- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-03-07
- Bylos Nr.
- I-457-422/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dainos Kukalienės, Rimanto Giedraičio,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (E.) Č.skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. (E.) Č. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 6-7) ir teismo posėdžio metu nurodė, jog jis 2013 m. kovo 15 d., gindamas savo teises ir teisėtus interesus, pareiškimu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydamas iškelti civilinę bylą dėl piliečio V. S. veiksmų, neteisėtai pasisavinant Butų savininkų bendrijos teises ir pareigas. Į teismą kreipėsi gindamas savo pažeistus teisėtus interesus nuo neteisėto pasikėsinimo į jo nuosavybę. V. S., neturėdamas įstatymo nustatytų įgaliojimų ir butų savininkų palaikymo, galimai suklastojo Butų savininkų bendrijos narių susirinkimo protokolą ir susirinkimo dalyvių parašus, pasivadino bendrijos pirmininku, tuo pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus bei savo tolimesniais veiksmais padarė pareiškėjui žalą. Kauno apylinkės teismas nutartimi nustatė labai trumpą terminą pareiškimo trūkumams pašalinti. Kadangi pareiškėjas nuteistas laisvės atėmimo bausme ir jo teisės apribotos, jis kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Kauno VGTPT, VGTPT, Tarnyba), prašydamas suteikti jam teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje ir įvykdyti teismo nutartį dėl nustatytų trūkumų pašalinimo. Kauno VGTPT vadovė A.Banevičienė ir jos vadovaujami įstaigos darbuotojai neteisėtai, biurokratiniu būdu pareiškėjui šešis mėnesius darė kliūtis gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, laikėsi išgalvotų ir nereikalingų formalumų, nepagrįstai iš pareiškėjo reikalavo visokių įrodymų, vilkino priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Kauno VGTPT neteisėtai prisiėmė teismo funkcijas ir savo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-1080, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 ir 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2347 atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, tuo pažeidė pareikėjo teises pačiam jas ginti teisme. Dėl tokių veiksmų pareiškėjas buvo ilgus mėnesius diskriminuojamas ir žeminamas, patyrė rūpesčius ir stresą, nepatogumus, sumažėjo bendravimo galimybės, jautė diskomfortą, nusivylimą, todėl atsirado neturtinė 10 000 Lt žala. Prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 31-32) su pareiškėjo skundu nesutinka. Nurodė, jog Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėtų teisių ir pareigų pasisavinimo nustačiusi, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Pareiškėjas 2013 m. liepos 25 d. pateikė pakartotinį prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Kauno VGTPT, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas prašyme nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, taip pat nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. priimtu sprendimu, 2013 m. liepos 29 d. raštu paliko nenagrinėtu pakartotinį pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Kadangi Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 ir 2013 m. liepos 29 d. raštas Nr. O-2-(1.5)-2347 yra teisėti ir įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, todėl nėra viešosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų Kauno VGTPT veiksmų (neveikimo). Pažymėjo, jog vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, nes jie turi būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos neįrodė. Nesant civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, teisė į neturtinės žalos atlyginimą nekyla. Prašo skundą atmesti.
Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Pareiškėjo skundas netenkinamas.
Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, 2013 m. kovo 15 d. Kauno apylinkės teisme (civilinės bylos Nr. 2-7471-214/2013) buvo gautas pareiškėjo A. (E.) Č. pareiškimas atsakovui V. S., kuriuo prašoma iškelti civilinę bylą, kurioje bus įrodyta apsišaukėlio ir machinatoriaus neteisėti veiksmai.
Kadangi pareiškėjo pareiškimas neatitiko CPK 111 str., 114 str., 135 str. reikalavimų, Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartimi nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, t.y. teismas pasiūlė pareiškėjui pateikti patikslintą pareiškimą, kuris atitiktų CPK 135 str. reikalavimus, sumokėti žyminį mokestį, aiškiai ir konkrečiai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 7 d. pateikė Kauno VGTPT prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje Nr. 2-7471-214/2013 dėl neteisėtų teisių ir pareigų pasisavinimo (Kauno VGTPT gautas 2013 m. balandžio 15 d., reg. Nr. TP-1-(2.1)-1466) (b.l. 160-164).
