Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. W. B. ir atsakovo UAB „ICG Farma“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės A. W. B. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio, išeitinės išmokos, premijos priteisimo bei konfidencialumo sutarties pripažinimo pasibaigusia atsakovui UAB „ICG Farma“.

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmėApeliacinėje byloje sprendžiama dėl darbo santykių pasibaigimo datos ir su šia aplinkybe susijusių teisinių pasekmių taikymo.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą ir prašo: pripažinti, kad atsakovas 2015-01-16 nuotolinio darbo sutartį Nr. 47 su ieškove nutraukė neteisėtai ir nepagrįstai; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nustatant skubiai vykdyti teismo sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio; priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; priteisti atsakovo 2016-01-29 įsakymu Nr. 20160129/1DA paskirtą 5072 PLN premiją; nutraukti su atsakovu 2015-05-04 pasirašytą konfidencialumo sutartį; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimus grindė šiais argumentais:

2.1 atsakovas 2016-01-29 įteikė ieškovei pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva. Tą pačią dieną uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „ICG Farma“ direktorius V. P. priėmė 2016-01-29 įsakymą Nr. 20160129/1DA, kuriuo ji buvo atleista iš darbo nuo 2016-01-29 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalį. Šį įsakymą vėliau atsakovas pats panaikino;

2.2 UAB „ICG Farma“ direktorius V. P. 2016-01-29 įsakymu Nr. 20160129/1PR įsakė jai už gerus darbo rezultatus 2016 m. sausio mėnesį skirti 5072 PLN piniginę premiją. Ši įsakymu skirta premija nebuvo išmokėta;

2.3 ieškovei piniginė premija buvo mokama kiekvieną ketvirtį priklausomai nuo ieškovės padarytos apyvartos. Už 2015 metų ketvirtą ketvirtį atsakovas privalėjo išmokėti 2000 Eur piniginę premiją. Ieškovės teigimu, ji neturėjo pasirinkimo (nes kitu atveju darbdavys neišmokėtų premijos), todėl pasirašė Konfidencialumo sutartį. Konfidencialumo sutartis faktiškai buvo pasirašyta 2016 m. sausio mėnesio pradžioje, bet sutartyje buvo nurodyta 2015-05-04 data. Pasirašius šią Konfidencialumo sutartį, atsakovas 2016-01-29 vienašališkai, nepagrįstai, nesilaikant įspėjimo terminų, atleido ieškovę iš darbo;

2.4 ieškovė tik 2016-04-04 gavo elektroniniu paštu UAB „ICG Farma“ direktoriaus V. P. 2016-01-29 įsakymą Nr. 20160129/1PR bei 2016-02-08 įsakymą Nr. 20160208/1DA, kuriuo atsakovas atšaukė ankstesnius įsakymus Nr. 20160129/DA ir Nr. 20160129/1PR. Be to, 2016 m. vasario mėn. 1-2 dienomis atsakovas informavo visus UAB „ICG Farma“ verslo partnerius, su kuriais palaikė ryšius, kad ieškovė atsakovo įmonėje nedirba. Ši aplinkybė, ieškovės teigimu, tik patvirtina, kad darbo santykiai su ja buvo nutraukti 2016-01-29 (T.1, b.l.2-4,163,164).

3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovės reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1 tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę darbo santykiai nėra pasibaigę, o 2015-01-16 nuotolinio darbo sutartis Nr. 47 nėra nutraukta. Atsakovo darbuotojas komercijos direktorius T. V. 2016-01-29 buvo susitikęs su ieškove tikslu aptarti galimą darbo sutarties su ieškove nutraukimą. Darbo sutarties su ieškove nutraukimo poreikį paveikė tai, kad regiono vadovo pareigybės įsteigimas nepateisino atsakovo lūkesčių. Ieškovei ir atsakovui pavyko susitarti dėl abiems pusėms priimtino darbo santykių nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, tačiau ieškovei nepateikus prašymo atleisti ją iš darbo, atsakovas neturėjo teisėto pagrindo atleisti ieškovės ir nutraukti su ja darbo sutartį, todėl atitinkamai 2016-01-29 įsakymai buvo atšaukti. Ieškovės prašoma priteisti 5072 PLN pinigų suma tėra kompensacija, kurią atsakovas ketino išmokėti ieškovei jos pačios reikalavimu, kaip vieną iš susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo, sąlygų. Ieškovei pakeitus savo poziciją dėl darbo sutarties su atsakovu nutraukimo, atsakovas įsakymą dėl 5072 PLN ieškovei skyrimo atšaukė, dėl ko ši pinigų suma nebuvo išmokėta ieškovei;

