- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-17
- Bylos Nr.
- eA-3973-815/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00792-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- UAB "Vilijos transportas"
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilijos transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilijos transportas“ skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilijos transportas“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2018 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 69-75 „Dėl UAB „Vilijos transportas“ (į. k. 165808849) 2018-03-23 skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. S-21 (7-155/2018), taip pat įpareigoti Kauno AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą.
2. Pareiškėjo nuomone, atlikus pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) patikrinimą už 2012–2013 metus bei patvirtinus 2017 m. gruodžio 5 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-496 (toliau – ir Patikrinimo aktas), jam nepagrįstai papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 92 571,25 Eur PVM ir 12 905,18 Eur PM, taip pat delspinigius ir baudas. Pareiškėjas pateikė argumentus dėl kiekvieno iš konstatuotų 9 pažeidimų.
3. Pareiškėjas dėl 5 pažeidimo tvirtino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nesutiko su pareiškėjo veiksmais pardavimo sandoriams (parduota 17 automobilių, išvardytų lentelėje) taikant 0 proc. PVM, nes nepripažino, kad transporto priemonės buvo parduotos (išvežtos) už Europos Sąjungos ribų (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 41 str.). Pareiškėjas paaiškino, jog jis 6 transporto priemones pardavė pirkėjams Kazachstane, tai patvirtina Kazachstano vidaus reikalų ministerijos Almatos Vidaus reikalų departamento 2014 m. balandžio 7 d. pažyma, pateiktos techninių pasų kopijos ir kt. (akcentuota tarp Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sudaryta sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d.); mokesčių administratoriaus nurodyti dokumentų neatitikimai (transporto priemonių gamybos metai, bendroji masė, vėlesnis išregistravimas iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių registro ir t. t.) nėra svarbūs, kadangi transporto priemonių kėbulų numeriai sutapo; minėtos transporto priemonės į Kazachstaną išvyko su kroviniais, joms išvykstant iš Europos Sąjungos pareiškėjas dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl jų pardavimo, todėl jis neturėjo galimybės įforminti eksporto procedūras. Dar viena transporto priemonė (septintoji) buvo parduota Kazachstano piliečiui tokiomis pačiomis aplinkybėmis, tačiau dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių ji nebuvo įregistruota Kazachstano transporto priemonių registre ir įrašytą į anksčiau minėtą 2014 m. balandžio 7 d. pažymą. Kita transporto priemonė (aštuntoji) buvo parduota Lietuvoje Kirgizijos piliečiui, tačiau pareiškėjas nesugebėjo gauti šio automobilio išvežimą į Kirgizijos Respubliką patvirtinančių dokumentų. Kitą transporto priemonę (devintoji) pareiškėjas pardavė į Saudo Arabiją ir pateikė jos įregistravimo dokumentus, eksporto sertifikatą ir laivo dokumentą, eksporto deklaraciją užpildė automobilio transportavimo paslaugą suteikusi įmonė MUATH JUBARAH; mokesčių administratoriaus argumentas, kad eksporto procedūros buvo atliktos iki gaunant apmokėjimą ir išrašant PVM sąskaitą faktūrą, nepaneigia prekės tiekimo už Europos Sąjungos ribų fakto. Kita transporto priemonė (dešimtoji) buvo parduota analogiškomis aplinkybėmis kaip ir pirmosios šešios; mokesčių administratoriaus argumentai, kad automobilis Kazachstane įregistruotas ne pirkėjo vardu bei kad automobilis iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių registro išregistruotas tik 2014 m. rugsėjo 3 d., nepaneigia oficialaus dokumento – transporto priemonės registracijos liudijimo Kazachstano Respublikoje – duomenų, taip pat pirminio pirkėjo teisės jį perparduoti be registracijos. Kitas dvi transporto priemones (vienuoliktąją ir dvyliktąją) pareiškėjas pardavė analogiškomis aplinkybėmis kaip ir pirmąsias šešias, tačiau dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių jos nebuvo įregistruotos Kazachstano transporto priemonių registre ir neįrašytos į minėtą 2014 m. balandžio 7 d. pažymą. Dėl kitų penkių transporto priemonių (tryliktosios–septynioliktosios) pareiškėjas užpildė eksporto deklaracijas; dėl penkioliktojo automobilio pareiškėjas pateikė techninio paso kopiją, patvirtinančią įregistravimo Ukrainos transporto priemonių registre faktą; dėl šešioliktosios transporto priemonės pareiškėjas pateikė pardavimo sąskaitą faktūrą, vežimo geležinkelių dokumentus ir važtaraštį (galinė stotis – Turkmėnistano Respublika), taip pat Turkmėnistano sertifikavimo tarnybos išduotą kėbulo numerio atitikties sertifikatą.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas dėl 7 pažeidimo teigė, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas buhalterinės apskaitos dokumentuose iškreipė ūkinių operacijų turinį, įformindamas transportavimo paslaugų teikimą Nyderlanduose registruotai bendrovei KAYDO B.V., nors paslaugos faktiškai teiktos Lietuvoje registruotai UAB „VYKOM“, neva siekdamas gauti mokestinę naudą, t. y. išvengti standartinio PVM tarifo taikymo. Pareiškėjas tvirtino, jog jis neturėjo pagrindo abejoti bendrovės KAYDO B.V. teisnumu ir veiksnumu, jis su šia bendrovė buvo sudaręs sutartis, gaudavo užsakymus, apmokėjimą, turėjo du teisminius procesus ir kt. Pareiškėjui nekėlė abejonių tai, kad bendrovės KAYDO B.V. vardu užsakymus atsiųsdavo ir darbus koordinuodavo lietuviai, nes tai atitiko ekspedijavimo verslo praktiką (vienas ekspeditorius persamdydavo kitą). Pareiškėjas, sudarydamas sutartį su bendrove KAYDO B.V., negavo jokios mokestinės naudos. Mokesčių administratorius nustatė pareiškėjui neįmanomus standartus ir nepaaiškino, kaip tokioje situacijoje pareiškėjas turėjo elgtis sąžiningai.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
6. VMI atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs nesutikimo argumentų dėl 1, 2, 3, 4, 8 ir 9 pažeidimų, nurodytų Patikrinimo akte, todėl dėl jų nepasisakyta ginčijamame 2018 m. birželio 28 d. sprendime Nr. 69-75. Skunde teismui pareiškėjas dėl 1–4 pažeidimų tik lakoniškai nurodė, kad šie pažeidimai mažareikšmiai, 4 pažeidimo išvis neginčijo, todėl atsakovas nusprendė nepasisakyti dėl šių pažeidimų atsiliepime į skundą. VMI apžvelgė mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo argumentus, susijusius su 5–7 pažeidimais, ginčui aktualią teismų praktiką (be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3010-438/2018 pateiktus išaiškinimus).
