Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3779-918/2022 pagal ieškovės S. L. patikslintą ieškinį atsakovui A. S. dėl vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį faktinių bei teisinių argumentų.

12. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl transporto priemonės prikimo-pardavimo sutarties nutraukimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojama ieškovės kaip pirkėjos teisė nutraukti sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

13. Apeliantė prašo priimti naują įrodymą – 2022 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Ivuana“ pateiktą automobilio patikrinimo pažymą. Prašymą grindžia tuo, jog tik priėmus skundžiamą sprendimą iškilo būtinybė gauti patikslinančius duomenis iš atitinkamo rašytinio įrodymų rengėjo. UAB „Ivuana“ pateikė pažymą papildomai paaiškinančią jos pradiniame patikrinimo akte nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, jog šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo teismui suabejojus pateiktais įrodymais, be to, atitinkamas įrodymas bylos nagrinėjimo metu neegzistavo (surašytas tik 2022 m. rugpjūčio 3 d.), mano yra pagrindas prijungti prie bylos pridedamą rašytinį įrodymą, kurį ir prašo prijungti prie bylos.

14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Pagal kasacinio teismo praktiką draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (LAT 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (LAT 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).

16. Prašomu priimti nauju įrodymu (2022 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Ivuana“ automobilio patikrinimo ataskaita) siekiama įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes (automobilio techninę būklę). Byloje ir anksčiau buvo poreikis nustatyti šią aplinkybę, tačiau po skundžiamo sprendimo priėmimo ši aplinkybė šalims tapo akivaizdi. Nors šis įrodymas galėjo būti į bylą pateiktas ir anksčiau, tačiau atsižvelgiant į tai, jog šiuo įrodymu įrodinėjama bylai reikšminga aplinkybė, su juo turėjo galimybę susipažinti ir kita šalis, naujai pateiktas įrodymas detalizuoja ankstesnį byloje esantį įrodymą - 2021 m. liepos 19 d. UAB „Ivuana“ atlikto automobilio defektavimo ataskaitą, vertintina, kad šio naujo įrodymo priėmimas galimas, bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl įrodymas priimamas ir vertinamas visų byloje esančių įrodymų kontekste. Nenustatyta, jog ieškovė piktnaudžiautų šiuo institutu, todėl kolegijos teisėjai sprendžia, jog naujai pateiktas įrodymas reikšmingas teisingam klausimų, kylančių apeliacinio proceso metu, išsprendimui, ir proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi prijungti naują įrodymą.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

17. Byloje nustatyta, kad 2021 m. liepos 12 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi S. L. įsigijo iš A. S. transporto priemonę KIA Sportage, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 6 500,00 Eur sumą (I tomas b. l. 57). Iš 2021 m. liepos 19 d. PVM sąskaitos faktūros serija IVUA Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad techninės būklės įvertinimas kainavo 78,00 Eur (I tomas b. l. 36.). Iš 2021 m. spalio 4 d. UAB „IVUANA“ autocentro pasiūlymo matyti, kad variklio karterio keitimas – 97,52 Eur; pavarų dėžės keitimas – 390,08 Eur; papildomos eksploatacinės med. – 8,26 Eur; pavarų dėžė – 10 932,31 Eur; karteris – 75,15 Eur; transmisinė alyva – 473,74. Bendra suma – 14 492,24 Eur (I tomas b. l. 41).

Dėl ieškovės teisės nutraukti naudotos transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį

20. Pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o šis – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.305 straipsnio 1 dalis). Bendrieji parduodamam daiktui keliami reikalavimai išdėstyti CK 6.327 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jeigu sutartyje nėra nurodymų – įprastus reikalavimus. Nuostatos dėl pirkimo-pardavimo sutartimi perduodamų daiktų kokybės detalizuotos CK 6.333 straipsnyje, ir pagal šio straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, bei atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir sudarant sutartį nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daiktų nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas juos ketino naudoti, arba dėl kurių daiktų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų tų daiktų pirkęs, arba nebūtų už juos tiek mokėjęs.

21. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą, todėl pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu (CK 6.317 straipsnio 2 dalis). Viena vertus, tai reiškia, kad pardavėjas garantuoja, jog parduodamų daiktų kokybė atitinka reikalavimus daiktui. Kita vertus, pardavėjui atsakomybė už netinkamą daikto kokybę netaikoma tik įstatyme ar sutartyje aiškiai apibrėžtais pagrindais. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje formuluojama bendroji taisyklė, kad pardavėjas atsako už netinkamą parduoto daikto kokybę, jei nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų. Pirkėjas savo pasirinkimu, atsižvelgdamas į CK 6.334 straipsnyje nurodytas sąlygas, gali pareikšti pardavėjui šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus: 1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

22. Taigi, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių šalių pirkimo-pardavimo santykių turinys vertintinas vadovaujantis anksčiau nurodytomis parduodamų daiktų kokybę ir pardavėjo bei pirkėjo teises bei pareigas nustatančiomis teisės normomis, atsižvelgiant į tai, ar reikalavimai, keliami ginčo daiktui, yra tiesiogiai nustatyti ir apibūdinti sutartyje, ar apie tokius reikalavimus galima spręsti ir iš kitų aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į pirkėjo ir pardavėjo elgesį ikisutartinėje ir sutartinėje stadijose.

23. Byloje nustatyta, kad 2021 m. liepos 12 d. tarp šalių buvo sudaryta ne naujos transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė S. L. įsigijo iš atsakovo A. S. transporto priemonę KIA Sportage, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 6 500,00 Eur sumą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). Sutartyje nenurodyti jokie transporto priemonės trūkumai.

24. Pagal vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį, pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, privalo perduoti pirkėjui – fiziniam asmeniui, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti sutartyje įtvirtintus reikalavimus atitinkantį daiktą, o jei jie sutartyje neaptarti – daiktą, atitinkantį įprastus reikalavimus (CK 6.329 – 6.343, 6.350 straipsniai).

25. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad ieškovė, sudarydama automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, atsisakė kreiptis į specializuotą servisą, jai tuo metu automobilio būklė buvo tinkama, todėl dėl vėliau atsiradusių trūkumų pati turi prisiimti iš to kylančias neigiamas pasekmes.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad ieškovė, pirkdama naudotą automobilį, kaip apdairus ir protingas žmogus, privalėjo pasinaudoti teise patikrinti automobilio techninę būklę (kokybę), tačiau šia teise nepasinaudojo, prisiimdama su tuo susijusią riziką. Pažymėtina, kad pirkėjas turi teisę patikrinti perkamus daiktus (CK 6.328 straipsnis), bet ne pareigą, o pardavėjas turi pareigą patvirtinti (garantuoti) daikto kokybę, pranešti apie parduodamo daikto trūkumus. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo-pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis Nr. 3K-3-182/2009).

27. Pažymėtina, kad ieškovas, pirkdamas naudotą automobilį, negalėjo tikėtis tokių pačių garantijų, kaip tuo atveju, jei pirktų visiškai naują. Vadovaujantis CK 6.333 straipsnio 4 dalimi, kai daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Daiktas turi pasižymėti tokia kokybe ir veikimu, kokie paprastai būdingi tokio paties pobūdžio daiktams. Pripažintina, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.), savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas. Taigi, ir parduodamas nenaujas automobilis turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį.

