Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Narbuntas ir sūnus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Narbuntas ir sūnus“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pagal pareiškėjo apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 7 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.1)-FR0682-441 (toliau – ir Sprendimas) ir jį patvirtinusių Inspekcijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 69-113 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo. Skundžiamu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvo papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti PVM bei su juo susijusias sumas už 2009–2010 metais vykdytus tiekimus, konkrečiai: (1) per Estiją vykdytus tiekimus į Rusiją pagal 2009 m. liepos 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. NRB 0900003 ir 2009 m. spalio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. NRB 0900006 bei, atitinkamai, elektronines eksporto deklaracijas Nr. 09LTKA1000EK000AD8 ir Nr. 09LTKA1000EK003FC8 (toliau – Tiekimai per Estiją); (2) per Lenkiją vykdytą tiekimą į Ukrainą pagal 2010 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. NRB 1000001 bei elektroninę eksporto deklaraciją Nr. 10LTKA1000EK001D17 (toliau – Tiekimas per Lenkiją).Pareiškėjas, remdamasis PVM įstatymo 41 straipsniu (toliau tekste remiamasi 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) šiuos tiekimus apmokestino taikydamas 0 proc. PVM tarifą. Vietos mokesčių administratorius tikrinamu Sprendimu atsisakė pripažinti pareiškėjo teisę į ginčo tiekimų apmokestinimą taikant minėtą tarifą.Analizuojant 2015 m. balandžio 30 d. patikrinimo akto FR0680-281 ir jį patvirtinusio Sprendimo turinį matyti, jog viešojo administravimo subjektas tokį savo vertinimą iš esmės grindė vienintele aplinkybe, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų (neįrodė), kad prekės buvo fiziškai išvežtos (eksportuotos) už Europos Sąjungos teritorijos ribų. Centrinis mokesčių administratorius (atsakovas) taip pat išimtinai vertino, jog pareiškėjas neįrodė realaus prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos teritorijos fakto, kad galėtų remtis PVM įstatymo 41 straipsnyje numatyta apmokestinimo išimtimi (taikyti 0 proc. PVM tarifą).Šiuo klausimu PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalis (toliau tekste remiamasi 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) įtvirtino, kad „PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Bendrijų teritorijos <...>“. To paties straipsnio 4 dalis (2009 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XI-317 redakcija), kuria taip pat rėmėsi mokesčių administratorius, įtvirtina, kad, „nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius <...> turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui <...> 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas <...> apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas“.Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl 0 proc. PVM tarifą prekių tiekimui pagal PVM įstatymo 41 straipsnį pritaikiusio apmokestinamojo asmens (pareiškėjo) pareigos įrodyti aptariamą faktinį prekių išgabenimą.

V.

Prieš pasisakant dėl cituotų PVM įstatymo 56 straipsnio nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje primintina, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinu PVM įstatymu į nacionalinę teisę, be kita ko, yra perkeliama 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2009/69/ES (toliau – ir PVM direktyva; PVM įstatymo 2 priedo 7 d. (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija), todėl nacionalinės teisės normos aiškintinos bei taikytinos kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01–C-403/01, 113 p.). Aktuali ir susijusi Teisingumo Teismo praktika aiškinant atitinkamas Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas.Ginčo mokestinių santykių kvalifikavimo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek vietos mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos sprendimuose nurodė PVM įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad, „jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Bendrijų teritorijos“. Tačiau tiek mokestinio patikrinimo, sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo bei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nebuvo ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog prekių išgabenimą (vežimą) iš Lietuvos vykdė (organizavo) pirkėjas (jo vardu (užsakymu, sąskaita) veikę asmenys). Todėl aktuali tampa to paties straipsnio 2 dalis, numatanti, kad, „jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Bendrijų teritorijos <...>“.