Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Tatjana Butkienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-313-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-20-1-00756-2011-6

2015 m. balandžio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant L. G., dalyvaujant prokurorei V. Š., išteisintajai N. A., jos gynėjui advokatui L. J., nukentėjusiojo Leonardo J. V. atstovei advokatei V. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės V. Š. bei nukentėjusiojo Leonardo J. V. (toliau – L. J. V.) atstovės globėjos R. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo N. A. (toliau – N. A.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 281 str. 3 d. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinio ieškovo nukentėjusiojo L. J. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. A. buvo kaltinama tuo, kad ji 2011 m. lapkričio 21 d., apie 12.25 val., K. Donelaičio g., ties namu Nr. 78, Kaune, vairuodama automobilį Opel Corsa, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiuodama nuo E. Ožeškienės gatvės link Vasario 16-sios gatvės, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106, 134 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui laiku nestabdė transporto priemonės, dėl ko parbloškė iš dešinės pusės į važiuojamąją dalį įėjusį pėsčiąjį L. J. V. ir padarė jam kūno sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokie N. A. veiksmai buvo kvalifikuojami pagal LR BK 281 str. 3 d.

Nors apeliaciniais skundais su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, motyvuojant tuo, kad teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, netinkamai išsprendė priežastinio ryšio ir būtinosios padarinių kilimo sąlygos klausimus, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais sutikti negali. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant N. A. kaltės klausimą jai inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. N. A. nekaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra asmens padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme (LR BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (LR BK 2 str. 4 d.). Nustačius priešingą išvadą, asmens atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis. Tuo tarpu vien tai, kad apeliaciniais skundais nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis savaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nelaikytina pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį N. A. atžvilgiu ir padaryti priešingas išvadas, sprendžiant jos kaltės klausimą jai inkriminuojamo nusikaltimo padaryme. Motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė N. A. negalėjimą laiku pastebėti kliūties kelyje, yra išsamūs ir įtikinami.

Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir liudytojo A. A. nurodytos aplinkybės, kad 2011 m. lapkričio 21 d., apie 12.30 val., K. Donelaičio g. ir Maironio g. sankryžoje, jis išlipo iš mikroautobuso už pėsčiųjų perėjos ir ėjo link perėjos, tuo metu išgirdo stabdžių kauksmą ir pamatė važiuojamoje gatvės dalyje ant dešiniojo šono gulintį vyrą ir maždaug už 2 metrų stovintį baltos spalvos automobilį. Viskas įvyko maždaug 10 metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos. Matė, kaip moteris vairuotoja iššoko iš automobilio ir pribėgo prie gulinčio žmogaus. Moteris pajudino vyriškį, jis kažką sumurmėjo. Jis pats (A. A.) prie jų nepriėjo, stovėjo toliau, buvo nulipęs nuo šaligatvio, pažiūrėjo pastovėjo ir nuėjo, ten buvo priėję daugiau žmonių. Jis pats kontakto nematė, tik išgirdo stabdžių gausmą ir pamatė, kad žmogus gulėjo maždaug 2 m nuo automobilio. Ar tas žmogus ėjo, ar bėgo, jis nematė. Taigi, kaip matyti iš šio liudytojų parodymų, jis patvirtino, jog girdėjo stabdymo garsą, kas vėlgi patvirtina N. A. parodymus.

