- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-26
- Bylos Nr.
- eA-1045-629/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02432-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- S. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja S. M. (toliau – ir pareiškėja), kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 12PR-137 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėja pažymėjo, kad prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindė baime, nurodė, jog kilmės valstybėje jai nesaugu ir, tikėtina, ji bus persekiojama bei patirs smurtą, kankinimus. Atsakovas nepakankamai įsigilino į faktines aplinkybes, susijusias su jos asmenine situacija bei situacija kilmės valstybėje, neatliko visų būtinų veiksmų šiai situacijai nustatyti, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas, remdamasis subjektyviomis prielaidomis, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką bei teisės aktuose numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos?įsitikinimu, Departamentas?tyrimą dėl pareiškėjos baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, apsiribojo abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, visapusiškai neištyrė įrodymų. Pareiškėjos teigimu, Departamentas nesigilino į faktines aplinkybes, t. y. kokios priežastys lėmė, kad pareiškėja atsidūrė būtent tokioje padėtyje. Pareiškėja neprivalo teisiškai kvalifikuoti situacijos, pateikti teisinio pagrindimo, ji yra neišsilavinusi, užaugo ne europietiškoje kultūroje, tačiau atvykusi ir paprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas.
3. Pareiškėja pažymėjo, kad dėl jos brolių sąsajų su (duomenys neskelbtini) (tokį grupuotės pavadinimą pareiškėja nurodė skunde pirmosios instancijos teismui) ir valstybės institucijų sankcijų gyventi kilmės šalyje jai buvo nesaugu. Aplinkybę, kad smurtiniai išpuoliai, apklausos ir pagrobimai yra nukreipti prieš buvusius (duomenys neskelbtini) atstovus ir su jais siejamus asmenis, skundžiamame Sprendime pripažino ir atsakovas. Departamentas nepagrįstai pareiškėjos pasakojimą vertino kaip nenuoseklų ir prieštaringą, Sprendime nurodyti tariami nenuoseklumai ir prieštaravimai yra nereikšmingos detalės. Pareiškėjos pasakojimas buvo pakankamai logiškas ir detalus, paaiškinantis objektyvų jos baimės būti persekiojamai pagrindą – pareiškėjos broliai buvo sulaikyti ir kankinti ilgą laiką, vienas iš jų dėl kankinimų liko neįgalus. Nors pasikeitus valdžiai persekiojimai buvo aprimę, (duomenys neskelbtini) įvykus parlamento rinkimams situacija vėl pasikeitė, todėl pareiškėja, nelaukdama konkrečių persekiojimo veiksmų, siekdama jų išvengti, paliko kilmės šalį.
4. Pasak pareiškėjos, Departamentas Sprendime realiai nesivadovavo Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, nenagrinėjo pareiškėjos prašymo šiuo aspektu ir dėl to nepasisakė. Atsakovas neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjos atveju nėra aplinkybių, kilmės valstybės politikos (įskaitant neoficialią politiką), dėl kurios pareiškėjai daromas poveikis, neatliko tyrimo apie kilmės valstybėje po (duomenys neskelbtini) rinkimų (duomenys neskelbtini) taikomas diskriminacines priemones. Taigi atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjos atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgti į pareiškėjos padėties skirtumus, lyginant su kitais tos pačios šalies piliečiais. Departamentas rėmėsi pasenusia ir neaktualia informacija, nes situacija pareiškėjos kilmės valstybėje po (duomenys neskelbtini) įvykusių rinkimų pasikeitė.
5. Pareiškėja taip pat laikėsi pozicijos, jog Departamentui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs grėsmių, nebus žeminamas jos orumas, nekils grėsmė jos sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jos teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.