7. VMI dėl 5 pažeidimo pažymėjo, kad 0 proc. PVM tarifas pagal PVM įstatymo 45 straipsnio 1 dalį taikomas ne parduotoms prekėms, bet paslaugoms, todėl pareiškėjas tokį tarifą nepagrįstai pritaikė transporto priemonių pardavimu. Pareiškėjas ne dėl visų prekių yra užbaigęs eksporto procedūras, t. y. neturi muitinės patvirtinimo apie eksporto procedūrų užbaigimą. Pareiškėjas, taikydamas 0 proc. PVM tarifą pagal PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, turėjo pateikti įrodymus apie atitiktį PVM įstatymo 41 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams, tačiau to nepadarė.
8. VMI dėl 7 pažeidimo tvirtino, jog mokesčių administratorius išvadas dėl pareiškėjo bendradarbiavimo su bendrove KAYDO B.V. padarė įvertinęs visumą aplinkybių. Atkūrus iškreiptas sandorių vykdymo aplinkybes, taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas, įformindamas transporto paslaugas, kurias realiai teikė UAB „VYKOM“, Nyderlandų mokesčių mokėtojo bendrovės KAYDO B.V. vardu, 2012–2013 metais gavo mokestinę naudą, t. y. išvengė mokėtino PVM. Atliekant patikrinimą nenustatyta aplinkybių, leidžiančių aptartus sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusiais išimtinai tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu. Byloje pateikti dokumentai įrodo, kad pareiškėjas faktiškai UAB „VYKOM“ teiktas transportavimo paslaugas įformino tarpininkui – bendrovei KAYDO B.V., elgėsi ir veikė nerūpestingai bei neatidžiai, nors turėjo galimybę žinoti, kad atliekamos ūkinės operacijos gali prisidėti prie PVM nemokėjimo.
9. VMI pastebėjo, kad pareiškėjas nesutiko su apskaičiuotais delspinigiais ir baudomis, tačiau nenurodė detalesnių tokio nesutikimo motyvų. Pareiškėjui minimali (10 proc.) dydžio bauda buvo skirta atsižvelgiant į tai, kad jis neprieštaravo dėl dalies konstatuotų pažeidimų. VMI nuomone, MGK visapusiškai išnagrinėjo bylos faktines bei teisines aplinkybes, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus, priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
10. Atsakovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą, dėstė iš esmės tapačius argumentus kaip VMI atsiliepime į skundą.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Vilijos transportas“ skundą.
12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skunduose VMI ir MGK reiškė nesutikimą tik su 5 ir 7 pažeidimais, nustatytais Patikrinimo akte, bei sutiko su 4 pažeidimo konstatavimu, nurodė nepasisakysiantis dėl 1, 2, 3, 6, 8 ir 9 pažeidimų.
13. Teismas, spręsdamas dėl 5 pažeidimo, išanalizavęs ginčui aktualų reglamentavimą bei pateiktus dokumentus, pažymėjo, kad visose aptartose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, jog taikoma PVM įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, bei nurodyta, kad objektas nėra PVM mokėtojas Lietuvoje, tačiau pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas pardavinėjo krovininius automobilius, priekabas ir pan., t. y. pardavinėjo prekes. Pareiškėjas ginčijo 21 proc. PVM tarifo taikymą, tačiau jo nurodomas 0 proc. PVM tarifas taikomas paslaugoms, kurios susijusios eksportu iš Europos Sąjungos, o pareiškėjas pardavinėjo prekes, todėl ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas neturėjo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą. Be to, byloje nenustatyta, jog minėtos prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, kas sudarytų pagrindą taikyti 0 proc. PVM tarifą. Šios aplinkybės tinkamai nustatytos ir įvertintos Patikrinimo akte. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas minėtoms prekėms turėjo teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą.
14. Teismas, spręsdamas dėl 7 pažeidimo, išanalizavęs ginčui aktualų reglamentavimą bei pateiktus dokumentus, akcentavo, kad nėra pagrindo abejoti atliekant patikrinimą nustatytomis aplinkybėmis, jog bendrovės KAYDO B.V. ir UAB „VYKOM“ susijusios; bendrovė KAYDO B.V. veikė kaip tarpininkas, nors faktiškai transportavimo paslaugos buvo perduotos UAB ,,VYKOM“. Ta aplinkybė, jog Nyderlandų bendrovė veikė kaip tarpininkas, sudaro pagrindą pripažinti, jog ji mokesčių administratoriaus tinkamai buvo vertinta kaip atskiras juridinis asmuo, kadangi šias paslaugas realiai teikė UAB ,,VYKOM“. Šiuo atveju mokesčių administratorius, nustatęs slepiamas aplinkybes, t. y. realiai sudarytus sandorius su Lietuvoje registruota bendrove, nors formaliai sudarytus su Nyderlandų bendrove, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą bei vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai apskaičiavo nedeklaruotą 21 proc. PVM. Teismas nenustatė pagrindo kitaip interpretuoti 0 proc. PVM tarifo skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas.
Žemesnės instancijos teismas
15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Vilijos transportas“ apeliacinį skundą, t. y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimą, nutraukė bylos dalį dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43 tiek, kiek juo nustatyta, kad pareiškėjas padarė 1–3, 6, 8 ir 9 pažeidimus ir už 4, 6, 8 ir 9 pažeidimus papildomai paskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis ir pelno mokestis, šių mokesčių baudos bei delspinigiai, perdavė bylos dalį dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 69-75 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. S-21 (7-155/2018) tiek, kiek jais nustatyta, kad pareiškėjas padarė 5 ir 7 pažeidimus ir už šiuos pažeidimus papildomai paskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, bauda bei delspinigiai, Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
16. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos laikėsi tik dėl ginčijamo Kauno AVMI sprendimo dalies, kuria pareiškėjui už 5 ir 7 pažeidimus papildomai paskaičiuotas PVM (42 193,87 Eur + 32 858,55 Eur), jo bauda bei delspinigiai. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas likusios skundo dalies turėjo nepriimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Atitinkamai, ši bylos dalis nutrauktina.
17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tikrinamo teismo sprendimo motyvus jų pakankamumo aspektu, sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamai bylai reikšmingo teisinio reglamentavimo kontekste neįvertino pagrindinių pareiškėjo argumentų, susijusių su 5 ir 7 pažeidimais, visapusiškai neištyrė mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų.
