Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. Č. ir V. R. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 10 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. Sp-257 „Dėl rinkimų užstato 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose grąžinimo“ dalį, kuria nuspręsta negrąžinti pareiškėjui rinkimų užstatų, sumokėtų už pareiškėją, trečiuosius suinteresuotus asmenis J. Č. ir V. R.; 2) įpareigoti atsakovą minėtus užstatus grąžinti; bei 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 39 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.Pareiškėjas paaiškino, kad jis, J. Č. ir V. R. nusprendė dalyvauti 2015 m. Alytaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose. Kadangi jų pareigos pagal Įstatymo 91 straipsnio 1 dalį buvo nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, 2015 m. sausio 9 d. pareiškėjas į Komisijos banko sąskaitą pervedė 4 094,07 Eur (bendrai) rinkimų užstatus. 2015 m. kovo 1 d. įvykus rinkimams, jie nebuvo išrinkti į Alytaus miesto savivaldybės tarybą. Komisija skundžiamo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo 7 priede nurodė negrąžinsianti pareiškėjui sumokėtų rinkimų užstatų. Pareiškėjas tokį sprendimą vertino kaip sankcijų taikymą. Pareiškėjas jautė diskriminaciją dėl užimamų pareigų, nes kiti rinkimuose dalyvavę kandidatai, kurie neužėmė pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, ir kurių sąrašai nesurinko 3 proc. rinkėjų balsų, patyrė mažesnes išlaidas. Įstatymo 39 straipsnyje nustatyta rinkimų užstatų grąžinimo tvarka ribojo pareiškėjo ir jo kolegų pasyviąją rinkimų teisę. Be to, 2014 m. spalio 1 d. prasidėjus savivaldos rinkimų politinei kampanijai, Įstatymo pakeitimai buvo priimti paskubomis, o tai negarantavo Įstatymo 39 straipsnio turinio kokybės. 2014 m. gruodžio 6 d. jau buvo prasidėjęs pareiškinių dokumentų įteikimas Komisijai ir savivaldybių rinkimų komisijoms, o tai teoriškai leido kitiems kandidatams pasinaudoti ankstesne Įstatymo 39 straipsnio redakcija.Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, jog Įstatymo 39 straipsnio 5 dalyje išvardytos sąlygos, kurioms esant rinkimų užstatas grąžinamas: 1) surinkta ne mažiau nei 3 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, 2) pateikta Įstatymo numatyta ataskaita, ir 3) nenustatyta Įstatymo pažeidimų. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo įvykdyta pirmoji sąlyga, todėl jo sumokėti rinkimų užstatai tapo negrąžintinais. Pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias teisės normas atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė. Pareiškėjas, siekdamas būti įregistruotas kandidatu, neskundė tariamai diskriminacinių Įstatymo nuostatų. Komisija įstatymus visų rinkimų dalyvių atžvilgių taikė vienodai, ji neturėjo diskrecijos nevykdyti Įstatymo reikalavimų. Taip pat pažymėta, jog Konstitucinis Teismas nepripažino, kad rinkimų užstato institutas prieštaravo Konstitucijai (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimą), todėl nebuvo pagrindo ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 39 straipsnio atitikties Konstitucijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.Teismas nustatė, jog pareiškėjas dalyvavo 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose – buvo iškeltas kandidatu į Alytaus miesto savivaldybės tarybos narius politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatų sąraše. Kadangi pareiškėjas, J. Č. ir V. R. ėjo su savivaldybės tarybos nario statusu nesuderinamas pareigas, jis sumokėjo dviejų vidutinių mėnesinio darbo užmokesčio dydžio rinkimų užstatus už save ir trečiuosius suinteresuotus asmenis. Savivaldybių tarybų rinkimuose Alytaus miesto savivaldybėje politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ iškeltas kandidatų sąrašas, taip pat šio sąrašo kandidatas į savivaldybės tarybos narius-merus (pareiškėjas), nesurinko 3 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Komisija skundžiamu sprendimu nusprendė pareiškėjui negrąžinti už save, J. Č. bei V. R. sumokėtų rinkimų užstatų, iš viso 4 094,10 Eur.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, kad byloje turėjo dalyvauti J. Č. bei V. R., tačiau tokia teisinė galimybė jiems nebuvo suteikta, 2017 m. sausio 12 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2017 m. vasario 25 d. nutartimi įtraukė į nagrinėjamą administracinę bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis J. Č. ir V. R.Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nurodytas papildomas rinkimų užstatas buvo nustatytas Įstatymo 39 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-966, įsigaliojusiu 2014 m. liepos 12 d., t. y. iki prasidėjo kampanijos dalyvių registracija į 2015 m. Alytaus savivaldybės tarybų rinkimus ir dokumentų teikimas. Pareiškėjas neginčijo paties užstato mokėjimo teisinio reglamentavimo ir užstato mokėjimo metu užstato teisėtumo klausimo nekėlė. Teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl papildomo rinkimų užstato, mokėtino tada, kai kandidatų sąraše yra asmenų, einančių pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, mokėjimo pagrįstumo, todėl pareiškėjo argumentas, kad Įstatymu pažeidžiamas iš Konstitucijos kylantis lygiateisiškumo principas, laikytas nepagrįstu ir nemotyvuotu.Dėl pareiškėjo argumento, kad Įstatymo 39 straipsnio 3 dalies pakeitimo metu jau buvo prasidėjęs pareiškinių dokumentų teikimas, todėl šio straipsnio pakeitimas prasidėjusiems rinkimams netaikytinas, teismas pastebėjo, jog politinės kampanijos dalyvių registracija į 2015 m. Alytaus savivaldybės tarybos rinkimus prasidėjo 2014 m. spalio 1 d., pareiškiniai dokumentai buvo teikiami nuo 2014 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d. Pareiškėjo nurodomas 2014 m. gruodžio 4 d. Įstatymo 39 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-1385 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) įsigaliojo nuo 2014 m. gruodžio 16 d, papildant šio straipsnio 3 dalį ir panaikinant 5 dalies 4 punktą. Ginčo sąlyga, įtvirtinta Įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 3 punkte, galiojo dar iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos ir iki 2015 m. Alytaus savivaldybių tarybų rinkimų pradžios, todėl jos taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje neginčytinas. Pakeitimo įstatymu buvo tik patikslinta jau nustatyta rinkimų užstato grąžinimo asmenims, kurie eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, tvarka, kuri neapribojo pareiškėjo pasyviosios rinkimų teisės apimties. Pakeitimo įstatymas negali būti laikomas bloginančiu pareiškėjo padėtį šioje byloje ginčijamu aspektu.Teismas akcentavo, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 3 punkto reikalavimų, o ir pareiškėjas neginčijo, kad politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatų sąrašas, į kurį buvo įtraukti pareiškėjas, J. Č. ir V. R., nesurinko 3 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Taigi, Komisija pagrįstai taikė Įstatymo 39 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas ir priėmė skundžiamą sprendimą.Dėl pareiškėjo teiginių apie diskriminaciją teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 27 d. skundu kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, prašydamas atlikti tyrimą bei panaikinti skundžiamą sprendimą ir / arba diskriminacinio pobūdžio teisės normas. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 2015 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. (15)SN-189)SP-134 jo skundą atmetė. Teismas taip pat vertino, jog šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti, kadangi didesnis užstatas asmenų, užimančių su tarybos nario pareigomis nesuderinamas pareigas, kategorijai nustatytas dėl jų skirtingos padėties lyginant su asmenimis, kurie tokių pareigų neužėmė. Dažni atvejai, kai nesuderinamas pareigas einantis asmuo kandidatuoja rinkimuose, tačiau išrinktas atsisako tarybos nario, o ne einamų pareigų. Tokiu būdu klaidinami rinkėjai, kuriems trukdoma tinkamai pasinaudoti rinkimų teise. Atsižvelgiant į tai, papildomo užstato nustatymas teisės aktuose laikytinas pagrįstu.Dėl pareiškėjo reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 39 straipsnio atitikimo Konstitucijos nuostatoms teismas akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarime pasisakyta, jog rinkimų užstato nustatymas atitinka Konstituciją. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia abejonę dėl rinkimų užstato grąžinimo tvarkos tinkamumo. Teismui, atsižvelgiant į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, nekilo pagrįstų abejonių dėl prašomo ištirti Įstatymo 39 straipsnio konstitucingumo pareiškėjo nurodytu aspektu, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas. Teismas nusprendė, kad nebuvo pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims negrąžinti rinkimų užstatai, ir įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjo sumokėtus rinkimų užstatus.

III.

Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas pritaikė įstatymą, prieštaraujantį Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, Konstitucijai bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija), ir nepaneigė, kad Įstatymo 39 straipsnyje reglamentuota rinkimų užstatų grąžinimo tvarka prieštarauja Konstitucijai, nėra lygiai teisinga visiems rinkimuose dalyvavusiems kandidatams. Pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų pasyvi rinkimų teisė yra neadekvačiai ribojama, jie diskriminuojami, nes, eidami pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, bet būdami vienodose sąlygose su kitais kandidatais, jie privalo sumokėti didesnius rinkimų užstatus, atitinkamai jų praradimai yra didesni nesurinkus 3 proc. rinkėjų balsų. Jie taip pat yra moraliai pažeminti, nes jų pavardės yra rinkėjus apgavusių kandidatų sąraše (skundžiamo sprendimo 7 priede). Net jei didesnio rinkimų užstato nustatymas asmenims, einantiems pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, galėtų būti pateisintas, rinkimų užstato negrąžinimas kandidatui nesurinkus 3 proc. rinkėjų balsų neatitiktų šio užstato nustatymo tikslo – sulaikyti „nerimtus“ kandidatus nuo dalyvavimo rinkimuose, – todėl, kadangi nei pareiškėjui, nei tretiesiems suinteresuotiems asmenims neatsirado prievolė, susijusi su užtikrinimu, t. y. jie nebuvo išrinkti į savivaldybės tarybą, jie neturėtų užstato prarasti. Be to, Konstitucinis teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime iš esmės sprendė dėl bendrojo rinkimų užstato sumokėjimo teisinių aspektų ir dėl rinkimų į savivaldybių tarybas užstato instituto nėra pasisakęs. Pareiškėjas pakartotinai prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant įvertinti Įstatymo 39 straipsnio nuostatų atitiktį Konstitucijai.Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovo nuomone, pareiškėjas iš esmės siekia, kad Komisija jo atžvilgiu netaikytų Įstatymo 39 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų, kurias jis laiko sankcijomis, tačiau Komisija negali šio reikalavimo patenkinti, nes tam nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime nagrinėjo rinkimų užstato institutą, be kita ko, įtvirtintą Įstatyme, ir nepripažino, kad šis institutas prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo 39 straipsnis visiems asmenims yra taikomas vienodai, todėl nepažeidžia Konstitucijoje numatyto lygybės principo ir Konvencijoje įtvirtinto draudimo diskriminuoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo pareiškėjui negrąžinti 4 094,07 Eur rinkimų užstato, sumokėto už jį ir trečiuosius suinteresuotus asmenis J. Č. ir V. R., kadangi kandidatų sąrašas, į kurį jie buvo įtraukti vykstant 2015 m. Alytaus miesto savivaldybės tarybos rinkimams, nesurinko 3 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 dalį, rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui kartu toje pačioje savivaldybėje keliant vieną kandidatą į savivaldybės tarybos narius-merus, tik keliamam kandidatų sąrašui arba tik keliamam ar išsikeliančiam kandidatui į savivaldybės tarybos narius-merus vienoje savivaldybėje įregistruoti yra paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio. Pagal šio straipsnio 3 dalį (2014 m. gruodžio 16 d. straipsnio dalies redakcija), jeigu partijos ar rinkimų komiteto keliamame kandidatų sąraše yra įrašyti kandidatai, einantys pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, rinkimų užstatas už kiekvieną tokį kandidatą – dviejų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio; šis užstatas (už kiekvieną kandidatą nustatant atskirai) grąžinamas jį sumokėjusiai partijai, rinkimų komitetui ar kandidatui, jeigu rinkimų užstatas tampa grąžintinu pagal šio straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, bet kandidatas nebuvo išrinktas, taip pat jeigu kandidatas buvo išrinktas arba buvo pripažintas išrinktu ir atsisakė pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, šio įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. 2014 m. gruodžio 16 d. redakcijos Įstatymo 39 straipsnio 3 dalis ginčui aktualiu aspektu savo turiniu atitinka iki Pakeitimo įstatymo galiojusią Įstatymo 39 straipsnio 3 dalį (2014 m. liepos 12 d. Įstatymo redakcija), numačiusią, kad, jeigu partijos ar rinkimų komiteto keliamame kandidatų sąraše yra įrašyti kandidatai, einantys pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, rinkimų užstatas už kiekvieną tokį kandidatą – dviejų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo kandidatai į Alytaus miesto savivaldybės tarybą galėjo registruotis Komisijoje arba savivaldybių rinkimų komisijose palankesnėmis sąlygomis, nepagrįsti.Pagal Įstatymo 39 straipsnio 5 dalį (2014 m. liepos 12 d. Įstatymo redakcija), pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, Komisija grąžina rinkimų užstatus juos sumokėjusioms partijoms, rinkimų komitetams ar išsikėlusiems kandidatams į savivaldybės tarybos narius-merus, jeigu: 1) politinės kampanijos dalyvis Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme nustatytais terminais pateikė politinės kampanijos finansavimo ataskaitą, jos priedus bei išlaidas ir pajamas pagrindžiančius dokumentus; 2) kandidatai nepažeidė šio įstatymo 6 straipsnio arba šiurkščiai nepažeidė Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo; 3) kandidatas į savivaldybės tarybos narius-merus ar kandidatų sąrašas per savivaldybės tarybos rinkimus surinko ne mažiau kaip 3 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 4 punktas („išrinktas asmuo, kuris eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos neatsisako savivaldybės tarybos nario mandato“) neteko galios 2014 m. gruodžio 16 d.Byloje nėra ginčo, kad rinkimų užstatas, pareiškėjo sumokėtas už save patį ir trečiuosius suinteresuotus asmenis, pareiškėjui negalėjo būti grąžintas, nes jis neatitiko Įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punkto sąlygos, t. y. politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ iškeltas kandidatų sąrašas, į kurį buvo įtraukti pareiškėjas, J. Č. ir V. R., nesurinko 3 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Pareiškėjas neteigė, kad Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, pažeidė kokių nors teisės aktų reikalavimus, tačiau ginčijo pačių Įstatymo 39 straipsnio nuostatų atitikimą aukštesnės galios teisės aktams – Konstitucijai ir Konvencijai.Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).Dėl Įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje numatyto didesnio rinkimų užstato dydžio kandidatams, einantiems pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį („teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai“), be kita ko konstatavo, kad, pagal Konstituciją, įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti, t. y. teisė rinkti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamu kandidatu, t. y. teisė būti renkamam). 2012 m. kovo 29 d. nutarime, vertindamas, be kita ko, Įstatymo (2006 m. gruodžio 30 d. įsigaliojusi redakcija) 38 straipsnio 1 dalies („rinkimų užstatas vienam kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašui įregistruoti rinkimų apygardoje yra paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydžio“) ir 3 dalies („Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi du kartus didesni tai partijai, kuri paskutiniuose Seimo arba savivaldybių tarybų rinkimuose buvo iškėlusi kandidatus arba kandidatų sąrašą (sąrašus) ir nepateikė spaudoje paskelbtos lėšų šaltinių ir jų panaudojimo rinkimų agitacijai ataskaitos kopijos“) atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas akcentavo, jog „rinkimų užstato dydis nė viename iš [byloje vertinamų] rinkimų įstatymų nėra įtvirtintas taip, kad atitinkamuose rinkimuose tam tikriems asmenims, kurie gali išsikelti kandidatais (pretendentais), ir tam tikriems iškeltų kandidatų sąrašus pateikti galintiems subjektams, kurie laikėsi minėtų politinės kampanijos finansavimo kontrolės reikalavimų, jis būtų skirtingas. Taigi įstatymų leidėjas visuose rinkimų įstatymuose vienodoje situacijoje esančių subjektų pareiškinių dokumentų pateikimo atžvilgiu nustatė vienodus rinkimų užstato dydžius.