3.2 ieškovei 2016-02-10 buvo išmokėtas darbo užmokestis už visą 2016 m. sausio mėn., o 2016-03-10 – už 2016 m. vasario mėn. Ieškovė ir toliau yra draudžiama socialiniu draudimu darbo sutarties su atsakovu pagrindu, todėl ieškovė neturėjo jokio pagrindo vertinti, kad jos darbo sutartis su atsakovu yra nutraukta. Be to, ieškovė jau 2016-02-08 reiškė reikalavimą atsakovui išmokėti jai piniginę premiją;

3.3 atsakovas nėra paskyręs ieškovei jokios 2000 Eur dydžio premijos. Atsakovo teigimu, ieškovė nepagrindė Konfidencialumo sutarties nutraukimui būtino pagrindo ir sąlygų egzistavimo. Konfidencialumo sutarties pasirašymą derino su ieškove 2015 m. sausio mėn. Konfidencialumo sutartis su ieškove buvo sudaryta 2015-05-04, t.y. po to, kai baigėsi ieškovei nustatytas 3 mėn. išbandymo laikotarpis, kadangi pati ieškovė prašė atidėti konfidencialumo sutarties pasirašymą iki baigsis bandomasis laikotarpis;

3.4. pats atsakovas suprato, kad 2016-01-29 pranešimo turinys dėl darbo santykių nutraukimo neatitinka įspėjimui keliamų reikalavimų, todėl šio pranešimo nelaikė galiojančiu. Atsakovas 2016 m. vasario-kovo mėn. svarstė galimas veiklos organizavimo Lenkijoje alternatyvas bei atitinkamai ieškovės užimamos pareigybės panaikinimo klausimą. Nuo 2016 m. vasario mėnesio ieškovė funkcijų neatliko, todėl buvo nuspręsta panaikinti jos darbo vietą, darbo užmokestis buvo ir yra ieškovei mokamas. 2016-03-31 ieškovė gavo įspėjimą, kad bus atleista darbdavio iniciatyva nuo 2016-06-06.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, jog ieškovės nurodyta aplinkybė, kad apie įsakymo dėl jos atleidimo iš darbo nuo 2016-01-29 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį jai tapo žinoma tik bylą nagrinėjant teisme, nepaneigia fakto, kad atsakovas yra atšaukęs jos atleidimą nuo 2016-01-29. Formaliai darbo santykiai tarp šalių tęsėsi, ir tai patvirtina atsakovo pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai už 2016 m. vasario-kovo mėnesius. Taip pat atsakovas 2016-03-31 prašė ieškovės pateikti pasiaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimo, į kurį ieškovė atsakė 2016-04-12, bei 2016-04-29 reikalavo pateikti papildomą pasiaiškinimą dėl minėto darbo drausmės pažeidimo, o 2016-05-02 prašė pateikti pasiaiškinimą dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo, kuris buvo padarytas 2015-11-11, t.y. tuomet, kai transporto priemonė, su kuria buvo padarytas pažeidimas, buvo perduota ieškovei ir buvo jos žinioje. Tuo pačiu ieškovas 2016-04-18 įsakymu dėl nuo 2016-03-25 valdybos sprendimu panaikintos regiono vadovo Lenkijoje pareigybės yra paskelbęs ieškovei priverstinę pravaikštą, nurodant ieškovei neatvykti į darbą prastovos laikotarpiu ne dėl darbuotojos kaltės, t.y. yra inicijavęs ieškovės atleidimą pagal DK 129 straipsnio 1 dalį (darbdavio iniciatyva). Teismas nustatė, kad atsakovas siekia nuo 2016-06-06 nutraukti su ieškove darbo santykius savo iniciatyva pagal DK 129 straipsnio 1 dalį. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog jei atsakovas būtų išmokėjęs ieškovei dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją, ginčo dėl darbo santykių pabaigos tarp šalių nebūtų kilę. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pripažino, kad faktiniai darbo santykiai su ieškove nuo 2016-01-29 buvo pasibaigę (nutrūkę), dėl ko atsakovas negalėjo inicijuoti darbo sutarties su ieškove nutraukimo DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nebuvus teisėto pagrindo nutraukti su ieškove darbo santykius nuo 2016-01-29, teismas konstatavo, jog ieškovės atleidimas iš darbo yra neteisėtas.Darbo sutarties nutraukimą pripažinęs neteisėtu, teismas taikė DK 300 straipsnio 4 dalyje numatytas teisines pasekmes, nes ieškovė neprašė jos grąžinti į darbą, laikydamas, kad darbo sutartis su ieškove yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Tokiu būdu ieškovei priteisė DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, t.y. 2321,22 Eur (2 mėn. x 1160,61 Eur), nes darbo stažas nuo 2015-01-19, ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016-01-29 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.Teismas nustatė, kad viso vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas neatitiktų kompensacinės paskirties, nes atsakovas nuo 2016-02-10 kas mėnesį moka ieškovei išmokas, kurios pagal tarp šalių sudarytą sutartį vertinamos kaip kompensacija už nekonkuravimą. Be to, ieškovės ir atsakovo faktiniai darbo santykiai truko sąlyginai neilgą laiko tarpą (nuo 2015-01-19 iki 2016-01-29). Šios aplinkybės, teismo vertinimu, turi įtakos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimui iki vieno mėnesio atlyginimo dydžio – 1160,61 Eur.Pasisakydamas dėl premijos ieškovei skyrimo, teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atšaukė įsakymą 2016-01-29, nes jame yra aiškiai išreikšta atsakovo direktoriaus valia skirti ieškovei premiją už gerus 2016 m. sausio mėnesio darbo rezultatus. Todėl nėra teisinio pagrindo vertinti ieškovei 2016-01-29 įsakymu Nr. 20160129/1DA skirtos premijos kaip išeitinės išmokos, todėl priteisė 5072 PLN. Taip pat teismas nurodė, kad šalys darbo sutartimi nesusitarė dėl premijos (kaip darbo užmokesčio dalies) ieškovei mokėjimo. Taip pat nenustatyta, kad atsakovo bendrovėje galiojo premijavimo sistema, pagal kurią premijos mokamos sistemingai, pagal iš anksto nustatytus rodiklius. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovei atsakovo įsakymų pagrindu už 2015 metų ketvirto ketvirčio rezultatus būtų skirta premija, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės į prašomą išmokėti premiją, dėl ko jos prašymas priteisti 2000 Eur dydžio premiją buvo atmestas.Teismas padarė išvadą, jog ieškovės argumentai, kad Konfidencialumo sutartis neatitiko jos valios, ir kad ji, kaip darbuotoja, buvo priversta sudaryti susitarimą, išeina už ginčo nagrinėjimo ribų. Šie argumentai sudaro savarankišką pagrindą ginčyti susitarimą, kaip neatitinkantį valios reikalavimų, tačiau ieškovė Konfidencialumo sutarties šiuo ar kitu pagrindu neginčija. Vien deklaratyvūs teiginiai apie primestą valią ir darbdavio keltas sąlygas nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl Konfidencialumo sutarties nutraukimo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovės A. W. B. pateiktame apeliaciniame skunde nurodomos dvi aplinkybės, kurios, jos manymu, daro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą neteisėtu:

12.1.teismas nepagrįstai sumažino kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką iki vieno mėnesio atlyginimo dydžio sumą. Ieškovė nori greičiau grįžti į darbo rinką, tačiau laikosi nekonkuravimo įsipareigojimo. Atsakovas, 2016 m. birželio 6 d. priimdamas įsakymą Nr. 20160606/1DA dėl atleidimo iš darbo pagal 129 straipsnio 1 dalį, pripažino, kad nenori tęsti darbo santykių;

12.2.teismas nepriteisė 42,70 eurų bylinėjimosi išlaidų, nors, ieškovės paskaičiavimu, tenkino 67 proc. jos reikalavimus. Taip pat nepriteistos bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai (T.2, b.l.1-5).

