Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).

6. CPK 447 straipsnyje įtvirtinta, jog pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi būti nurodoma: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; 3) įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba, kad negalima prarastų dokumentų atkurti.

7. Taigi, kaip minėta, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021).

8. Kaip jau minėta, pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymu, dėl laisvės gynėjo policijos pareigūno teisinio statuso pripažinimo su prašymu kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centrą, tačiau Laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo komisija (duomenys neskelbtini) sprendimu pareiškėjui nepripažino laisvės gynėjo policijos pareigūno teisinio statuso motyvuodama tuo, jog nėra jo priesaikos iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. davimo faktą patvirtinančių duomenų.

9. Pagal Lietuvos Respublikos laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymo (2021 m. birželio 10 d. Nr. XIV-389, aktuali redakcija nuo 2021 m. rugpjūčio 21 d.) 2 straipsnį, Laisvės gynėjas – Lietuvos Respublikos pilietis, kuris 1990 m. kovo 11 d.-1991 m. rugpjūčio 21 d. Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą ar šalinant grėsmę Lietuvos valstybingumui ir vientisumui, įvairiomis nesmurtinio pasipriešinimo formomis priešinosi agresyviems SSRS ekonominiams ar kariniams veiksmams, saugojo ar gynė valstybės sieną, kitus valstybinės svarbos ir ūkio objektus, kūrė krašto apsaugos struktūras, muitines, specifinėmis priemonėmis padėjo atkurti Lietuvos Respublikos valstybingumą, tarnaudamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, Krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo struktūriniuose padaliniuose, Pasienio apsaugos tarnyboje, Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, Lietuvos Respublikos policijoje, Lietuvos šaulių sąjungoje, ir prisiekė Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., priklausydamas vienai iš šio straipsnio 2 dalyje išvardytų laisvės gynėjų grupių ir šio įstatymo 3-8 straipsniuose numatytais teisiniais pagrindais. Iš minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos matyti, jog laisvės gynėjų grupėse, be kitų nurodytų grupių, yra ir policijos pareigūnai.

10. Pagal nurodyto įstatymo 7 straipsnį, laisvės gynėjo policijos pareigūno teisinis statusas pripažįstamas asmenims, kurie atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą laisvės gynėjo sąvoką, prisiekę būti ištikimi Lietuvos Respublikai, tarnavo Lietuvos Respublikos policijoje, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. I- 852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo" reorganizavus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūras į Lietuvos Respublikos policijos struktūras ir patvirtinus Lietuvos Respublikos policijos įstatymą, priesaikos priėmimo ir priėmimo į Lietuvos Respublikos policiją tvarkos taisykles kaip sudedamąją Tarnybos policijoje statuto, atitinkančio Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1979 m. gruodžio 17 d. rezoliucija patvirtintą Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksą, dalį ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 154 „Dėl Lietuvos Respublikos ministerijų pagrindinių funkcijų", įgyvendino valstybės politiką kovos su nusikalstamumu, viešosios tvarkos ir visuomenės rimties srityje, vykdant kelių eismo saugumo priežiūrą, organizuojant ir vykdant kovą su nusikaltimais ir teisėtvarkos pažeidimais. Laisvės gynėjo policijos pareigūno teisinis statusas pripažįstamas asmeniui ir po jo mirties.

11. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. buvo priimtas į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje. (duomenys neskelbtini) suėjus nustatytam amžiui buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato savivaldybės policijos (duomenys neskelbtini) pareigų. Minėtas aplinkybes patvirtina byloje pateikti: Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybos eigos“ išrašas, iš kurio nustatyta, kad R. Š. atleistas pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 2 punktą (suėjus nustatytam amžiui). Minėtame įsakyme taip pat pažymėta, kad ištarnautas laikas (duomenys neskelbtini) sudaro (duomenys neskelbtini); Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos Personalo administravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad R. Š. 1990 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini) pareigas, o (duomenys neskelbtini) atleistas iš (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) pareigų (tikslios paskyrimo ir atleidimo iš pareigų datos įstaigos dokumentuose nėra užfiksuotos). Nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1991 m. spalio 20 d. R. Š. ėjo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) pareigas. Minėtoje pažymoje, be kita ko, nurodoma, kad R. Š. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. nepasišalino iš tarnybos vietos, vadovybės nebuvo nušalintas nuo pareigų ar atleistas iš tarnybos dėl tarnybinio nusižengimo. Taip pat minėtoje pažymoje nurodoma, kad R. Š. archyvinėje tarnybos byloje yra policijos pareigūno priesaika, duota 1992 m. kovo 14 d., kito dokumento, įrodančio, kad iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. jis prisiekė Lietuvos Respublikai, nėra. Pažymėtina tai, jog minėtoje pažymoje akcentuojama, kad pagal <...>tuo metu galiojusios Laikinosios Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų priesaikos priėmimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 44 „Dėl Laikinųjų priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje ir atleidimo iš jos taisyklių bei Policijos pareigūnų priesaikos priėmimo tvarkos“, 1 punkte buvo nustatyta, kad priesaiką turi duoti kiekvienas Lietuvos Respublikos policijos pareigūnas nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų, 2 punkte – kad priesaika duodama individualiai, ne vėliau kaip per mėnesį po paskyrimo į tam tikras pareigas policijoje, o 9 punkte – kad pareigūnai, atsisakę duoti priesaiką, atleidžiami iš tarnybos Lietuvos policijoje. Teismo vertinimu, minėta aplinkybė suponuoja išvadą, jog pareiškėjas, jeigu nebūtų davęs priesaikos, nagrinėjamu laikotarpiu nebūtų galėjęs dirbti Lietuvos policijoje. Pažymoje, be kita ko, nurodoma, jog „Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, patvirtiname faktą, kad R. Š. buvo prisiekęs Lietuvos Respublikai teisės aktų nustatyta tvarka“. Prie pažymos pridėti įsakymai, gauti iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo: 1990 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta „Kadangi šiuo metu nėra (duomenys neskelbtini) apylinkės inspektoriaus, kuris aptarnauja (duomenys neskelbtini), įsakau paskirti aptarnauti (duomenys neskelbtini) sekantiems darbuotojams: milicijos majorui R. Š.“ <..>; 1991 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog „vadovaujantis Lietuvos Respublikos VRM įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) <1. Milicijos majorą Š. R., J. paskirti (duomenys neskelbtini) pareigoms, atleidus iš (duomenys neskelbtini) pareigų, nuo 1991 m. birželio 1 d.“; 1991 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta „Suteikti I kategoriją sekančiai: 1) Š. R. – (duomenys neskelbtini)“; 1991 m. spalio 17 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta „(duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) Š. R., J. pervesti LR VRM tardymo departamento žinion nuo 1991 m. spalio 21 d., atleidžiant jį iš užimamų pareigų“.

12. Pareiškėjo teigimu, jis negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis tarnaudamas Lietuvos policijoje, 1991 m. kovo 11 d.-1991 m. rugpjūčio 21 d. laikotarpyje prisiekė būti ištikimas Lietuvos Valstybei. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjui reikia, kad jis galėtų pakartotinai kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą dėl laisvės gynėjo policijos pareigūno teisinio statuso pripažinimo.

13. Byloje pateiktas Laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo komisijos (toliau – Komisija) (duomenys neskelbtini) sprendimas patvirtina, jog pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centrą dėl laisvės gynėjo policijos pareigūno teisinio statuso pripažinimo. Komisija, įvertinusi visus gautus duomenis, padarė išvadą, kad R. Š. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. buvo priimtas į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje, tačiau nesant jo priesaikos iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., konstatavo, kad R. Š. neatitinka Įstatymo 2,7 straipsniuose nustatytų laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo kriterijų, t. y. reikalavimo būti prisiekus Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., ir nepripažino pareiškėjui laisvės gynėjo policijos pareigūno teisinio statuso.

14. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog 1991 m. kovo 11 d.-1991 m. rugpjūčio 21 d. tarnaudamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariate policijos pareigūnu prisiekė būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir savo parašu patvirtintą priesaikos tekstą įteikė policijos komisariato vadovybei, tačiau nurodytas dokumentas buvo prarastas ir iki šio laiko nesurastas dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių, paneigiančių įrodymų nenustatyta. Priešingai, iš suinteresuoto asmens Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos pateikto atsiliepimo į pareiškimą matyti, kad suinteresuotas asmuo neginčija pareiškėjo pareiškime išdėstytų aplinkybių, o su atsiliepimu pateikta Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos Personalo administravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina faktą, kad R. Š. buvo prisiekęs Lietuvos Respublikai teisės aktų nustatyta tvarka. Minėtas aplinkybes posėdžio metu patvirtino ir pats pareiškėjas bei liudytojas V. Š..

15. Teismo posėdžio metu liudytojas V. Š. parodė, kad jis nuo (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini), kuravo tuomet vadintų kadrų reikalus. Jis rūpinosi pareigūnų priėmimu, auklėjimu, skyrimo į pareigas. Buvo atsakingas už profesinį ir karinį pareigūnų parengimą. Tuomet ir susipažino su milicijos (duomenys neskelbtini) R. Š.. Pastarasis ilgai tarnavo, o vėliau išėjo į pensiją. Prisimena, kad nuo 1991 m. liepos mėnesio buvo reorganizuojama vidaus reikalų sistema – milicija reorganizuojama į policiją, todėl buvo būtina, kad pareigūnai priimtų priesaikas. Jo kabinete buvo seifas, kuriame saugomos viršilų ir seržantų bylos, o karininkų bylos buvo saugomis Vidaus reikalų ministerijos kadrų skyriuje. Raštiško nurodymo rengti iškilmingas priesaikos ceremonijas nebuvo, tad karininkų priesaikos buvo priiminėjamos liudytojo kabinete. Tuo metu dėl pertvarkų buvo didelė sumaištis, dėl kurios, matyt, ir dingo pareiškėjo priesaika. Tačiau liudytojas labai gerai pamena, jog 1991 m. liepos mėnesio antroje pusėje pareiškėjas prisiekė tarnauti valstybei, pasirašė priesaikos tekstą, ši priesaika buvo išsiųsta į Vidaus reikalų ministeriją, kad būtų įdėta į asmens bylą. Tikėtina, kad dėl tuo metu buvusios sumaišties dėl reorganizacijos išsiųsta pareiškėjo priesaika dingo. Vėliau tikrinant karininkų bylas paaiškėjo, jog byloje nėra R. Š. priesaikos, todėl kitais metais pareiškėjui teko prisiekti iš naujo. Liudytojo teigimu, nėra jokios galimybės, kad pareiškėjas nebūtų prisiekęs iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., kadangi tokiu atveju jis nebūtų galėjęs dirbti.

16. Taigi, teismo vertinimu, pateikti rašytiniai bylos įrodymai, pareiškėjo paaiškinimai ir liudytojo parodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjas įrodė, kad jis 1991 m. kovo 11 d.-1991 m. rugpjūčio 21 d. tarnaudamas Lietuvos Respublikos policijoje prisiekė būti ištikimas Lietuvos valstybei.

17. Taip pat, teismo nuomone, aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti minėtą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų, todėl jis yra priverstas kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo tikslu dėl pakartotinio kreipimosi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą dėl laisvės gynėjo policijos pareigūno teisinio statuso pripažinimo.

18. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, daro išvadą, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra įrodytas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Pareiškėjas negali kitokiu būdu gauti šio juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinančio dokumento (CPK 445 straipsnis). Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas dėl laisvės gynėjo policijos pareigūno teisinio statuso pripažinimo (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

19. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu ir remiantis paminėtu teisiniu reguliavimu, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), tarnaudamas Lietuvos Respublikos policijoje laikotarpiu nuo 1991 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. prisiekė būti ištikimas Lietuvos valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 5 dalimi, 444 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 9 punktu, 448 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1991 m. kovo 11 d.-1991 m. rugpjūčio 21 d. tarnaudamas Lietuvos Respublikos policijoje prisiekė būti ištikimas Lietuvos valstybei.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu dėl laisvės gynėjo policijos pareigūno teisinio statuso pripažinimo.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.