Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Atsakovės atstovas advokatas A. K. teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai. Gautas atsakovo atstovo advokato prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kuriame atsakovės atstovas nurodo, jog savo darbotvarkėje pasižymėdamas posėdžio datą apsiriko, paaiškino, jog atsakovę ir atsakovą sieja tęstiniai atstovavimo santykiai, advokatas yra vienintelis atsakovės atstovas, pažymėjo, jog teismų praktikoje aplinkybė, jog klientą ir atstovaujamąjį sieja ilgalaikiai atstovavimo santykiai laikytina pakankama atidėti bylos nagrinėjimą. Atsakovės atstovo vertinimu posėdis turėtų būti atidėtas dėl techninės kliūties – atsakovo atstovo suklydimo pasižymint posėdžio datą.

Atsakovės atstovo prašymas atidėti teismo posėdį netenkintinas, civilinė byla nagrinėtina atsakovės atsakovui advokatui A. K. nedalyvaujant, kadangi apie teismo posėdį šalims buvo pranešta tinkamai, atsakovės atstovas advokatas prašymą atidėti bylos nagrinėjimą pateikė teismo posėdžio dieną, nors apie kitos bylos nagrinėjimą teismo posėdyje, kuriame turi dalyvauti, datą ir laiką žinojo ilgą laiką, šalys byloje pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus dėl ginčo dalyko, atsakovės atstovo advokato suklydimas, įvertinus byloje surinktus duomenis, aplinkybę, jog į teismo posėdį atvyko atsakovės vadovas, nelaikytinas svarbia priežastimi, sudarančią pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą (Civilinio proceso kodekso 246 straipsnis).

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais nustatyta, jog ieškovę ir atsakovę siejo įvairaus pobūdžio teisiniai santykiai, t.y. ieškovė ir atsakovė 2013-06-03 buvo sudariusios bendradarbiavimo sutartį, kurios pagrindu UAB ,,MB Partners Center“ kaip tarpininkė įsipareigojo surasti užsakovą ieškovės darbams, valdyti projektus, atlikti reikalingų specialistų paiešką bei tarpininkauti sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, o ieškovė įsipareigojo bendradarbiauti su atsakove ir sumokėti atsakovei sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šalys taip pat bendru sutarimu, nesudarydamos rašytinio susitarimo, vykdė bendrą veiklą – šalių susitarimu, verslo vykdymui įgytas turtas priklausė šalims lygiomis dalimis, atitinkamai turto įsigijimo išlaidas šalys dengė lygiomis dalimis. Šios aplinkybės atsakovė neginčijo, ją pripažino, todėl ji laikytina nustatyta (Civilinio proceso kodekso 187 straipsnis). Be to tarp ieškovės ir atsakovės 2013-10-30 sudaryta subnuomos sutartis, kurios pagrindu ieškovė subnuomojo atsakovei 299 kv. m. ploto patalpas, adresu (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškiniu prašo iš atsakovės priteisti 7039,05 Eur už negrąžintą įrangą, 10491,94 Eur kompensaciją už ieškovei UAB ,,SIDC LT“ priklausančios bendrai įsigytos įrangos dalį, kurios atsakovė negrąžina, ir 11301,12 Eur nesumokėtą subnuomos mokestį bei 112,58 Eur delspinigių.

Atsakovė su ieškiniu nesutinka, nurodo, jog įsiskolinimo nėra, ieškovei priklausančios įrangos dalį atsakovė yra teisėtai sulaikiusi, o taip pat teisėtai naudojasi teise sustabdyti prievolių atlyginti už prarastą įrangą bei sumokėti subnuomos mokestį vykdymą, kadangi ieškovė atsakovei yra skolinga ir įsiskolinimo nedengia.

Taigi byloje kilo ginčas dėl skolininko pareigos atsiskaityti pagal prievoles bei prievolės vykdymo sustabdymo ir daikto sulaikymo teisių įgyvendinimo.