Vertinant aptartų liudytojų parodymus išteisintosios N. A. parodymų kontekste, matyti, kad tiek E. K., tiek A. A. patvirtino, jog eismo įvykis, kurio metu N. A. vairuojamu automobiliu buvo partrenktas pėsčiasis, įvyko ne pėsčiųjų perėjos ribose, t.y. 5-10 metrų nuo pėsčiųjų perėjos. Tuo tarpu pagal Kelių eismo taisyklių 49 p. reikalavimus, į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų; kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Iš aptartos teisės normos seka, kad pėsčiasis, norėdamas kirsti važiuojamąją kelio dalį ir pereiti ja į kitą kelio pusę, privalo tai daryti per pėsčiųjų perėją. Ginčo dėl to, jog L. J. V. nagrinėjamu atveju važiuojamąją kelio dalį kirto ne per pėsčiųjų perėją, nėra. Be to, remiantis byloje esančiais duomenimis, matyti, jog L. J. V. praeityje jau buvo baustas administracine tvarka už analogiško teisės pažeidimo padarymą (b. t. 14, b. l. 28). Tačiau, remiantis vieningai formuojama teismų praktika, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal LR BK 281 str. nuostatas, pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų (pvz., kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-678/2010 ir kt.). Tokioje situacijoje, kaip teisingai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo pirmosios instancijos teismas, svarbu įvertinti, ar transporto priemonės vairuotojas, vykdydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, turėjo galimybę laiku pastebėti ne per pėsčiųjų perėją einantį pėsčiąjį ir sustabdyti automobilį.

Šiai aplinkybei nustatyti, tyrimo metu buvo gautos ir ištirtos specialisto išvados, kurių išvados tarpusavyje nesutampa. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų byloje esančių specialistų išvadas, visų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97/2012). Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas laikydamasis įstatymo reikalavimo imtis priemonių prieštaravimų priežastims išsiaiškinti ir šiems prieštaravimams pašalinti, teisiamojo posėdžio metu apklausė išvadas pateikusius specialistus – H. V. ir V. M.. Šiomis teisinėmis priemonėmis nepavykus pašalinti nustatytų prieštaravimų, skyrė autotechninę ekspertizę, o 2014 m. lapkričio 12 d. teismo posėdyje apklausė ir ją atlikusį ekspertą V. Š.. Teismas taip pat laikėsi ir reikalavimo palyginti gautus duomenis tiek tarpusavyje, tiek kompleksiškai kitų byloje esančių duomenų visumoje bei motyvuotai nuspręsti, kuriais iš pateiktų dokumentų vadovautis kaip įrodymais, o kuriuos – atmesti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas savo sprendimą, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, argumentavo išsamiai, jo išvados neprieštarauja bylos medžiagai, todėl abejoti jomis, aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2012 m. gegužės 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1352(12) konstatuota būtent išteisintosios N. A. kaltė sukėlus nagrinėjamą eismo įvykį, nurodant, kad automobilio Opel Corsa vairuotojos N. A. veiksmai - pėsčiajam įžengus į kelio važiuojamąją dalį laiku nesustabdė vairuojamo automobilio, kad išvengtų pėsčiojo partrenkimo, kada ji tokią galimybę turėjo, ir partrenkė, tikėtina 4,1 m atstumu už pėsčiųjų perėjos ėjusį pėsčiąjį. L. J. V. – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Tuo tarpu aplinkybė, kad šioje kelio eismo situacijoje pėsčiasis L. J. V. į kitą K. Donelaičio g. važiuojamosios dalies pusę ėjo ne per pėsčiųjų perėją – techniniu požiūriu buvo nepriimtina ir, tikėtina, turėjo įtakos šio eismo įvykio kilimui (b. t. 1, b. l. 92 - 96).