6. Pareiškėja pažymėjo, jog Sprendimo priėmimo metu ji Lietuvos teritorijoje buvo teisėtai, nes buvo prieglobsčio prašytoja, Sprendimas nesuteikti prieglobsčio nebuvo įsiteisėjęs, todėl nebuvo teisinio pagrindo taikyti pareiškėjos išsiuntimą. Be to, nuo 2021 m. kovo 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nepriimamas tol, kol nagrinėjamas jo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį pagal šio Įstatymo IV skyrių. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, taikė seną Įstatymo 125 straipsnio redakciją ir neatsižvelgė į jo pakeitimą, galiojusį atsakovui nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir Sprendimo priėmimo metu.
7. Pareiškėja taip pat akcentavo, jog pateikė duomenis, kad turi artimų giminių (duomenys neskelbtini). Jos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimas atvykti į Lietuvą, padarant atitinkamus įrašus antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos duomenų bazėje gali padaryti reikšmingos neigiamos įtakos jos teisei į šeimos susijungimą.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
9. Departamentas nurodė, kad priešingai, nei teigia pareiškėja, (duomenys neskelbtini) bei jų šeimos nepatiria sisteminio persekiojimo. Šie teiginiai prieštarauja kilmės valstybės informacijai, mažai tikėtina, kad pareiškėja buvo kankinama armijos dėl jos brolių sąsajų su (duomenys neskelbtini) pasipriešinimu, todėl pareiškėjos pasakojimas nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Taip pat pareiškėjos pasakojimas nepagrindė rizikos, jog grįžus į kilmės valstybę ji patirtų kankinimus dėl brolių sąsajų su (duomenys neskelbtini) pasipriešinimu, todėl pareiškėjos deklaruojamą baimę grįžti Departamentas vertino kaip hipotetinio pobūdžio ir nelaikė pagrįsta. Tyrimo metu nenustatyta reali ir individuali grėsmės pareiškėjai tikimybė, taip pat kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėja neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
10. Departamentas pažymėjo, kad remiantis surinkta informacija, (duomenys neskelbtini) nesusiduria su diskriminacija dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), tačiau jie patiria tam tikrą diskriminaciją, kaip ir kitos tautinės mažumos; nėra informacijos apie sisteminį netinkamą elgesį su (duomenys neskelbtini) šeimos nariais. Nagrinėjamu atveju buvo individualiai įvertintos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji išvyko iš kilmės valstybės, bei buvo pagrįstai nustatyta, kad jos deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Jokios konkrečios informacijos, kad ji galėtų būti priskiriama vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, pareiškėja nepateikė. Departamentas pabrėžė, jog pareiškėja klaidingai interpretuoja Įstatymo nuostatas, nes jai nėra taikoma Įstatymo 125 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas, ji nėra grąžinama į kilmės valstybę, o yra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, o tai, kad ji atvyko neturėdama asmens dokumentų, pagrindžia prielaidą, kad ji siekė sutrikdyti grąžinimo į kilmės valstybę procesą.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjos S. M. skundą.
12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
12.1. Pareiškėja 2021 m. birželio 7 d. sulaikyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Švenčionių pasienio užkardos teritorijoje, nelegaliai kirtusi Lietuvos Respublikos sieną, neturėdama asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų; vėliau pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad jos gyvybei kilmės valstybėje gresia pavojus.