Civilinio kodekso 1.138 straipsnis įtvirtina, jog civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, Civilinio kodekso ir kitais įstatymų numatytais būdais. Be kitų civilinių teisių gynimo būdų, civilinės teisės normos suteikia galimybę asmeniui tam tikrais atvejais panaudoti veiksmus savo teisei priverstinai įgyvendinti – savigyną. Civilinio kodekso 1.139 straipsnyje nustatyta, kad ginant savo civilines teises savigyną leidžiama naudoti tik Civiliniame kodekse nustatytais atvejais, be to, savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų; naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. Vienas iš savigynos būdų – prievolės vykdymo sustabdymas. Šios savigynos priemonės taikymo sąlygos gali būti skirtingos, jos nustatytos Civilinio kodekso 6.46, 6.58, 6.207, 6.208 6.220 ir kituose straipsniuose.

Civilinio kodekso 6.46 straipsnio 2 dalis numato skolininkui teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. Civilinio kodekso 6.58 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta – jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti, apie tai pranešti kitai šaliai ir pareikalauti atlyginti nuostolius; o Civilinio kodekso 6.207 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti, o kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių (Civilinio kodekso 6.207 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, skolininkas neturi teisės sustabdyti prievolės vykdymo, kai kreditorius savo pareigos negali įvykdyti dėl paties skolininko kaltės, taip pat kai kreditorius savo pareigos negali įvykdyti dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (Civilinio kodekso 6.46 straipsnio 3 dalis), ar kai kreditorius pateikė adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą ir tai nepagrįstai neužvilkins prievolės įvykdymo (Civilinio kodekso 6.58 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog teise sustabdyti sutarties/ prievolės vykdymą šalys privalo naudotis protingai ir sąžiningai (Civilinio kodekso 6. 58 straipsnio 7 dalis, 6.207 straipsnio 3 dalis).

Apibendrinus nurodytas teisės aktų nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje išaiškinta, jog tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės prievolės, kitos šalies prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2009; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2014; 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517-219/2015 ir kt.). Taigi tam, kad atsirastų sulaikymo teisė turi būti nustatyta sulaikymą lemiančių aplinkybių visuma, be kita ko, kad kreditorius yra informuotas apie jam mokėtinų lėšų sulaikymą iki tam tikros sąlygos atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2014).