28. Kaip jau minėta, ieškovė automobilį iš atsakovo įsigijo 2021 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Gedimai atsirado tą pačią dieną. UAB „Ivuana“ įgalioto KIA atstovo Lietuvoje 2021 m. liepos 19 d. automobilio patikros ataskaitoje nurodyti automobilio gedimai, pvz., kaip atliktos kompiuterinės diagnostikos rezultatas nurodoma :“yra klaidų“, kaip pakabos patikros rezultatas nurodoma „gr.dėžė buksuoja, važiuojant jaučiasi gr. dėžės smūgiavimai“, yra klaidų, prarūdijęs karteris, bėga alyva, ir kt. 2022 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Ivuana“ pažymoje nurodoma, jog KIA Sportage, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pristatyta bei apžiūrėtas 2021 m. liepos 19 dieną. Išanalizavus automobilio defektus nustatyta - atlikus kompiuterinę diagnostiką, buvo rasta klaidų (P0741 ir P0732) susijusių su pavarų dėže, bandomojo važiavimo metu buvo juntamas automatinės pavarų dėžės sutrikimas ir nesklandus bėgių jungimas bei sankabų praslydimas, ko pasekoje pagal rastus klaidų kodus buvo atlikta patikra pagal KIA gamintojo standartus gedimo nustatymui. Patikros metu rastas užsikirtęs automatinės pavarų dėžės frikcinis žiedas, reikalingas automatinės pavarų dėžės keitimas, taip pat atliekant patikrą dėl pavarų dėžės keitimo, pastebėta, kad variklio karteris leidžia tepalą, reikalingas keitimas.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą į bylą UAB „Ivuana“ 2021 m. liepos 19 d. automobilio patikros ataskaitą, pažymėjo, jog abstrakčiai nurodyti gedimai, pvz., kaip atliktos kompiuterinės diagnostikos rezultatas nurodoma :“yra klaidų“, kaip pakabos patikros rezultatas nurodoma „gr.dėžė buksuoja. Važiuojant jaučiasi gr. dėžės smūgiavimai“, ir pan., negali patvirtinti, kad transporto priemonės trūkumai yra trukdantys ją eksploatuoti. Vien tai, kad UAB „Ivuana“ byloje nedalyvaujančiam asmeniui pateikė komercinį pasiūlymą keisti automatinę pavarų dėžę, neįrodo, kad nurodytą greičių dėžės jaučiamus smūgiavimus galima pašalinti tik keičiant visą automatinę pavarų dėžę.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

31. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką bei įvertinus bylos aplinkybes, spręstina, jog labiau tikėtina, jog nurodyti automobilio gedimai yra esminiai, trukdantys eksploatuoti transporto priemonę. Teisėjų kolegija pastebi, jog priešingų įrodymų byloje nėra, o atsakovas, kuriam buvo pranešta apie galimybę dalyvauti automobilio apžiūroje UAB „Ivuana“ įgalioto KIA atstovo Lietuvoje servise (I tomas b. l. 137), šia teise nepasinaudojo, taip pat nepateikė visiškai jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytas aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas yra verslininkas, vykdantis automobilių pardavimo veiklą (I tomas b. l. 188). Byloje nėra nurodyta jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti, kad ieškovė įtakojo automobilio defektų atsiradimą. Ieškovė tuoj pat po automobilio įsigijimo informavo atsakovą apie automobilio gedimus, vėliau pateikė atsakovui pretenziją, nurodydama konkrečius automobilio gedimus prašydama nedelsiant grąžinti už automobilį sumokėtus pinigus. Minėti įrodymai patvirtina, kad ieškovė nuo pat automobilio įsigijimo (2022 m. liepos 12 d.) visą laiką reikalavo grąžinti pinigus už automobilį. Todėl atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ieškovės pateikti įrodymai surinkti nepadalyvaujant atsakovui ir/ar gedimai galėjo atsirasti dėl pačios ieškovės yra visiškai nepagrįsti, dėl to atmestini.

32. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 25 punktas). Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis buvo parduotas ieškovei su paslėptais defektais –užsikirtęs automatinės pavarų dėžės frikcinis žiedas, reikalingas automatinės pavarų dėžės keitimas, variklio karteris leidžia tepalą, reikalingas keitimas ir kt. Byloje nustatytų nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad automobilis, jau perleidimo ieškovei nuosavybėn metu turėjo paslėptų trūkumų, kurie atsirado iki automobilio perdavimo ieškovei ir apie kuriuos ieškovė nebuvo informuota.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimą, kad pardavėjas turi prievolę patvirtinti daikto kokybę pagal įstatymą, t. y. net tais atvejais, kai pardavėjas sutartimi nesuteikia daiktui garantijos, pardavėjas turi perduoti daiktus, atitinkančius įprastus reikalavimus, kad daiktą būtų galima naudoti tam, kam įprastai tokie daiktai naudojami, sprendžia, kad atsakovas yra atsakingas už paslėptus automobilio trūkumus.

34. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ieškovei įsigijus automobilį ir tą pačią dieną paaiškėjus tokiems trūkumams, dėl kurių jo iš esmės nebuvo galima tinkamai naudoti pagal paskirtį. Įprasti reikalavimai lengvajam automobiliui yra tai, kad jis iš esmės būtų techniškai tvarkingas ir juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį - važiuoti. Pardavėjui buvo žinomas ieškovo įsigijimo tikslas – automobilio naudojimas asmeniniams tikslams.

35. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis).

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad kuo didesnis yra atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties nevykdymas, esant ginčui, bus pripažintas esminiu. Esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusioji šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimas yra esminis, nes: 1) ieškovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi, t. y. ieškovė tikėjosi įsigyti automobilį, atitinkantį šios transporto priemonės parametrus bei komplektaciją; 2) griežtas transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės, t. y. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarčiai CK 6.431¹ straipsnyje ir Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąraše yra nustatyti imperatyvūs sutartyje nurodytini duomenys, jie turi būti nurodomi nepriklausomai nuo šalių pasirinkimo juos nurodyti ar ne; 3) atsakovas galimai dėl didelio neatsargumo bei siekdamas nepatirti nuostolių, neinformavo ieškovės apie parduodamo automobilio paslėptus defektus; 4) atsakovas nepatirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta, šalys būtų grąžintos į padėtį iki sutarties sudarymo, t. y. atsakovui būtų grąžintas jo parduotas automobilis, ieškovei – jos už automobilį sumokėti pinigai. Apibendrinant išdėstytus motyvus spręstina, jog ieškovė dėl netinkamo Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo, kuris buvo esminis sutarties pažeidimas, įgijo teisę šią sutartį nutraukti.

38. Minėta, kad atsakovas, kaip pardavėjas, turėjo byloje įrodyti, kad automobilio trūkumai ieškovei buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis), taip pat turėjo įrodyti atsakovo atsakomybę šalinančius pagrindus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas šių aplinkybių neįrodė (CPK 178 straipsnis).

39. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad automobilis jo perleidimo ieškovei nuosavybėn metu jau turėjo paslėptų trūkumų, atsiradusių iki automobilio perdavimo ieškovei, tai, jog ieškovė yra vartotojas, t. y. silpnesnioji šalis, o atsakovas – profesionalas, teikiantis automobilių pardavimo paslaugas (CK 6.228 straipsnis), teismas sprendžia, kad atsakovas nesilaikė CK 6.333 straipsnyje nustatytų reikalavimų garantuoti pirkėjui, kad automobilis atitinka sutarties sąlygas, kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų jo trūkumų, dėl kurių automobilio nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, todėl turi atsakyti už netinkamos kokybės daikto pardavimą.

40. CK 6.334 straipsnyje įtvirtintos netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisės. CK 6.363 straipsnyje tokios pačios teisės yra įtvirtintos vartotojo, kuris yra pirkėjas, atžvilgiu. Pirkėjas turi teisę reikalauti, kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės arba, kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina, taip pat reikalauti kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti, grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

41. Kaip kasacinis teismas yra konstatavęs, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, CK XXIII skyriaus taisyklės taikomos ir naudoto daikto, nagrinėjamu atveju – naudoto automobilio, pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 12 punktas).

