Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei prokurorei Lidijai Burbienei,

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Zarasų skyriaus, atstovui V. Č. (V. Č.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus, J. K., D. V., J. R., M. U., E. Ž., J. S., V. V., D. V., tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. Š., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl sprendimo panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai ginčijamu Sprendimu atkuriant nuosavybės teises A. Š., jai buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys – (duomenys neskelbtini) ežero dalis. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad šis asmuo turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, o vandens telkinys, į kurį jis turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkamas.

Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip indentifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti įstatymu, o būtent Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997-10-21 Nr. VIII-474, įsigaliojo nuo 1997-11-19.

Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas), ir teisės aktų nustatyta tvarka nėra įsigyti privačion nuosavybėn iki 1997-11-19. Toks teisės normų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1446-261/2017.

Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad ežeras (duomenys neskelbtini), kurio dalis, kaip lygiavertė turėtajam vandens telkiniui, buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamu Sprendimu atkuriant nuosavybės teises A. Š., Sprendimo priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovė- NŽT, priimdama ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 94 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009). Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr.13-28346 sukėlė materialines teisines pasekmes, jo pagrindu buvo sudaryti sandoriai, išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Todėl patenkinus pareiškėjo pareiškimo pagrindinį reikalavimą panaikinti Sprendimą, naikintini ir išvestiniai reikalavimai pripažinti negaliojančiais 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr.RK-1779, 2014 m. balandžio 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, notarinio registro Nr.2-2350, 2010 m. rugsėjo 21 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr.5867.

Pareiškėjas prašo taikyti restituciją. Panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Atsižvelgus į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, restitucija taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, ar jų paveldėtojams pirkimo-pardavimo sandoriais perleidus turtą, restitucija šių asmenų atžvilgiu netaikoma (2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Analogiškas restituciją reguliuojančių teisės normų aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017). Sprendžiant restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje klausimą, atsižvelgiama į tai, kad neturėdama intereso disponuoti įgytu turtu ir išreiškusi valią pakeisti turto rūšį, trečiasis suinteresuotas asmuo A.Š. jai priklausančią (duomenys neskelbtini) ežero dalį perleido atsakovams J. K., D. V., J. R., M. U., V. V., dabar jau mirusiam asmeniui R. Ž., o V. V. (kartu su D. V.) dalį nusipirkto turto perleido atsakovui J. S. Remiantis restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis ir atsižvelgus į jų taikymo aiškinimą, A. Š. nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažįstamas baigtu (CK 6.145 straipsnio 2 dalis); A. Š. nėra įpareigojama grąžinti pirkėjams turėtų turto įsigijimo išlaidų. Paskutiniai turto įgijėjai įpareigojami Lietuvos valstybei grąžinti ežero (duomenys neskelbtini) dalis (CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6.145 straipsnis).

Teismo posėdyje prokurorė išreiškė savo poziciją, jog valstybei grąžinamo turto savininkams Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, turėtų atlyginti valstybei grąžinamo turto vertę pagal įvykdytų sandorių vertę.

Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, A. Š. sąžiningumo įsigyjant ginčo žemės sklypą neginčijo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šis asmuo būtų galėjęs numatyti su žemės sklypu susijusius sunkumus, pasinaudoti savo privilegijuota padėtimi, ar kokiu nors kitu būdu elgęsis neteisėtai. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pradėjo šį procesą, iš esmės siekdamas ištaisyti valdžios institucijų padarytą klaidą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis skelbia, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, taikant Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, akcentuojama, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 1262/02) 27 par., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05) 49-50 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 38 par.). Naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų, o tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta (1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75) 69-74 par., 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumerescu prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95) 78 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 49 par.). Kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos. Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 50 par.). Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 70 par.). Konvencija turi būti taikoma ir aiškinama tokiu būdu, kad teisės ir laisvės, kurias ji garantuoja, būtų praktiškos ir efektyvios, o ne teorinės ir iliuzinės (2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Leyla Sahin prieš Turkiją (pareiškimas Nr. 44774/98) 136 par.).

Dėl netinkamo valdžios institucijų veikimo panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisių į nuosavybės apsaugą, asmens teisių į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiam fiziniam asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant restitucijos klausimus dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus (2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016). Valstybė, kurios nuosavybėn grįžta išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, turi pareigą paskutiniam šio turto įgijėjui teisingai atlyginti paimamo turto vertę.

Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio inter alia atsižvelgtina į EŽTT jurisprudencijos nuostatas, kuriose pažymėta, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna asmeniui neproporcingos naštos (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 65 par.). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 40 par.). Pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 66 par.). Kompensacijos dėl nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 67 par.). Tokia EŽTT suformuota pozicija remiasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016).

Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad atsakovai šioje byloje- (duomenys neskelbtini) ežero dalies pirkėjai laikytini sąžiningais įgijėjais. Todėl restitucijos tvarka kompensuojant jiems kaip sąžiningiems įgijėjams dėl valdžios institucijų klaidos netektą turtą, jiems turi būti atlyginama turto, kokį jie praranda, rinkos vertė. NŽT atstovo nuomone, restitucijos taikymo atveju valstybei grąžinamo turto savininkams turi būti atlyginama pagal Nekilnojamo turto registro duomenyse užfiksuotą rinkos vertę pagal masinį vertinimą naikinamų sandorių sudarymo dienai. Remtis vidutine žemės sklypo rinkos verte pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie pateikti žemės sklypo vidutinę rinkos vertę nustatant Masinio žemės vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523, pagrindu, sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą, būtų pagrindas tuomet, jei šalys atsisakytų teikti žemės sklypo vertę patvirtinančius įrodymus arba jų pateiktais žemės sklypo vertę patvirtinančiais įrodymais nebūtų pagrindo remtis taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančias taisykles (ABTĮ 57 str.). Ginčo atveju tiek pareiškėjas, tiek atsakovai- valstybei grąžinamo turto savininkai prašo remtis naikinamosiose sutartyse užfiksuota turto rinkos verte, byloje pateiktos šios sutartys, kuriose užfiksuotos sandorių sumos. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant ir į tai, kad Žemės sklypo dalį pirko ne vienas, o keletas pirkėjų, mokėdami pardavėjui analogišką kainą, pirkimo-pardavimo kainos nustatymas sutartyje atitinka sutarčių laisvės principą ir šalių valią bei atspindi turto rinkos vertę. NŽT atstovas byloje neteikė individualaus Žemės sklypo vertinimo ar kitų įrodymų, kurie paneigtų sandoriuose užfiksuotą Žemės sklypo rinkos vertę, byloje nenustatyta teisėtų viešojo intereso tikslų, kurie reikalautų atlyginti mažiau negu rinkos vertė, atsakovai- turto savininkai su tokia kompensacijos skaičiavimo tvarka sutinka. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumokėta kaina bei dovanojimo sutartyje užfiksuota dovanojamo turto vertė buvo reali, atitiko tuo metu buvusią parduodamo turto rinkos kainą, todėl ja remiasi, nustatydama adekvačios kompensacijos dydį (V.V. (kartu su D.V.)-išskaičiavus dovanotojo turto vertę).

Atmestinas atsakovės bei atsakovės atstovės NŽT atstovo argumentas, kad J. S. bei E. Ž. neturi būti atlyginama už valstybei grąžinamą turtą, nes jie Žemės sklypo dalis įgijo neatlygintinų sandorių pagrindu. Nuosavybės atėmimas, nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos, paprastai laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017). Kaip jau minėta, valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita, todėl klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją sąžiningai turtą įgijusiam turto savininkui.

Panaikinus pareiškėjo prašymu prašomus panaikinti administracinį aktą, sandorius bei paveldėjimo teisės liudijimo dalį, naikinama Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 28 d. nutartimi taikyta reikalavimų užtikrinimo priemonė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2, 4 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo prašymą tenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr.13-28346 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. Š.“.

Pripažinti negaliojančia Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro Romualdo Kundroto patvirtintą 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr.RK-1779 ir 2010 m. rugpjūčio 6 d. priėmimo-perdavimo aktą, notarinio registro Nr.RK-1780, kuria A. Š., atstovaujama A. K., pardavė, o pirkėjai J. K., D. V., V. V., J. R., R. Ž., M. U. nusipirko atitinkamas žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., Degučių sen., (duomenys neskelbtini), dalis: J. K., D. V., V. V., J. R.- po 0,10 ha, R. Ž.- 0,05 ha, M. U.- 0,45 ha.

Pripažinti negaliojančia 2014 m. balandžio 18 d. Vilniaus m. I-ojo notarų biuro notarės Vaivos Staskonytės-Malcienės patvirtinto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr.2-2350, dalį, kuria E. Ž. paveldėjo R. Ž. turtą: 5/2030 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Degučių sen., Zarasų r. (Daiktas 2).

Pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 21 d. Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarės Vitos Jankovskajos patvirtintą dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr.5867, kuria V. V. ir D. V. dovanojo J. S. 1/406 dalį žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., Degučių sen., (duomenys neskelbtini).

įpareigoti J.K. grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., Degučių sen., (duomenys neskelbtini), 10/2030 dalis.

įpareigoti D. V. grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., Degučių sen., (duomenys neskelbtini), 10/2030 dalis.

įpareigoti V. V. ( kartu su D. V.) grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., Degučių sen., (duomenys neskelbtini), 1/406 dalis.

įpareigoti J. R. grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., Degučių sen., (duomenys neskelbtini), 10/2030 dalis.

įpareigoti E. Ž. grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., Degučių sen., (duomenys neskelbtini), 5/2030 dalis.

įpareigoti J. S. grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., Degučių sen., (duomenys neskelbtini), 1/406 dalį.

įpareigoti M. U. grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., Degučių sen., (duomenys neskelbtini), 45/2030 dalis.

Priteisti iš Lietuvos valstybės turto įsigijimo išlaidas: J. K.- 579,24 eurų (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus ir 24 euro centus), D. V.-579,24 eurų (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus ir 24 euro centus), V. V. solidariai su D. V.- 521,74 eurų (penkis šimtus dvidešimt vieną eurą ir 74 euro centus), J. R.- 579,24 eurų (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus ir 24 euro centus), E. Ž.- 289,85 eurų ( du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir 85 euro centus), J. S.- 57,97 eurų (penkiasdešimt septynis eurus ir 97 euro centus), M. U.- 2608,70 eurų (du tūkstančius šešis šimtus aštuonis eurus ir 70 euro centus).

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 28 d. nutartimi taikytą reikalavimų užtikrinimo priemonę – draudimą J. K., D. V., J. R., M. U., E. Ž., J. S., V. V. parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypo 90/2030 dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Zarasų r. sav., Degučių sen., (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

Apie reikalavimų užtikrinimo priemonės panaikinimą, įsiteisėjus sprendimui, pranešti valstybės įmonei Registrų centrui, išsiunčiant sprendimo nuorašą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.