaryti finansinių ataskaitų rinkinį, tik patvirtina minėtą aplinkybę, kad nuo 2014 m., kai Bendrovė buvo pripažinta bankrutavusia, pareiškėjas nevykdė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pareigos teikti Bendrovės kreditorių susirinkimui tvirtinti finansinių ataskaitų. Pagal aptartą teisinį reguliavimą būtent kreditorių susirinkimas priima sprendimą tvirtinti ar ne pateiktas finansines ataskaitas, o ne pareiškėjas. Todėl pareiškėjo subjektyvus vertinimas apie finansinių ataskaitų teikimo neįmanomumą, nebūtinumą ar nepagrįstumą, esant imperatyviam įpareigojimui sudaryti finansines ataskaitas ir jas teikti tvirtinti kreditorių susirinkimui, nepaneigia pareiškėjo pareigos ir jos vykdymo. Skunde išdėstytos aplinkybės, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnyba su prašymais paaiškinti, kaip išspręsti situaciją, niekaip nepaneigia fakto, kad pareiškėjas savo laisva valia, žinodamas jam keliamus reikalavimus ir turėdamas pareigą jos neįvykdė. Pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad Tarnyba neparengė jokių metodikų ar paaiškinimų, kaip turi būti rengiamos finansinės ataskaitos, kai bankroto administratoriui nėra perduoti dokumentai ir turtas, ar kai buvę vadovai nesudarinėjo finansinių ataskaitų, nesudaro pagrindo kvestionuoti pareiškėjui paskirtą nuobaudą, nustačius, pareiškėjo pareiga sudaryti finansines ataskaitas yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta ĮBĮ, o pats reikalavimas yra akivaizdus ir įtvirtintas imperatyviai. Darytina išvada, kad šiuo atveju ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktą detalizuojančių metodikų priėmimas iš esmės nepaneigtų ir nepaneigia pačio reikalavimo esmės – pareigos sudaryti bendrovės finansines ataskaitas. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad Tarnyba neatsakinėjo į pareiškėjo kreipimusis dėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte įtvirtintos pareigos įvykdymo, nėra teisiškai susijusi su šios administracinės bylos dalyku. Šiuo atveju vertinamas Įsakymo, kuriuo paskirta nuobauda, teisėtumas ir pagrįstumas, kuris priimtas atlikus Neplaninį patikrinimą. Pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi jau pradėjus Neplaninį patikrinimą, kai jis jau buvo informuotas apie jo veiksmų neatitikimą ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktui. Todėl šie aptarti skundo argumentai niekaip nepaneigia pagrįstai konstatuoto ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimo.

9. Spręsdama dėl kaltės laipsnio nustatymo konstatavus ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimą teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta asmens veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose asmens teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar asmuo neveikimu padarė teisei priešingą veiką, būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-259-438/2019). Šiuo atveju nekyla jokių abejonių, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra įvykdytas neveikimu. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkto pažeidimas yra akivaizdus, pareiškėjas iš esmės jo neginčija. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo skundo argumentus, kuriais jis įrodinėja, kad ne dėl jo veiksmų Bendrovės kreditoriams nebuvo pateiktos Bendrovės finansinės ataskaitos, o dėl to, kad jų pasirašyti nesutiko buhalteriai, į kuriuos pareiškėjas kreipėsi. Pirmiausia, pažymėtina, kad šiuo atveju yra vertinama pareiškėjo kaip bankroto administratoriaus veiksmų atitiktis ĮBĮ iškeltiems reikalavimams. Kaip nustatyta, ĮBĮ nėra įpareigojimo bankroto administratoriui teikti finansines ataskaitas pagal ĮFAĮ reikalavimus, todėl skunde išdėstyti pareiškėjo argumentai, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte pareigos įgyvendinti pareiškėjas negali, nes buhalteriai nesutinka pasirašyti finansinių ataskaitų ir kad neturi dokumentų ir turto vertinami kaip subjektyviu teisinio reguliavimo vertinimu pagrįsta pareiškėjo gynybos pozicija, o ne pagrindu pripažinti, kad Tarnyba netinkamai kvalifikavo pareiškėjo veiksmus. Visa, kas išdėstyta, tik patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2014 m. elgėsi pasyviai ir tokiu neveikimu savo valia pažeidė aptariamą teisės normą, dėl ko jam ir kilo atsakomybė ĮBĮ prasme. Konstatavus formalų procedūrinį pažeidimą nėra būtina nustatyti subjektyviosios neteisėtų veiksmų pusės. Todėl aplinkybė, kad Tarnyba nepasisakė dėl pareiškėjo kaltės laipsnio nesudaro pagrindo pripažinti Įsakymą neteisėtu.

