- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-08
- Bylos Nr.
- 1A-772-53-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvyra Ona Kvaraciejūtė (pirm.), Regina Pocienė, Stasys Punys
- Kaltinamasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- N. P.
- Civilinis ieškovas
- N. P.
- Advokatai
- Loreta Guižauskienė
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Alvyros Onos Kvaraciejūtės,
teismo posėdyje išnagrinėjo nukentėjusiojo N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto ketvirtojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas dėl veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., padarymo, neįrodžius, jog buvo padarytos veikos, turinčios nusikalstamų veikų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo N. P. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2007-07-06 apie 15.00 val. (duomenys neskelbtini), esančioje garažų bendrijoje, garaže Nr. 1-84, žodžiais grasino nužudyti N. P. , trenkė dešinės rankos delnu nukentėjusiajam į kairį žandą, taip sukeldamas N. P. fizinį skausmą, dėl ko nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes 2004-07-28, 2005-06-05 jis buvo A. K. sumuštas taip pat grasinant nukentėjusįjį nužudyti. Taip pat jėga rankomis uždarė nukentėjusiajam priklausančio automobilio „Wartburg 1.3“, v.n. (duomenys neskelbtini) kapotą, taip sulankstydamas kapoto atramą, 30 Lt vertės, bei sulenkė automobilio kapotą, 500 Lt vertės, po to metė į automobilį akmenį ir taip sulenkė jo stogą, 1 000 Lt vertės, iš viso sugadindamas turto 1 530 Lt sumai. A. K. šiais savo veiksmais buvo kaltintas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Skunde nukentėjusysis N. P. prašo panaikinti Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2009-05-15 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį A. K. atžvilgiu, pripažįstant jį kaltu pagal BK 145 str. l d., 140 str. l d., 187 str. l d. bei priteisti 900 Lt turtinę žalą. Apeliantas su išteisinamuoju nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.
Pažymi, kad, nagrinėjant bylą dėl grasinimo nužudyti, būtina nustatyti, ar nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-4032006; 2K-142/2007). Vertinant šios veikos faktą, būtina nustatyti nukentėjusiajam grasinimais išreikštų frazių turinį, taip pat įvertinti nukentėjusiojo buvimą netikrumo būsenoje dėl grasinimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-495/2006). Nukentėjusysis nurodo, kad įvykio metu kaltinamasis buvo neblaivus (jo kraujyje rasta 1,88 promilės alkoholio), agresyviai nusiteikęs, demonstravo savo jėgą, grasino susidorojimu, buvo nevaldomas ir į prašymus išeiti iš garažo nereagavo. A. K. yra gerokai jaunesnis ir fiziškai stipresnis. Apelianto nuomone, A. K. atėjo į jo garažą su išankstine nuostata sukelti konfliktą ir jį įbauginti. A. K. išsakyti grasinantys žodžiai buvo nukreipti konkrečiai nukentėjusiajam. Iš A. K. būsenos ir veiksmų nukentėjusysis suprato, kad grasinimas bus realizuotas. N. P. atkreipia dėmesį į tai, kad jis anksčiau buvo sumuštas išteisintojo. A. K. nuo 2004 m. grasino susidorojimu, smurtavo, sistemingai sukeldavo žodinius konfliktus. Tai patvirtina specialisto išvados, nukentėjusiojo, liudytojų V. P. , Ž. B. , N. B. parodymai. Todėl, pasak nukentėjusiojo, teismo priešingi aiškinimai yra neteisingi.
Apelianto nuomone, teismas padarė klaidingą išvadą, jog paėmęs dujinį pistoletą, nukentėjusysis pasijuto tvirtai, saugiai, jog jis išprovokavo A. K. šaudamas jam į nugarą. Pažymi, kad jis nuosavame garaže buvo netikėtai užpultas, jautė realų pavojų savo gyvybei, sveikatai ir turtui, jo atžvilgiu buvo pavartotas smurtas. Todėl siekdamas apsiginti, o neprovokuodamas išteisintąjį, jis išsitraukė ir panaudojo dujinį pistoletą. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad ginklą savigynai įsigijo po nevienkartinių A. K. grasinimų ir smurtavimų jo atžvilgiu.