12.2. Pirminės apklausos metu pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) metais jos vyresni broliai dalyvavo pasipriešinime prieš Vyriausybę, dėl to jai kilo grėsmė; Vyriausybė buvo sulaikiusi ir kankino jos brolius, vienas iš jų tapo neįgalus; pareiškėja iš kilmės šalies išskrido dėl savo saugumo (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), po to – į (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) ją išvežė nežinoma kryptimi, laikė 5 mėnesius, po to atvežė į Europą; jos tikslas buvo tiesiog pabėgti iš šalies. Antrojoje apklausoje 2021 m. birželio 17 d. pareiškėja nurodė, kad jos broliai turi problemų su armija, nes dirbo įmonėje pas darbdavį, būrusį žmones prieš armiją ir Vyriausybę, turėjusį ginklų, jos broliai kartu su kitais darbuotojais buvo suimti; armijos atstovai įsiveržė į jų namus, ieškojo ginklų; pagrobėjai brolius kankino, vienas liko neįgalus; broliai išlaisvinti Šveicarijos ir Raudonojo kryžiaus dėka; pareiškėja nurodė, jog pas tėvus lankėsi retai, gyveno su senele; 2013 m. liepos 7 d. vakarieniaujant tėvų namuose, atėjo kariškiai, sumušė ir areštavo tėvą, brolį, lietė jos kūną, tėvą kitą dieną paleido, o brolis dingo, nežino, ar jis gyvas; po senelės mirties 2018 m. sausio 7 d. motina persikėlė gyventi kartu su ja, į namus užeidavo kariškiai, netinkamai elgėsi su pareiškėja, todėl 2019 metais motina su ja išvyko į (duomenys neskelbtini), su kariškiais daugiau nesusitiko; su motina užsiregistravo policijos nuovadoje 2019 m. rugpjūčio 11 d.; iš (duomenys neskelbtini) turėjo išvykti, nes po registracijos (duomenys neskelbtini) būtų surasta, ja susidomėtų armija; kas tai per registracijos sistema, pareiškėja negalėjo paaiškinti; pareiškėja paaiškino, kad jai padarė netikrą pasą, 2020 m. gruodžio mėnesį ji išvyko į (duomenys neskelbtini), ten buvo uždaryta 6 mėnesius, o 2021 m. birželio 6 d. jai buvo pasakyta ruoštis, kadangi ryte turės išvykti; išvyko pėsčiomis mišku, ėjo keliolika valandų, kol pasiekė Lietuvą; paprašius patikslinti aplinkybes, susijusias su grėsme kilmės valstybėje, pareiškėja pažymėjo, kad paskutinį kartą su kariškiais susidūrė 2018 m. gegužės 13 d., kai jie buvo atėję į namus, kariškiai klausinėjo apie brolius, nors šie nepriklausė (duomenys neskelbtini).
12.3. Po apklausos pareiškėja elektroniniu paštu Departamentui atsiuntė T. M. 2014 m. spalio 7 d. leidimą gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. spalio 6 d., kuriame pažymėta, kad jis yra pabėgėlis; T. M. 2020 m. sausio 4 d. leidimą gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2030 m. sausio 30 d., kuriame pažymėta, kad jis yra pabėgėlis; 2009 m. kovo 25 d. raštą iš organizacijos „Home for human rights“ apie D. M. suėmimą ir paleidimą; Raudonojo Kryžiaus raštą ir „Carito“ organizacijos Jafnos mieste 2009 m. kovo 11 d. raštą apie T. M. sulaikymą ir paleidimą; gimimų ir mirčių registro išrašą; nuorodas į BBC tinklapyje publikuotus straipsnius apie seksualinį priekabiavimą prieš moterį, (duomenys neskelbtini) protestus.
