Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjui 4 160 litų dydžio lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacija buvo paskirta VSDFV Klaipėdos skyriaus 2007 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 13P-6490. Remiantis dokumentais, 40 proc. darbingumo lygis pareiškėjui pirmą kartą nustatytas nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2007 m. liepos 31 d., o specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikis – nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2007 m. liepos 31 d., t. y. terminuotai. Pakartotinai 30 proc. darbingumo lygis ir specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis A. R. nustatyti 2007 m. liepos 23 d. laikotarpiui nuo 2007 m. liepos 23 d. iki 2009 m. liepos 22 d. 2009 m. liepos 22 d. jam pakartotinai nustatytas 30 procentų darbingumo lygis ir specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis laikotarpiui nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2018 m. birželio 12 d., t. y. po Įsakymo įsigaliojimo. Kadangi pareiškėjui transporto išlaidų kompensacijos poreikis pakartotinai buvo nustatytas po Įsakymo įsigaliojimo, todėl, vadovaujantis Aprašo 7 punktu, transporto išlaidų kompensacija A. R. galėtų būti skirta ir mokama tik tuo atveju, jeigu nuo sprendimo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją dienos būtų praėję 6 metai.

II.

III.

Specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis pareiškėjui nustatytas 2006 m. liepos 31 d., o specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis pakartotinai nustatytas 2009 m. liepos 22 d., t. y. dar nepasibaigus nustatytam 6 metų specialiajam lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikio terminui (Poreikių nustatymo aprašo (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-353/V-401 redakcija) 9 ir 9¹ p.). Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad 2009 m. liepos 22 d. skiriant specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį, buvo pažeisti Poreikių nustatymo aprašo reikalavimai, draudžiantys asmeniui nustatyti kelis specialiuosius transporto išlaidų specialiuosius poreikius.2009 m. liepos 22 d. A. R. pakartotinai nustatytas 30 procentų darbingumo lygis ir specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis laikotarpiui nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2018 m. birželio 12 d., t. y. po Įsakymo įsigaliojimo, todėl vadovaujantis Aprašo 7 punktu, transporto išlaidų kompensacija jam galėtų būti skiriama ir mokama tik tuo atveju, jei nuo sprendimo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją dienos būtų praėję 6 metai.Priimant 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 13P-19114 galiojo Aprašo 7 punktas, nustatantis dvi transporto išlaidų kompensacijos skyrimo sąlygas. Pareiškėjas atitiko tik pirmąją – jam nebuvo paskirta ir mokama slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinė kompensacija.Aprašo 11 punkte nustatyta, kad transporto išlaidų kompensacija skiriama nuo specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo dienos, o ne nuo asmens prašymo skirti kompensaciją pateikimo ar sprendimo priėmimo dienos, todėl priimant ginčijamą sprendimą vadovautasi poreikio nustatymo dieną aktualiais teisės aktais, t. y. Įsakymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde (b. l. 105-108) pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Papildomai nurodo, kad teismas, spręsdamas ginčą, nepagrįstai netaikė Įsakymu pakeisto Aprašo 7 punkto nuostatų. 2009 m. rugsėjo 2 d. Įsakymo Nr. A1-565 3 punktu buvo pripažintas netekusiu galios tik Įsakymo 6 punktas, t. y. šiame punkte buvusi nuostata, jog šis įsakymas taikomas skiriant transporto išlaidų kompensaciją asmenims, kuriems specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis pirmą kartą ar pakartotinai nustatytas po Įsakymo įsigaliojimo. 6 punkto pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog Įsakymas taikomas nepriklausomai nuo to, kada asmeniui buvo nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis – iki šio įsakymo įsigaliojimo ar po jo įsigaliojimo. Tačiau 2009 m. rugsėjo 2 d. Įsakymu Nr. A1-565 nebuvo panaikinti ar pripažinti netekusiais galios kiti Įsakymo punktai, taigi ir šio įsakymo 1 punktas, kuriuo buvo keičiamas Aprašo 7 punktas. Todėl ir po 2009 m. rugsėjo 2 d. įsakymo įsigaliojimo (po 2009 m. birželio 6 d.) galioja ir taikytinas nuo 2009 m. birželio 19 d. galiojančios redakcijos Aprašo 7 punktas. Be to, teismas nepagrįstai visai nevertino ir sprendime nepasisakė dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. (25.8-34)SD-8582 pateiktos išvados, jog lengvojo automobilio įsigijimo išlaidų kompensacijos mokėjimas A. R. negali būti pratęstas, nes nuo sprendimo dėl lengvojo automobilio įsigijimo išlaidų kompensacijos skyrimo dienos nepraėjo 6 metai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 13P-19114, kuriuo atsisakyta A. R. skirti transporto išlaidų kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2009 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 13P-19114, kuriuo nusprendė neskirti A. R. transporto išlaidų kompensacijos, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neatitinka Aprašo 7 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. nuo paskutinio sprendimo dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos pareiškėjui skyrimo nepraėjo 6 metai. A. R. pastarąjį sprendimą apskundė teismui, nes manė, kad transporto išlaidų kompensacija jam priklauso ir turi būti paskirta. Klaipėdos apygardos administracinis teismas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 13P-19114 panaikino ir įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių įstatymų ir poįstatyminių aktų nustatyta tvarka išspręsti A. R. prašymą dėl transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo pagal specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo pažymą Nr.0127257. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad spręsdamas klausimą dėl transporto išlaidų kompensacijos pareiškėjui skyrimo ir priimdamas ginčijamą 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, VSDFV Klaipėdos skyrius nepagrįstai rėmėsi 2009 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. A1-387 nustatyta transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarka, kadangi ji 2009 m. rugsėjo 2 d. Įsakymu Nr. A1-565 buvo pakeista, todėl būtent šiuo įsakymu atsakovas ir turėjo vadovautis.