13.Atsakovas UAB „ICG Farma“ pateiktame apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes įstatymas nenumato tokio darbo sutarties pasibaigimo pagrindo kaip faktinė darbo santykių pabaiga. Atsakovas siekė nutraukti darbo santykius su ieškove ne nuo 2016-01-29, o nuo 2016-06-06. Atsakovo inicijuotas darbo sutarties nutraukimas nebuvo ginčytas ir yra galiojantis. Tą įrodo UAB „ICG Farma“ direktoriaus 2016-06-06 įsakymas Nr. 20160606/1DA, kuris turėtų būti apeliacinės instancijos teismo priimtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2016-06-06 įsakymas Nr. 20160606/1DA nebuvo priimtas. Ieškovė atleidimą iš darbo ginčijo tiek pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, tiek pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Tai įrodo, kad nebuvo jokio susitarimo dėl darbo santykių pabaigos nuo 2016-01-29. Ieškovės pareigybė buvo panaikinta tik nuo 2016-03-25, o nuo 2014-04-18 paskelbta prastova. Kad faktiniai šalių santykiai nebuvo nutrūkę, patvirtino pati ieškovė pateikdama pasiaiškinimą dėl perduoto automobilio vairavusio asmens. Ieškovei buvo mokamas atlyginimas, todėl ieškovė negalėjo pati savęs laikyti atleista. Darbo sutartyje nebuvo numatyta konkreti už nekonkuravimą mokėtina kompensacija, todėl nebuvo pagrindo vertinti po 2016-01-09 sumokėtas sumas kaip kompensaciją, o ne atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas turėtų panaikinti ne tik šią sprendimo dalį, bet ir pašalinti motyvus, kad ieškovė nepareikalautų papildomai sumokėti jai kompensaciją už prastovą. Taip pat apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai priteisė 5072 PLN piniginę premiją, nes pirmosios instancijos teismas nevertino kitų premijos skyrimo pagrindų, o 2016-01-29 įsakymas, kuriuo paskirta premija, buvo panaikintas (T.2, b.l.8-16).

14.Ieškovė A. W. B. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovės darbo santykiai juridiškai ir faktiškai pasibaigė nuo 2016-01-29. Atsakovas tik su 2016-04-01 atsiliepimu į ieškinį pateikė įsakymus, kuriais atšaukė 2016-01-09 įsakymą Nr. 20160129/DA dėl jos atleidimo iš darbo ir 2016-01-09 įsakymą Nr. 20160129/1PR dėl piniginės premijos. Įrodinėja, kad šie dokumentai buvo sukurti tik dėl teisminės gynybos. Teismas pagrįstai sprendė, kad mokėtas darbo užmokestis yra už nekonkuravimą, nes pagal darbo sutartį darbuotojo įsipareigojimas dėl nekonkuravimo galioja tiek, kiek buvo mokėta kompensacija už nekonkuravimą. Mėnesinis darbo užmokestis sutampa su kompensavimo suma – 5072 PLN. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis nuo 2016-01-29 iki 2016-04-18, o nuo 2016-04-18 paskelbus prastovą mokėtas sumažintas atlyginimas, priteisė tik vieno mėnesio atlygio dydžio kompensaciją (T.2, b.l.27-30).