18. Apeliacinės instancijos teismas dėl 5 pažeidimo pažymėjo, kad pareiškėjas skunde buvo pateikęs argumentus, kad mokestinio patikrinimo metu buvo netinkamai įvertinti jo teikti įrodymai, susiję su išvardytų transporto priemonių pardavimais, ir nepagrįstai konstatuota, jog atliekant mokestinį patikrinimą surinkti įrodymai nepatvirtina, jog šios transporto priemonės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. Vertindamas, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas padarė 5 pažeidimą (dėl 17 transporto priemonių pardavimo), pirmosios instancijos teismas tik išvardijo Patikrinimo akto 1 lentelėje nurodytų 12 transporto priemonių PVM sąskaitose faktūrose išdėstytą informaciją ir konstatavo, kad „<..> byloje nenustatyta, jog minėtos prekės buvo išgabentos iš ES teritorijos, kas sudarytų pagrindą į 0 proc. PVM taikymą. Šios aplinkybės tinkamai nustatytos ir įvertintos Patikrinimo akte (MGK byla 1 t., b. l. 118–160). Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms bei minėtam teisiniam reglamentavimui, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja minėtoms prekėms turėjo teisę į 0 proc. PVM taikymą, nepateikdama patvirtinančių duomenų apie prekių išgabenimą iš ES.“ Teismas nustatyta tvarka neištyrė mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų (dokumentų), kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją, kad konkrečios transporto priemonės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. Taip pat tikrinamame teismo sprendime visiškai neužsimenama apie Patikrinimo akto 2 lentelėje minimų 5 transporto priemonių pardavimus.
19. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas savo poziciją dėl, jo nuomone, nepagrįstai konstatuoto 7 pažeidimo grindė, be kita ko, šiais argumentais: (i) jis neturėjo pagrindo abejoti KAYDO B.V. teisnumu ir veiksnumu; (ii) aplinkybė, jog KAYDO B.V. vardu užsakymus atsiųsdavo ir darbus koordinuodavo lietuviai, pareiškėjui nekėlė abejonių; (iii) pareiškėjas negavo jokios mokestines naudos. Pirmosios instancijos teismas ginčijamuose mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimuose padarytai išvadai dėl 7 pažeidimo pritarė iš esmės nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, t. y. teismas tik abstrakčiai nurodė, kad jis „neturi pagrindo abejoti Patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis“, tačiau šiame kontekste nevertino pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos, kuri grindžiama mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nepateikė pakankamų motyvų, pagrįstų mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų vertinimu, dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog dėl 7 pažeidimo yra abi būtinosios sąlygos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymui.
III.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Vilijos transportas“ skundą.
21. Teismas nurodė nekartosiantis faktinių aplinkybių, aptartų ginčijamuose sprendimuose. Pažymėjo, kad mokestinio ginčo dalyką apsprendžia pareikšti konkretūs ir aiškūs mokesčių mokėtojo reikalavimai, todėl nagrinėjamu atveju pasisakytina dėl ginčijamų sprendimų pagrįstumo, atsižvelgiant į skunde nurodytus nesutikimo su jais argumentus.
22. Teismas dėl 5 pažeidimo nustatė, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo atliktas dėl PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. ir PM už 2012–2013 m. apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo. Pareiškėjas yra PVM mokėtojas. Pareiškėjo deklaruotos ir tikrinamuoju laikotarpiu faktiškai vykdytos veiklos buvo automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas bei krovininis kelių transportas. Mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas apskaitė ne visas gautas pajamas, neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo PVM už parduotas naudotas transporto priemones trečiųjų šalių fiziniams ir juridiniams asmenims, neįformino eksporto procedūrų arba įformino eksporto procedūros pradžią ir neturėjo muitinės įstaigos patvirtinimo apie eksporto procedūros pabaigą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje apskaitytiems 12 naudotų transporto priemonių pardavimams trečiųjų šalių fiziniams ir juridiniams asmenims pritaikė 0 proc. PVM tarifą, tiekimus atitinkamo laikotarpio PVM deklaracijose deklaravo kaip prekių eksportą, tačiau mokesčių administratorius nurodė, kad informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo vykdytas eksporto procedūras. Pareiškėjo teigimu, ginčo transporto priemonių pardavimo sandoriai savo esme atitiko PVM įstatymo 41 straipsnį, jis 12 naudotų transporto priemonių ne eksportavo įprastine tvarka, bet pardavė Kazachstano Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims pačioje Kazachstano Respublikoje.
23. Teismo vidiniu įsitikinimu, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pagal pareiškėjo pateiktus ginčo 12 transporto priemonių pardavimo dokumentus eksporto procedūra nebuvo pradėta. Pareiškėjas neginčijo, kad nepateikė muitinės įstaigų patvirtinimų apie ginčo transporto priemonių išvežimą iš Bendrijos muitų teritorijos. Kiti pareiškėjo pateikti įrodymai mokesčių administratoriaus buvo vertinami, tačiau padaryta išvada, kad dėl savo neišsamumo, nepatikimumo, prieštaringumo jie negali būti pripažinti pagrįstais įrodymais, leidžiančiais nustatyti neabejotiną faktą, kad prekės buvo išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos ir kad tos transporto priemonės, apie kurių laikiną įregistravimą Kazachstano Respublikoje yra pateikti duomenys, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos būtent dėl pareiškėjo vykdyto šių prekių tiekimo. MGK sprendimo nustatomojoje dalyje nurodytas mokesčių administratoriaus pareiškėjo pateiktų įrodymų dėl 12 transporto priemonių (Patikrinimo akto 6 psl. esanti 1 lentelė) išvežimo visapusiškas įvertinimas. Nuodugnus visų aplinkybių, kurioms teismas pritaria, kartojimas šiuo atveju būtų akivaizdžiai perteklinis.