Atsakovė nurodo, jog teisėtai pasinaudojo sulaikymo – prievolės vykdymo sustabdymo teise, nurodo, jog abi šalių pareigos yra piniginės, kilusios iš bendrai šalių vykdyto verslo santykio, todėl akivaizdu, jog jos priešpriešinės.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog šalis siejo bendradarbiavimo (tarpininkavimo) santykiai pagal 2013-06-03 sutartį, subnuomos teisiniai santykiai pagal 2013-10-30 subnuomos sutartį, bei, pagal šalių susitarimą, šalys bendrai vykdė tam tikrą veiklą, t.y. bendradarbiavo, jas siejo faktiniai partnerystės teisiniai santykiai. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog pagal UAB ,,MB Partners Center“ ieškinį Klaipėdos miesto apylinkės teisme pradėta civilinė byla Nr. e2-2717-328/2016, kurioje ieškovė reikalavimą atsakovei kildino iš bendradarbiavimo sutarties, tarp šalių sudarytos 2013-06-03, bei prašė priteisti patalpų pagerinimo išlaidas, kurias patyrė vykdydama žodinį susitarimą su atsakove. Teismo 2016-01-27 preliminariu sprendimu ieškovės ieškinys tenkintas, po atsakovės prieštaravimų išnagrinėjus civilinę bylą 2016-05-03 galutiniu sprendimu preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas. Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-03 nutartimi pirmosios instancijos teismo spendimas pakeistas, sumažinant UAB ,,MB Partners Center“ priteistas bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje sprendimas paliktas nepakeistas. Tokiu būdu tarp šalių kilęs ginčas dėl UAB ,,SIDC LT“ prievolės atsiskaityti su atsakove už suteiktas paslaugas pagal bendradarbiavimo sutartį išspręstas. Ieškovė prašo priteisti piniginę sumą už šalių partneriui negrąžintos įrangos dalį, taip pat pagal subnuomos sutartį nesumokėtą subnuomos mokestį. Abiejų piniginių prievolių vykdymą atsakovė yra sustabdžiusi. Tačiau įvertinus tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, kasacinio teismo praktiką, teismas sprendžia, jog nėra tenkinamos visos prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas priteisti pinigines lėšas už negrąžintą įrangą yra kildinamas iš bendros šalių veiklos, tačiau šiuo atveju tiek ieškovė, tiek atsakovė, kaip bendrą veiklą vykdę subjektai atsakingi trečiajam asmeniui už joms perduotą, tačiau negrąžintą įrangos dalį, taigi šiuo atveju šalių prievolės viena kitai nėra priešpriešinės. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės nesumokėtą subnuomos mokestį, atsakovė nurodo, jog ir šios prievolės vykdymą yra sustabdžiusi, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė iš subnuomos teisinių santykių kylančios pareigos perduoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis nėra įvykdžiusi, ar yra įvykdžiusi netinkamai, atsakovė pretenzijų dėl perduoto daikto (patalpų) kokybės neteikė, įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, byloje nepateikė. Pažymėtina, jog nuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos numato, jog nuomotojo pareiga – perduoti daiktą nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis, o nuomininko – laiku ir tinkamai mokėti nuomos (šiuo atveju, subnuomos) mokestį (Civilinio kodekso 6.477 straipsnio 1 dalis, 6.483 straipsnio 1 dalis, 6.487 straipsnio 1 dalis, 6.490 straipsnis). Tokiu būdu vien aplinkybė, jog ieškovė atsakovei yra skolinga kitų sutartinių santykių pagrindu (bendradarbiavimo sutarties etc.), o šalys viena kitai turi skolinių įsipareigojimų, t.y. skolininkas kartu yra ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas, šalių prievolės vienarūšės (abi piniginės), nesudaro pagrindo konstatuoti prievoles esant priešpriešinėmis vieningame dvišaliame teisiniame santykyje (vieningoje dvišalėje prievolėje, kurioje skolininkas ir kreditorius turi priešpriešinių reikalavimų), todėl nesudaro pagrindo atsakovei sustabdyti prievolės vykdymą, ypač įvertinus tai, kad kita teisinių santykių šalis savo prievolę atsakovei vykdė (perdavė daiktą, įvykdė bendrą prievolę trečiajam asmeniui etc.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, remiantis teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika, konstatuotina, jog atsakovės UAB ,,MB Partners Center“ argumentas, jog pastaroji savigyną – prievolės vykdymo sustabdymą naudoja teisėtai, yra nepagrįstas, o atsakovė šią teisę įgyvendina nesant visų būtinų teisėtų šios teisės panaudojimo sąlygų.

Dėl prievolės atlyginti prarastos įrangos vertę.