12.4. Departamentas Sprendimu nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nusprendė įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) (redakcija, galiojusi iki 2021 m. liepos 1 d.), 115, 116 ir 168 punktais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino esminius pareiškėjos argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad teiginiai, kuriais ji grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nepatvirtina sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos jos galimo persekiojimo ateityje, su tikslu smurtauti dėl brolių dalyvavimo pasipriešinime, aplinkybės nėra susijusios nė su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Departamentas nustatė, kad pareiškėjos pasakojimas prieštarauja apie kilmės valstybę turimai informacijai, taip pat, kad (duomenys neskelbtini) nesusiduria su diskriminacija vien dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), tačiau jie patiria tam tikrą diskriminaciją, kaip ir kitos tautinės mažumos.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Jungtinės Karalystės vidaus reikalų biuro (duomenys neskelbtini) ataskaitoje pateiktais duomenimis apie (duomenys neskelbtini) padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, atkreipė dėmesį, kad Departamentas šiuos duomenis įvertino ginčo Sprendime, teismas taip pat atsižvelgė į Kanados imigrantų ir pabėgėlių tarybos ataskaitoje pateiktą informaciją apie (duomenys neskelbtini), darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviomis prielaidomis dėl galbūt prieš ją nukreipto smurto. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pati pareiškėja nurodė, kad paskutinį kartą su kariškiais ji susidūrė 2018 m. gegužės 13 d., o iš kilmės valstybės išvyko tik 2020 m. gruodžio 23 d., todėl jos baimė nėra pagrįsta objektyviais įrodymais; prieš palikdama kilmės valstybę pareiškėja smurto ar grasinimų nepatyrė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos pasakojime nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad kilmės valstybėje jai gresia realus persekiojimas, nėra duomenų, kad jos šeima priklausė (duomenys neskelbtini). Be to, teikdama prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėja pateikė melagingą informaciją (tik teismo posėdyje nurodė, kad 2017 metais ištekėjo už (duomenys neskelbtini) piliečio, kuris gyvena (duomenys neskelbtini) ir ją kas dvi savaites lankė (duomenys neskelbtini), o dabar lanko Lietuvoje; teismo posėdyje pareiškėja taip pat nurodė, jog iš kilmės valstybės skrido į (duomenys neskelbtini), po to – į (duomenys neskelbtini), kur 6 mėnesius mokėsi (duomenys neskelbtini) kalbos, nors Departamento pareigūnams tvirtino skridusi į (duomenys neskelbtini), o po to – į (duomenys neskelbtini), kur išbuvo apie pusę metų). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios aplinkybės leidžia pripažinti, jog prieglobsčio prašytoja nenuosekliai ir nenuoširdžiai aiškino atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes ir priežastis.
15. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėja į Lietuvą atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), Lietuvos valstybės sieną kirto neleistinoje vietoje, neturėjo asmens dokumentų (galbūt sąmoningas trukdymas nustatyti asmens tapatybę), prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą, o tai reiškia, kad pareiškėjos tikslas nebuvo Lietuvos Respublika. Be to, pareiškėja teismui nurodė pati skambinusi telefonu 112 ir paprašiusi prieglobsčio, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad apie nelegaliai Lietuvos Respublikos sieną kirtusius asmenis pranešė vietos gyventoja. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nenustatyta duomenų, kad grįžus į kilmės šalį, pareiškėjai grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimas. Pareiškėja sąmoningai stengėsi kuo labiau atitikti prieglobsčio kriterijus ir taip išvengti grąžinimo į kilmės šalį. Pareiškėja neįrodė papildomos apsaugos suteikimo sąlygų egzistavimo.
16. Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjos pateiktos informacijos pakako įvertinti jos atitiktį Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatoms, todėl tai, kad nebuvo rengiama papildoma informacija, nėra pagrindas teigti, kad atsakovas neįsigilino į pareiškėjos situaciją. Pareiškėja nei prašyme suteikti prieglobstį, nei skunde teismui nepateikė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių, kad jai, kaip (duomenys neskelbtini), kilmės valstybėje buvo ar bus daromas poveikis; apklausose nepateikė duomenų, patvirtinančių jai taikomas diskriminacines priemones, tik nurodė, kad grėsmę sieja su brolių padarytais veiksmais, dėl kurių kariškiai galbūt juos persekioja, tačiau tyrimo metu ji negalėjo patvirtinti, kad tai tikrai buvo kariškiai. Departamentas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, o pareiškėjos šeimos narių atsiųstų dokumentų turinys (pareiškėjos šeimos nariai turi pabėgėlio statusus kitose valstybėse) nepatvirtina, kad jai kilmės valstybėje gresia realus persekiojimas ar smurtas.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Departamento argumentais, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja ne grąžinama į savo kilmės valstybę, o išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos. Nebuvo pagrindo pareiškėjai suteikti terminą savanoriškai išvykti, kadangi tai, kad jos tikrasis kelionės tikslas buvo ne Lietuvos Respublika, leidžia manyti, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę; taip pat atsakovas pagrįstai nustatė proporcingą 2 metų draudimo atvykti laikotarpį (pareiškėjos pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas skubos tvarka).