24. Teismas atkreipė ypatingą dėmesį į šiuos aspektus: pareiškėjo pateiktos transporto priemonių registracijos liudijimų kopijos nėra patvirtintos liudijimus išdavusios institucijos; registracijos liudijimuose nurodyti asmenys nėra pareiškėjo pirkėjai; atskirais atvejais registracijos liudijimuose ir išregistravimo išrašuose nurodyti transporto priemonių techniniai duomenys nesutampa su VĮ „Regitra“ įregistruotais duomenimis; VĮ „Regitra“ duomenimis, įformintų pardavimų metu transporto priemonės (5 iš 6) registruotos Lietuvos Respublikos kelių transporto registre, keturios išregistruotos 2012 m. lapkričio 13 d., t. y. praėjus beveik 7 mėnesiams, viena – 2014 m. birželio 4 d., praėjus daugiau kaip dvejiems metams po įformintų pardavimų. Be to, vertinant pareiškėjo pateiktų registracijos liudijimų patikimumą, nepaisant išvardytų jų trūkumų ir to, kad pateikti dokumentai yra nepatvirtintos liudijimus išdavusios institucijos kopijos, Kauno AVMI nustatė itin svarbią aplinkybę, kad dviejuose tos pačios transporto priemonės registracijos liudijimuose, pateiktuose skirtingais laikotarpiais, skiriasi nurodyti duomenys, todėl mokesčių administratorius visiškai pagrįstai atmetė visus pareiškėjo pateiktus transporto priemonių registracijos liudijimus. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. Kauno AVMI pateikė šių dokumentų kopijas: 2011 m. rugsėjo 1 d. bendradarbiavimo sutartį (su priedais), sudarytą su tarp pareiškėjo ir S. P., bei 2011 m. rugsėjo 5 d. bendradarbiavimo sutartį (su
V o priedais), sudarytą tarp pareiškėjo ir IP „LKW CARGO“, tačiau šie dokumentai nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu iki 2017 m. balandžio 11 d. mokesčių administratoriui nebuvo pateikti (pavedimas tikrinti išrašytas 2014 m. vasario 13 d.). Be to, Kazachstano Respublikos mokesčių administratorius informavo, kad tarp IP „LKW CARGO“ ir pareiškėjo tarpusavio atsiskaitymų nenustatyta; krovininiai automobiliai neregistruoti Kazachstano Respublikoje ir nenustatytas jų Kazachstano sienos kirtimo faktas; krovininis automobilis registruotas trečiojo asmens vardu; tiek S. P., tiek S. P. paaiškino, kad neįsigijo automobilių Lietuvoje, o jų vardu galbūt minėtų transporto priemonių pardavimo dokumentai įforminti dėl to, kad 2010–2011 metais bendradarbiavo su pareiškėju pervežant automobilius. Iš Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus gautos informacijos matyti, kad pareiškėjo įforminti pardavimo sandoriai vyko ne įformintuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis (ūkinės operacijos neatspindi tikrojo jų turinio), nėra žinoma, kam ir kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas įformino transporto priemonių pardavimus, nėra žinoma, kas transporto priemones įsigijo, kokiu būdu vienas iš automobilių užregistruotas Kazachstano Respublikoje. Todėl Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus pateikta informacija patvirtina mokesčių administratoriaus poziciją atmetant pareiškėjo pateiktus registracijos liudijimus, išregistravimo išrašus, sutartis ir priėmimo-perdavimo aktus. Akcentuota ir tai, kad transporto priemonės (1 lentelės Nr. 8) pardavimo PVM sąskaitoje faktūroje ne tik nenurodytas 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas, tačiau pareiškėjas nenurodė transporto priemonės pardavimo aplinkybių, nepateikė dokumentų, pagrindžiančių 0 PVM tarifo taikymą. Pagal pareiškėjo pateiktus pardavimo dokumentus, transporto priemonė (1 lentelės Nr. 9) parduota 2013 m. lapkričio 21 d., o visi pareiškėjo pateikti neva 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą įrodantys dokumentai įforminti metais anksčiau (2012 m.), be to, pagal šiuos dokumentus nėra galimybės nustatyti pareiškėjo vaidmens įforminant minėtus dokumentus. Pareiškėjo pateiktoje 2013 m. lapkričio 21 d. PVM sąskaitoje faktūroje (1 lentelės Nr. 9) nurodyta, kad atsiskaitoma grynaisiais pinigais, pažymėtas kasos pajamų orderis Nr. 0420404 (KPO), tačiau minėtas KPO mokesčių administratoriui nepateiktas, kasos knygoje grynųjų pinigų gavimas neužfiksuotas. Pareiškėjas pagal dvi 2013 m. gruodžio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras pardavė transporto priemones (1 lentelės Nr. 11, 12), o visi kiti jo pateikti dokumentai įforminti pardavimui neaktualiu laikotarpiu, už transporto priemones tarpusavio atsiskaitymų nenustatyta, apie transporto priemonės sienos kirtimo faktą duomenų nenustatyta, o transporto priemonės vienintelė sienos kirtimo data 2012 m. gruodžio 6 d. (išvykimas), t. y. vieneriais metais anksčiau nei pareiškėjo įformintas pardavimas (2013 m. gruodžio 30 d.), be to, transporto priemonės vairuotojas (A. B.) nėra ir nebuvo įdarbintas pas pareiškėją.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas pažymėjo, kad pateiktose PVM sąskaitose faktūrose (TSN Nr. 0072937, TSN Nr. 0072938, TSN Nr. 0072941, TSN Nr. 0072942, TSN Nr. 0072939, TSN Nr. 0072940, TSN Nr. 0086025, TSN Nr. 0086096, TSN Nr. 0086100, TSN Nr. 0090101, TSN Nr. 0090102), pardavimo pažymoje (Nr. 0152252) nurodyta, kad taikoma PVM įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, nes objektas nėra PVM mokėtojas Lietuvoje. Tačiau pateikti dokumentai aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas pardavinėjo krovininius automobilius, priekabas ir pan., t. y. pardavinėjo prekes. Nors pareiškėjas ginčija 21 proc. PVM taikymą, tačiau 0 proc. PVM taikomas paslaugoms, kurios susijusios su eksportu iš Europos Sąjungos, o pareiškėjas pardavinėjo prekes, taigi ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas neturėjo teisės taikyti 0 proc. PVM. Be to, minėtos prekės nebuvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, kas sudarytų pagrindą į 0 proc. PVM taikymą.
26. Teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjo pateiktuose pardavimo dokumentuose (išskyrus pagal 2013 m. lapkričio 18 d. pažymą-sąskaitą Nr. 152252 ir 2013 m. lapkričio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TSN Nr. 0086096, kur 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas nenurodytas) ranka padarytu įrašu pažymėta, kad taikoma PVM įstatymo 45 straipsnio 1 dalis ir kad „objektas nėra PVM mokėtojas Lietuvoje“, kuris pagal pareiškėjo vadovės paaiškinimą reiškia, jog parduotos prekės (paslaugos) neatitinka PVM įstatymo 3 straipsnio „Lietuvos Respublikos PVM objektas“ reikalavimų, todėl nėra apmokestinamos PVM. Pareiškėjo teigimu, visi automobiliai iš Europos Sąjungos valstybių narių gabeno krovinius į trečiąsias šalis, o, atlikus krovinių gabenimo paslaugą, Kazachstano Respublikoje apžiūrėjus automobilius ir suderinus sandorių kainas, buvo suderintas jų pardavimas. Tačiau, pagal byloje nustatytas aplinkybes, esančius duomenis (pareiškėjo pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai), ginčo transporto priemonės nebuvo nuolat naudojamos jo veikloje, teikiant vežimo paslaugas. Buvo vykdomi tik 4 transporto priemonių vienkartiniai gabenimai, o pagal ilgalaikio turto apskaitos registrus transporto priemonės neapskaitytos kaip ilgalaikis turtas. Be to, transporto priemonių naudotoju nuomos sutarčių pagrindu VĮ „Regitra“ įregistruota susijusi įmonė UAB „IG Trans“, kurios operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „IG Trans“, teikdama transportavimo paslaugas, naudojo tik jai nuosavybės teise priklausančias transporto priemones, kurios buhalterinėje apskaitoje apskaitytos kaip ilgalaikis turtas, t. y. transporto priemonių, dėl kurių su pareiškėju buvo sudarytos nuomos sutartys, veikloje nenaudojo, sutartyse nurodyto nuomos mokesčio pareiškėjui nemokėjo bei mokėjimų buhalterinėje apskaitoje nefiksavo, vadovo teigimu, sutartys buvo vienkartinės ir formalios, UAB „IG Trans“ sutarčių sudarymo metu buvo asociacijos „Linava“ narys ir turėjo galimybę naudotis TIR knygelių paslauga, todėl VĮ „Regitra“ įregistruotas transporto priemonių naudotoju. Teismo vertinimu, transporto priemonių registracijos liudijimai pateikti pareiškėjui siekiant pagrįsti savo poziciją ir sukurti paaiškinimuose pateiktos informacijos teisingumo regimybę. Dauguma transporto priemonių pardavimo metu vėliau buvo registruotos Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre, transporto priemonės nebuvo nuolat naudojamos pareiškėjo veikloje, bei pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad transporto priemonės pardavimo metu buvo Kazachstano Respublikoje. Padaryta išvada, jog pareiškėjo prekių (transporto priemonių) tiekimas įvyko šalies teritorijoje, t. y. jos buvo šalies teritorijoje.
