Kauno apygardos teismo nutartis

Procesinio dokumento kategorija121.1,121.15,121.21,121.22, 20.2, 27.7, 44.5.2.17, 99.5

2008 m. vasario 19 d.

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Neringos Venckienės, sekretoriaujant Vilijai Norekienei, dalyvaujant ieškovui Kazimierui J. J. , atsakovų V. K. ir J. B. atstovui advokatui Aurelijui Gruodžiui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. J. J. , atsakovų V. K. ir J. B. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1794-658/2007 pagal ieškovo K. J. J. ieškinį atsakovams V. K. ir J. B. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

7) grąžinti ieškovui 250 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą;

8) atstatyti ieškinio senaties terminus.

Dėl turtinės žalos

Teismas nurodė, kad turtinė žala ieškovui atsirado galiojant 1964 m. CK, todėl jo nuostatos ir taikytinos sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, kuris priešingai nei dabar galiojančio 2000 m. CK 2.50 str., tiesiogiai nenumatė juridinio asmens dalyvių atsakomybės už juridinio asmens prievoles. 1964 m. CK 483 str. 1 d. įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, o šio Kodekso 494 str. nustatyta, kad asmenys, bendrai padarę žalą, atsako nukentėjusiajam solidariai. Todėl ieškovui patyrus turtinę žalą, jo reikalavimams spręsti taikytinos būtent šios kodekso normos. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas šią bylą išaiškino, kad tuo atveju, kai juridinio asmens dalyvio – valdymo organo vienasmenio ar kolegialaus narių (nario) - veiksmai nuosprendžiu pripažinti nusikalstamais ir lėmusiais įmonės negalėjimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tai šie juridinio asmens valdymo organo nariai atsako prieš trečiuosius asmenis pagal juridinio asmens prievoles savo turtu solidariai (2 t., b.l. 253-260). Šie LAT išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (LR CPK 362 str. 2 d.). Tačiau nustatant atsakovams deliktinę atsakomybę yra privaloma nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių pasekmių bei kaltę.

Dėl palūkanų

Dėl neturtinės žalos

Dėl procesinių palūkanų

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal 1964 m. CK normas, kurios taikomos sprendžiant šią bylą, nenumatyta galimybės priteisti tokio pobūdžio palūkanas. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 -06-20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-218/2007 konstatavo, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d., CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis, o 47 str. 2 d. nustatyta, kad CK šeštosios knygos XXII skyriaus trečio skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus CK. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus CK, žala atlyginama pagal CK normas, išskyrus atvejus, kai veiksmų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti. Ieškovas į teismą kreipėsi 1995 m. lapkričio 6 d. (byla iškelta 1995-11-14 d.), tačiau atsakovai kaltais buvo pripažinti už šią veiką tik 2003 m. liepos 30 d. Patikslinto ieškinio, priimto 2007-07-26 teismo nutartimi (5 t., b.l. 46-47) reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-5/2003, atsakovai buvo pripažinti kaltais padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 184 str. 2 d. už jiems patikėto ir jų žinioje buvusio IAB „IKHK“ didelės vertės turto iššvaistymą (2 t., b.l. 212-251). Toks teismo teisės normų aiškinimas taip pat neatitinka bylos faktinės situacijos, LR CK 1.5 str. įtvirtintų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, kurie taikytini sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas.

Pagal Aukščiausiojo Teismo biuletenį „Teismų praktika“ Nr. 23, (psl. 381-382), procesinės palūkanos priteisiamos ir skaičiuojamos 5 procentų dydžio nuo teismo priteistos sumos (LR CK 6.37 str. 2 d.). Vadovaujantis šiomis nuostatomis teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, priteisiant iš atsakovų solidariai 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos (nuo 1995 m. lapkričio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, nuo teismo priteistos sumos 30 384,29 Lt, t.y. (10384,29 Lt + 20000 Lt). Bylos nagrinėjimas užsitęsė 12 metų ne dėl ieškovo, o dėl atsakovų ir jų atstovo advokato A.Gruodžio kaltės, nes pastarieji pasinaudodami įstatymų spragomis vilkino bylos nagrinėjimą.