Nukentėjusysis nurodo, kad jis yra senyvo amžiaus (71 m.), rusakalbis, todėl jo parodymai dėl smūgio į vieną ar kitą veido pusę galėjo būti užrašyti ne visiškai tiksliai. Tačiau, pasak apelianto, teismas neįvertino tos aplinkybės, jog nuo ikiteisminio tyrimo pradžios jis nurodė, kad A. K. jam sudavė vieną smūgį į veidą. Tai, jog niekas smūgio nematė, negali būti išimtinai įvertinta kaltinamojo naudai. Apeliantas pažymi, kad po smūgio praėjus trumpam laiko tarpui kiti asmenys galėjo jokių žymių nepastebėti. Be to, ne kiekvieno fizinio smurto žymės turi liekamųjų reiškinių. Tačiau tą aplinkybę, jog nukentėjusysis buvo sumuštas, patvirtino jo sutuoktinė. Tą patvirtino ir liudytojai Z. B. , V. B. .
Taip pat N. P. nurodo, kad A. K. 2007-07-06 konflikto metu įsiveržė į garažą ir sugadino nukentėjusiojo automobilį. Tai patvirtina byloje esantys duomenys: 2007-07-25 pareiškimas, 2007-08-03 pareiškimo patikslinimas, 2007-10-16 prašymas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai ir apklausų protokolai, kuriuose užfiksuota kaip A. K. , rankomis užtrenkdamas automobilio kapotą, sulankstė jį bei atramą, o vėliau, mesdamas akmenį, sulenkė automobilio stogą. Tai iš dalies patvirtino ir liudytojas R. B. , kuris nurodė, kad pravažiuodamas pro garažą išgirdo užtrenkiamo kapoto garsą, o po to pamatė iš garažo išbėgantį A. K. . Pažymi, kad liudytojo N. B. parodymai iš esmės skyrėsi. Tačiau teismas visiškai nesiaiškino priežasčių, lėmusių parodymų nenuoseklumą. Taip pat apeliantas pažymi, kad ta aplinkybė, jog jis į policiją atvyko savo automobiliu, nepaneigia jo automobilio sugadinimo fakto. Automobiliui konflikto metu padaryti sugadinimai buvo tokio pobūdžio, kurie netrukdė automobiliu važiuoti. Teismui pateiktas kvitas patvirtina padarytus sužalojimus ir jų vertę.
Apelianto nuomone, teismas surinktus įrodymus įvertino šališkai, taip pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos, nenuoseklios, padarytos nenustačius visų teisiškai reikšmingų bylos faktų. Šios išdėstytos aplinkybės bei byloje surinkti įrodymai rodo, kad A. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, turi būti panaikintas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovė prašė skundą tenkinti, išteisintasis, jo gynėjas, prokurorė skundą atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo N. P. apeliacinis skundas atmestini.
LR BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. yra įtvirtintos nuostatos, jog tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, ir juos įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas, kai priimtas, surašytas prisilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, veikos sudėties, asmens kaltumo ir kitų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ir teisingai įvertintais įrodymais. 3.1.8 punkte yra išaiškinta, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes ( Teismų praktika, 2003, Nr.19). Lietuvos Konstitucijos 31 str. 1 d. bei Baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 6 d., kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Baudžiamajame procese yra laikomasi principo, jog visos abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.
A. K. pareikštas kaltinimas dėl grasinimo nužudyti, nežymaus sveikatos sutrikdymo, svetimo turto sugadinimo buvo grindžiamas pagrinde nukentėjusiojo N. P. parodymais bei išvestiniais įrodymais – liudytojų, kurie apie įvykį sužinojo iš pačio nukentėjusiojo pasakojimų, parodymais. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šiuos kaltinimo pateiktus įrodymus pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis ir A. K. senokai nesutaria, konfliktuoja, yra priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu; ikiteisminis tyrimas dėl A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų nukentėjusiojo pareiškimu buvo inicijuotas ne iškarto po įvykio (2007-07-06), o praėjus daugiau nei pusei mėnesio po jo (2007-07-25); kaltinimo liudytojai palaiko artimus santykius su nukentėjusiuoju (yra šeimos nariai, draugai), kai kurie iš jų yra priešiškuose santykiuose su A. K. ; nė vienas iš kaltinimo liudytojų įvykio nematė, o įvykio aplinkybes, kurias jie pagrinde sužinojo iš nukentėjusiojo, teisme nurodė praėjus ilgam laikui (daugiau nei pusantrų metų) po inkriminuoto įvykio.