2015-12-07 ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIDC15-0485 7039,05 Eur sumai, nurodė, jog suma – kompensacija už įrangą pagal pateiktą sąrašą, kartu su sąskaita yra pateikiamas įrangos sąrašas. Teismo posėdyje ieškovės atstovai paaiškino, jog tai aukštalipių įranga, naudota atsakovės organizuojamuose mokymuose (šalmai, virvės, karabinai ir kt.). Byloje pateikti šalių susirašinėjimai (D. M. 2015-09-15 el. laiškas ieškovei ir atsakovei, 2015-09-16 el. laiškas ieškovės vadovui, 2015-10-01 atsakovės vadovo el. laiškas ieškovei, 2015-11-12 atsakovės vadovo laiškas ieškovei, 2015-12-18 atsakovės vadovo el. laiškas ieškovei) patvirtina, jog šalių bendrai veiklai vykdyti perduotos Nyderlandų bendrovės aukštalipių įrangos dalis yra dingusi, šalys suderino dingusios įrangos likučius, atsakovės atstovas viename iš el. laiškų nurodė, jog negrąžintos įrangos vertė sudaro 5309,45 Eur. Atsakovė aplinkybės, jog dalis įrangos prarasta, neginčija, pripažįsta turinti įsipareigojimą ieškovei atlyginti 2815,62 Eur, likusios įsiskolinimo sumos nepripažįsta. Byloje pateikta Nyderlandų bendrovės Height specialist BV 2015-12-10 sąskaita – faktūra Nr. 201503856 patvirtina, jog Nyderlandų bendrovei negrąžintos įrangos vertė sudaro 7039,05 Eur. Ieškovė Nyderlandų bendrovei Height specialists B.V. 2016-03-21 mokėjimo pavedimu pervedė 7030,57 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje, be kitos informacijos, yra nurodoma, jog apmokama 2015-12-10 sąskaita – faktūra.

Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės reikalavimą, nurodo, jog jos ir Nyderlandų bendrovės nesieja jokie sutartiniai santykiai, įrangą gavo ieškovė, todėl turėjo įvykdyti bendrovei savo prievolę atlyginti prarastos įrangos vertę, taip pat nurodo, jog įrangai turėjo būti taikoma 20 proc. nuolaida. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas atmeta šiuos atsakovės argumentus, kaip nepagrįstus. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ieškovė UAB ,,SIDC LT“ ir atsakovė UAB ,,MB Partners Center“ laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. ne tik bendradarbiavo, bet taip pat kartu vykdė bendrą veiklą, tačiau rašytinis susitarimas dėl bendro verslo sudarytas nebuvo. Šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu pripažino tiek ieškovė, tiek atsakovė. Taigi tarp šalių buvo susiklostę faktiniai bendradarbiavimo teisiniai santykiai, turintys jungtinės veiklos (partnerystės) požymių. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (Civilinio kodekso 6.969 straipsnio 1 dalis). Įstatymas įtvirtina prezumpciją, jog partnerių įnašai yra lygus (Civilinio kodekso 6.970 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 6.974 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės veiklos sutartis. Jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui. Byloje esančiais duomenimis, kurių neginčijo šalys, nustatyta, jog veikdamos bendrai šalys susitarė iš bendros veiklos gautą pelną ir patirtas išlaidas dalintis per pusę, t.y. lygiomis dalimis. Nors ieškovė neigia bendradarbiavimo laikotarpiu turėjusi sutartinius santykius su Nyderlandų bendrove, atsiliepime teismui paaiškino, jog bendrai veiklai vykdyti sandoriai buvo sudaromi per ieškovę, ieškovė bendravo su kontrahentais, užsakinėjo paslaugas. Be to byloje pateikta Nyderlandų bendrovės pažyma patvirtina, jog įrangą mokymams organizuoti bendrovė Height specialist B.V. perdavė ieškovei ir atsakovei, bendrovės planavo įkurti bendrą mokymo centrą, o nuo 2015 m. mokymo centro patalpos ir jose esanti įranga perduota atsakovei. Atsižvelgiant į nurodytas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovė sudarydama sandorius su Nyderlandų bendrove veikė abiejų partnerių vardu (Civilinio kodekso 6.972 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu pagal bendras prievoles partneriai atsako solidariai (Civilinio kodekso 6.975 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Jeigu jungtinės veiklos sutartis buvo nutraukta vienam iš partnerių atsisakius toliau būti sutarties dalyviu ar vieno iš jų reikalavimu, asmuo, kuris nebėra jungtinės veiklos sutarties dalyvis, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, atsiradusias jam esant jungtinės veiklos sutarties dalyviu, taip, kaip jis atsakytų būdamas partneriu (Civilinio kodekso 6.981 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, jog šalims vykdant bendrą veiklą joms buvo perduota bendrovės Height specialist B.V. įranga, grąžinant įrangą, nustatyta, jog dalis įrangos prarasta, negrąžintos įrangos vertė sudaro 7039,05 Eur, ieškovė šią sumą Nyderlandų bendrovei pervedė, t.y. atlygino negrąžintos įrangos vertę, bendradarbiaudamos šalys susitarė, jog iš bendros veiklos gautas pajamas ir išlaidas dalins lygiomis dalimis, įranga naudota bendrai veiklai vykdyti, todėl nepriklausomai nuo to, kas šios įrangos neišsaugojo, prievolė atlyginti įrangos vertę tenka tiek ieškovei, tiek atsakovei lygiomis dalimis. Be to byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog prarastos įrangos vertė 7039,05 Eur, tiek Nyderlandų bendrovės sąskaitos priede nurodomi įrangos įkainiai, tiek ieškovės išrašytos PVM sąskaitos – faktūros Nr. SIDC15-0485 priede pateikti prarastos įrangos įkainiai vienodi, todėl atsakovė nepagrįstai už įrangą mokėtiną sumą mažina 20 proc., byloje atsakovės pateikti el. laiškai nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Be to, atsakovė, teigdama, jog įrangai turi būti taikoma 20 proc. nuolaida, nepateikia jokių duomenų, jog sąskaitose nurodytos sumos apskaičiuotos jau pritaikius minėtą nuolaidą (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į nurodytą, įvertinus aplinkybes, jog bendros veiklos metu šalys neišsaugojo joms perduotos įrangos, ieškovė atlygino Nyderlandų bendrovei negrąžintos įrangos vertę, tačiau ieškovei, kaip partnerei taip pat tenka atsakomybė už bendros veiklos laikotarpiu kilusią prievolę, ieškovė ir atsakovė įsipareigojo bendros veiklos kaštus dengti lygiomis dalimis, atsakovė savo prievolę 2815,62 Eur sumai pripažįsta, tačiau nepagrįstai atlygintiną sumą mažina, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 7039,05 Eur sumą tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteistina 3519,53 Eur už negrąžinta įrangą pagal 2015-12-07 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIDC15-0485.