III.
18. Pareiškėja S. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visa apimtimi.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjos pasakojimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai negresia persekiojimas, o jos deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta, taip pat kad nėra duomenų, jog pareiškėja dėl savo socialinės padėties gali patirti persekiojimą. Pareiškėjos pasakojimas dėl jos persekiojimo nėra subjektyvios prielaidos, jos pasakojimą dėl persekiojimo patvirtina kilmės šalies informacija, t. y. kad (duomenys neskelbtini) patiria tam tikrą diskriminaciją, kaip ir kitos tautinės mažumos ((duomenys neskelbtini), kaip ir kitos tautinės mažumos, susiduria su problemomis įsidarbinant, nes fabrikai (duomenys neskelbtini) dalyje sugriauti, o grįžę asmenys (palikę (duomenys neskelbtini) dėl karo ir dabar grįžtantys iš užsienio) susiduria su būsto problema; kai kurie (duomenys neskelbtini) gali būti atidžiau stebimi (politiniai aktyvistai, žurnalistai, ar tie, kurie grįžo iš užsienio, jei yra turtingi); šiauriniame regione ir dabar kyla konfliktai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nes pastarieji reikalauja jiems atiduoti (duomenys neskelbtini) gyvenamas žemes, dėl šių konfliktų (duomenys neskelbtini) organizavo protestus; buvę (duomenys neskelbtini) nariai ir jų šeimos patiria spaudimą, yra stebimi ir persekiojami valdžios struktūrų, saugumo ir policijos). Taigi kilmės šalies informacija sutampa su pareiškėjos pasakojimu, kad ji realiai gali būti persekiojama dėl jos brolių ryšių su (duomenys neskelbtini) ir pasipriešinimo Vyriausybei, todėl yra pagrindas patenkinti jos prieglobsčio prašymą.
20. Pareiškėja taip pat pažymi, jog Departamentas negali išvengti jam priskirtos prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją, kuri atitinka Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose aktuose keliamus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju atsakovo surinkti duomenys neatitiko Tvarkos aprašo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad Departamentas surinko visą aktualią kilmės valstybės informaciją bei tinkamai ją įvertino pareiškėjos individualios situacijos kontekste. Nesurinkus svarbių ir aktualių duomenų, atsakovo Sprendimas laikytinas neišsamiu, o pareiškėjos situacija nebuvo individualizuota kilmės valstybės kontekste.
Atsiliepimas
21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento 2021 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 12PR-137 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą teisėtumo bei pagrįstumo.
23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.
24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
25. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.
26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas, jį atmetė. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.
27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.
29. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.
30. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.
31. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
32. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
33. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.
35. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai įvertinęs pareiškėjos pasakojimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją.
36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).
37. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje surinktos medžiagos pagrindu, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia, kad prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie tariamai patirtą persekiojimą yra detalus, tačiau jis prieštarauja kitam kumuliatyviam patikimumo vertinimo kriterijui, t. y. turimai kilmės valstybės informacijai. Remiantis atsakovo surinkta informacija, (duomenys neskelbtini) nesusiduria su diskriminacija dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) jie patiria tam tikrą diskriminaciją, kaip ir kitos tautinės mažumos. Nepatvirtinus aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini) sieti su (duomenys neskelbtini) ar įtarti veikimu prieš vyriausybę yra sistemiškai persekiojami, kaip ir jų artimieji, pareiškėjos teiginiai pagrįstai pripažinti iš esmės prieštaraujančiais kilmės valstybės informacijai. Surinktos kilmės valstybės informacijos pagrindu teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo bei pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad mažai tikėtina, kad S. M. buvo kankinama armijos dėl jos brolių sąsajų su (duomenys neskelbtini) pasipriešinimu, o atsižvelgus į tai, kad prieglobsčio prašytojos pasakojimas nesuderinamas su kilmės valstybės informacija, jis vertintinas kritiškai bei nelaikytinas patikimu įrodymu. Atitinkamai, prieglobsčio prašytojos pasakojimas nepagrindžia rizikos, jog grįžus į (duomenys neskelbtini) S. M. patirtų kankinimus dėl jos brolių sąsajų su (duomenys neskelbtini) pasipriešinimu, todėl jos deklaruojama baimė grįžti vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta.