Nukentėjusysis N. P. skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad A. K. padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nukentėjusysis nurodė, kad įvykio metu, 2007-07-06 apie 15.00 val., A. K. įėjo į jo garažą, grasino nužudyti, sudavė vieną smūgį į veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, sugadino nukentėjusiojo turą (garaže rankomis uždarydamas automobilio variklio dangtį, sulenkė dangčio atramą bei patį variklio dangtį, o vėliau, mesdamas akmenį į automobilį, sulenkė jo stogą). Tuo tarpu kitų objektyvių duomenų, leidžiančių pripažinti, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos, byloje nėra.
Vertinant, byloje surinktus įrodymus, atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra jokių objektyvių, nešališkų duomenų, išskyrus nukentėjusiojo aiškinimus, jog A. K. kaltinime nurodytu laiku buvo užėjęs į nukentėjusiojo garažą, jam grasino. Sugretinus ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duotus nukentėjusiojo parodymus dėl įvykio aplinkybių, matyti, kad nukentėjusiojo parodymai detalėse dėl A. K. , neva po išsakytų grasinimų, jam suduotų smūgių, turto sugadinimo bei šio turto vėlesnio sutaisymo yra nenuoseklūs, prieštaringi, kas leidžia suabejoti nukentėjusiojo N. P. aiškinimų, pateiktos versijos tikroviškumu. Pažymėtina, kad nukentėjusysis N. P. įvykio versiją pateikė ne iškarto į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, ne įvykio dieną būdamas policijos nuovadoje, o daug vėliau, praėjus pusei mėnesio po įvykusio konflikto. Nors liudytojas R. B. (nukentėjusiojo dukters vyro tėvas) paliudijo, jog A. K. buvo užėjęs į nukentėjusiojo garažą, jog girdėjo (o teisme patikslino, kad ir matė), kaip A. K. uždarė nukentėjusiojo automobilio variklio dangtį, tačiau sugretinus šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus su nukentėjusiojo bei A. K. duotais parodymais, darytina išvada, kad R. B. paaiškinimai yra netikslūs, nepatikimi. R. B. parodė, kad įvykio metu jis dviračiu važiavo į savo garažą, girdėjo, matė, kaip A. K. stipriai trenkė automobilio variklio dangtį (nors dar vėliau teisme nurodė, kad nematė, ar A. K. rankomis uždarė automobilio variklio dangtį, bet matė, kaip tas dangtis užsitrenkė, o kas tą padarė, liudytojas nematė), matė, kaip A. K. išbėgo iš N. P. garažo, tuo metu iš garažo išėjo N. P. ir A. K. norėjo jam suduoti koja, tačiau liudytojas R. B. su dviračiu užkirto jam kelią. Liudytojas teigė nematęs, kad A. K. būtų mėtęs akmenis, šūvio negirdėjo, N. P. rankose dujinio pistoleto nematė. Tuo tarpu nei nukentėjusysis N. P. , nei išteisintasis A. K. nenurodė, kad R. B. dalyvavo įvykyje ar įvykio metu su juo šnekėjo. R. B. nurodė, kad jis įsikišo į konfliktą ir N. P. bei A. K. išskyrė. Tačiau tokių aplinkybių nei viena konflikto pusė nepatvirtino. Pagal nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymus, liudytojas R. B. įvykio vietoje atsirado jau įvykus konfliktui, A. K. iškvietus policijos pareigūnus. Be to, nukentėjusiojo, išteisintojo, liudytojų V. Š. , policijos pareigūno A. V. parodymais nustatyta, kad konflikto metu N. P. iššovė dujiniu pistoletu vieną kartą. Šūvį girdėjo liudytojas V. Š. , kuris tuo metu buvo savo garaže, o jo garažas, pagal byloje esančią garažų bendrijos bendrą