15.Atsakovas UAB „ICG Farma“ pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovė ginčydama teismo sprendimą dalyje dėl sumažintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką iki vieno mėnesio atlyginimo dydžio sumos nepateikia jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šios kompensacijos sumažinimas būtų buvęs neteisėtas. Be to, atsakovas nutraukdamas darbo sutartį išmokėjo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, darbo užmokestį už 2016-06-06, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, viso – 10 129,11 PLN. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jai nebuvo mokama kompensacija už nekonkuravimą, todėl laikė susitarimą pasibaigusiu. Taigi mokėtas darbo užmokestis sudaro pagrindą vertinti, kad kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra nepagrįstas, o apeliantės skundas šioje dalyje atmestas. Kita vertus, nekonkuravimo susitarimas draudė dirbti darbą, kuris yra konkuruojantis su atsakovo verslu, tačiau apeliantė yra rusų filologijos magistrė. Taip pat apeliantas mano, kad bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos teisingai (T.2, b.l. 35-39).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakove 2015-01-16 sudarė nuotolinio darbo sutartį Nr. 47 (T.1, b.l.5-9). Atsakovas 2016-01-29 pranešė ieškovei, kad nutraukia minėtą darbo sutartį (T.1, b.l.11), o UAB „ICG Farma“ 2016-01-29 įsakymu Nr. 20160129/1DA ieškovė buvo atleista iš darbo nuo 2016-01-29 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu) (T.1,b.l. 12). Minėtame įsakyme nurodyta, kad jis parengtas pagal ieškovės 2016-01-29 prašymą, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog toks prašymas nebuvo pateiktas, šią aplinkybę pripažįsta ir atsakovas, dėl to ginčo nėra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). UAB „ICG Farma“, negavęs ieškovės prašymo dėl darbo santykių pabaigos, priėmė 2016-02-08 įsakymą Nr. 20160208/1DA, kuriuo buvo atšaukti 2016-01-09 įsakymas Nr. 20160129/DA dėl ieškovės atleidimo iš darbo ir 2016-01-09 įsakymas Nr. 20160129/1PR dėl piniginės premijos, nurodant įsakymų atšaukimo pagrindą: „įsakymai buvo priimti, kadangi UAB „ICG Farma“ ir A. W. B. buvo susitarę dėl darbo santykių nutraukimo sąlygų, t.y. darbo sutarties nutraukimo LR DK 127 str. 1 d. pagrindu, A. W. B. išmokant piniginę premiją, tačiau kadangi A. W. B. nepateikė darbo santykių nutraukimui būtinų dokumentų, nesant pagrindo nutraukti darbo santykių nurodytu pagrindu ir sąlygomis, įsakymai atšaukiami“ (T.1, b.l. 34).

Dėl naujų įrodymų

17.CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). CPK 314 straipsnyje nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18.Apeliantai prie apeliacinių skundų pridėjo UAB „ICG Farma“ 2016-06-06 įsakymą Nr. 20160606/1DA, patvirtinantį, jog ieškovė yra atleista iš darbo, išmokant jai 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Taip pat atsakovas pridėjo mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad išeitinė išmoka ir kompensacija yra pervesti (T.2, b.l.25). Konstatuojama, jog naujų rašytinio įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme nepažeis rungimosi principo, nes šalims buvo žinomi bei gauti kartu su procesiniais dokumentais ir jie turėjo galimybę įgyvendinti teisę dėl jo pasisakyti.

Dėl darbo santykių pasibaigimo

19.Apeliantas (atsakovas) UAB „ICG Farma“ įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės darbo santykiai po 2016-01-29 yra faktiškai pasibaigę, todėl negalėjo tuo pagrindu pripažinti, kad ieškovės darbo santykiai jau yra nutraukti nuo 2016-01-29.

20.Kaip galima spręsti iš pirmosios instancijos teismo motyvų, ieškovės atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, nes, kaip buvo konstatuota sprendime, darbo santykiai jau buvo faktiškai pasibaigę. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto UAB „ICG Farma“ argumentu, jog įstatymas nenumato tokio teisinio pagrindo darbo santykio pasibaigimui.

21.Pagal DK 124 straipsnio 1 dalį darbo sutartis baigiasi: 1) ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais; 2) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo; 3) darbuotojui mirus; 4) kai darbdavio (jeigu darbdavys yra fizinis asmuo) ar darbdavio atstovų buvimo vietos nustatyti neįmanoma.

22.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „ICG Farma“ 2016-01-29 įsakymas Nr. 20160129/1DA, kuriuo ieškovė buvo atleista iš darbo nuo 2016-01-29 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, yra panaikintas paties darbdavio. Už tinkamą darbo santykių įforminimą ir pranešimą apie darbo santykių eigą Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai yra atsakingas darbdavys (DK 98 straipsnis). Pagal DK 300 straipsnio 3, 4 dalis, jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas taiko šioje normoje numatytas priemones, siekiant kompensuoti neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes darbuotojui. Taigi tam, kad būtų galima taikyti DK 300 straipsnį, būtina įvertinti darbdavio sprendimo teisėtumą, kuriuo darbuotojas yra atleistas iš darbo.