42. Vartojimo prekės kokybės trūkumams paaiškėjus per CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą, preziumuojama, kad jeigu neįrodoma kitaip, prekės ar paslaugos trūkumai, išaiškėję per šešis mėnesius nuo prekės perdavimo ar paslaugos suteikimo, laikomi buvusiais perdavimo ar suteikimo vartotojui metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su prekės, paslaugos ar jos trūkumo pobūdžiu. Atsižvelgiant į tai, CK 6.363 straipsnio 11 dalis, kaip sudedamoji CK XXIII skyriaus norma, taikytina ir vartojimo prekės – naudoto automobilio – pirkimo–pardavimo sandoriui. Anksčiau aptarta kasacinio teismo praktika ir nurodytos teisės normos nesudaro pagrindo netaikyti CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nurodytos prezumpcijos vien dėl to, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra naudotas automobilis.

43. Ieškovė pirko naudotą automobilį, turėdama tikslą jį naudoti asmeniniams poreikiams, todėl pagrįstai tikėjosi, jog parduodamas automobilis bus tinkamas naudoti pagal paskirtį. Automobilio trūkumai nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų galėjęs juos pastebėti be specialaus tyrimo. Kadangi atsakovas turėjo garantuoti parduoto naudoto automobilio kokybę, tai jis atsakingas už paslėptus šio automobilio trūkumus. O kadangi ieškovė yra vartotojas, taikytina CK 6.363 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta prezumpcija. Automobilis sugedo po labai trumpo laiko nuo jo pardavimo, todėl akivaizdu automobilio trūkumai, nors ir paaiškėjo vėliau, tačiau buvo jo perdavimo ieškovei momentu.

44. Pažymėtina, kad vadovaujantis teismų praktika, CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus vartotojo teisių gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra saistoma daikto nepašalinamų trūkumų egzistavimo, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali būti pašalinami. Vartotojas turi teisę įsigyti nepriekaištingos kokybės daiktą, todėl net ir neesminiai daikto trūkumai gali būti pagrindas jam nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 28 ir 29 punktai). Taigi, šiuo atveju, ieškovė net ir esant (kaip nurodė atsakovas) mažareikšmiams trūkumams, turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą.

45. Ieškovė kaip savo pažeistų teisių gynimo būdą pasirinko pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą, kas nagrinėjamu atveju iš esmės atitinka CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamo kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Patenkinus ieškinio reikalavimus, t. y. priteisus ieškovei išlaidas už sumokėtą automobilį (6.500,00 Eur) bei patirtas išlaidas už gedimo priežasties nustatymą (78,00 Eur), ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2022 m. sausio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis), ieškovė turi grąžinti atsakovui automobilį KIA Sportage, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)).

Dėl procesinės bylos baigties

46. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, vadovaudamasis aktualiu teisiniu reglamentavimu ir nurodyta teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pirmiau aptartus motyvus ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, dėl to sprendžia, kad netinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas ir nepagrįstai nustatė, jog ieškovė kaip vartotoja yra atsakinga dėl jai parduoto automobilio trūkumus.

47. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, taip pat netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Tenkinus ieškinį, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, ieškovės S. L. patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme priteisiamos iš atsakovo A. S.

49. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Ieškovės 1512,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, ir 148,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, sumokant žyminį mokestį už apeliacinį skundą, yra pagrįstos ir neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) priteistino maksimalaus dydžio, todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 1.660,50 Eur bylinėjimosi išlaidos.

50. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje patyrė 8,96 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Šios išlaidos, ieškinį patenkinus, į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 92 straipsnis).

51. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės S. L. ieškinį tenkinti visiškai.

Nutraukti 2021 m. liepos 12 d. tarp S. L. ir A. S. sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį.

Priteisti iš A. S. ieškovei S. L. 6.500,00 Eur (šeši tūkstančiai penki šimtai eurų) už automobilį, 78,00 Eur (septyniasdešimt aštuoni eurai 08 ct) už gedimo priežasties nustatymą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą (6.578,00 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. sausio 12 d. ) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1.660,50 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai šešiasdešimt eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Įpareigoti ieškovę S. L. grąžinti atsakovui A. S. automobilį KIA Sportage, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo A. S. valstybei 8,96 Eur (aštuoni eurai devyniasdešimt šeši centai) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, išaiškinant, kad nurodyta suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.