schemą, yra ganėtinai toli nuo nukentėjusiojo garažo. Todėl liudytojas R. B. , tuo atveju jei įvykio metu jis būtų netoli nukentėjusiojo garažo, negalėjo neišgirsti dujinio pistoleto šūvio ir nepamatyti nukentėjusiajam rankoje laikomą nemažą pistoletą. Todėl laikytina, kad liudytojas R. B. pačio įvykio nematė, o įvykio vietoje pasirodė iškarto po įvykusio konflikto. Šios aplinkybės rodo, kad kitų, išskyrus pačio nukentėjusiojo aiškinimus, įrodymų dėl A. K. patekimo į nukentėjusiojo garažą bei išsakytų grasinimų byloje nėra. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog A. K. nukentėjusiojo atžvilgiu 2004-2005 metai buvo vartojęs smurtą, negali būti įrodymu, jog jis inkriminuoto konflikto metu N. P. grasino nužudyti. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą dėl grasinimo nužudyti, būtina nustatyti, ar nukentėjusysis turėjo pagrindą galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas, įvertinti grasinimais išreikštų frazių turinį, nukentėjusiojo buvimą netikrumo būsenoje. Tačiau kolegija, pažymi, kad prieš vertinant aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmiausia teismas turi įvertinti įrodymus dėl pačio įvykio ir nustatyti, ar kaltinamas asmuo savo veiksmais atliko nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str., objektyviąją sudėties pusę, t.y. nustatyti, kad kaltinamasis grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą. Nagrinėjamoje byloje A. K. pareikštas kaltinimas dėl grasinimo nužudyti nepasitvirtino. Byloje nėra surinkta pakankamų įrodymų, jog A. K. įvykio metu buvo užėjęs į nukentėjusiojo garažą ir grasino jį nužudyti.
Nukentėjusiojo N. P. nurodytos aplinkybės dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto – suduoto smūgio į veidą ikiteisminio tyrimo metu bei bylos teisminio nagrinėjimo eigoje buvo nenuoseklūs. Iš bylos medžiagos matyti, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pirminiame 2007-07-25 pareiškime policijai dėl 2007-07-06 įvykio išdėstyta, jog nukentėjusiajam buvo suduota į veidą; 2007-08-03 patikslindamas pareiškime nurodytas aplinkybes, nukentėjusysis parodė, jog jam buvo sukeltas fizinis skausmas, sužalojimų nepatyrė (tačiau kaip skausmas buvo sukeltas nekonkretizuota); ikiteisminio tyrimo eigoje, 2008-01-08, t. y. praėjus pusei metų po įvykio, nukentėjusysis, duodamas pirminius parodymus, parodė, jog A. K. trenkė dešinės rankos delnu į kairį žandą, mėlynės nebuvo, pajuto fizinį skausmą; parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, jog nukentėjusysis parodė vietą, kurioje A. K. trenkė į dešinį žandą; akistatos su kaltinamuoju metu nukentėjusysis parodė, jog kaltinamasis bandė jam trenkti kumščiu į dešinį žandą, tačiau nuo smūgio jis išsisuko ir smūgis buvo nestiprus; teisme nukentėjusysis parodė, jog kaltinamasis jam trenkė vieną smūgį kumščiu į kairį žandą. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad nors ir yra tokie užfiksuoti jo parodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog jis visą bylos tyrimo ir nagrinėjimo laiką teigė, kad A. K. jam sudavė smūgį į veidą. Kolegija pažymi, kad nusikalstama veika, numatyta LR BK 140 str., yra materialios sudėties ir bylos tyrimo bei nagrinėjimo metu būtinas pasekmių (nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo) konstatavimas. Kaip jau yra minėta, dėl ilgą laiką besitęsiančių konfliktinių santykių tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo, jų priešiškumo, kaltinimą grįsti vien nukentėjusiojo – suinteresuoto bylos baigtimi asmens nenuosekliais parodymais negalima. Tuo tarpu byloje nėra jokių objektyvių įrodymų (tokių, kaip specialisto išvados ar kitų medicininių dokumentų), patvirtinančių, kad nukentėjusiojo atžvilgiu 2007-07-06 įvykio metu buvo panaudotas smurtas ir tuo sukeltas fizinis skausmas. Be to, neužilgus po įvykio nukentėjusįjį matę asmenys – liudytojas R. B. , policijos pareigūnas A. V. – nepatvirtino N. P. sumušimo fakto. Liudytojas R. B. nei bylos tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo eigoje nenurodė, matęs sumušimo žymių ant nukentėjusiojo veido. Duodamas parodymus jis apskritai neužsiminė, jog nukentėjusysis būtų jam sakęs apie sudavimą į veidą. Liudytojas nurodė, kad A. P. po konflikto buvo susijaudinęs, nuskriaustas, išsigandęs, bet nesumuštas. Kaip matyti iš liudytojo – į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno A. V. parodymų, jokių sumušimo požymių po įvykio ant nukentėjusiojo veido jis nepastebėjo. Pats nukentėjusysis N. P. jokių aplinkybių dėl smūgio sudavimo nei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, nei vėliau policijos nuovadoje nenurodė. Nors teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja - nukentėjusiojo sutuoktinė V. P. nurodė, jog po įvykio, kai sutuoktinis grįžo iš garažo, jai pasirodė, kad jo kairysis skruostas lyg tai paraudęs, patinęs, o kitą dieną ant jo skruosto matė paraudimą, patinimą ir lyg tai įbrėžimą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos liudytojos parodymus vertino kartu su jos ikiteisminio tyrimo metu duotas parodymais, glaudų ryšį su nukentėjusiuoju, kitus šios liudytojos parodymus paneigiančius išrodymus, ir juos atmetė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytoja V. P. pirminėje apklausoje nenurodė, jog nukentėjusysis būtų pasakojęs jai buvęs sumuštas ar būtų mačiusi sumušimo požymius. Kaip jau yra minėta iš karto po įvykio nukentėjusįjį matę asmenys, tame tarpe ir policijos pareigūnas, jokių sumušimo žymių ant N. P. veido nematė. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog sunku patikėti, kad policijos pareigūnas (kuris pagal savo darbo specifiką susiduria su smurto naudojimo atvejais) nebūtų pastebėjęs matomoje vietoje buvusio paraudimo, patinimo, o tuo labiau įbrėžimo, ir nebūtų šios aplinkybės užfiksavęs. Be to, ir vėliau, po poros dienų su nukentėjusiuoju bendravę asmenys - liudytojai N. B. , R. B. , nepatvirtino matę kokius nors sužalojimus ant N. P. veido. Pažymėtina, kad kiti liudytojai – N. B. , Ž. B. įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiojo. Nesant nukentėjusiojo parodymus patvirtinančių objektyvių, nenuginčijamų įrodymų, šių liudytojų parodymais negali būti remiamasi. Šios išdėstytos aplinkybės rodo, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių kaltinimą, jog A. K. sudavė smūgį nukentėjusiajam N. P. . Priešingai byloje yra duomenų, kad po įvykio nesimatė jokių sumušimo žymių, ir tai rodo, kad smurtas (smūgio sudavimas) nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo vartotas.