Šia nuostata iš esmės pažodžiui į nacionalinę teisę yra perkeliamas PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punktas, kurį aiškindamas Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad iš šio punkto ir, be kita ko, iš vartojamo žodžio „išsiųstų“ matyti, kad prekė eksportuojama ir tiekimas eksportui neapmokestinamas, tik kai pirkėjui perduodama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos už Sąjungos ribų ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai neliko Sąjungos teritorijoje. Kai tenkinamos Direktyvos 2006/112 146 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos eksporto neapmokestinimo sąlygos, t. y., be kita ko, kad atitinkamos prekės būtų išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, toks tiekimas neturi būti apmokestinamas PVM (žr. Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje BDV Hungary trading, C-563/12, 24 ir 40 p.). Svarbu paminėti ir tai, kad PVM direktyvos 146 straipsnis susijęs su eksporto sandorių už Europos Sąjungos ribų neapmokestinimu PVM. Tarptautinės prekybos atveju tokiu neapmokestinimu siekiama laikytis principo, pagal kurį atitinkamos prekės ir paslaugos apmokestinamos jų paskirties vietoje. Bet koks eksportas ar jam prilyginamas sandoris turi būti neapmokestinamas PVM, kad būtų užtikrinta, jog nagrinėjamas sandoris bus apmokestinamas tik atitinkamų prekių vartojimo vietoje (žr. Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo byloje „L.Č.“ IK, C-288/16, 18 punktą ir jame nurodytą praktiką). Taigi tiekėjas turi nustatyti, kad atitinkamos prekės buvo išsiųstos ar išgabentos už Sąjungos ribų ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai neliko Sąjungos teritorijoje. Tačiau PVM direktyvoje nėra nurodyta, kokių veiksmų tiekėjas (apmokestinamasis asmuo) privalo imtis bei kokius dokumentus turėti, siekdamas įrodyti, jog prekės iš tiesų buvo eksportuotos.Šiuo aspektu primintina, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra akcentavęs, jog, nesant atitinkamų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, pareigos, tenkančios apmokestinamajam asmeniui įrodymų srityje, turi būti nustatomos remiantis aiškiai šiuo atžvilgiu nacionalinėje teisėje ir įprastoje praktikoje, nustatytoje panašiems sandoriams, numatytomis sąlygomis. Pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad apmokestinamieji asmenys žinotų savo mokestinius įsipareigojimus prieš sudarydami sandorį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Mecsek-Gabona, C-273/11. 36, 38 ir 39 p.; 2014 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Traum, C-492/13, 30–34 p.). Taikant šį principą reikalaujama, viena vertus, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, o kita vertus, kad teisės subjektai numatytų jų taikymą (Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Plantanol, C-201/08, 46 p.).Tai reiškia, kad Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos mokesčių įstatymuose (juos įgyvendinančiuose norminiuose teisės aktuose) nesant aiškiai nurodytų (įvardintų) įrodymų (dokumentų), kuriuos turi turėti apmokestinamieji asmenys (PVM mokėtojai), siekiantys įrodyti prekių išvežimą iš Europos Sąjungos teritorijos, ši aplinkybė (faktinis išvežimas) įrodinėtina konkrečių tiekimo sandorių įprastoje praktikoje apmokestinamojo asmens (paprastai) turimais prekių išgabenimą patvirtinančiais dokumentais (šiuo klausimu pagal analogiją taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017). Vertinant priešingai apmokestinamojo asmens padėtis tampa nesaugi dėl galimybės neapmokestinti prekių eksporto arba būtinybės įskaičiuoti PVM į pardavimo kainą (Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 49 ir 51 p.).Nėra ginčo dėl to, kad aptariamos prekės į trečiąsias šalis buvo gabenamos įforminus negrąžinamojo eksporto muitinės procedūrą, kurios vykdytoju buvo pareiškėjas. Kadangi mokestinis ginčas išimtinai yra kilęs dėl šių prekių faktinio išgabenimo, t. y. realaus prekių eksporto, aptariamu atveju aktualiomis, be kita ko, tampa su muitinės veikla susijusius teisinius santykius reglamentuojantys Europos Sąjungos teisės aktai – 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą, su paskutiniais pakeitimais, padarytais Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006 (toliau – ir Muitinės kodeksas), bei 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 414/2009 (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas). Muitinės kodekso 161 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad, išskyrus tam tikrus atvejus, kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, tik įforminus eksporto procedūrą leidžiama Bendrijos prekes išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos. Šiuo tikslu atitinkamai muitinės įstaigai pateikiama nustatytos formos ir turinio eksporto deklaracija (Muitinės kodekso 161 str. 5 d.). Skirtingai nei tiekimo Bendrijos viduje atveju, išorinės Europos Sąjungos sienos yra kontroliuojamos, eksporto muitinės procedūros atliekamos