Vertinant šios specialisto išvados teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymėtina, kad šioje išvadoje apskaičiuojant automobilio Opel Corsa važiavimo greitį, nurodytas žmogaus kūno sukibimo koeficientas su sausa kelio danga. Tuo tarpu remiantis 2011 m. lapkričio 21 d. pažyma apie eismo įvykį, oro sąlygos eismo įvykio metu – lietus, kelio apšvietimas – dienos šviesa, transporto priemonės apšvietimas – degė artimos šviesos, išilginis kelio profilis – horizontalus ruožas, važiuojamosios kelio dalies plotis – 13 m, kelio danga – asfaltas, kelio dangos būklė – šlapia, kelio dangos defektų nėra, (b. t. 1, b. l. 14 – 15). Esant šiai aplinkybei, akivaizdu, kad analizuojama specialisto išvada bei joje užfiksuotos eismo įvykio aplinkybės, skaičiuojant žmogaus kūno sukibimo koeficientą su sausa kelio danga, kai eismo įvykio metu kelio danga buvo šlapia, nes lijo lietus, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nors išvadą pateikęs specialistas H. V., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad tai tėra rašymo apsirikimo klaida, tačiau visgi pažymėtina, kad asmens kaltė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme turi būti grindžiama tik įstatymo nustatyta tvarka patikrintais ir jokių abejonių nekeliančiais duomenimis. Be to, atliekant tyrimą nebuvo įvertinta aplinkybė, jog pėsčiasis L. J. V. į važiuojamąją kelio dalį galėjo įbėgti, kaip viso proceso metu teigė išteisintoji N. A.. Šiai aplinkybei įvertinti aptartoje specialisto išvadoje nebuvo suteiktas pakankamas dėmesys, o aiškindamas šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu specialistas H. V. pabrėžė, kad situacijos, jog eismo įvykis galėjo įvykti L. J. V. greitai bėgant, jis nenagrinėjo ir nemano, kad nukentėjusysis eismo įvykio metu į važiuojamąją kelio dalį įbėgo. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokie specialisto teiginiai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, paremti vien tik jo samprotavimais apie tai, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nebėgo, nevertinant šios aplinkybės analizuojamo eismo įvykio kontekste, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, negali būti besąlygišku pagrindu aptariamą specialisto išvadą vertinti kaip neginčijamą įrodymą, patvirtinantį N. A. kaltę jai inkriminuojamo nusikaltimo padaryme.

Šią išvadą sustiprina ir 2012 m. rugsėjo 26 d. specialisto – technikos mokslų daktaro V. M. pateikta išvada Nr. MV 2012–57. Joje, priešingai, nei aukščiau aptartoje H. V. išvadoje, konstatuota, kad pagrindo teigti, jog susidariusioje prieš eismo įvykį kelio situacijoje automobilio Opel Corsa, vairuotoja N. A. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo (nes negalima objektyviai nustatyti pėsčiojo judėjimo greičio), nėra. Kadangi nėra pagrindo teigti, kad automobilio Opel Corsa vairuotojos N. A. veiksmuose buvo prieštaravimas Kelių eismo taisyklių reikalavimams ir priežastinis ryšys su eismo įvykio kilimu, tai eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo pėsčiojo L. J. V. nepriimtini veiksmai, kurie prieštaravo Kelių eismo taisyklių 49 p. ir 51 p. reikalavimams. Šioje išvadoje be viso ko nustatyta, kad pėsčiasis L. J. V., į kitą gatvės važiuojamosios dalies pusę privalėjo eiti tik pėsčiųjų perėja ir neturėjo peržengti jos ribų, be to, įžengiant į gatvės važiuojamąją dalį pėsčiasis galėjo tik įvertinus atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį, įsitikinus, kad tai saugu, kas visiškai atitinka Kelių eismo taisyklių 49 ir 51 punktų reikalavimus (b. t. 1, b. l. 141–169). Analizuojant V. M. pateiktos išvados pagrįstumą, pastebėtina, kad joje, vertinant analizuojamo eismo įvykio mechanizmą, buvo atsižvelgta ne tik į galimą nukentėjusiojo L. J. V. greitį jam einant ramiu bei greitu žingsniu, bet ir apytikris šio asmens greitis jam bėgant, atsižvelgiant į jo amžių (70 metų) bei vyrų judėjimo greičių statistines reikšmes, kas nebuvo įvertinta aukščiau aptartoje H. V. išvadoje.