Dėl prievolių, kylančių iš subnuomos sutarties .

2015-12-12 ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIDC15-0482 5381,48 Eur sumai už patalpų subnuomą bei komunalines paslaugas laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-10-31. Atsakovė UAB ,,MB Partners Center“ šią sumą įskaitė į ieškovės atsakovei mokėtinas sumas, t.y. atliko įskaitymą. Ieškovė atsakovės atlikto įskaitymo neginčija.

2015-12-07 ieškovė išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIDC15-0486 atsakovei 538,15 Eur sumai už patalpų subnuomą ir komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2015-11-30, 2015-12-31 ieškovė išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIDC15-0520 atsakovei 538,15 Eur sumai už tapačias (subnuomos ir komunalines) paslaugas laikotarpiu nuo 2015-12-01 iki 2015-12-31, 2016-01-29 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIDC16-0018 7534,07 Eur sumai, kurioje atsakovės mokėtiną sumą ieškovei sudaro subnuomos mokestis už laikotarpį nuo 2013-11-01- iki 2013-12-31 ir nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31 bei komunalines paslaugas. 2016-02-01 ieškovė išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIDC16-0020 atsakovei 538,15 Eur sumai už patalpų subnuomą ir komunalines paslaugas laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-01-31. 2016-03-31 ieškovė išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIDC16-0094 atsakovei 538,15 Eur sumai už patalpų subnuomą ir komunalines paslaugas, 2016-04-30 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIDC16-0155 ir 2016-05-31 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIDC16-0197 tai pačiai sumai už patalpų subnuomą ir komunalines paslaugas už laikotarpius nuo 2016-04-01 iki 2016-04-31 ir nuo 2016-05-01 iki 2016-05-31. Ieškovė, remdamasi subnuomos sutarties specialiosios dalies 6 p., apskaičiavo delspinigius 112,58 Eur sumai.