Kauno VGTPT 2013 m. balandžio 18 d. rašte Nr. O-2-(1.5)-1080 pareiškėjui nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 str. asmuo, pageidaujantis gauti antrinę teisinę pagalbą turi pateikti ne tik teisingumo ministro patvirtintos formos prašymą, bet ir jo reikalavimus pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (b.l. 166). Minėtu raštu Kauno VGTPT nurodė pareiškėjui per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti tarnybai informaciją apie tai, kas, kokiais neteisėtais veiksmais, kokias teises ir pareigas pasisavino bei pateikti dokumentus, patvirtinančius šią aplinkybę. Kauno VGTPT nurodė, kad per nurodytą terminą nepateikus nurodytos informacijos ir dokumentų, bus priimtas sprendimas atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
Pareiškėjas 2013 m. balandžio 26 d. Kauno VGTPT pateikė pareiškimą „Dėl vilkinimo suteikti ATP“ (Kauno VGTPT pareiškimas gautas 2013 m. balandžio 30 d., reg. Nr. TP-9-(2.9)-511), tačiau prie jo jokių dokumentų ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų reikalavimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, pateikta nebuvo (b.l. 167).
Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui A.(E.) Č. (b.l. 168). Sprendime nurodyta, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, iš kurių būtų matyti, kas, kokiais neteisėtais veiksmais, kokias teises ir pareigas pasisavino, Tarnyba negali daryti išvados dėl veiksmų neteisėtumo, dėl teisių ir pareigų pasisavinimo, todėl pareiškėjo reikalavimas laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu ir neperspektyviu. Atsisakymas teikti teisinę pagalbą grindžiamas Lietuvos Respublikos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1,2 punktais.
Kauno VGTPT, gavusi pareiškėjo prašymą peržiūrėti 2013 m. gegužės 2 d. priimtą sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 ir suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, 2013 m. gegužės 30 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-1634 pakartotinai informavo pareiškėją, jog jis turi tarnybai pateikti reikalavimus pagrindžiančius įrodymus (b.l. 171), o 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2347 Kauno VGTPT paliko nenagrinėtu kartotinį pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi jis nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (b.l. 88).
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 3 dalis neteisėtais valstybės institucijų ar jos darbuotojų aktais laiko šių subjektų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sampratą, yra pažymėjęs, kad neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007). Sprendžiant administracinės teisės subjekto veiklos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiamos tam tikros veikos pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1642/2005). Žalos atlyginimui būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2004; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442-330/2008).
Pareiškėjas nurodė, kad jam padaryta neturtinė žala atsirado dėl to, kad Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą ir 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2347 atsisakė nagrinėti kartotinį jo prašymą. Jo nuomone, minėti sprendimai neteisėti, atsakovas peržengė savo kompetencijos ribas, nes tik teismui suteikta teisė vertinti reikalavimų pagrįstumą. Jo nuomone, atsakovo reikalavimai aiškiai nepagrįsti, biurokratinio pobūdžio, nes jo ieškinys jau buvo priimtas teisme, todėl Tarnyba privalėjo skirti advokatą, kuris būtų ir pasirūpinęs įrodymų surinkimu. Jam atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje, įrodymų pateikimas yra apsunkintas, be to, įstatymas numato galimybę Tarnybai neteikti teisinės pagalbos tik išimtiniais atvejais, kai reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, tuo tarpu atsakovas šią išvadą padarė, net jų nevertinęs.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir VGTPĮ, Įstatymas). Įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką šio pobūdžio bylose, ne kartą yra konstatavęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2010).
Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aukščiau nurodytose nutartyse yra pažymėjęs, jog Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.
Taigi, atsakovas, spręsdamas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo A.(E.) Č. pagal jo 2013 m. balandžio 7 d. prašymą (Tarnyboje gautą 2013 m. balandžio 15 d., reg. Nr. TP-1-(2.1)-1466) turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje, laikydamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintų nuostatų bei veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.
Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog asmuo, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą, atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai kartu su prašymu be dokumentų, įrodančių jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat turi pateikti jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Įstatymas (VGTPĮ 4 str. 1 d. 1 p.) įpareigoja asmenį, kuris kreipiasi dėl teisinės pagalbos suteikimo, bendradarbiauti su institucijomis,priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją (VGTPĮ 4 str. 1 d. 1 p.).
Analizuojant šioje byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, matyti, kad pareiškėjas A. (E.) Č., kreipdamasis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, siekdamas iškelti civilinę bylą dėl neteisėtų teisių ir pareigų pasisavinimo ir tokiu būdu apginti, jo teigimu, pažeistas savo teises, 2013 m. balandžio 7 d. prašymą (b.l. 160-164) grindė abstrakčiais argumentais – nenurodė kas, kokias teises ir pareigas pasisavino, nepateikė savo reikalavimą pagrindžiančių dokumentų. Kauno VGTPT, siekdama išsiaiškinti teikiamos antrinės teisinės pagalbos pagrįstumą, 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-1080 paprašė pareiškėjo pateikti informaciją, koks asmuo, kokiais neteisėtais veiksmais, kokias teises ir pareigas pasisavino bei pateikti dokumentus, patvirtinančius šią aplinkybę. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 26 d., atsakydamas į minėtą Kauno VGTPT raštą, pateikė pareiškimą „Dėl vilkinimo suteikti ATP“, kuriuo prašė skubiai jam skirti antrinę teisinę pagalbą, tačiau papildomų dokumentų nepateikė.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, jog Tarnybai jokių prašomų dokumentų nepateikė. Jo nuomone, tai padaryti privalėjo Tarnybos paskirtas advokatas ar teismas, išreikalaudamas reikiamus įrodymus.
Teismo vertinimu, Tarnyba, siekdama išsiaiškinti ginčo esmę ir įvertinti pareiškėjo prašymo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, turėjo teisę ir pareigą pareikalauti iš pareiškėjo įrodymų ir tai atlikdama veikė Įstatyme suteiktos kompetencijos ribose, todėl teismas nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog Tarnyba peržengė kompetencijos ribas, kad jos veiksmai buvo biurokratinio pobūdžio. Jokių įrodymų pareiškėjui nepateikus, iš esmės atsisakius su Tarnyba dalykiškai bendradarbiauti, padėti atskleisti ginčo esmę, Tarnyba turėjo teisėtą pagrindą pagal esamus duomenis (konkrečiu atveju tik prašyme ir 2013-04-30 paaiškinime „Dėl vilkinimo suteikti teisinę pagalbą“ išdėstytus abstrakčius kaltinimus bendrijos pirmininko V. S. atžvilgiu) atsisakyti suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, vadovaudamasi 2013-05-02 sprendime nurodytomis teisės normomis ( Įstatymo 11 str.6d. 1, 2p., 18 str. 1d., 2d. 4d., 4 str.).
Pareiškėjas objektyvių priežasčių dėl negalėjimo pateikti Tarnybos prašomų dokumentų, prašomų nurodyti aplinkybių (dėl bendrijos pirmininko konkrečių neteisėtų veiksmų, savo subjektinių teisių pažeidimo) nenurodė, prašymo Tarnybai pratęsti terminą dokumentų pateikimui nereiškė. Iš byloje esamų duomenų matyti, jog pareiškėjas nedėjo jokių pastangų, kad bent minimaliai įvykdytų Tarnybos prašymą dėl įrodymų pateikimo, nei Tarnybai, nei teismui iš esmės nenurodė priežasčių, patvirtinančių negalėjimą pateikti prašomus duomenis. Pareiškėjo buvimas įkalinimo įstaigoje, teismo nuomone, netrukdė konkrečiai išdėstyti prašymą, negalint pačiam pateikti prašomų įrodymų, jis turėjo galimybę tai atlikti įgalioti kitą asmenį, naudodamasis teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų teisinę padėtį (Bausmių vykdymo kodekso 10 str., 11 str.). Pažymėtina, jog pareiškėjas nurodė, jog yra pilietinės organizacijos narys, kreipėsi į teismą, paskatintas kitų bendrijos narių. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Tarnybą dėl teisinės pagalbos suteikimo ne vienoje, o keliose civilinėse, administracinėse bylose, todėl Įstatymo reikalavimai dėl atitinkamų duomenų pateikimo, prašymų formulavimo, teisių gynimo būdai jam buvo žinomi.