Žemesnės instancijos teismas
27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo įformintose PVM sąskaitose faktūrose nėra duomenų, nurodančių, kad prekės neapmokestinamos (PVM įstatymo 80 str. 1 d. 13 p.); priešingai, dokumentuose išskirtas 0 proc. PVM tarifas ir pateikta nuoroda į PVM įstatymo 45 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas pats prekių tiekimus PVM deklaracijose deklaravo kaip prekių eksportą. Pareiškėjo įformintuose pardavimo dokumentuose išskirta suma, už kurią jis pardavė transporto priemones ir kurią turi sumokėti pirkėjas už jam patiektą prekę, t. y. prekės (transporto priemonės) buvo tiekiamos už atlygį, prekių tiekimą vykdė apmokestinamasis asmuo (pareiškėja), kurios viena iš deklaruotų veiklų yra automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas. Nustatyta, kad pareiškėjo įforminti prekių (transporto priemonių) tiekimai pagal PVM įstatymo 3 straipsnio nuostatas yra PVM objektas, o pareiškėjo paaiškinimai dėl transporto priemonių pardavimo Kazachstano Respublikoje laikytini jo gynybine pozicija. Pareiškėja neįrodė turėjęs teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą dėl prekių eksporto, taip pat neįrodė, kad transporto priemones pardavė Kazachstano Respublikoje, t. y. ginčo prekių tiekimas nėra PVM objektas Lietuvoje, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui nuo transporto priemonių pardavimų apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą pardavimo PVM.
28. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad mokesčių administratoriaus sistemoje nėra duomenų dėl traktoriaus Cukurova (Patikrinimo akto 16 psl., 2 lentelės eil. Nr. 4) apie vykdytą eksporto procedūros užbaigimą. Pareiškėjo teigimu, jis traktorių pagal muitinės dokumentą Nr. 13LTVR5000EK0E59B9 įformino pagal eksporto procedūrą, o dėl užbaigimo patvirtinimo 2018 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą Vilniaus teritorinei muitinei, tačiau atsakymo nėra gavęs. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas traktoriaus Cukurova pardavimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą, tiekimą deklaravo PVM deklaracijoje kaip prekių eksportą. Pardavimo 2013 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaitoje faktūroje pažymėtas 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas – PVM įstatymo 45 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 2 dalis. Pareiškėjas teikė ne paslaugas, o pardavė prekes, todėl 0 proc. PVM tarifą įformintam pardavimui pagal PVM įstatymo 45 straipsnio 1 dalį pritaikė nepagrįstai. PVM įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje išdėstytos nuostatos, susijusios su paslaugų suteikimo vietos nustatymu, todėl neatitinka pareiškėjo įforminto pardavimo sandorio pobūdžio. Pareiškėjas taip pat nepateikė nei eksporto muitinės patvirtinimo apie prekės išgabenimą iš Bendrijos muitų teritorijos dokumentų, nei kitų pagrįstų dokumentų / įrodymų, leidžiančių nustatyti neabejotiną faktą, kad transporto priemonė buvo išgabenta iš Bendrijos muitų teritorijos. Pareiškėjas, be paties prašymo, nepateikė jokių papildomų dokumentų, be to, prašyme minimus dokumentus jis privalėjo turėti prieš taikydamas 0 proc. PVM tarifą. Todėl šiuo atveju pareiškėjas pritaikė 0 proc. PVM tarifą nepagrįstai, t. y. neturėdamas tam atitinkamų dokumentų, įrodančių apie prekės išvykimą iš Europos Sąjungos.
29. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nėra užbaigęs eksporto procedūrų, t. y. neturi muitinės patvirtinimo apie eksporto procedūrų užbaigimą įformintiems tiekimams. Įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, matyti, kad važtaraštis yra skirtas gavėjui, jame nėra galinės stoties spaudo, t. y. nėra patvirtinimo, kad krovinys gautas, praėjus 3 mėnesiams po įforminto traktoriaus pardavimo tam pačiam asmeniui įforminta PVM sąskaita faktūra už transportavimo paslaugas, tačiau patikrinimo metu nenustatytas M. M. apmokėjimas nei už jam patiektą prekę, nei už teiktas paslaugas. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas nurodytiems tiekimams pritaikė 0 proc. PVM tarifą, tiekimus deklaravo atitinkamo laikotarpio PVM deklaracijose kaip prekių eksportą, tačiau tiekimams įformintos eksporto procedūros nėra užbaigtos, pareiškėjo pateikti pardavimo dokumentai nepagrindžia 0 proc. PVM tarifo taikymo, pareiškėjas nepateikė kitų įrodymų, nurodytų PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje. Nesant eksporto muitinės patvirtinimui dėl prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos teritorijos fakto bei atsižvelgiant į vertinimą dėl muitinės įstaigų atliekamos faktinio prekių išgabenimo kontrolės, pripažintina, jog pareiškėjas neįvykdė pirminės jam tenkančios ir PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos turėti prekių išgabenimą patvirtinančius dokumentus, todėl neįrodė turintis teisę į 0 proc. PVM taikymą.
