Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantės ieškovės O. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. J. ieškinį atsakovei V. L., tretieji asmenys M. K., G. K., K. I., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė, Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė Dalia Štaupienė dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pripažinimo negaliojančiais, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine bei restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo K. I. parodė, kad apie testamentą nieko nežinojo. Nežino, ar ieškovė ten gyveno, nes pats retai ten nuvažiuodavo. Nežinojo, kad V. L. savo vardu viską apsiformino.

Išnagrinėjęs bylą teismas pasisakė dėl kiekvieno ieškovės reikalavimo atskirai. Teismas byloje nustatė, kad 1989-09-25 M. I. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas po J. I. mirties, o tai patvirtina, kad M. I. po savo sutuoktinio mirties, priėmė palikimą. Teismas, atsižvelgdamas į J. I. mirties (duomenys neskelbtini) metu galiojusio 1964 metų CK 587 str. 1-3 d. nuostatas, konstatavo, jog ieškovės prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad po J. I. mirties (duomenys neskelbtini) jo žmona M. I. priėmė ir faktiškai valdė nekilnojamąjį turtą, Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) pilnoje apimtyje yra nenagrinėtinas teisme, nes nesukels ieškovei jokių pasekmių, todėl byla šioje dalyje yra nutrauktina (CPK 293 str. 1 p.).

Pagal bylos duomenis ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė priėmė palikimą po motinos M. I. mirties, pradėdama faktiškai turtą valdyti. Konstatavo, jog ieškovės pateikti 2001 - 2002 metų kvitai apie M. I. mokamą pensiją, M. I. vardu apmokėtus mokesčius nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes apima laikotarpį iki M. I. mirties (b. l. 117-118, t. 2). Ieškovės pateiktos foto nuotraukos (b. l. 120-129, t. 2), kuriose užfiksuota M. I. sodyba (ginčo dėl to nėra) nepatvirtina palikimo priėmimo fakto, nėra aišku kada fotonuotraukos darytos. Iš ieškovės pateiktų mokesčių už elektrą kvitų (b. l. 63-85, t. 2) matyti, kad ieškovės vardu buvo mokama už elektrą tik nuo 2007 metų balandžio mėnesio, tuo tarpu 2003 metų vasario, balandžio - gegužės, gruodžio mėnesių, 2004 metų sausio, balandžio, liepos, lapkričio mėnesių, 2005 metų kovo, liepos mėnesių kvituose nurodyta mokėtoja M. I., duomenų, kad minėtus kvitus apmokėjo būtent ieškovė, į bylą nepateikta. Ieškovės nurodytus argumentus apie palikimo priėmimą paneigia atsakovės kreipimasis po motinos M. I. mirties pas notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, taip pat duomenys: 2003-11-19, 2003-11-24, 2005-06-28, 2005-08-24 VĮ „Registrų Centras“ siųsti pranešimai atsakovei V. L. apie apmokėjimą už ginčo nekilnojamojo turto perkainavimą, teisinę registraciją; atitinkamų archyvo bei seniūnijos pažymų apie ginčo nekilnojamąjį turtą rinkimas ir išdavimas atsakovei V. L., dokumentų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu po M. I. mirties, tvarkymas atsakovės V. L. iniciatyva (b. l. 8-13, 21-22, 28-81, 143-176, t. 2). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog ji nuo 1997 metų gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, kad po motinos mirties ji ginčo name darė remontą sutvarkė kaminą, stogą, ištapetavo virtuvę. Teismas pasirėmė ir atsakovės, trečiųjų asmenų G. K. ir M. K. teiginiais, kad tiek jos, tiek ieškovė, ginčo name pastoviai negyveno, į ginčo namą atvažiuodavo tik savaitgalis, kad turėjo kiekviena daržus, kad daržus prižiūrėjo tiek ieškovė, tiek ir M. K.. Teismo vertinimu, šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai J. N., V. R., tvirtindami, kad dažniausiai ten viską darydavo ieškovė. Tačiau sprendė, jog remtis vien šia aplinkybe, nėra pagrindo.