Dėl žalos nustatymo skiriant pareiškėjui nuobaudą už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 ir 16 punktų pažeidimus

10. Pareiškėjas jam paskirtos nuobaudos nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia tuo, kad Tarnyba nenustatė jokios konkrečios žalos, kuri kilo dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų. Šiuo atveju konstatuota, kad pareiškėjas, kuris yra savo srities profesionalas ir jam taikomi aukštesni elgesio standartai, nesilaikė ĮBĮ imperatyviai įtvirtintų reikalavimų, pareiškėjo padaryti pažeidimai yra akivaizdūs. Pažeidimų akivaizdumas yra procedūrinio, o ne materialiojo teisinio pobūdžio. Šiuo atveju ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 ir 16 punktų pažeidimų teisinės pasekmės yra formalios ĮBĮ saugomoms vertybėms, todėl materialiosios žalos atsiradimas atsakomybei už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 ir 16 punktų pažeidimus kilti nėra būtinas. Todėl aplinkybė, kad Tarnyba, skirdama nuobaudą, nepasisakė dėl kilusios žalos, laikytinas neesminiu procedūriniu pažeidimu, kuris, šiuo individualiu atveju, nustačius, kad pareiškėjas pažeidė akivaizdžius ir imperatyvius ĮBĮ reikalavimus, nesudaro pagrindo naikinti Įsakymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi konstatuotų pažeidimų pobūdį, jų padarymo aplinkybes daro išvadą, kad šiuo atveju įspėjimas savo griežtumu atitinka padaryto pažeidimo pobūdį bei mastą.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Išvadą

11. Viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Vadinasi, administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą teismui yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009 ir kt.). Priėmus skundo reikalavimą panaikinti aktą, kuris nesukelia teisinių pasekmių, nagrinėti, administracinę bylą reikia nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Pažymėtina, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-950-624/2015 ir kt.). Pagal ĮBĮ 11(7) straipsnio 5 dalį, administraciniam teismui skundžiamas sprendimas skirti nuobaudą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Tarnybos direktorius, prieš priimdamas skundžiamą Įsakymą, vadovavosi Išvada. Vadinasi, pareiškėjo ginčijama Išvada yra tarpinis nuobaudos skyrimo procedūros dokumentas, kuriuo remiantis yra priimamas galutinis nuobaudos skyrimo procedūros sprendimas. Esant tokioms aplinkybėms administracinės bylos dalis, kuria prašoma panaikinti Išvadą, nutraukiama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (byla nepriskirta administracinių bylų kompetencijai).

12. Nors procesiniuose dokumentuose bylos proceso šalys pateikė daugiau argumentų, tačiau jų vertinimas niekaip nepakeičia šiame sprendime padarytos išvados. Todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadinasi, pareiškėjo skundą atmetus kaip nepagrįstą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Todėl pareiškėjo pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Audito apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. liepos 10 d. išvadą Nr. D4-926 „Dėl bankroto administratoriaus G. M. veiksmų administruojant BUAB „SDR Dujos“ nutraukti.

Kitą pareiškėjo G. M. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas