- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-23
- Bylos Nr.
- A-2036-525/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01536-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- Lietuvos
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija Lietuvos Liaudies partija
- Kategorijos
- 18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos liaudies partijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos liaudies partijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos liaudies partija (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją (toliau – ir atsakovas, VRK) grąžinti pareiškėjo sumokėtą rinkimų užstatą.
Pareiškėjas nurodė, kad jis dalyvavo Lietuvos Respublikoje vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą. Atsakovas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. Sp-128 atsisakė registruoti pareiškėjo iškeltų kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 24 d. raštu kreipėsi į atsakovą prašydamas grąžinti rinkimų užstatą. Atsakovas 2014 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 2-529(2.10.EP) informavo pareiškėją, kad jo sumokėtas rinkimų užstatas nebus grąžintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (toliau – ir REPĮ) 42 straipsnio 3 dalies 3 punktu. Šį raštą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi konstatavo, jog atsakovo 2014 m. balandžio 24 d. raštas Nr.2-529(2.10.EP) nelaikytinas individualiu administraciniu sprendimu ir negalėjo būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo metu jau buvo įvykusios visos sąlygos, kurioms esant atsakovas galėjo ir privalėjo išspręsti rinkimų užstato grąžinimo klausimą – Europos Parlamento rinkimai ir politinė kampanija buvo pasibaigę. Pareiškėjas į atsakovą dėl užstato grąžinimo kreipėsi 2015 m. sausio 15 d. ir 2015 m. vasario 4 d. prašymais, tačiau iš atsakovo atsakymo negavo, o užstatas nebuvo grąžintas iki šiol.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas ankstesnio teisminio nagrinėjimo metu nepateikė sprendimo dėl užstato negrąžinimo bei vėliau neatsakė į pareiškėjo raštus dėl sprendimo užstato grąžinimo klausimu priėmimo. Pareiškėjo nuomone, teismas neturėtų vertinti atsakovo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, nes jis pareiškėjui nebuvo pateiktas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija prašė skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, jog jis 2014 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą Nr.Sp-232 „Dėl rinkimų užstato rinkimuose į Europos Parlamentą grąžinimo“, kurio 2 punkte nustatyta, kad negrąžintini rinkimų užstatai, kurių bendra suma buvo 138 300 Lt (40 054,45 Eur), jie pervestini į Lietuvos Respublikos biudžetą (sąrašas pridedamas). Į šį sąrašą pateko ir pareiškėjas, kuriam negrąžinta 23 050 Lt (6675,74 Eur) suma dėl to, kad jis pateikė mažiau nei 10 000 parašų. VRK sprendimas paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka ir buvo įsigaliojęs. Pareiškėjas turėjo žinoti apie jo priėmimą, kadangi sprendimas buvo paskelbtas viešai. Pareiškėjas VRK 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. Sp-232 teismui neskundė, tačiau pakartotinai teikė prašymus grąžinti rinkimų užstatą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į VRK su 2015 m. sausio 7 d. raštu, į kurį buvo atsakyta 2014 m. sausio 12 d. raštu Nr. Nr.2-60(2.10V) ir išaiškinta, kad dar nebuvo priimtas teismo sprendimas, kadangi apie Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8124-580/2014 dar nebuvo žinoma. Į pakartotinius tokio paties turinio 2015 m. sausio 15 d. ir 2015 m. vasario 4 d. prašymus atsakyta nebuvo, nes pakartotinai svarstyti tą patį klausimą nebuvo pagrindo – atsakovas negalėjo spręsti to paties klausimo pakartotinai, jeigu jis jau buvo išspręstas, o pareiškėjui jau buvo žinoma apie VRK 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr.Sp-232 bei ankstesnę VRK poziciją šiuo klausimu, išreikštą raštu 2014 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 2-529(2.10.EP).
