Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „BaltReal Invest“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5598-798/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „BaltReal Invest“, trečiasis asmuo atsakovo pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Druskininkų Invest“, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas AB „Swedbank“ 2010 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „BaltReal Invest“, kaip trečiojo asmens UAB „Druskininkų Invest“ laiduotojo, 200 023,81 EUR (ekvivalentas nacionaline valiuta – 690 642,20 Lt), 6 % metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-4). Taip pat prašė imtis laikinųjų apsaugos priemonių bei ieškinio sumos ribose areštuoti atsakovui priklausantį (ne)kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad pagrindinio skolininko UAB „Druskininkų Invest“ įkeisto turto įkainojimas siekia tik 4 697 671 Lt, jo įkeistoje sąskaitoje pinigų nėra. Todėl neužtikrinta lieka 2 208 751 Lt (6 906 422 Lt - 4 697 671 Lt) skolos suma, o ieškinys pareikštas dėl skolos dalies - 690 642,20 Lt. Atsakovas elgiasi nesąžiningai ir geranoriškai nevykdo prievolių pagal laidavimo sutartį; skola gana didelė, todėl kyla grėsmė, kad atsakovas gali bandyti išvengti atsakomybės ir turimą turtą (lėšas) perleisti kitiems asmenims, paslėpti, apsunkinti.

Anot ieškovo, hipotekos registro duomenys apie įkeisto turto vertę laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.185 str. 5 d.). Be to, nėra pagrindo vadovautis atsakovo pateiktu preliminariu rinkos vertės nustatymu, nes jis yra informacinio pobūdžio, neatitinka teisės aktų reikalavimų – LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio. Galiausiai pažymi, kad turto vertė yra reliatyvus dalykas, kuris gali kisti dėl objektyvių ar subjektyvių veiksnių, todėl ji reikšminga tik tada, kai daiktas realizuojamas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies, analizuodamas atskirajame skunde, jei priimtas, atsiliepime į jį nurodytus motyvus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, todėl šiuo aspektu priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti arba pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Atskiruoju skundu apeliantas ginčija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, kurio buvimo nepatvirtina ieškovo pateikti įrodymai; ieškinio dydžio pagrįstumą, klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą nepranešus atsakovui.

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada būna nukreiptas į ateitį, užtenka nustatyti, kad sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, o ne kad sprendimo vykdymas neabejotinai pasunkės ar taps neįmanomas. Teismui sprendžiant, ar būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirminėje civilinio proceso stadijoje (vos iškėlus bylą) ir iš šiandieninių pozicijų žvelgiant į ateitį, išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo gali būti faktinė (pvz., skolininkas sudarė preliminarią sutartį, įdėjo skelbimą dėl turto perleidimo) ar hipotetinė (teoriškai įmanoma) (pvz., skolininko nuosavybės teise valdomas turtas lygus ar nežymiai viršija skolas tretiesiems asmenims). Taigi juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys arba aplinkybės (modeliuojama situacija), leidžiantys pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos neigiamos pasekmės. Konkretūs faktiniai duomenys nustatomi atsižvelgiant į prievolės dydį, rūšį (sutartinė/deliktinė, solidari/subsidiari/dalinė, pirminė/regresinė, (ne)tiesioginė, pagrindinė/papildoma civilinė atsakomybė); į atsakovo statusą (fizinis/juridinis asmuo), jo turtinę padėtį, ūkinę-komercinę veiklą ir pan. Aplinkybės (modeliuojama situacija) siejamos su atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai gali ir nepažeisti teisės aktų reikalavimų, bet ieškovui gali būti nenaudingas. Pvz., atsakovas prisiima papildomų prievolių ir turimu turtu (lėšomis) užtikrina savo arba trečiųjų asmenų prievolių tinkamą įvykdymą. Tad jeigu kyla realus pavojus, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti atsakovo turtinę padėtį status quo. Tai leistų tikėtis ieškovui, jog jeigu ieškinys bus patenkintas, priimtas teismo sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.

Byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, t. y. duomenų apie apelianto ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą (lėšas) ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą. Kita vertus, būtinybę areštuoti apelianto turtą ir/ar pinigines lėšas pagrindžia tai, kad nepritaikius suvaržymų apeliantui būtų visos prielaidos arba, kitaip tariant, nebūtų teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą (lėšas), jeigu jis nuspręstų taip pasielgti. Pvz., panorėjęs apeliantas galėtų perleisti turtą tretiesiems asmenims (pastarųjų interesus gintų CK 4.96 str.), išnuomoti jį, apsunkinti; paslėpti ar iššvaistyti lėšas ir t. t.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, tik atsižvelgia, ar ieškinio dalykas yra susijęs su prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi. Teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.) pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas tada, kai vyksta turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė ieškinio suma objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškinio suma yra ne vienintelė, bet viena iš pagrindinių aplinkybių, kuri gali patvirtinti arba paneigti grėsmę, kad teismo sprendimas, jeigu jis bus palankus ieškovui, gali likti neįvykdytas arba jo vykdymas gali pasunkėti. Ieškinio dydis vertinamas ne absoliučiu skaičiumi, o subjektyviai, t. y. ar konkrečiam subjektui ieškinio suma yra didelė. Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje nr. 2-1422/2009). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti būtent atsakovas. Bet kvestionuodamas žemesnės instancijos teismo nutartį apeliantas nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį, pvz., finansinės atskaitomybės dokumentų, duomenų apie nuosavybės teise turimą turtą, jo vertę, prievolių įvykdymo užtikrinimą, išrašų iš banko sąskaitų, kad būtų galima nustatyti, ar jo finansinė padėtis yra stabili ir gera, o pareikšto ieškinio suma (daugiau kaip 1 mln. Lt) jam nėra didelė.

Esant tokiom aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog grėsmė įvykdyti sprendimą, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, yra, ir ieškovo prašymu pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, o apelianto motyvai šios teismo išvados nepaneigia.

Kalbant apie įkeisto daikto vertę, pažymėtina, kad ieškinio suma – vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgia teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tačiau sprendžiant šį klausimą, kaip minėta, nesprendžiamas ieškinio ir jo dydžio pagrįstumo klausimas. Iki trečiosios civilinio proceso stadijos pabaigos (bylos išnagrinėjimo iš esmės) teismas negali nuspręsti, ar ieškinio suma apskaičiuota pagrįstai, o jei ne – atitinkamai sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą arba, remdamasis tuo, kad ieškinio suma mažintina, o sumažinus iki, teismo nuomone, pagrįstos sumos, per maža, kad pagrįstų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą (CPK 144 str. 1 d.), apskritai atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2010).

Apelianto argumentas, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas be pateisinamų priežasčių jo apie tai neinformavus, teisingas, bet šis formalus proceso teisės pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti teismo nutartį (CPK 328 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi pranešti apie tai priešingai šaliai, išskyrus atvejus, kai yra reali grėsmė, jog pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar jų taikymą padarys neįgyvendinamą (CPK 148 str. 1 d.). Teismas kiekvieną kartą turi pagrįsti išvadą, kodėl, jo manymu, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikia spręsti nepranešus atsakovui. Pažymėtina, kad teismas areštuoja turtą teisiškai, antstolis – faktiškai (CPK 675 str. 3 d.). Per laiko tarpą nuo pranešimo apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki posėdžio atsakovas gali imtis veiksmų, kurie apsunkintų nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įgyvendinimą ar jį padarytų negalimą. Svarstant klausimą, ar reikia informuoti atsakovą apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina įvertinti, iš kokių santykių kilo teisminis ginčas, koks yra ginčo objektas (savo savybėmis unikalus, apibrėžtas rūšiniais požymiais), kiek laiko praėjo nuo tariamo ieškovo teisių pažeidimo iki bylos iškėlimo. Jokių argumentų, kodėl klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręstas nepranešus atsakovui, skundžiamoje nutartyje nėra. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė formalų procesinį pažeidimą, bet jis neįtakojo atsakovo teisių, nes apeliacinės instancijos teisme jam buvo sudarytos visos sąlygos būti išklausytam (lot. audiatur et altera pars) ir teikti naujus įrodymus (CPK 314 str.).

Skundo argumentas, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovas patyrė nuostolių, neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

Susiklosčius tokiai situacijai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas adekvačiai įvertino galinčias kilti pasekmes, teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, todėl nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.