prekėms esant muitinės priežiūroje, o fizinio prekių išvežimo iš Bendrijos muitų teritorijos priežiūrą vykdo išvežimo muitinės įstaiga (Įgyvendinimo reglamento 793a str. 1 d., 796d str. 1 d.). Pagal bendrą taisyklę, remdamasi pastarosios (išvežimo) muitinės įstaigos pateikta informacija arba pagal savo vertinimą, būtent eksporto muitinės įstaiga patvirtina prekių išvežimo iš Bendrijos muitų teritorijos faktą (ginčui aktualaus Įgyvendinimo reglamento 796e str.).Atitinkamai spręstina, kad taikant PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatas tinkamu pirminiu ir pagrindiniu įrodymu, jog prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos ir yra kompetentingos eksporto muitinės patvirtinimas apie prekių išvežimo faktą. Šiuo aspektu, kiek tai susiję su Tiekimais per Estiją, Kauno teritorinė muitinė 2015 m. rugpjūčio 13 d. priėmė sprendimus Nr. 1KP-376 ir 1KP-377 dėl prekių pripažinimo išgabentomis iš Bendrijos muitų teritorijos, kuriais, be kita ko, remiantis Estijos kompetentingų institucijų pateikta informacija bei vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 796e straipsnio 1 dalies b punktu, buvo pripažinta, kad šių tiekimų prekės buvo išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos bei nutarta užbaigti šių prekių negrąžinamojo eksporto muitinės procedūras.Esant eksporto muitinės patvirtinimui dėl minėtų prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos teritorijos fakto bei atsižvelgiant į minėtą vertinimą dėl muitinės įstaigų atliekamos faktinio prekių išgabenimo kontrolės, nagrinėjamu atveju pripažintina, kad apeliantas įvykdė pirminę jam tenkančią ir PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą turėti prekių išgabenimą patvirtinančius dokumentus, kiek tai susiję su Tiekimais per Estiją.Šio vertinimo, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, savaime negali paneigti vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų argumentai dėl su aptariamu tiekimu susijusių CMR važtaraščių trūkumų (prekes priėmusio asmens (gavėjo) žymų nebuvimas, t. y., kad 24 laukelyje – krovinys gautas – nėra prekes priėmusio asmens parašo, spaudo). Be to, prekių išgabenimo faktas, dėl kurio (ne)pripažinimo išimtinai yra kilęs šis mokestinis ginčas, yra objektyvi aplinkybė, kurios egzistavimas tiesiogiai nepriklauso nuo to, kad mokesčių mokėtojas nesudarė su įgijėju sutarčių, galimai nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nesurūpino savo veiklos partnerio ir jį atstovaujančių asmenų identifikavimu. Galiausiai reikalavimas tiekėjui visada turėti bei pateikti importo valstybės (ginčo atveju – Rusijos, Ukrainos) kompetentingų institucijų patvirtinimus apie prekių importą nėra numatytas teisės aktuose; tokių dokumentų turėjimas akivaizdžiai nėra įprastas PVM įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais.Mokesčių administratorius, norėdamas paneigti kompetentingos muitinės įstaigos sprendimą dėl tinkamo negrįžtamojo eksporto procedūros užbaigimo), privalėjo, be kita ko, vadovaudamasis PVM įstatymo 56 straipsnio 5 dalimi (2009 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XI-317 redakcija), surinkti įrodymus, leidžiančius neabejotinai paneigti eksporto deklaracijų (muitinės įstaigų sprendimų) pagrįstumą (teisingumą).Tokios pozicijos ne tik, kad nepaneigia, bet ir ją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1547/2014, kurią selektyviai ir akivaizdžiai klaidingai rėmėsi centrinis mokesčių administratorius bei pirmosios instancijos teismas. Iš tiesų, kaip matyti iš šios nutarties turinio, eksporto deklaracijos teisingumas buvo paneigtas mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus bei kitų (teisėsaugos) institucijų surinktais priešpriešiniais ir tinkamais ir pakankamais įrodymais. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių įrodymų mokesčių administratorius net nerinko, iš esmės ir išimtinai apsiribojo klaidingu vertinimu, kad pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo naštos.Apibendrinus išdėstytą konstatuotina, kad, kiek tai susiję su Tiekimais per Estiją, pareiškėjas įvykdė PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje jam tenkančią dokumentų (įrodymų) dėl prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos teritorijos pateikimo pareigą. Kadangi mokesčių administratorius nesurinko jokių įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo pateiktų eksporto faktą patvirtinančių dokumentų pagrįstumą, spręstina, jog nebuvo įvykdytą Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga pagrįsti papildomai apskaičiuotą PVM ir su juo susijusias sumas (baudą ir delspinigius). Atitinkamai ginčijamas vietos mokesčių administratoriaus Sprendimas ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai dalyje dėl prekių Tiekimų per Estiją apmokestinimo PVM yra naikintini.

VI.