Atsižvelgiant į tyrimo metu atliktas ir pateiktas dvi specialistų išvadas, kurios savo turiniu prieštarauja viena kitai, siekiant pašalinti jose esančius prieštaravimus, 2014 m. sausio 27 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta nagrinėjamo eismo įvykio ekspertizė (b. t. 2, b. l. 196-197). 2014 m. rugsėjo 26 d. pateiktame Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto V. Š. ekspertizės akte Nr. 11-1833 (14) pateikta trečia versija, apimanti tiek H. V., tiek V. M. konstatuotas nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Remiantis aptariamu ekspertizės aktu, automobilio Opel Corsa vairuotojos N. A. veiksmai – atsiradus kliūčiai, savalaikiai nestabdė automobilio, kad išvengti pėsčiojo partrenkimo, kada vairuotoja tokią galimybę turėjo – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Pėsčiojo L. J. V. veiksmai – prieš pradėdamas kirsti K. Donelaičio g. važiuojamąją dalį, ne pėsčiųjų perėja, neįsitikino, kad tai padaryti yra saugu – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (b. t. 3, b. l. 7-14). Akivaizdu, jog šiuo ekspertizės aktu buvo konstatuota abipusė tiek automobilį eismo įvykio metu vairavusios N. A., tiek pėsčiojo nukentėjusiojo L. J. V. kaltė. Tačiau, vertinant šio akto pagrįstumą ir objektyvumą, atsižvelgtina ir į eksperto V. Š. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus. Jis paaiškino, kad, konstatuodamas automobilio Opel Corsa vairuotojos kaltę, jis atsižvelgė į tai, kad vairuotoja važiuoti per pėsčiųjų perėją pradėjo nesekdama situacijos, buvusios ties pėsčiųjų perėja, kadangi tuo metu ji nukreipė savo žvilgsnį į galinio vaizdo veidrodėlį, kas, eksperto vertinimu, buvo nepriimtina. Tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, šie eksperto teiginiai, vertinant juos N. A. parodymų visumoje, neatitinka Kelių eismo taisyklių reikalavimų.

N. A., teisiamojo posėdžio metu aiškindama analizuojamo eismo įvykio aplinkybes, parodė, kad ji, sustojusi ties pėsčiųjų perėja ir praleidusi ja ėjusį asmenį, apsidairiusi, kad įsitikintų, jog prie perėjos jokių kitų žmonių nėra, pradėjo judėti. Pravažiavusi pėsčiųjų perėją, ji pradėjo ruoštis rikiavimosi manevrui iš pirmos eismo juostos į antrąją ir tik prieš atlikdama šį manevrą, pasižiūrėjo į šoninius bei galinio vaizdo veidrodėlius, siekdama įsitikinti, kad atlikti manevrą yra saugu. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatuota aptartame V. Š. ekspertizės akte, tokie išteisintosios veiksmai, t.y. jos žvilgtelėjimas į veidrodėlius, tik patvirtina, jog N. A. stebėjo savo judančio automobilio aplinką, norėdama persirikiuoti į antrą eismo juostą, ji įvertino eismo situaciją, buvusią jos automobilio gale, ir šiais veiksmais jokių Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Konstatuojant šią išvadą, pabrėžtina, kad pagal Kelių eismo taisyklių 109 punkto reikalavimus, persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi; jeigu ta pačia kryptimi važiuojančios transporto priemonės persirikiuoja kartu, vairuotojas privalo duoti kelią dešinėje esančiai transporto priemonei. Tokiu būdu, kiekvienas vairuotojas, atlikdamas persirikiavimo manevrą, pirmiausia turi įvertinti eismo situaciją už savo transporto priemonės, t.y. įsitikinti, kad savo manevru nekliudys kitoms transporto priemonėms, ką nagrinėjamu atveju N. A. ir padarė. Esant šioms aplinkybėms, vertinti išteisintosios žvilgtelėjimą į veidrodėlius prieš persirikiuojant į kitą eismo juostą kaip pažeidžiančius Kelių eismo taisykles ar nepriimtinus, nėra objektyvaus pagrindo. Šių duomenų visumoje vėlgi pažymėtina, kad vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat kaip ir jis nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems, todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų. Šiuo atveju, išteisintoji N. A., įvykdžiusi Kelių eismo taisyklių reikalavimus, t.y. sustojusi prieš pėsčiųjų perėją ir praleidusi ja ėjusį asmenį, apsidairiusi ir įsitikinusi, kad prie pėsčiųjų perėjos jokių asmenų nebėra, turėjo pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti asmenys taip pat laikysis atitinkamų Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir per važiuojamąją kelio dalį ne per pėsčiųjų perėją nežengs.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių kokiu greičiu judėjo nukentėjusysis, N. A. vairuojamas automobilis, koks faktinis automobilį vairavusios N. A. reakcijos laikas į kliūtį, kokiu atstumu ji buvo sustojusi prieš pėsčiųjų perėją, nenustatyta tiksli vieta, kurioje nukentėjusysis buvo kliudytas automobilio – visa tai grindžiama tik kompiuterinių programų atliktais skaičiavimais, kuriems esminę įtaką turi būtent aukščiau paminėti faktoriai, kurie nėra žinomi (tai atsispindi ir aptartose specialistų išvadose bei ekspertizės akte), tokiu būdu galimos įvairios situacijos interpretacijos, tačiau prielaidomis grįsti nuosprendžio negalima ir lieka nepaneigta N. A. versija, kad ji neturėjo galimybės automobilio savalaikiai sustabdyti ir tokiu būdu išvengti eismo įvykio kilimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­dos dėl apeliacinio skun­do es­mės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mą į kiekvie­ną argumen­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir jai pritaria, jog nagrinėjamu atveju eksperto V. Š. konstatuota aplinkybė, jog pėsčiojo L. J. V. veiksmai – prieš pradėdamas kirsti K. Donelaičio g. važiuojamąją dalį, ne pėsčiųjų perėja, jis neįsitikino, kad tai padaryti yra saugu – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, kas nustatyta ir V. M. išvadoje, atitinka ištirtų įrodymų visetą bei jiems neprieštarauja. Akivaizdu, jog jei pėsčiasis nebūtų išėjęs į važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje, šis eismo įvykis apskritai nebūtų kilęs.