Be to, A. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2007-07-06 įvykio metu jis sugadino N. P. turtą - automobilio variklio dangčio laikiklį, automobilio variklio dangtį, stogą. Nors nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu, teisminio bylos nagrinėjimo eigoje teigė, kad A. K. įvykio metu, kai buvo užėjęs į jo garažą, po grasinimo nužudyti, smūgio sudavimo į veidą, griebė rankomis už mašinos variklio dangčio ir jėga jį trenkė, tokiu būdu sulenkdamas dangčio atramą bei patį variklio dangtį, o vėliau A. K. ėmė mėtyti akmenis į garažą, kurių vienas papuolė į automobilio stogą ir jį įlenkė, tačiau byloje nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. Jau yra minėta, kad kilusio konflikto nei vienas iš kaltinimo liudytojų nematė, nėra neginčijamai nustatyta, jog A. K. įvykio metu buvo užėjęs į nukentėjusiojo garažą ar mėtė akmenis į nukentėjusiojo mašiną. Pats nukentėjusysis nei iš karto po įvykio, nei atvykęs į policijos komisariatą priekaištų dėl automobilio sugadinimo nepareiškė. Liudytojas A. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog N. P. jiems nesiskundė, kad jo automobilis buvo sugadintas. Nukentėjusysis jokių kitų įrodymų (pvz. sugadinto automobilio fotonuotraukų) bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nepateikė. Pagal liudytojų duotus parodymus liudytojos V. P. ir Ž. B. automobilio sugadinimų nematė, apie juos sužinojo iš pačio nukentėjusiojo. Liudytojai R. B. ir N. B. nurodė, kad nukentėjusiojo automobilio sugadinimus matė praėjus 2-3 dienom po įvykio. Sugretinus tiek nukentėjusiojo, tiek nurodytų liudytojų parodymus, matyti eilę nesutapimų, prieštaravimų. Nukentėjusiojo duktė Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jai tėvas pasakojo, jog A. K. į automobilį metė akmenį, sugadino automobilio variklio dangtį. Teisminio nagrinėjimo eigoje ji nurodė, kad tėvas jai sakė, jog A. K. mėtė akmenis ir pataikė akmeniu į priekines automobilio dureles, buvo sulankstytos tik automobilio durelės. Liudytojas R. B. ikiteisminio tyrimo metu jokių aplinkybių dėl nukentėjusiojo automobilio sugadinimo nenurodė. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje paaiškino, kad N. P. automobilį matė praėjus 2-3 dienoms po įvykio, buvo šiek tiek sulankstyta automobilio variklio dangčio atrama ir gal šiek tiek sulenktas variklio dangtis, bet nieko baisaus; jis šiek tiek padėjo N. P. išlyginti automobilio variklio dangčio atramą ir ją nudažyti. Tuo tarpu nukentėjusysis teisme nurodė, kad iš karto po įvykio paprašė R. B. padėti pataisyti automobilio variklio dangčio atramą ir uždaryti kapotą. Vėliau gi nukentėjusysis pareiškė, kad jis pats ištiesino automobilio variklio dangčio atramą, kad galima būtų uždaryti automobilio variklio dangtį ir išvažiuoti. Liudytojas N. B. nurodė, kad po 2007-07-06 konflikto jis matė, jog nukentėjusiojo N. P. apgadintas automobilis. Tačiau, vertinant šio liudytojo parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis pačio įvykio nematė, apie jį sužinojo iš nukentėjusiojo, jis yra priešiškuose santykiuose su A. K. , dėl ko gali apkalbėti išteisintąjį, jokių kitų jo parodymus patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Be to, šio liudytojo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai dėl pačio įvykio yra nenuoseklūs, prieštaringi, kas taip pat leidžia suabejoti B. B. parodymais dėl nukentėjusiojo automobilio sugadinimų. Pirmiausia jis nurodė, kad N. P. jam pasakojo, jog 2007-07-06 A. K. buvo atėjęs pas jį į garažą, grasino jam susidorojimu, lindo muštis, mėtė akmenis į jo automobilį, apgadino automobilio variklio dangtį, kas atitinka nukentėjusiojo nurodytą įvykio versiją. Vėliau gi jis nurodė, kad N. P. sakė, kad A. K. lindo prie jo muštis, griebė nukentėjusįjį už atlapų ir šį nustūmė, ir tada N. P. šovė iš dujinio pistoleto, viskas vyko prie