“ Iš šio išaiškinimo matyti, kad skirtingas rinkimų užstato dydis skirtingose situacijose esantiems subjektams gali būti nustatytas ir tai nėra nesuderinama su, be kita ko, Konstitucijoje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu. Nors nagrinėjamai bylai aktuali Įstatymo redakcija numato kitokį kriterijų, kuriam esant už kandidatą (kandidatų sąrašą) turi būti sumokėtas dvigubai didesnis užstatas, t. y. kai kandidatas eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo siekiamus tikslus nustatant tokį kriterijų, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šio kriterijaus atitikties Konstitucijai ir Konvencijai. Be to, pareiškėjas, be abstraktaus argumento, kad toks kriterijus yra diskriminacinis, nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių jis galėtų būti laikomas esančiu vienodoje situacijoje su kandidatais, neinančiais pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis. Remiantis tuo, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 39 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai.Dėl Įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatytos sąlygos, kuriai esant rinkimų užstatai grąžinami juos sumokėjusiam asmeniui, t. y. jei kandidatas į savivaldybės tarybos narius-merus ar kandidatų sąrašas per savivaldybės tarybos rinkimus surinko ne mažiau kaip 3 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių teisės aktų, kuriems ši sąlyga, taikoma visiems asmenims be išimties, prieštarauja. Pabrėžtina, jog rinkimai yra svarbi ir atsakinga politinio proceso dalis, todėl laikytinas pagrįstu reikalavimas, kad pretendentai į savivaldybės tarybos narius (be kita ko, merus) įrodytų turintys tam tikrą politinę visuomenės paramą arba (ir) savo ketinimų pagrįstumą laiduotų tam tikru (protingu) finansiniu įsipareigojimu. Įstatymų leidėjo pasirinkta priemonė, turinti užtikrinti, kad rinkimuose dalyvautų tik iš tiesų pasiryžę prisiimti ir vykdyti savivaldybės tarybos nario įsipareigojimus kandidatai, t. y. nustatytas minimalus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų skaičius rinkimų užstatui grąžinti, nėra akivaizdžiai neproporcinga siekiamam tikslui ir nekelia abejonių minėtos sąlygos konstitucingumu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikosi ir dėl kituose rinkimų įstatymuose numatytų panašaus turinio sąlygų rinkimų užstatui grąžinti (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2036-525/2016).Byloje nėra duomenų, to neteigė ir pareiškėjas, kad jis rinkimų užstato mokėjimo metu nežinojo apie šio užstato grąžinimo sąlygas arba kad jis rinkimų užstatą sumokėjo (ir, atitinkamai, dalyvavo rinkimuose į Alytaus miesto savivaldybės tarybą) nesavanoriškai, ne laisva valia. Pareiškėjas, sąmoningai nusprendęs dalyvauti rinkimuose, prisiėmė riziką, jog, jo (politinės partijos, į kurios kandidatų sąrašą jis buvo įtrauktas) rinkiminei kampanijai esant nesėkmingai ir nesurinkus net 3 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, jis neteks už save ir trečiuosius suinteresuotus asmenis sumokėto užstato. Tai, kad rinkimų į savivaldybės tarybą pasekmės pareiškėjui buvo neigiamos, savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės buvo kokiu nors būdu pažeistos ar suvaržytos, o rinkimų užstato grąžinimą reguliuojančios teisės normos – prieštaravo Konstitucijoje bei Konvencijoje įtvirtintiems lygiateisiškumo ir diskriminacijos draudimo principams. Atsakovas, pareiškėjui negrąžindamas sumokėto rinkimų užstato, Įstatymo 39 straipsnio 5 dalies nuostatas jo atžvilgiu taikė taip, kaip kitiems asmenims, ir neturėjo teisės priimti teisės normoms priešingo sprendimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui grąžinti už jį ir trečiuosius suinteresuotus asmenis sumokėtus rinkimų užstatus, ir įpareigoti atsakovą šiuos užstatus pareiškėjui grąžinti.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.