Teismas atmetė kaip neįrodytus bei prieštaraujančius bylos aplinkybėms ieškovės argumentus, jog ieškovė per 3 mėnesius nuo jos motinos pas notarą nesikreipė, dėl to, jog iš karto po motinos M. I. mirties sunkiai ir nuolat sirgo. Teismo vertinimu, iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog ieškovė gydytis pradėjo po M. I. mirties praėjus septyniems mėnesiams. Tuo tarpu V. L., laiku kreipdamasi dėl palikimo po M. I. mirties priėmimo, taip išreiškė savo valią priimti palikimą po motinos mirties. Apie atsakovei 2005-08-18 išduotą liudijimą ieškovė sužinojo 2008-04-14, o su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2012-10-18, t. y. praleidusi CK 5.8 str. nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl, atsakovei reikalaujant, teismas ieškinį dalyje dėl pripažinimo negaliojančiu 2005-08-18 išduotą Vilniaus rajono notarų biure (dabar Vilniaus rajono 1-asis notarų biuras) V. L. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), atmetė pritaikius ieškinio senatį (CK 1.126, 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 1 d.). Kita vertus, teismas, nenustatęs ieškovės prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ieškovė priėmė palikimą po motinos M. I. mirties, pradėdama faktiškai turtą valdyti, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais V. L. 2005-08-18 ir 2010-08-10 išduotus paveldėjimo pagal įstatymą liudijimus. Teismas atsakovės V. L. prašymą taikyti CK 5.8 straipsnyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti 2010-08-10 paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr.(duomenys neskelbtini), netenkino, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos apie atsakovei V. L. 2010-08-10 išduotą paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr.(duomenys neskelbtini), ieškovei tapo žinoma gavus 2011-11-30 Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notaro raštišką atsakymą dėl paveldėjimo (b. l. 64-65, t. 2), o su ieškiniu ieškovė į teismą kreipėsi 2012-10-18 (b. l. 2-14, t. 1).

Teismas, nenustatęs nei vieno ieškovės nurodyto CK 1.78 str., 1.86 str., 1.87 str., 1.89 str. 1 d., 1.91 str. numatyto pagrindo sutartį pripažinti niekine, konstatavo, jog ieškovės reikalavimas pripažinti niekine tarp V. L. (pardavėjas) ir O. J. (pirkėjas) 2008-04-14 sudarytą Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį dėl ¼ gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo ir taikyti restituciją natūra ieškinį yra nepagrįstas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad šalys neketino sudarant sutartį sukurti teisinių padarinių, jog ieškovė nebuvo tikroji sutarties šalis, sudarant sutartį, jog šalių sudaryta sutartis buvo sudaryta kitam sandoriui ir kokiam pridengti, jog sudarydama sutartį, ieškovė nesuvokė savo veiksmų esmės, jog atsakovė pasinaudojo ieškovės liga, taip pat, kad ieškovė sirgo sutarties sudarymo metu, jog ieškovė buvo atsakovės apgauta, ieškovė nepateikė. Teismas nuomone, ieškovė, žinodama apie jai surašytą testamentą, niekam apie tai nepasakiusi bei su testamentu dėl palikimo priėmimo pas notarą nepasikreipusi, būtent dėl to ir sudarė su atsakove aukščiau nurodytą sutartį.

Tretieji asmenys K. I., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė, Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė Dalia Štaupienė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Byloje kilo ginčas dėl paveldėjimo teisinių santykių: įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, nustatant juridinę reikšmę turintį – palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, faktą bei ieškinio senaties termino pradžią, paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimą bei sandorių nuginčijimą reglamentuojančių teisės normų taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų detaliau nekartoja.

Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo

Palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, būdas įtvirtintas CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Pagal nuosekliai šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad jis palikimą priėmė ir išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Nors tokiu atveju asmens valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia jo valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes, jų visumą – šalių aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus, atsižvelgęs į turto, sudarančio palikimą, pobūdį ir įpėdinio elgesį su šiuo turtu tiek palikimo atsiradimo momentu, tiek ir po to. Vertinimui gali turėti įtakos asmens aiškinimai ar veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes teismas gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus dėl nenuoseklumo – kaip prieštaraujančius vėlesniems aiškinimams ar veiksmams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-8/2004; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2008 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. O. (teisių perėmėja – A. O.) v. G. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2008; 2011 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. W. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-381/2011; 2012 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-251/2012; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-434/2013; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, jog įpėdinis, siekdamas priimti palikimą aptariamu būdu, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir jis pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo, turi įrodyti asmuo, reiškiantis tokį reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantė reikalavimą pripažinti, kad ji po savo motinos mirties priėmė iš karto ir faktiškai valdė nekilnojamąjį turtą, priklausiusį motinai, grindė tuo jog dirbo darže šalia gyvenamojo namo, rūpinosi namu, darė remontą, mokėjo komunalinius mokesčius nuo pat motinos mirties. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, pripažino, kad ieškovė šio savo reikalavimo nepagrindė įrodymais, o pateiktus įrodymus įvertino kaip nepakankamus prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Teismas konstatavo, jog ieškovės pateikti 2001 - 2002 metų kvitai apie M. I. mokamą pensiją, M. I. vardu apmokėtus mokesčius, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes apima laikotarpį iki M. I. mirties, pateiktos foto nuotraukos, kuriose užfiksuota M. I. sodyba nepatvirtina palikimo priėmimo fakto, nėra aišku kada fotonuotraukos darytos, o pateikti mokesčių už elektrą kvitai nepatvirtina, jog ieškovė atliko šiuos mokėjimus, kadangi nuo 2003 m. iki 2005 m. kvituose nurodyta mokėtoja M. I., duomenų, kad minėtus kvitus apmokėjo būtent ieškovė į bylą nepateikta. Nors apeliantė teigia, kad teismas tinkamai neištyrė byloje esančių ieškovės pateiktų įrodymų, liudytojų parodymų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė nei įrodymų tyrimo, nei jų įvertinimo procesą reglamentuojančių teisės normų (CPK 183, 185 str.), ieškovės pateiktus įrodymus įvertino objektyviai visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Visos prielaidos dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų egzistavimo teisingai įvertintos atsakovės, o ne ieškovės naudai, nes pati ieškovė savo neveikimu sukūrė situaciją, kai nuo palikimo atsiradimo momento praėjus 9 metams reikia spręsti šį ginčą. Tai, kad ieškovė vasarodavo motinos sodyboje, ten dirbo darže, kaip ir beje kitos seserys, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog buvo išreikšta akivaizdi valia priimti po motinos mirties atsiradusį palikimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog veiksnus asmuo įgyvendindamas savo subjektines teises turi veikti atidžiai ir rūpestingai, o nesilaikydamas šių reikalavimų privalo prisiimti galinčius kilti neigiamus padarinius. Byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių, dėl ko ieškovė, turėdama testamentą, žinodama, jog testamentas tvirtintas pas seniūną, t. y. toje veiklos teritorijoje veikiantis notaras neturi minėto testamento, o atsakovė paveldėjimo reikalus tvarko pas notarą, o ne seniūną, nepateikė testamento notarui, t. y. visiškai nesiėmė jokių veiksmų savo teisėms įgyvendinti, o pasyviai tikėjosi, kad už ją bus įgyvendintos jos teisės, nors kaip pati nurodė, jokio įgaliojimo veikti jos vardu nebuvo davusi. Teismų praktikoje išaiškinta, jog, jeigu įpėdinis, žinodamas apie atsiradusį palikimą ir galėdamas jį priimti, per įstatymo nustatytą terminą nepareiškia valios priimti palikimą arba nepradeda jo faktiškai valdyti, tai laikoma, jog teisė į palikimo priėmimą lieka neįgyvendinta. Vadinasi, nors ieškovės turimas testamentas yra nenuginčytas, tačiau tiesiog jo egzistavimas negali paneigti kitų asmenų teisėtų interesų bei teisių, kurie jas įgyvendino pagal įstatymą. Nors ieškovė teigia, kad testamentas neturi galiojimo pabaigos, tačiau įstatymas nustato aiškiai apibrėžtą laiko tarpą, per kurį paveldėtojas privalo įgyvendinti testamento turinį bei palikėjo valią.