39. Teisėjų kolegija kritiškai, kaip nepagrįstą objektyviais įrodymais, vertina pareiškėjos deklaruojamą baimę grįžti į kilmės šalį atsižvelgdama ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes: paskutinį kartą su kariškiais (pasak pareiškėjos) ji buvo susidūrusi 2018 m. gegužės 13 d., o 2019 m. persikėlusi į (duomenys neskelbtini) su armija nebesusidūrė; tik 2020 m. gruodžio 23 d. pareiškėja lėktuvu išskrido iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjai jau prieš paliekant kilmės valstybę smurto ar grasinimų, kaip pati nurodė, nepatyrė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja, teikdama prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nuslėpė faktą, jog yra ištekėjusi už (duomenys neskelbtini) piliečio, kuris gyvena (duomenys neskelbtini) ir ją kas dvi savaites lankė (duomenys neskelbtini), o dabar lanko Lietuvoje, jog iš kilmės šalies išskrido į (duomenys neskelbtini), po to – į (duomenys neskelbtini), kurioje 6 mėnesius mokėsi (duomenys neskelbtini) kalbos, nors Departamento pareigūnams tvirtino, jog skrido į (duomenys neskelbtini), po to – į (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų faktų patikimumo.
40. Atsižvelgus į tai, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, o įvertinus surinktą informaciją apie kilmės valstybę (civilinis karas ar kitoks konfliktas (duomenys neskelbtini) nevyksta – prieglobsčio prašytoja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
41. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).
42. Pagal Tvarkos aprašo 168 punktą įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas šio aprašo 35, 115, 138 ir 150 punktuose nurodytus veiksmus, vadovaujasi įgalioto Departamento valstybės tarnautojo parengta informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje (jeigu tokia pažyma parengta), kuri rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Tvarkos aprašas neįtvirtina Departamento pareigos kiekvienu atveju rengti pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad vien bendrai žinomos informacijos nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį nepakanka, o surinkta informacija turi atitikti tam tikrus kriterijus, nustatytus Tvarkos apraše, ir juos atmeta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).
43. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėja nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.
44. Remiantis anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam atvejui teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo priima Departamentas, jis atlieka tyrimą ir įvertina konkrečią pareiškėjo situaciją kilmės šalyje, taigi priimant sprendimą vertinama ne kilmės valstybė, bet ir individuali prieglobsčio prašytojo pateikta informacija.
45. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde neišdėstė nesutikimo su skundžiamo Spendimo dalimi dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti argumentų, teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.
46. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. ne taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
47. Įstatymo 140 straipsnio 4¹ dalies nuostata, kad teismo sprendimas, priimtas dėl šio Įstatymo 135² straipsnio 1 dalyje nurodyto sprendimo, yra galutinis ir neskundžiamas, įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 23 d. (2021 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 71, 76, 77, 79, 113, 131, 136, 138, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo IX-1 skyriumi įstatymas Nr. XIV-506). Šio pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių skundai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis. Skundą pirmosios instancijos teismui pareiškėja pateikė per Elektroninių paslaugų portalą (EPP) 2021 m. liepos 22 d., t. y. iki aptartos naujos įstatymo redakcijos įsigaliojimo.
48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Nutarties 47 punkte nurodytu teisiniu reguliavimu, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos apeliacinio skundo priėmimo klausimą, nepagrįstai nesirėmė sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta nuostata, kad sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, daro išvadą, kad nebuvo padarytas proceso teisės normų pažeidimas, galėjęs nepagrįstai suvaržyti pareiškėjos teises.
49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.