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2013 m. liepos 19 d. Kauno VGTPT pateikė pakartotinį prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-7471-214/2013 dėl teisių ir pareigų pasisavinimo (b.l. 83-87).
Kauno VGTPT 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2347 pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėto butų savininkų bendrijos pirmininko teisių ir pareigų pasisavinimo paliko nenagrinėtu, kadangi pareiškėjo 2013 m. liepos 19 d. prašymas laikytinas analogišku Kauno VGTPT 2013 m. balandžio 15 d. gautam prašymui suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėtų teisių ir pareigų pasisavinimo (b.l. 88).
Pagal Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia jokių naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai.
Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos aprašo 12 punkte numatyta, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipėsi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.
Teisėjų kolegija pažymi, jog asmuo, besikreipiantis su prašymu dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, taip pat asmuo, kuriam jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, turi ne tik teises, bet ir pareigas, o suteiktomis teisėmis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas jomis. Kaip matyti, Kauno VGTPT ne kartą pareiškėjui raštu (sprendimuose, rašte dėl informacijos suteikimo) išaiškino pareiškėjo teises ir pareigas, taip pat ir pareigą bendradarbiauti su Tarnyba, teikti jai reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, pareigų nevykdymo pasekmes, todėl teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, jog Kauno VGTPT, atsisakydama teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarką, principus, sąlygas. Pažymėtina, jog pareiškėjas jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė ne tik atsakovui, bet ir bylą nagrinėjant teisme. Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą ir 2013 m. liepos 29 d. raštas Nr. O-2-(1.5)-2347, kuriuo atsisakyta nagrinėti kartotinį pareiškėjo prašymą, teismine tvarka nenuginčyti, galiojantys.
Pareiškėjo argumentai dėl Tarnybos vadovės A.Banevičienės šališkumo, neobjektyvumo, jos suinteresuotumo pareiškėjo prašymo baigtimi, keršto (pareiškėjo teigimu, bendrijos pirmininkas ir tarnybos vadovė yra Darbo partijos nariai, todėl Tarnybos vadovė buvo šališka, vilkino prašymo sprendimą, nepagrįstai reikalavo dokumentų) grįsti vien prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis. Nagrinėjant bylą, jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo argumentų pagrįstumą nesurinkta, kaip jau minėta, pats pareiškėjas atsisakė bendradarbiauti su Tarnyba, neteikdamas prašomų duomenų, nenurodydamas neteikimo objektyvių priežasčių, todėl Tarnyba turėjo teisėtą pagrindą netenkinti jo prašymo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo.
Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Byloje nustatyta, kad šiuo atveju Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti žala, o nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos. Be to, pažymėtina, kad žalos atlyginimo teisinius pagrindus lemia žalos prigimtis ir objektas. Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad vien tai, jog Kauno VGTPT priėmė sprendimą, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą ir raštą, kuriuo atsisakyta nagrinėti kartotinį pareiškėjo prašymą, nepakanka, jog būtų nustatyta, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala, t.y. kad vien dėl tų veiksmų pareiškėjas patyrė tokius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus ir kita ir tai turi būti įvertinta 10000 Lt suma. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ; kt.).
Teismui byloje nenustačius privalomos viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų atsakovo veiksmų (aktų) ir pareiškėjui jų neįrodžius (ABTĮ 57 str.) skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1dalies 1punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.