23.Pateikdamas atsiliepimą į ieškinį, atsakovas pateikė 2016-02-08 įsakymą Nr. 20160208/1DA, kuriuo buvo atšauktas 2016-01-09 įsakymas Nr. 20160129/DA dėl ieškovės atleidimo iš darbo. Tačiau pagal DK 99 straipsnį darbuotojo darbo santykių pagrindas yra darbo sutartis, bet ne įsakymas (DK 99 straipsnio 3 dalis). Pirmąja instancija nagrinėjamoje byloje galiojančio darbdavio sprendimo dėl ieškovės atleidimo iš darbo, įforminto pagal įstatymo reikalavimus, nebuvo, todėl nebuvo ir pagrindo pripažinti, kad darbo santykiai yra nutraukti nuo 2016-01-29 be teisėto pagrindo (DK 300 straipsnis), ypatingai tuo atveju, kai ieškovė nereiškė tokio reikalavimo (CPK 13 straipsnis). Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Darbo sutarties priedą Nr. 1, kuriame yra įrašas, kad darbo sutartis yra nutraukta nuo 2016-06-06 pagal DK 129 straipsnio 1 dalį (T.2, b.l.20). Ieškovė procesiniuose dokumentuose patvirtino savo valią, kad nenori tęsti darbo santykių, todėl prašo negrąžinti jos į darbą tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas spręstų, jog atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatyta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau darbdavio iniciatyva (DK 214 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 1 dalis).

24.Tai, kad apie UAB „ICG Farma“ 2016-02-08 įsakymą Nr. 20160208/1DA, kuriuo buvo atšauktas 2016-01-09 įsakymas Nr. 20160129/DA dėl ieškovės atleidimo iš darbo, ieškovei nebuvo žinoma iki kreipimosi į teismą, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad šalių darbo santykiai baigėsi nuo 2016-01-29. Ieškovė 2016-02-08 adresuotame darbdaviui laiške aiškiai nurodė, kad nesutinka su 2016-01-09 įsakymu Nr. 20160129/DA, nes prašymo dėl atleidimo iš darbo savo noru nerašė (T.1, b.l.44). Taigi suprato, kad pagal DK 127 straipsnio 1 dalį negalėjo būti atleista iš darbo. Jokie vėliau darbdavio rengti dokumentai neįrodo, kad ieškovė galėjo būti atleista iš darbo kitu teisiniu pagrindu nuo 2016-01-29.

25.Kita vertus, ieškovė 2016-02-08 adresuotame darbdaviui laiške pateikė prašymą sumokėti priemoką už 2015 m. IV ketvirtį (T.1, b.l.42). Taigi ieškovė neprašė su ja visiškai atsiskaityti kaip su atleista darbuotoja, nenurodė, kad laiko tam tikras sumas skola. Tai reiškia, kad jai nebuvo susiformavęs lūkestis, kad darbo santykiai nutrūko po 2016-01-29. Be to, darbo santykius patvirtina atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščiai už 2016 m. vasario-kovo mėnesius (T. b.l. 107-108).

26.Tai, kad 2016-01-29 ieškovė grąžino atsakovui jai suteiktas darbo priemones, t.y. automobilį, kuro kortelę, kompiuterį, spausdintuvą (T.1, b.l. 105, 106), o į bylą pateikti atsakovo darbuotojos J. S. rašyti 2016-02-02 elektroniniai laiškai patvirtina, kad ieškovė po 2016-01-29 darbo funkcijų atsakovo bendrovėje neatliko (T. b.l. 165-167) ir nuo 2016-02-29 buvo grąžintos nuomotos biurui Lenkijoje patalpos (T.1, b.l.74), neįrodo, kad buvo priimtas darbdavio sprendimas dėl darbo santykių pabaigos su ieškove, kuris galėtų būti ginčijamas. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovas darė spaudimą darbuotojai, neskirdamas darbo užduočių. Kita vertus, į bylą atsakovo pateiktas paaiškinimas rodo, kad atsakovas ketino nutraukti veiklą Lenkijoje, be to, jam kilo įtarimų dėl konfidencialumo įsipareigojimų pažeidimo (T.1, b.l.103). Tačiau šios aplinkybės nėra kilusio ginčo nagrinėjamoje byloje objektu, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina (CPK 13 straipsnis). Kaip matyti iš UAB „ICG Farma“ 2016-04-18 pranešimo dėl nuo 2016-03-25 valdybos sprendimu panaikintos regiono vadovo Lenkijoje pareigybės yra paskelbęs ieškovei priverstinę pravaikštą, nurodant ieškovei neatvykti į darbą prastovos laikotarpiu ne dėl darbuotojos kaltės (T.1, b.l.179).