Atsakovė, atsikirsdama nurodo, jog subnuomos sutarties nepažeidė, teisėtai yra sustabdžiusi prievolės vykdymą laikotarpiu nuo 2015-11-01, nurodo, jog subnuomos mokestis už 2013-2014 metus šalių susitarimu yra įskaitytas į ieškovės atsakovei mokėtiną pelną pagal bendrai vykdytą verslo modelį.

Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (Civilinio kodekso 6.477 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, jog šalys 2013-10-30 sudarė subnuomos sutartį, kuria ieškovė perdavė atsakovei laikinai valdyti ir naudotis 299 kv. m. ploto patalpas, adresu (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė, jog nuomos mokestis (įskaitant pridėtinės vertės mokestį) sudarys 397,97 Eur, atsakovė įsipareigojo ieškovei taip pat mokėti fiksuotą 115,85 Eur (400,00 Lt) mokestį už komunalines paslaugas. Tarp šalių ginčo dėl 5381,48 Eur nuomos mokesčio sumos įskaitymo, nėra, atsakovė nurodė atlikusi šios sumos įskaitymą, ieškovė šios aplinkybės neginčija. Byloje taip pat nėra ginčo, jog atsakovė nuo 2015-11-01 iki 2016-05-31 (t.y. už 7 mėn.) subnuomos mokesčio (3767,05 Eur) nemoka, atsakovė nurodo, jog naudojasi prievolės vykdymo sulaikymo teise.