garažo, ir tai iš esmės atitinka išteisintojo A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodytas įvykio aplinkybes. Kitų objektyvių įrodymų dėl N. P. automobilio sugadinimo 2007-07-06 konflikto metu byloje nėra. Iš 2008-01-24 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant automobilio kapoto ir ant kapoto atramos išorinių pažeidimų nesimato, ant automobilio stogo yra 3,5 cm ilgio 2 mm pločio įbrėžimas baltos spalvos, taip pat šioje vietoje yra silpnas įlenkimas. Įvykio vietos apžiūros metu nukentėjusysis pateikė akmenį, kuriuo, pasak nukentėjusiojo, A. K. sugadino jo automobilio stogą. Tačiau byloje nėra specialisto išvados ar kitų objektyvių įrodymų, jog įvykio vietos apžiūros metu nustatytas automobilio stogo sugadinimas buvo padarytas 2007-07-06 konflikto metu, jog toks sugadinimas yra padarytas akmeniu ir būtent tuo, kurį pateikė nukentėjusysis, nėra nustatyta, jog ant pateikto akmens yra būtent A. K. pėdsakų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs akmens pateikimo aplinkybes (jog akmuo buvo pateiktas ne įvykio dieną, ne pareiškimo pateikimo pareigūnams dieną, o tik įvykio vietos apžiūros metu, t.y. praėjus daugiau nei pusei metų po įvykio), tai, kad nukentėjusysis apie tokį akmenį kaip įrodymą neminėjo pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, pagrįstai nelaikė šio akmens įrodymu nagrinėjamoje byloje. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo pateikti paaiškinimai apie automobilio suremontavimą yra nenuoseklūs, prieštaringi, neaiškūs. Pirmiausia nukentėjusysis nurodė, kad jis automobilio dangtį nuglaistė, išlygino, paruošė ir padažė, viską atliko pats. Vėliau nurodė, kad jis nesakė, jog perdažė automobilio variklio dangtį, o sakė, kad tik patiesino jo atramą. Automobilį suremontavo 2008 metais sausio mėnesį ir jį perdažė. Paskui nurodė, kad teismui pateiktame kvite nurodyta data (2008-12-20) yra ta data, kai automobilį suremontavo. Nukentėjusysis teismui pateikė 2008-12-20 kvitą. Pažymėtina, iš pateikto kvito nėra aišku kieno jis išduotas, pasirašytas. Pagal pateiktą kvitą, automobilis galimai remontuotas po pusantrų metų nuo įvykio, buvo lyginamas ir dažomas kapotas bei stogas, išrenkamas ir surenkamas salonas. Tačiau nėra aišku kuo pastarieji darbai yra susiję su 2007-07-06 įvykiu. Be to, kaip jau yra minėta, 2008-01-24 įvykio vietos apžiūros metu jokių automobilio variklio dangčio ir atramos pažeidimų nenustatyta. Buvo užfiksuotas tik nedidelis stogo įbrėžimas su silpnu įlenkimu, tačiau įrodymų, jog būtent konflikto metu buvo padarytas šis automobilio sužalojimas, nebuvo surinkta. Taigi šios aplinkybės rodo, kad byloje nėra surinkta nepaneigiamų įrodymų, jog N. P. turtas buvo sugadintas įvykio metu (2007-07-06) ir kad jį sugadino būtent A. K. .
Kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus byloje surinktus įrodymus – prieštaringus, nenuoseklius nukentėjusiojo, kitų kaltinimo liudytojų parodymus, kitą rašytinę bylos medžiagą, tarp nukentėjusiojo ir A. K. buvusius (ir šiuo metu esamus) sudėtingus, priešiškus, konfliktinius santykius yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. numatytų reikalavimų bei padarė teisingą išvadą, jog neginčijamų įrodymų dėl kaltinamojo kaltės ir apskritai, jog buvo įvykdytos nusikalstamos veikos, byloje nesurinkta. Todėl pagrįstai ir teisėtai A. K. išteisino.
Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Naikinti ar keisti Vilniaus miesto ketvirtojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 15 d. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų, atsižvelgė į visas svarbias bylos aplinkybes ir pagrįstai A. K. išteisino dėl veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., padarymo, neįrodžius, jog buvo padarytos veikos, turinčios nusikalstamų veikų požymių
Rezoliucinė dalis
nutarė:
N. P. apeliacinį skundą atmesti.