27.Kartu su apeliaciniu skundu yra priimti apelianto UAB „ICG Farma“ pateikti įrodymai, kad 2016-06-06 įsakymu Nr. 20160606/1DA ieškovė yra atleista iš darbo, išmokant jai 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensacija už nepanaudotas atostogas (T.2, b.l.19). Nagrinėjamoje byloje kitų įrodymų, kad darbdavio valia ar kitu teisiniu pagrindu būtų nutrūkę darbo santykiai su ieškove byloje, nėra. Aplinkybė, kad atsakovas nuo 2016-02-10 kas mėnesį mokėjo ieškovei išmokas, kurias ji pagal šalių 2015-01-16 darbo sutartyje inkorporuoto nekonkuravimo susitarimo 10.6 – 13 punktų nuostatas vertino kaip kompensaciją už nekonkuravimą, nepaneigia fakto, kad byloje nėra įrodytas faktas dėl darbo santykių pabaigos pagal DK 124 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, atsakovas pavedimuose aiškiai nurodė, kad tai darbo užmokestis (b.l. 61, 113, 181), o prasidėjus teisminiam procesui ieškovės tokiam lūkesčiui susiformuoti negalėjo būti jokio teisinio pagrindo (DK 186 straipsnio 1 dalis), nepateikus į bylą įrodymų, kad yra priimtas galiojantis darbdavio sprendimas dėl darbo santykio pasibaigimo su ieškove. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimai pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti įstatyme nustatytas sankcijas, turėjo būti atmesti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl minėtoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės A. W. B. ieškinio reikalavimai: pripažinti, kad atsakovas 2015-01-16 nuotolinio darbo sutartį Nr. 47 su ieškove nutraukė neteisėtai ir nepagrįstai, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nustatant skubiai vykdyti teismo sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl darbo santykių pabaigos pripažinimo neteisėtu, ieškovės apeliacinis skundas dėl to, kad teismas nepagrįstai sumažino kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką iki vieno mėnesio atlyginimo dydžio sumą ir bylinėjimosi išlaidų, atmetamas (CPK 185 straipsnis).

28.Apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais jis pripažino, kad atsakovas mokėjo ne vidutinį darbo užmokestį, o kompensaciją už nekonkuravimą po 2016-01-29.

29.Dėl galimybės skųsti teismo nutarties motyvus kasacinis teismas yra suformulavęs šias teisės aiškinimo ir taikymo taisykles: tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus); aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

30.Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti įstatyme nustatytas sankcijas, turėjo būti atmesti, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas. Pagal CPK 331 straipsnį apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio dalys yra vientisas teisės aktas, todėl atskirai naikinti motyvų, panaikinus šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra teisinio pagrindo, įvertinat, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje nekėlė reikalavimo dėl kompensacijos dėl nekonkuravimo priteisimo.

Dėl reikalavimo priteisti premiją

31.Nustatyta, kad UAB „ICG Farma“ direktoriaus 2016-01-29 įsakymu Nr. 20160129/1DA ieškovei už gerus darbo rezultatus 2016 m. sausio mėnesį buvo paskirta 5072 PLN piniginė premija (T.1, b.l. 13). UAB „ICG Farma“ direktoriaus 2016-02-08 įsakymu Nr. 2016-02-08/1DA 2016-01-29 įsakymas Nr. 20160129/1DA dėl premijos ieškovei skyrimo buvo atšauktas atsižvelgiant į tai, kad šalys buvo susitarę dėl darbo santykių nutraukimo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, ieškovei išmokant piniginę premiją, tačiau ieškovė nepateikė darbo santykių nutraukimui būtinų dokumentų, dėl ko nebuvo nutraukti darbo santykiai nurodytu pagrindu ir sąlygomis (b.l. 34).