Tarp šalių yra kilęs ginčas nuo subnuomos mokesčio mokėjimo už laikotarpį nuo 2013-11-01 iki 2014-12-31. Ieškovė nurodo, jog atsakovė šio mokesčio nesumokėjo, atsakovė atsikerta, jog minėta suma buvo įskaityta į ieškovės atsakovei mokėtiną pelno dalį pagal Bendradarbiavimo sutartį. Atsakovė savo poziciją grindžia byloje pateiktomis, kaip nurodo atsakovė, ieškovės sudarytomis buhalterinės apskaitos lentelėmis – 2014 m. projektų suvestine lentele, 2013-2014 buhalterinėmis pažymomis su subnuomos kainos išlaidomis. Šalys taip pat teismui pateikė atskirų projektų išlaidų detalizacijas (lenteles), iš kurių turinio matyti, jog atliekant atskirus projektus pagal bendradarbiavimo sutartį, nustatant atsakovei mokėtino pelno dalį, išlaidos patalpų subnuomai apskaičiuotos nebuvo, duomenų apie tokių išlaidų įtraukimą į projektų kaštus, nurodytose lentelėse nėra. Iš byloje pateiktų 2015-01-05 susitarimų (priedų) ,,Dėl tarpininkavimo darbų perdavimo ir galutinio atsiskaitymo“ turinio matyti, jog jose nurodytos tik bendros tiek ieškovės patirtų išlaidų, tiek atsakovei mokėtino pelno sumos, t. y. atliktų projektų kaštai nėra detalizuojami. Be to iš byloje pateikto 2015-01-05 bendradarbiavimo sutarties Nr.13/002 priedo Nr. 8 turinio matyti, jog šalys susitarė tik dėl atsakovei mokėtino tarpininkavimo mokesčio sumos dydžio, nedetalizuojant, iš ko minėta suma susideda. Susitarimo į šias sumas įtraukti ir atsakovės patirtas subnuomos išlaidas už ginčo laikotarpį, byloje nėra. Atsakovės pateiktos 2014 m. projektų suvestinė bei 2013-2014 m. buhalterinės pažymos su subnuomos išlaidomis, nepatvirtina, jog atsakovės išlaidos subnuomai buvo įtrauktos ir įskaitytos į ieškovės atsakovei mokėtinas sumas. Iš pateiktų dokumentų turinio matyti, jog 2013-2014 m. ieškovė, be kitų, apskaičiavo patalpų nuomai tenkančias išlaidas, apskaičiavo veiklos kaštus, juos dalijo tarp UAB ,,MB Partners Center“ ir UAB ,,SIDC LT“, 2014 m. projektų suvestinėje nurodomos išlaidos mokymo centrui, tačiau abi lentelės yra žymėtos šalių komentarais ir pastabomis, yra tarpinės, šalių galutinai nesuderintos. Ieškovė procesiniuose dokumentuose paaiškino, jog šalys svarstė galimybę šias išlaidas įtraukti į bendrų projektų vykdymą, tačiau to nuspręsta nedaryti. Atsakovė, teigdama priešingai, nurodydama, jog suma buvo įskaityta, privalo šią aplinkybę įrodyti (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Pažymėtina, jog įrodinėjimo tikslas civiliniame proceso – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pastebėtina, kad įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, aplinkybes, byloje pateikti tarpiniai buhalterinės apskaitos dokumentai vienareikšmiškai nepatvirtina aplinkybės, jog ieškovė ir atsakovė susitarė subnuomos išlaidas įtraukti į atsakovei mokėtiną pelno dalį pagal bendradarbiavimo sutartį, į tai, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai (priedai prie bendradarbiavimo sutarties) patvirtina aplinkybę, jog šalys suderino tik iš bendradarbiavimo sutarties kylančias ieškovės prievoles atsakovei, teismas sprendžia, jog labiau tikėtina, kad subnuomos mokestis į minėtas išlaidas nebuvo įtrauktas. Taip pat įvertinus aplinkybę, jog konstatuota, kad atsakovė teisę sulaikyti prievolės įvykdymą naudojasi nepagrįstai, tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovė nuo 2015-11-01 subnuomos mokesčio nemoka, t.y. pažeidė subnuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, pripažintina, jog ieškovės reikalavimas, kylantis iš 2013-10-30 subnuomos teisinių santykių, yra pagrįstas, todėl tenkintinas, ieškovei iš atsakovės priteistina 11301,12 Eur skola už subnuomą už laikotarpį nuo 2013-11-01 iki 2014-12-31 bei nuo 2015-11-01 iki 2016-05-31.

Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės reikalavimą nurodė, jog pagrįstai sulaikė įrangą, kadangi ieškovė nedengia savo įsiskolinimo, sulaikymo teisė yra teisėtai įgyvendinama, todėl ieškovė neįgyja jokios reikalavimo, susijusio su sulaikyta įranga, teisės, ieškovė tinkamai nepagrindžia prašomos kompensacijos dydžio.

Daikto sulaikymo teisė laikoma teisėta savigynos priemone, todėl sulaikant daiktą turi būti taikomas ir Civilinio kodekso 1.139 straipsnis. Siekdamas apginti savo teises asmuo negali imtis tokių teisių gynimo būdų ir priemonių, kurių pagal įstatymą neleidžiama naudoti savigynai. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad daikto sulaikymas neturi pažeisti asmens, prieš kurį naudojama savigyna, teisių labiau, negu šis padarytu teisės pažeidimu pažeidė savigyną naudojančio asmens teises. Pagal Civilinio kodekso 1.139 straipsnį savigyna galima tik CK numatytais atvejais, ėmusis savigynos įstatymo nenumatytais atvejais, taip pat peržengus savigynos leistinas ribas, padaryta žala atlyginama bendraisiais pagrindais. Žala taip pat turi būti atlyginama, jeigu savigyna buvo nesąžininga ar neprotinga (pvz., Civilinio kodekso 6.58 straipsnio 7 dalis) arba teisė galėjo būti įgyvendinta kitais būdais, kreipiantis į teismą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008).