Kita vertus, teisėjų kolegija, nekartodama tų pačių argumentų, sutinka su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad Tiekimo per Lenkiją atvejų pareiškėjas neįrodė (nepateikė įrodymų, kurių pagrįstai gali būti iš jo reikalaujama), jog ginčo prekės buvo išvežtos už Europos Sąjungos teritorijos ribų.Iš tiesų dėl šio tiekimo pareiškėjas, kaip eksportuotojas Muitinės kodekso ir Įgyvendinimo reglamento prasme, nepateikė eksporto muitinės patvirtinimo apie prekių išgabenimo iš Bendrijos muitų teritorijos faktą. Sutiktina, kad tokio dokumento nepateikimas, ypač atsižvelgiant į šios Nutarties 22 punkte nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, savaime nepaneigia teisės į eksporto neapmokestinimą (apmokestinimą taikant 0 proc. PVM tarifą), jei yra kitų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtina prekių išgabenimo faktą. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių (tinkamų) Įgyvendinimo reglamento 796da straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų; CMR važtaraščio trūkumai neleidžia patvirtinti prekių išgabenimo fakto); antriniai (netiesioginiai) pareiškėjo teikti įrodymai, be kita ko ,juos vertinant pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje numatytas proceso taisykles, taip pat nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti faktinį prekių išvežimą, ypač atsižvelgiant į kompetentingos išvežimo valstybės narės (Lenkijos) muitinės įstaigos pateiktą informaciją, jog ginčo prekių eksporto deklaracija šiai įstaigai iš viso nebuvo pateikta, kai pareiškėjo nurodoma transporto priemonė, kurioje jo teigimu buvo gabenamos aptariamos prekės, vyko eksporto kryptimi.Todėl pripažintina, kad vietos mokesčių administratorius Tiekimo per Lenkiją atveju pareiškėjui mokėtiną PVM apskaičiavo pagrįstai; šio mokesčio baudą, ypač atsižvelgiant į pareiškėjui, kaip eksportuotojui, tenkančią atsakomybę už tinkamą muitinės procedūros įvykdymą, yra tinkama; nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo atleisti pareiškėjo nuo su šiuo tiekimu susijusios baudos ir (ar) delspinigių, be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog nėra tenkinamas Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas („nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas“).Atitinkamai vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai dalyje dėl Tiekimo per Lenkiją paliekami nepakeisti, apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.

VII.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 6 d.).Pareiškėjo skundas iš dalies yra tenkinamas, todėl jam pripažintina teisė į su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidų dalies, proporcingos patenkintų skundo reikalavimų daliai, atlyginimą. Byloje yra dokumentai dėl žyminio mokesčio sumokėjimo – 28 Eur paduodant skundą pirmosios instancijos teismui ir 14 Eur paduodant apeliacinį skundą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė jam suteiktų teisinių paslaugų išlaidas patvirtinantį pinigų priėmimo kvitą (Serija LAT Nr. 732807) 2000 Eur sumai bei šias išlaidas detalizuojančią Ataskaitą už suteiktas teisines paslaugas. Vertinant šią ataskaitą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkto kontekste matyti, kad priteistinas atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme iš esmės sudarė skundo centriniam mokesčių administratoriui, kaip ikiteisminei institucijai, rengimas (319 Eur) bei skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui rengimas (434,00 Eur). Kitos ataskaitoje nurodytos išlaidos yra susijusios su pareiškėjo, kaip ginčo prekių eksportuotojo, pareigų vykdymu, o abstrakčiai nurodytos „dokumentų analizės“ išlaidos nėra detalizuotos, todėl visos šios išlaidos nevertintinos sprendžiant klausimą dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio.Atitinkamai, atsižvelgiant į tenkintus pareiškėjo reikalavimus bei remiantis inter alia Rekomendacijų 2 punkte numatytais kriterijais ir 8 punkte numatytais maksimaliais dydžiais, nagrinėjamu atveju pareiškėjo naudai priteistina 510 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Narbuntas ir sūnus“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti ir šio teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Narbuntas ir sūnus“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. (04.7.1)-FR0682-441 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 69-113 dalis, kuriomis pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta sumokėti pridėtinės vertės mokestį, šio mokesčio delspinigius bei skirta bauda už tiekimus pagal 2009 m. liepos 20 d. eksporto deklaraciją Nr. 09LTKA1000EK000AD8 ir 2009 m. spalio 7 d. eksporto deklaraciją Nr. 09LTKA1000EK003FC8.

Priteisti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Narbuntas ir sūnus“ naudai iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 510 Eur (penki šimtai dešimt Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.