32.Apeliantas įrodinėja, kad, nenuginčijus UAB „ICG Farma“ direktoriaus 2016-02-08 įsakymo Nr. 2016-02-08/1DA dėl premijos skyrimo atšaukimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti 5072 PLN.

33.Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 417 straipsnį „byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu“.

34.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „atsakovas nepagrįstai atšaukė įsakymą dėl premijos ieškovei skyrimo. 2016-01-29 įsakyme yra aiškiai išreikšta atsakovo direktoriaus valia skirti ieškovei premiją už gerus 2016 m. sausio mėnesio darbo rezultatus. Todėl nėra teisinio pagrindo vertinti ieškovei 2016-01-29 įsakymu Nr. 20160129/1DA skirtos premijos kaip išeitinės išmokos“. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada. Kartu pažymi, kad atsakovas, nuosekliai neigdamas darbo santykių pabaigą nuo 2016-01-29 su ieškove, prieštarauja pats sau dėl priimto sprendimo išmokėti premiją aiškinimo. DK 35 straipsnio 1 dalis numato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Tuo atveju, jei atsakovas siekė susitarti dėl darbo santykių nutraukimo, tai ir turėjo įforminti 5072 PLN sumą ją susiedamas ne su darbo rezultatais, o su darbo santykių pabaiga. Be to, ieškovė 2016-02-08 adresuotame darbdaviui laiške pateikė prašymą sumokėti priemoką už 2015 m. IV ketvirtį, įrodinėdama išaugusią apyvartą (T.1, b.l.42). Apeliantas paskaičiavimų, galinčių paneigti ieškovės gerus darbo rezultatus dėl padarytos apyvartos, nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčo dėl reikalavimo nutraukti konfidencialumo sutartį nėra, teisėjų kolegija netikrina šioje dalyje teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 3065 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Nagrinėjamoje byloje ieškovės apeliacinis skundas yra atmestas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė (ieškovė) A. W. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė dviejų trečiųjų bylinėjimosi išlaidų, nors tokia dalimi tenkino jos reikalavimus. Kaip matyti iš sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje tenkintas tik vienas ieškovės reikalavimas, o tai reiškia, kad ieškinys yra patenkintas 33 procentais, todėl ieškovė turi teisę į 102,30 Eur (310 Eur x 33 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismui iš dalies tenkinus atsakovo UAB „ICG Farma“ apeliacinį skundą, ieškovės tenkintų reikalavimų dalis atitinka pirmosios instancijos teismo minėtą išvadą dėl bylinėjimosi rezultato, todėl ieškovės apeliacinis skundas dalyje dėl jai nepakankamos sumos bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas. Atsakovas (apeliantas) UAB „ICG Farma“ sumokėjo 103 eurus (T.2, b.l.18) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nors ginčijo tiek turtinius, tiek neturtinius ieškovės reikalavimus. Tačiau patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, įvertinant, kad pirmosios instancijos teismas nepriteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų valstybei proporcingai ieškovės reikalavimų patenkintai daliai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia nepriteisti iš ieškovės atsakovui sumokėtos žyminio dalies, proporcingos atsakovo apeliacinio skundo patenkintai daliai (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsakovas patyrė 1 258,40 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išlaidos nėra pagrįstos, kadangi byla nebuvo sudėtinga, joje nereikėjo rinkti daug įrodymų, nenagrinėti nauji teisės aiškinimo klausimai ir pan. Tokiu atveju laikytina, kad protingos išlaidos yra 500 eurų (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

UAB „ICG Farma“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovės reikalavimai pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti įstatyme nustatytas sankcijas, tenkintas ir priimti naują sprendimą: atmesti ieškovės A. W. B. ieškinio reikalavimus: pripažinti, kad atsakovas 2015-01-16 nuotolinio darbo sutartį Nr. 47 su ieškove nutraukė neteisėtai ir nepagrįstai, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nustatant skubiai vykdyti teismo sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB „ICG Farma“, juridinio asmens kodas 302244351, iš ieškovės A. W. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.