30. Teismas dėl 7 pažeidimo, apžvelgęs pareiškėjo paaiškinimus bei MAĮ 69 straipsnio
1 dalies ir 70 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad svarbu nustatyti, ar pareiškėjas, įformindamas transportavimo paslaugas Nyderlandų mokesčių mokėtojo KAYDO B.V. vardu, 2012–2013 metais gavo mokestinę naudą. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas tikrintuoju laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje apskaitė iš viso 95 transportavimo paslaugų Nyderlandų įmonei
KAYDO B.V. sandorius už 540 256 Lt. Kauno AVMI konstatavo, kad pareiškėjui transportavimo paslaugas teikė bendrovė ,,VYKOM“. Kauno AVMI, surinkusi visus įmanomus buhalterinės apskaitos dokumentus, gavusi Nyderlandų mokesčių administratoriaus informaciją, atlikusi bendrovės „VYKOM“ patikrinimą, įvertinusi sutartis dėl bendradarbiavimo, užsakymus, atstovų paaiškinimus ir kitus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo
113 454 Lt, t. y. pareiškėjas nepritaikė 21 proc. PVM tarifo. PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos Nyderlandų įmonei KAYDO B.V., tačiau pagal CMR duomenis akivaizdžiai matyti, kad užsakymai buvo siunčiami bendrovei ,,VYKOM“. Teismas nenustatė pagrindo abejoti mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais ir patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kad įmonės buvo susijusios, o Nyderlandų įmonė veikė kaip tarpininkas, nors faktiškai transportavimo paslaugos buvo perduotos bendrovei ,,VYKOM“. Aplinkybė, kad Nyderlandų įmonė veikė kaip tarpininkas, sudaro pagrindą pripažinti, kad ji mokesčių administratoriaus tinkamai buvo vertinta kaip atskiras juridinis asmuo, nes šias paslaugas realiai teikė bendrovė ,,VYKOM“. Taigi mokesčių administratorius, nustatęs slepiamas aplinkybes, t. y. realiai sudarytus sandorius su Lietuvoje registruota įmone, nors formaliai sudarytus su Nyderlandų įmone, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą bei vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai apskaičiavo nedeklaruotą 21 proc. PVM. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu pažeidė
PVM įstatymo 13 straipsnio nuostatas, t. y. buhalterinės apskaitos dokumentuose įformindamas transportavimo paslaugų teikimą, iškreipė jų turinį, nes transportavimo paslaugos faktiškai buvo teiktos Lietuvos mokesčių mokėtojui bendrovei „VYKOM“, nors PVM sąskaitose faktūrose buvo įforminamos kaip paslaugos, teiktos Nyderlandų mokesčių mokėtojui KAYDO B.V., siekiant
gauti mokestinę naudą – išvengti standartinio tarifo pardavimo PVM. Šias aplinkybes patvirtina aplinkybių visuma: buhalterinės apskaitos dokumentai (apskaityti 95 transportavimo paslaugos Nyderlandų mokesčių mokėtojui KAYDO B.V. sandoriai už 540 256 Lt (156 469 Eur), apmokestinti 0 proc. PVM tarifu); informacija, gauta iš Nyderlandų Karalystės mokesčių administratoriaus
(apie KAYDO B.V. vadovus, atsiskaitymus su pareiškėju); KAYDO B.V. atstovų pateikti paaiškinimai; bendrovės „VYKOM“ darbuotojų paaiškinimai; bendrovės „VYKOM“ operatyvaus patikrinimo medžiaga ir kt. Šie įrodymai leidžia šiuos sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusiais išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu.
31. Teismas laikė nepagrįstais skundo teiginius, kad mokesčių administratorius, vertindamas aplinkybes, rėmėsi tik prielaidomis, nepateikė jokių kitų konkrečių duomenų. Pažymėjo, jog mokesčių administratorius atliko daug veiksmų (kreipėsi į Nyderlandų mokesčių administratorių, atliko bendrovės „VYKOM“ patikrinimą, rinko paaiškinimus ir kt.), kurie įrodo, kad pareiškėjas faktiškai bendrovės „VYKOM“ teiktas transportavimo paslaugas įformino tarpininkui KAYDO B.V., elgėsi ir veikė nerūpestingai, neatidžiai, nors turėjo galimybę žinoti, kad atliekamos ūkinės operacijos gali prisidėti prie PVM nemokėjimo, todėl, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas, teikdamas transportavimo paslaugas 2012–2013 metais, neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo 113 454 Lt (32 858,55 Eur) pardavimo PVM, t. y. piktnaudžiavo mokesčio mokėtojo teisėmis, jo veiksmai negali būti laikomi teisėtu mokesčių planavimu. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas, veikdamas kartu su kitais mokesčių mokėtojais – Nyderlandų įmone KAYDO B.V. ir bendrove ,,VYKOM“ (kurie laikomi susijusiais asmenimis) – iškreipė ūkinių operacijų turinį, siekdamas mokestinės naudos, t. y. išvengti mokėtino PVM. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratorius, atkūręs iškreiptas sandorių vykdymo aplinkybes, taikydamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, įformindamas transportavimo paslaugas, kurias realiai teikė bendrovė ,,VYKOM“, Nyderlandų mokesčių mokėtojo KAYDO B.V. vardu, 2012–2013 metais gavo mokestinę naudą.
Žemesnės instancijos teismas
32. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas padarė 5 ir 7 pažeidimus, už šiuos pažeidimus pagrįstai papildomai paskaičiuotas PVM, bauda bei delspinigiai. Netenkinus pareiškėjo reikalavimų dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atitinkamai, netenkintinas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
IV.
33. Pareiškėjas UAB „Vilijos transportas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 69-75 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. S-21 (7-155/2018), dalyse dėl 5 ir 7 pažeidimų bei už šiuos pažeidimus papildomai apskaičiuoto PVM, baudos ir delspinigių.
34. Pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, be kita ko, jog dėl 5 pažeidimo aptartų prekių (17 transporto priemonių) išgabenimas iš Lietuvos Respublikos yra įvykęs; 7 pažeidimo aplinkybių kontekste jis neturėjo pagrindo abejoti įmonės KAYDO B.V. teisnumu ir veiksnumu, įmonės KAYDO B.V. santykiai su UAB „VYKOM“ atitiko įprastus verslo santykius, pareiškėjas negavo jokios mokestinės naudos, o mokesčių administratorius nustatė pareiškėjui neįmanomus standartus ir nenurodė, kaip turėjo elgtis sąžiningas asmuo. Papildomai pažymi, kad prekių išgabenimą patvirtina Kazachstano vidaus reikalų ministerijos Almatos Vidaus reikalų departamento 2014 m. balandžio 7 d. pažyma (teismas nevertino šio įrodymo teisinės galios), transporto priemonių registracijos Kazachstano Respublikoje dokumentai, mokėjimo dokumentai ir kt., nežymūs nesutapimai šiuose dokumentuose nėra reikšmingi (pakartotinai pabrėžta, kad kėbulų numeriai sutampa), pirkėjai turėjo teisę perparduoti įsigytas transporto priemones. Šie rašytiniai dokumentai paneigia S. ir S. P. paaiškinimus; minėti asmenys galbūt ginčo transporto priemones perpardavė kitiems naudotojams ir todėl jų neįregistravo savo vardu. Neatitiktys dokumentuose galėjo atsirasti dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, pavyzdžiui, Kazachstano finansų ministerijai pateikiant 2017 m. lapkričio 6 d. pranešimą, transporto priemonės galėjo būti jau išregistruotos. Kazachstano Respublikos institucijos 2017 m. gegužės 12 d. rašte nurodyta aplinkybė, kad nenustatytas atsiskaitymų tarp pareiškėjo ir LKW Cargo faktas, prieštarauja byloje esantiems banko išrašams, tačiau teismas neaptarė šio prieštaravimo. Teismas nepagrįstai nurodė negalintis suprasti pareiškėjo vaidmens tiekimo procedūroje dėl 9 transporto priemonės, kadangi teismui pateikta sąskaita Nr. 20_2021, patvirtinanti, jog pareiškėjas šį vilkiką įsigijo 2012 m. vasario 3 d. Pareiškėjas dėl 16 transporto priemonės (traktoriaus Cukurova) yra pateikęs važtaraštį, kuriame aiškiai matyti uždėtas krovinio galinės stoties spaudas – Turkmėnistano Respublika (šis dokumentas teismui pateikiamas pakartotinai). Be to, pareiškėjui neaišku, kokią prasmę teismas suteikė aplinkybei, jog įmonė KAYDO B.V. veikė kaip atskiras juridinis asmuo; jis tvirtina neteikęs jokių paslaugų UAB „VYKOM“.
Atsiliepimas
35. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
36. VMI iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.
Šalies argumentai
37. Pareiškėjas 2021 m. spalio 11 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo bei šį prašymą pagrindžiančius dokumentus, taip pat prašymą dėl naujų įrodymų – Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 18KP-12-715 – pridėjimo prie bylos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
38. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar Kauno AVMI 2018 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, VMI 2018 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 69-75 „Dėl UAB „Vilijos transportas“ (į. k. 165808849) 2018-03-23 skundo“ ir MGK 2019 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. S-21 (7-155/2018) yra teisėti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
39. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nepadarė nei 5, nei 7 pažeidimų, kad 5 pažeidimo padarymą paneigė Kazachstano vidaus reikalų ministerijos Almatos Vidaus reikalų departamento 2014 m. balandžio 7 d. pažyma, transporto priemonių registracijos Kazachstano Respublikoje dokumentais, mokėjimo dokumentais ir kt., mano, kad nežymūs nesutapimai šiuose dokumentuose nėra reikšmingi (pakartotinai pabrėžta, kad kėbulų numeriai sutampa), pirkėjai turėjo teisę perparduoti įsigytas transporto priemones. Šie rašytiniai dokumentai paneigia S. ir S. P. paaiškinimus. Mano, kad neatitiktys dokumentuose galėjo atsirasti dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, pavyzdžiui, Kazachstano finansų ministerijai pateikiant 2017 m. lapkričio 6 d. pranešimą, transporto priemonės galėjo būti jau išregistruotos. Kazachstano Respublikos institucijos 2017 m. gegužės 12 d. rašte nurodyta aplinkybė, kad nenustatytas atsiskaitymų tarp pareiškėjo ir LKW Cargo faktas, prieštarauja byloje esantiems banko išrašams, tačiau teismas neaptarė šio prieštaravimo. Teismas nepagrįstai nurodė negalintis suprasti pareiškėjo vaidmens tiekimo procedūroje dėl 9 transporto priemonės, kadangi teismui pateikta sąskaita Nr. 20_2021, patvirtinanti, jog pareiškėjas šį vilkiką įsigijo 2012 m. vasario 3 d. Pareiškėjas dėl 16 transporto priemonės (traktoriaus Cukurova) yra pateikęs važtaraštį, kuriame aiškiai matyti uždėtas krovinio galinės stoties spaudas – Turkmėnistano Respublika (šis dokumentas teismui pateikiamas pakartotinai). Be to, pareiškėjui neaišku, kokią prasmę teismas suteikė aplinkybei, jog įmonė KAYDO B.V. veikė kaip atskiras juridinis asmuo; jis tvirtina neteikęs jokių paslaugų UAB „VYKOM“.
40. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai arba aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
41. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje (buvusi 6 dalis) įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019,
2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1819-556/2020). Kitaip tariant, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Įrodinėjimo naštos (lot. onus probandi) paskirstymo taisyklės suponuoja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus.
Šios taisyklės administraciniame procese kyla iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019).
Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo
negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
42. Minėta, jog, pareiškėjo nuomone, 5 pažeidimo padarymą paneigė Kazachstano vidaus reikalų ministerijos Almatos Vidaus reikalų departamento 2014 m. balandžio 7 d. pažyma, transporto priemonių registracijos Kazachstano Respublikoje dokumentais, mokėjimo dokumentais ir kt., mano, kad nežymūs nesutapimai šiuose dokumentuose nėra reikšmingi (pakartotinai pabrėžta, kad kėbulų numeriai sutampa), pirkėjai turėjo teisę perparduoti įsigytas transporto priemones. Šie rašytiniai dokumentai paneigia S. ir S. P. paaiškinimus. Mano, kad neatitiktys dokumentuose galėjo atsirasti dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, pavyzdžiui, Kazachstano finansų ministerijai pateikiant 2017 m. lapkričio 6 d. pranešimą, transporto priemonės galėjo būti jau išregistruotos. Kazachstano Respublikos institucijos 2017 m. gegužės 12 d. rašte nurodyta aplinkybė, kad nenustatytas atsiskaitymų tarp pareiškėjo ir LKW Cargo faktas, prieštarauja byloje esantiems banko išrašams, tačiau teismas neaptarė šio prieštaravimo. Teismas nepagrįstai nurodė negalintis suprasti pareiškėjo vaidmens tiekimo procedūroje dėl 9 transporto priemonės, kadangi teismui pateikta sąskaita Nr. 20_2021, patvirtinanti, jog pareiškėjas šį vilkiką įsigijo 2012 m. vasario 3 d. Pareiškėjas dėl 16 transporto priemonės (traktoriaus Cukurova) yra pateikęs važtaraštį, kuriame aiškiai matyti uždėtas krovinio galinės stoties spaudas – Turkmėnistano Respublika.
43. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje apskaitytiems 12 naudotų transporto priemonių pardavimams trečiųjų šalių fiziniams ir juridiniams asmenims pritaikė 0 proc. PVM tarifą, tiekimus atitinkamo laikotarpio PVM deklaracijose deklaravo kaip prekių eksportą, tačiau mokesčių administratorius nurodė, kad informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo vykdytas eksporto procedūras. Pareiškėjo teigimu, ginčo transporto priemonių pardavimo sandoriai savo esme atitiko PVM įstatymo 41 straipsnį, jis 12 naudotų transporto priemonių ne eksportavo įprastine tvarka, bet pardavė Kazachstano Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims pačioje Kazachstano Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pagal pareiškėjo pateiktus ginčo 12 transporto priemonių pardavimo dokumentus eksporto procedūra nebuvo pradėta. Pabrėžė, kad MGK sprendimo nustatomojoje dalyje yra nurodytas mokesčių administratoriaus pareiškėjo pateiktų įrodymų dėl 12 transporto priemonių (Patikrinimo akto 6 psl. esanti 1 lentelė) išvežimo visapusiškas įvertinimas, o nuodugnus visų aplinkybių, kurioms pirmosios instancijos teismas pritarė, kartojimas šiuo atveju būtų akivaizdžiai perteklinis. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus transporto priemonių registracijos Kazachstano Respublikoje dokumentus ir padarė išvadą, kad jie neįrodo, jog pareiškėjas atliko eksporto procedūras, t. y. pats pareiškėjas, nurodęs, kad vykdė eksporto procedūras, tinkamais dokumentais šio fakto nepagrindė. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstu, nes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklės, nurodytos šios nutarties 41 punkte.
44. Pareiškėjas itin akcentavo tai, kad 5 pažeidimo padarymą paneigė Kazachstano vidaus reikalų ministerijos Almatos Vidaus reikalų departamento 2014 m. balandžio 7 d. pažyma, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas vertino įrodymų visetą, be kita ko, vėlesnius Kazachstano institucijų, tiesiogiai vykdančių funkcijas, susijusias su finansinėmis, be kita ko, eksporto, procedūromis, dokumentus. Todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami.
45. Dėl kitų penkių transporto priemonių (5 pažeidimas) pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nėra užbaigęs eksporto procedūrų, t. y. neturi muitinės patvirtinimo apie eksporto procedūrų užbaigimą įformintiems tiekimams. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas nurodytiems tiekimams pritaikė 0 proc. PVM tarifą, tiekimus deklaravo atitinkamo laikotarpio PVM deklaracijose kaip prekių eksportą, tačiau tiekimams įformintos eksporto procedūros nėra užbaigtos, pareiškėjo pateikti pardavimo dokumentai nepagrindžia 0 proc. PVM tarifo taikymo, pareiškėjas nepateikė kitų įrodymų, nurodytų PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje. Nesant eksporto muitinės patvirtinimo dėl prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos teritorijos fakto bei atsižvelgiant į vertinimą dėl muitinės įstaigų atliekamos faktinio prekių išgabenimo kontrolės, pripažintina, jog pareiškėjas neįvykdė pirminės jam tenkančios ir PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos turėti prekių išgabenimą patvirtinančius dokumentus, todėl neįrodė turintis teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą.
46. Visgi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui 2021 m. spalio 11 d. pateikė papildomą įrodymą, t. y. Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 18KP-12-715 „Dėl prekės pripažinimo išgabenta“, kuriame nurodoma, kad apelianto išsiųstas traktorius Cukurova 888 pripažįstamas išgabentu. Šio sprendimo pareiškėjas dėl objektyvių aplinkybių negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl jis vertinamas apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 142 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalį pareiškėjas įvykdė pareigą pateikti įrodymus apie išgabentas prekes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3010-438/2018), todėl šia apimtimi skundžiami sprendimai naikinami, grąžinant mokestinę bylą šia apimtimi Kauno AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą.
47. Dėl 7 pažeidimo pareiškėjas apeliaciniame skunde tenurodė, kad jam neaišku, kokią prasmę teismas suteikė aplinkybei, jog įmonė KAYDO B.V. veikė kaip atskiras juridinis asmuo, taip pat tvirtina neteikęs jokių paslaugų UAB „VYKOM“. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia visapusiško, objektyvaus, išsamaus pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių apie 7 pažeidimą vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, jų nekartoja, o apeliacinis skundas šia apimtimi atmetamas.
48. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, tai jis įgijo teisę į išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).
49. Pareiškėjo skundas iš dalies tenkinamas, todėl jam pripažintina teisė į su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidų dalies, proporcingos patenkintų skundo reikalavimų daliai, atlyginimą. Per pirmą bylinėjimosi etapą pareiškėjas nurodo patyręs 2 523 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 571 Eur apeliacinės instancijos teisme, o per antrą – 270 Eur pirmosios instancijos teisme ir 811 Eur apeliacinės instancijos teisme (žr. pareiškėjo 2021 m. spalio 11 d. prašymą). Paminėtina, kad pirmajame etape pareiškėjas, skųsdamas ginčijamus sprendimus, bandė ginčyti 9 pažeidimus, o antrajame rate – 2, taip pat galutine nutartimi yra panaikinta 1/17 jo vieno pažeidimo. Taigi, pirmajame rate pareiškėjo proporcingai tenkintiems reikalavimams galima atlyginti 16,5 Eur (2523 : 9 : 17) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, ir 3,7 Eur (571 : 9 : 17) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atitinkamai, antrajame rate pareiškėjo proporcingai tenkintiems reikalavimams galima atlyginti 7,9 Eur (270 : 2 : 17) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, ir 23,9 Eur (811 : 2 :17) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Iš viso 52 Eur. Kadangi šis pažeidimas buvo vertinamas trijuose ginčijamuose sprendimuose (Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimuose), be to, buvo pareikštas reikalavimas grąžinti mokestinę bylą šia apimtimi Kauno AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, todėl galutinė proporcinga priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma yra 208 Eur (52 Eur x 4). Vertinant šias išlaidas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8 punkto kontekste matyti, kad šių dokumentais pagrįstų išlaidų už teisines paslaugas, be kita ko, už procesinių dokumentų surašymą, atlyginimas gali būti priteisiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilijos transportas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilijos transportas“ skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 69-75 „Dėl UAB „Vilijos transportas“ (į. k. 165808849) 2018-03-23 skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. S-21 (7-155/2018) tomis dalimis, kuriomis pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta sumokėti pridėtinės vertės mokestį, šio mokesčio delspinigius bei skirta bauda už tiekimus pagal 2013 m. rugsėjo 27 d. eksporto deklaraciją Nr. 13LTVR5000EK0E59B9, ir grąžinti šią bylos dalį Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kad būtų atliktas pakartotinis pareiškėjo mokestinis patikrinimas.
Priteisti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilijos transportas“ naudai solidariai iš atsakovų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos 208 Eur (du šimtus aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Nutartis neskundžiama.