Padarius išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinių skundų dalyje dėl N. A. nuteisimo pagal BK 281 str. 3 d., skundų motyvai dėl bausmės skyrimo N. A. bei klausimai dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. J. V. neanalizuojami. Civilinio ieškinio klausimas išspręstas 2014-12-02 skundžiamu nuosprendžiu.

Kaip jau minėta, teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai LR BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad N. A. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Konstatuodamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis LR BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal LR BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundų motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos N. A., išlaidos iki 2015 m. kovo 18 d. sudaro 71,45 Eur (t. 3, b. l. 101).

Kaip numato LR BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš šios teisės normos seka, kad valstybės teisinės pagalbos išlaidos gali būti išieškotos tik iš asmenų, kuriuos bylą išnagrinėjęs teismas pripažįsta kaltais jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme.

Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu N. A. pripažino nekalta ir jos atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nesutikdami su priimtu nuosprendžiu, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė V. Š. ir nukentėjusiojo L. J. V. atstovė globėja R. Ž. Kauno apygardos teismui pateikė apeliacinius skundus, prašydami N. A. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės V. Š. ir nukentėjusiojo L. J. V. atstovės globėjos R. Ž. apeliaciniai skundai atmetami, Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. išteisinamasis nuosprendis N. A. atžvilgiu paliekamas nepakeistas, išlaidos antrinei teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme iš N. A. nepriteistinos.

Pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla N. A. atžvilgiu pagal aptariamus apeliacinius skundus buvo išnagrinėta vieno posėdžio metu, kurio metu išteisintosios interesus atstovavo advokatas J. J., su kuriuo N. A. buvo sudariusi susitarimą, ko pasėkoje, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta išteisintosios atstovė – advokatė D. P. nuo tolimesnio dalyvavimo teismo posėdyje buvo atleista.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės V. Š. ir nukentėjusiojo Leonardo J. V. atstovės globėjos R. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Nepriteisti iš išteisintosios N. A. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.