Dėl paveldėjimo pagal įstatymą liudijimų pripažinimo negaliojančiais

Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog ieškovė praleido CK 5.8 str. nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti 2005-08-18 atsakovei išduotą liudijimą. Nors ieškovė teigia, kad 2005-08-18 ir 2010-08-10 išduoti paveldėjimo pagal įstatymą liudijimai, yra vienas dokumentas, tačiau tokie teiginiai yra visiškai teisiškai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, jog apie atsakovei V. L. 2010-08-10 išduotą paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei tapo žinoma gavus 2011-11-30 Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notaro raštišką atsakymą dėl paveldėjimo, o su ieškiniu ieškovė į teismą kreipėsi 2012-10-18, t. y. nepraleidusi vienerių metų senaties termino.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė nenurodė, nei vieno reikšmingo argumento, dėl ko turi būti pripažintas negaliojančiu 2010-08-10 paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas. Ieškovės teiginiai, jog yra galiojantis testamentas, paneigti aukščiau teismo išdėstytomis aplinkybėmis, jog ieškovės teisė į palikimo priėmimą liko neįgyvendinta. Tiek atsakovė, tiek tretieji asmenys davė nuoseklius parodymus, jog nežinojo apie testamentą, ieškovė priešingai neįrodė, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovė, kreipdamasi į notarą dėl paveldėjimo pagal įstatymą liudijimų išdavimo pažeidė įstatymus.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Pirmos instancijos teismas, nenustatęs nei vieno ieškovės nurodyto CK 1.78 str., 1.86 str., 1.87 str., 1.89 str. 1 d., 1.91 str. numatyto pagrindo sutartį pripažinti niekine, konstatavo, jog ieškovės reikalavimas pripažinti niekine tarp V. L. (pardavėjas) ir O. J. (pirkėjas) 2008-04-14 sudarytą Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį dėl ¼ gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo ir taikyti restituciją natūra ieškinį yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, šalių paaiškinimus sutinka, su teismo išvada, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad šalys neketino sudarant sutartį sukurti teisinių padarinių, jog ieškovė nebuvo tikroji sutarties šalis, sudarant sutartį, jog šalių sudaryta sutartis buvo sudaryta kitam sandoriui ir kokiam pridengti, jog sudarydama sutartį, ieškovė nesuvokė savo veiksmų esmės, jog atsakovė pasinaudojo ieškovės liga, taip pat, kad ieškovė sirgo sutarties sudarymo metu, jog ieškovė buvo atsakovės apgauta. Teismo nuomone, ieškovė, žinodama apie jai surašytą testamentą, niekam apie tai nepasakiusi bei su testamentu dėl palikimo priėmimo pas notarą nepasikreipusi, būtent dėl to ir sudarė su atsakove aukščiau nurodytą sutartį. Ieškovė tik deklaratyviais teiginiais įrodinėja esant sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindams. Atsižvelgiant į tai, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.), šis ieškovės reikalavimas netenkintas pagrįstai.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų vertinimo klausimas, teigiant, jog byloje teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus.

LR CPK 185 straipsnis numato, kad teismas, vadovaudamasis įstatymais, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, išnagrinėjimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis LR CPK 176 straipsnio 1 dalimi, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jei byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad toks faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Taigi, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo byloje, nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Teisėjų kolegija nenustatė materialinės ar procesinės teisės normų netinkamo aiškinimo bei taikymo, kas galėtų turėti įtakos skundžiamo teismo sprendimo pakeitimui ar jo panaikinimui, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių teisėjų kolegija nepasisako, pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai dėl ginčo susiformuoti nesudaro.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. protokolinė nutartis yra neskundžiama, tačiau asmuo, manydamas, jog kito asmens veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, gali kreiptis į atitinkamas institucijas dėl šių veiksmų ištyrimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės bei trečiųjų asmenų M. K., G. K. bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš apeliantės priteisiant 1500 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti(CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės O. J. atsakovei V. L. bei tretiesiems asmenims M. K. ir G. K. 1 500 Lt jų turėtų bylinėjimosi išlaidų.