Taigi, šio ginčo atveju iš esmės keliamas teisės aktų, reglamentuojančių transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarką, taikymo klausimas.

Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neįgalieji, turintys sutrikusią judėjimo funkciją, turi teisę kiekvieną mėnesį gauti 0,25 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio transporto išlaidų kompensaciją, o taip pat vieną kartą per 6 metus gauti iki 32 MGL dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu šie asmenys gali patys vairuoti šiuos lengvuosius automobilius. Taigi, Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė turintiems sutrikusią judėjimo funkciją neįgaliesiems gauti dviejų rūšių kompensacijas – transporto išlaidų kompensacijas ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijas. Šio straipsnio 5 dalimi teisė nustatyti transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarką suteikta Vyriausybei arba jos įgaliota institucijai.

Ginčijamo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 13P-19114 priėmimo metu galiojo Lietuvos respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugsėjo 2 d. Įsakymu Nr. A1-565 patvirtintas ir Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio įgyvendinimui skirtas Transporto išlaidų kompensacijos ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją ir šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinta visiška negalia, tvarkos aprašas. Įsakymu Nr. A1-565 patvirtinto Aprašo 7 punktas nustatė, jog transporto išlaidų kompensacija, kuri yra 0,25 bazinės socialinės išmokos (BSI) dydžio, sutrikusią judėjimo funkciją turintiems asmenims skiriama, jeigu jiems nėra paskirta ir mokama slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinė kompensacija ir nuo paskutinio sprendimo dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos skyrimo dienos praėjo 6 metai. Taigi, iš minėtos nuostatos seka, jog Aprašo 7 punkto nuostata iš esmės nustatė ne jau paskirtos transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo pratęsimą, o naujos kompensacijos skyrimą, todėl nuostatoje įtvirtintai 6 metų termino sąlygai taikyti šiuo konkrečiu atveju būtina įvertinti specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo pareiškėjui momentą. Įsakymo Nr. A1-565 2 punkte buvo nustatyta, kad asmenims, kuriems buvo nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis ir lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis iki 2009 m. birželio 19 d., paskiriamos ir mokamos transporto išlaidų ir lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos, jeigu jiems nėra nustatomi nauji specialieji poreikiai (Žin., 2009, Nr. 106-4437). Taigi, ši Įsakymo Nr. A1-565 2 punkto nuostata kompensacijų paskyrimą ir mokėjimą siejo su dviem sąlygom, jog kompensacijos poreikis asmeniui turėjo būti nustatytas iki 2009 m. birželio 19 d. ir asmeniui nebuvo nustatyti nauji specialieji poreikiai. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. R. specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis ir lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis buvo nustatyti 2006 m. liepos 31 d., o specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis pareiškėjui pakartotinai buvo nustatytas 2007 m. rugpjūčio 1 d. ir 2009 m. liepos 22 d. bei tęsiamas kompensacijos mokėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad minėtoje Įsakymo Nr. A1-565 2 punkto nuostatoje nebuvo nieko rašoma apie pakartotinį poreikių nustatymą, taip pat įvertinant Įsakymu Nr. A1-565 patvirtinto Aprašo 11 punktą, įtvirtinusį, jog jei pasibaigus specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo terminui, šis poreikis nustatomas pakartotinai, kompensacijos mokėjimas pratęsiamas nuo naujai išduotoje specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo pažymoje nurodytos šio poreikio nustatymo datos, darytina išvada, kad priešingai, nei nurodė atsakovas, A. R. specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis ir lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis buvo nustatytas ne 2009 m. liepos 22 d., o dar 2006 m. liepos 31 d. ir tik vėliau pakartotinai nustačius transporto išlaidų kompensacijos poreikius kompensacijų mokėjimas buvo pratęsiamas. Kitaip sakant, 2006 m. liepos 31 d. nustačius pareiškėjui specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį, paskirtas transporto išlaidų kompensacijų mokėjimas laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2009 m. liepos 22 d. nenutrūko, kadangi buvo periodiškai pratęsiamas. Taigi, vertinant tai, kas paminėta, taip pat atsižvelgiant į tai, kad remiantis bylos duomenimis, naujų specialiųjų poreikių A. R. nustatyta nebuvo, pareiškėjas atitiko Įsakyme Nr. A1-565 ir Įsakymu Nr. A1-565 patvirtintame Apraše nustatytas sąlygas transporto išlaidų kompensacijai gauti. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 13P-19114, kuriuo nuspręsta atsisakyti A. R. skirti transporto išlaidų kompensaciją, todėl tenkinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.