Atsakovas paaiškino, kad jis 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. Sp-128 „Dėl atsisakymo registruoti Lietuvos liaudies partijos iškeltų kandidatų sąrašą rinkiniams į Europos Parlamentą“ nusprendė patvirtinti pareiškėjo iškeltų kandidatų į Europos Parlamento narius pateiktų parašų rinkimo lapus ir juose esančių įrašų patikrinimo aktą ir nustatyti, kad šiuos narius parėmė mažiau kaip 10 000 rinkėjų, bei atsisakyti šiuos narius registruoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad VRK skundžiamą sprendimą laikė individualiu administraciniu aktu, kuriam taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ). Priimtų sprendimų VRK adresatams nesiuntinėjo, tačiau juos skelbė Seimo teisės aktų bazėje ir Teisės aktų registre. Laikytina, kad pareiškėjas galėjo rasti 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr.Sp-232, jeigu tuo laiku, kai aktas turėjo būtų priimtas, būtų tikrinęs VRK sprendimų paskelbimą internete. VRK tinklapyje buvo atskira rubrika, skirta sprendimams. Atsakovas akcentavo, jog rinkimų užstatai pervedami į valstybės biudžeto pajamas ir VRK užstato neturėjo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad 2014 m. kovo 3 d. pareiškėjo vardu buvo sumokėtas 23 050 Lt (6 675,74 Eur) užstatas rinkimuose į Europos Parlamentą. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-8124-580/2014 matyti, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 24 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti rinkimų užstatą, tačiau VRK 2014 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 2-529(2.10EP) buvo informuotas, kad užstatas nebus grąžintas REPĮ 42 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi pripažinta, kad atsakovo 2014 m. balandžio 25 d. raštas nelaikytinas sprendimu dėl užstato negrąžinimo ir byla nutraukta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2015 m. sausio 7 d. raštu atsakovui nurodė, kad dar vis nebuvo priimtas sprendimas dėl užstato Europos Parlamento rinkimuose grąžinimo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas laikė, jog buvo priimtas sprendimas užstatą grąžinti ir prašė šį užstatą pervesti į partijos sąskaitą, o jei užstatas negrąžintas – pateikti motyvuotą sprendimą. Atsakovas 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. 2-60(2.10V) pažymėjo, kad VRK 2014 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 2-529(2.10EP) pareiškėjas informuotas apie tai, jog užstatas nebus grąžintas. Kadangi šis raštas apskųstas teismui, tai atsakovas neturėjo pagrindo prašymo svarstyti pakartotinai. Pareiškėjas 2015 m. sausio 15 d. prašymu kreipėsi į atsakovą prašydamas grąžinti sumokėtą užstatą arba pateikti motyvuotą sprendimą šio užstato negrąžinti. Pareiškėjas 2015 m. vasario 4 d. padavė pakartotinį prašymą. Į pakartotinius prašymus atsakovas neatsakė.
Atsakovas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu „Dėl rinkimų užstato rinkimuose į Europos Parlamentą grąžinimo“ Nr. Sp-232, vadovaudamasis REPĮ 42 straipsnio 3 dalimi, nusprendė grąžinti rinkimų užstatus sprendime išvardintoms partijoms, o to paties sprendimo 2 punktu nusprendė negrąžintinus rinkimų užstatus 138 300 Lt (40 054,45 Eur) pervesti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Šio sprendimo priedas buvo Negrąžintinų rinkimų užstatų, kurie bus pervesti į valstybės biudžetą, sąrašas, į kurį įtrauktas ir pareiškėjas, negrąžintino užstato suma – 23 050 Lt (6 675,74 Eur), pagrindas – pateikė mažiau nei 10 000 parašų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad REPĮ 42 straipsnio 3 dalis nustato, kad, pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, VRK per 40 dienų grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai, rinkimų komiteto nariui ar kandidatui, jeigu, be kita ko, kandidatų sąrašas rinkimuose surinko ne mažiau nei 3 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų (3 p.). Politinės kampanijos laikotarpis baigiasi praėjus 100 dienų nuo, be kita ko, rinkimų (pakartotinių rinkimų) galutinių rezultatų paskelbimo dienos (Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 str. 13 d.). Rinkimų į Europos Parlamentą rezultatai patvirtinti VRK 2014 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. SP-173. Vadinasi, politinė kampanija baigėsi 2014 m. rugsėjo 8 d. VRK 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. Sp-232 išsprendė klausimą dėl rinkimų užstato grąžinimo. Iš šių duomenų matyti, jog atsakovas REPĮ 42 straipsnio 3 dalyje nurodytą pareigą atliko laiku.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo (toliau – ir VRKĮ) 12 straipsnio, reglamentuojančio VRK sprendimus ir jų priėmimo tvarką, 4 dalis nurodo, jog VRK leidžia aktus – sprendimus, kuriuos pasirašo komisijos pirmininkas. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, VRK sprendimai skelbiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 11 punktas numato, kad Teisės aktų registre skelbiami valstybės institucijų ir įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai. Atsakovo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. Sp-232 Teisės aktų registre nebuvo paskelbtas. Šis sprendimas paskelbtas Seimo teisės aktų bazėje, kuri nebuvo prilygintina Teisės aktų registrui.
Teismas pabrėžė, kad minėtas VRK sprendimas, kaip skirtas aiškiai apibrėžtam ir išvardintam subjektų ratui, laikytinas individualiu administraciniu aktu, todėl, remiantis VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi, turėjo būti išsiųstas kiekvienam asmeniui, kuriam šis individualus administracinis aktas buvo skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms turėjo tiesioginį poveikį. Apie individualaus administracinio akto priėmimą raštu pranešama ne vėliau nei per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Atsakovo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. Sp-232, nors tiesiogiai lietė pareiškėjo teises ir pareigas, jam nebuvo išsiųstas, pareiškėjas apie tokio sprendimo priėmimą iš viso nebuvo informuotas nei teisminio nagrinėjimo metu, kai kreipėsi į teismą dėl VRK 2014 m. balandžio 24 d. rašto Nr.2-529(2.10.EP), nei kai kreipėsi su 2015 m. sausio 15 d. ir 2015 m. vasario 4 d. prašymais į VRK dėl sprendimo rinkimų užstato grąžinimo klausimu priėmimo. Vis tik šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo ne atsakovo neveikimas neatsakant į pareiškėjo 2015 m. sausio 15 d. ir 2015 m. vasario 4 d. prašymus, o atsakovo sprendimo dėl užstatų grąžinimo nepriėmimas, todėl būtinumo atsakyti į pakartotinius prašymus klausimo teismas šioje byloje neanalizavo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad, nepaisant atsakovo netinkamo pareigos pranešti apie priimtą sprendimą vykdymo, matyti, jog sprendimas rinkimų užstato į Europos Parlamentą grąžinimo klausimu buvo priimtas. Atsakovas pareigą dėl rinkimų užstato paskirstymo atliko, todėl institucijos veiksmuose nebuvo pagrindo nustatyti vilkinimo atlikti veiksmus ir įpareigoti priimti sprendimą pareiškėjo prašomu klausimu. Nesutikdamas su VRK 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. Sp-232, pareiškėjas turi teisę jį skųsti teismui. Šioje byloje teismas nematė galimybės Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio pagrindu aiškinti galimumo ginčyti šį sprendimą, kadangi toks prašymas reikštų tiek skundo pagrindo, tiek dalyko pakeitimą, t. y. naujo skundo padavimą, ir būtų draudžiamas ABTĮ 52 straipsnio pagrindu.
Teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundas dėl atsakovo vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus – priimti sprendimą dėl rinkimų užstato grąžinimo ar negrąžinimo – atmestinas.
III.
Pareiškėjas Lietuvos liaudies partija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.
Pareiškėjas teigia, kad teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog sprendimas dėl užstato grąžinimo yra priimtas, tačiau atsakovo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. Sp-232 nebuvo paskelbtas įstatymų numatyta tvarka ir įteiktas pareiškėjui. Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu nevertinti minėto VRK 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, kadangi tai reikštų skundo pagrindo ir dalyko pakeitimą. Pareiškėjo nuomone, tokiu atveju teismas privalėjo jam siūlyti tikslinti skundo pagrindą ir dalyką.
Pareiškėjas taip pat kelia abejones dėl REPĮ įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2012 m. kovo 29 d. nutarimą. Nors šiuo atveju nuspręsta konstitucinės justicijos bylos dalį dėl REPĮ 40 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai nutraukti pasikeitus aktualiam teisiniam reglamentavimui, teisėjas Egidijus Šileikis 2012 m. balandžio 2 d. paskelbė savo atskirąją nuomonę, kurioje ne tik pateikė REPĮ (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 40 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai vertinimą, bet ir nedvejodamas teigė, jog ši įstatymo norma buvo neproporcinga siekiamam tikslui ir prieštaravo Konstitucijai. Kadangi šiuo metu galiojančio REPĮ 42 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata yra analogiška ankstesnio REPĮ 40 straipsnio 3 daliai, laikytina, kad ji prieštarauja Konstitucijai ir yra negaliojanti. Taigi nėra teisinio pagrindo atsisakyti pareiškėjui grąžinti jo sumokėtą rinkimų užstatą.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovas klaidingai taiko REPĮ 42 straipsnį, kadangi rinkimams neregistruotas kandidatų sąrašas rinkimuose nedalyvauja, todėl negali įvykdyti REPĮ 42 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimo dėl 3 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų surinkimo ir savaime praranda teisę į užstato grąžinimą. Toks šios normos aiškinimas prieštarauja REPĮ 45 straipsniui, nes reikiamo rinkėjų palaikymo nebuvimo faktas neatitinka nustatytos sąlygos, kuriai esant rinkimų užstatas gali būti negrąžintas.
Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes apeliacinis procesas šioje byloje pradėtas iki naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nepaisant atsakovo netinkamo pareigos pranešti apie priimtą sprendimą vykdymo, sprendimas rinkimų užstato į Europos Parlamentą grąžinimo klausimu buvo priimtas. Atsakovas pareigą dėl rinkimų užstato paskirstymo atliko, todėl institucijos veiksmuose nebuvo pagrindo nustatyti vilkinimo atlikti veiksmus ir įpareigoti priimti sprendimą pareiškėjo prašomu klausimu. Nesutikdamas su VRK 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. Sp-232, pareiškėjas turi teisę jį skųsti teismui. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nematė galimybės ABTĮ 10 straipsnio pagrindu aiškinti galimumo ginčyti šį sprendimą, kadangi toks prašymas reikštų tiek skundo pagrindo, tiek dalyko pakeitimą, t. y. naujo skundo padavimą, o tai būtų negalima ABTĮ 52 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka bei teigia, kad teismas privalėjo siūlyti tikslinti skundo pagrindą ir dalyką.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 52 straipsnis suteikia teisę pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, pakeisti skundo dalyką ar pagrindą. Įstatymas nenumato galimybės pradėtoje byloje keisti skundo pagrindą ir dalyką, nes toks pakeitimas reikštų naujo skundo padavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kartu teismas pažymi, kad pareiškėjui nėra užkirtas kelias pateikti naują skundą teismui dėl VRK 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. Sp-232.
Tiesėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog VRK REPĮ 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą atliko tinkamai. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas 42 straipsnio 3 dalis nustato, kad pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, VRK per 40 dienų grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai, rinkimų komiteto nariui ar kandidatui, jeigu: 1) politinės kampanijos dalyvis Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme nustatytais terminais pateikė politinės kampanijos finansavimo ataskaitą, jos priedus bei išlaidas ir pajamas pagrindžiančius dokumentus; 2) kandidatai nepažeidė šio įstatymo 5 straipsnio arba šiurkščiai nepažeidė Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo; 3) kandidatų sąrašas rinkimuose surinko ne mažiau kaip 3 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. To paties straipsnio 4 dalis nurodo, kad negrąžintini rinkimų užstatai pervedami į valstybės biudžetą. Sutinkamai su Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, politinės kampanijos laikotarpis baigiasi praėjus 100 dienų nuo rinkimų (pakartotinių rinkimų) ar referendumo galutinių rezultatų paskelbimo dienos arba Vyriausiajai rinkimų komisijai įstatymų nustatyta tvarka priėmus sprendimą pripažinti referendumo paskelbimo iniciatyvą nutraukta ir (ar) pripažinti parašų rinkimą nutrauktu. Rinkimų į Europos Parlamentą rezultatai patvirtinti VRK 2014 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. SP-173. Vadinasi politinė kampanija baigėsi 2014 m. rugsėjo 8 d. VRK 2014 m. rugsėjo 15 d. „Sprendimu dėl rinkimų užstato rinkimuose į Europos Parlamentą grąžinimo“ Nr. Sp-232 išsprendė klausimą dėl rinkimų užstato grąžinimo. Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.
Kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, todėl teismas jų nevertina. Kaip minėta, nesutikdamas su VRK 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. Sp-232, pareiškėjas turi teisę jį skųsti teismui, laikydamasis ABTĮ nustatytų taisyklių, įskaitant apskundimo tvarką ir terminus.
Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjo Lietuvos liaudies partija apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.