4. Dalyje dėl neturtinės žalos.

5. Dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacinį procesą laimėjo, nes byla buvo grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nevertino aplinkybių, kad atsakovai padarė nusikaltimą tyčia. Bendrąja bylos baigmės prasme atsakovai yra bylą pralaimėjusi šalis, dėl ko nėra juridinio pagrindo iš ieškovo atsakovų naudai priteisti turėtas atsakovės J. B. išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl teismo sprendimo dalis, kurioje priteista atsakovei J. B. 2 241,93 Lt bylinėjimosi išlaidų, naikintina. Priešingai ieškovo naudai iš atsakovų priteistinos 1 693,90 Lt bylinėjimosi išlaidos (1 t. b.l. 12, 13, 133 = 13,00 Lt; 2 t. b.l. 85, 86, 87, 88, 89, 131, 151, 194 = 934,29 Lt; 3 t. b.l. 13-20, 116-118 - 86,28 Lt; 4 t. b.l. 18a-18d., 34-35, 46, 69, 97-100, 134-136, 137-138 = 319,61 Lt; 5 t. b.l. 11-12, 42-43, 74-77 = 340,72 Lt), o taip pat 116,53 Lt būtinos ir pagrįstos išlaidos už apeliacinį procesą, t.y. viso 1 810,43 Lt.

Atsiliepime į ieškovo K.J. J. apeliacinį skundą atsakovai V. K. ir J. B. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė skundą atmesti, teismo sprendimą skundžiamoje dalyje palikti galioti. Atsakovai nurodė šiuos apeliacinio skundo atmetimo motyvus:

7) ieškovas nepagristai reikalauja procesinių palūkanų nuo ieškinio pareiškimo dienos (1995-11-13), kadangi tuo metu galioję įstatymai tokių palūkanų nenumatė. Civilinėje teisėje galioja bendras principas - teisė atgal negalioja, todėl teisiniai santykiai susiklostę 1995 m. negali būti reglamentuojami 2000 m. Civilinio kodekso normų;

Teismas nepagrįstai taikė 1964 m. CK 483 str. 1 d., ir 494 str. CK 483 str. 1 d. nurodyta, jog žalą padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padaręs asmuo pilnutinai, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus. Šiuo atveju atsakovai savo veiksmais žalą padarė IAB „IKHK“, todėl jai ir privalo atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, bet ne kitiems asmenims. Ieškovo sutarties su IAB „IKHK“ sudarymo dieną taip pat atsakovų dalyvavimo šios bendrovės valdymo veikloje momentu galioję įstatymai už sutarties, sudarytos su juridiniu asmeniu pažeidimą numatė atsakomybę tik pačiam juridiniam asmeniui (1964 m. CK 23 str. 32 str., 1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo 2 str. 2 d.) ir nenumatė deliktinės atsakomybės jokiems asmenims už juridinio asmens sutartinės prievolės neįvykdymą. Pagal tuo metu galiojusio (1990-07-30 d. įstatymo Nr. 1-425 ir 1994-07-05 d. įstatymo Nr. 1-528 redakcijos) Akcinių bendrovių įstatymo 27 str. 8 d. valdybos nariai privalėjo atlyginti žalą tik pačiai bendrovei, tačiau ne kitiems tretiesiems asmenims, todėl ir šiuo konkrečiu atveju ši įstatymo nuostata netaikytina. Teismas netinkamai pritaikė 1964 m. CK 483 str. 1 d. konstatuodamas, jog remiantis šia nuostata atsakovai turi atlyginti žalą ieškovui.

Sutinkamai su 1964 m. CK 494 str. asmenys, bendrai padarę žalą atsako nukentėjusiajam asmeniui solidariai. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas savo reikalavimą kildina iš jo sudarytos sutarties su IAB „IKHK“. Pastaroji neįvykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, todėl kyla šios bendrovės sutartinė atsakomybė Jei ieškovas savo reikalavimą kildintų iš IAB „IKHK“ padaryto delikto, tik tokiu atveju jos vadovai kartu su IAB „IKHK“ atsakytų už ieškovui padarytą žalą kaip kartu su pagrindiniu skolininku IAB „IKHK“ žalą padarę asmenys. Kadangi pagrindinis skolininkas IAB „IKHK“ delikto nepadarė, tai ir kiti asmenys kartu su pagrindiniu skolininku negalėjo padaryti delikto. Šiuo atveju 1964 m. CK 494 str. negalėjo būti taikytinas.

Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad tuo atveju, kai juridinio asmens dalyvio - valdymo organo vienasmenio ar kolegialaus narių (nario) - veiksmai nuosprendžiu pripažinti nusikalstamais ir lėmusiais įmonės negalėjimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tai šie juridinio asmens valdymo organo nariai atsako prieš trečiuosius asmenis pagal juridinio asmens prievoles savo turtu solidariai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog tik tuo atveju, kai valdymo organų narių veiksmai nuosprendžiu pripažinti nusikalstamais ir lėmusiais įmonės negalėjimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tai šie valdymo organo nariai atsako prieš trečiuosius asmenis pagal juridinio asmens prievoles solidariai. Šiuo konkrečiu atveju priimtame teismo apkaltinamajame nuosprendyje yra konstatuota, jog atsakovai išvaistė dalį IAB“IKHK“ turto, tačiau šiame nuosprendyje nėra pasakyta, jog šie nusikalstami veiksmai lėmė IAB „IKHK“ negalėjimą įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą.

Ieškovas IAB „IKHK“ patikėjo tik 3 000 Lt, todėl realiai jis patyrė žalą tik neatgaudamas įneštų pinigų. Tuo atveju, jei ieškovas nebūtų pinigų įnešęs į IAB „IKHK“ , o būtų įnešęs pinigus į kokią nors kitą įmonę ar banką, jis būtų gavęs uždarbį nedidesnį kaip pinigų infliacija. Todėl ieškovo reikalavimas išmokėti ir nerealias palūkanas (60 procentų metinių) negali būti tenkintinas. Teismas neteisėtai laikė ieškovo reikalavimą 3 981 Lt sumai pagrįstu. Teismas nepagrįstai perskaičiavo ieškovo patirtą žalą ją indeksuodamas. Ieškovas ieškinį yra pareiškęs dar 1996 m., todėl reikalavimas atlyginti žalą tenkintinas ieškinio pareiškimo dieną buvusio dydžio. Teismas nepagrįstai išskaičiavo 28 Lt ieškovo skolą iš indeksuotos sumos, o ne iš neindeksuotos sumos. Tuo atveju, jei teismas išskaičiavo pinigus iš indeksuotos sumos tai ir 28 Lt ieškovo skola taip pat turėjo būti indeksuota ir tik tada išskaičiuota. Tokiu būdu teismas nepagrįstai padidino ieškovui priteistą sumą.

2. Dalyje dėl palūkanų priteisimo.

Teismas yra konstatavęs, kad atsakovų veiksmai iš kurių teismas kildina atsakovų atsakomybę buvo atlikti 1995 m. todėl šiai bylai turi būti taikomos 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos. 1964 m. Civilinis kodeksas nenumatė procesinių palūkanų. Tuo tarpu Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d. nurodyta, kad 2000 m. Civilinis kodeksas taikomas tik civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, o teismo pritaikytoje Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str. 2 d. nurodyta, kad 2000 m. kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus. Šiuo atveju nei ieškovas nei atsakovai neįgijo jokių teisių ar pareigų susijusių su ieškovo 1996 m. pareikštu reikalavimu, dėl to teismas nepagrįstai pritaikė 2000 m. CK 6.37 str. 2 d. ir priteisė procesines palūkanas.

Net jei teismas ir galėtų priteisti CK 6.37 str. 2 d. palūkanas, jos gali būti skaičiuojamos tik nuo tokio reikalavimo pareiškimo dienos. Ieškovas pirmą kartą paprašė priteisti procesines palūkanas pareiškęs patikslintą ieškinį 2005 m. Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, ieškovo patirtą žalą indeksavo už laikotarpį iki sprendimo priėmimo. Tuo tarpu CK 6.37 str. 2 d. numatytos procesinės palūkanos yra skirtos atlyginti kreditoriaus minimalius nuostolius. Šiuo atveju teismas priteisdamas ieškovui iš atsakovų žalos atlyginimą, indeksuodamas ieškovo įneštą pinigų sumą iki sprendimo priėmimo dienos, priteisė ieškovui ne minimalius nuostolius, o realiai patirtus nuostolius, todėl dar kartą priteisdamas procesines palūkanas, skirtas minimaliems nuostoliams padengti, nepagrįstai priteistą žalos atlyginimą indeksavo du kartus.

3. Dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų.

Teismas neteisingai apskaičiavo, kad pridėjus reikalavimą priteisti procesines palūkanas ieškovo ieškinys patenkintas 26 procentais. Ieškovas prašė priteisti procesines palūkanas nuo visos ieškinio sumos - 32 739,20 Lt, tuo tarpu teismas tenkino šį reikalavimą tik nuo priteistos sumos, t.y. šį reikalavimą tenkino 19,75 procentų, o likusioje dalyje (80,25 proc.) reikalavimą priteisti procesines palūkanas atmetė, todėl atitinkamai ieškinys patenkintas tik 19,75 procentais, o ne 26 procentais. Be to ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą priteisti procesines palūkanas nuo 32 739,20 Lt už laikotarpį nuo ieškinio pareiškimo dienos, tuo tarpu teismas tenkino reikalavimą priteisti procesines palūkanas tik nuo 19,75 procentų sumos, be to prašomą priteisti terminą sutrumpino daugiau kaip ½ , todėl reikalavimas dėl procesinių palūkanų buvo tenkintas mažiau kaip 9,87 proc. pareikšto pradinio reikalavimo, todėl bendras ieškovo patenkintas reikalavimas turėjo būti sumažintas. Dėl šios priežasties teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė LR CPK 93 str. 2 d. ir visi teismo skaičiavimai turi būti perskaičiuoti.

Teismas, priteisdamas atsakovei J. B. išlaidas advokato pagalbai apmokėti neatsižvelgė į tai, jog advokatas šioje byloje taip pat rašė ir atsiliepimą į kasacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą bei dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tuo tarpu teismas, priteisdamas ieškovui išlaidas, atsižvelgė į ieškovo sumokėtą advokatui užmokestį už surašytą kasacinį skundą. Teismas pažeidė LR CPK 98 str.

Teismas nepagrįstai atleido ieškovą nuo žyminio mokesčio. Iš tikrųjų ieškinys tenkintas ne dėl to, kad atsakovai iššvaistė IAB „IKHK“ turto dalį. Ieškovas baudžiamojoje byloje nebuvo pripažintas nei nukentėjusiuoju nei civiliniu ieškovu, todėl ieškovui atsakovų nusikalstamais veiksmais nėra padaryta jokia žala. Atsakovų nusikalstamais veiksmais žala buvo padaryta tik IAB „IKHK“, bet net ieškovui, todėl teismas nepagrįstai atleido ieškovą nuo žyminio mokesčio, netinkamai pritaikydamas LR CPK 83 str. 1 d. 4 p.

4. Atsakovai skunde taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ir 1998 m. vasario 27 d. teismo sprendimu, pažeidė LR CPK 182 str. 2 p., nes atsakovai nebuvo įtraukti dalyvaujančiais asmenimis byloje priimant 1998 m. vasario 27 d. sprendimą. Šioje byloje nėra įrodymų, kad IAB „IKHK“ bankrutavo dėl atsakovų tyčinių veiksmų. Teismas remdamasis sprendimais iš bylų, kuriose nedalyvavo šioje byloje dalyvaujantys asmenys, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovų atstovas advokatas A. Gruodis V. K. ir J. B. apeliacinius skundus palaikė, siūlė tenkinti, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į atsakovų V. K. ir J. B. apeliacinį skundą ieškovas K.J. J. nesutiko su apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti, nurodė, kad skundo argumentai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-05-25 nutartyje byloje nustatytoms aplinkybėms, kasacinio teismo argumentams ir išaiškinimui dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovams. Bendrovę prie bankroto atsakovai privedė tyčia, panaudodami svetimus pinigus ir turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, ką padarė sukčiavimo būdu kaip nusikaltimą įvykdę tyčia iš anksto kartu ir bendrai susitarus (2 t., b.l. 7-8, 250-251, 253-260, Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika", Nr. 26, psl. 25-34). Atsakovų nusikalstami tyčiniai veiksmai lėmė deliktinę atsakomybę. Šių veiksmų padarymo metu galiojusio 1964 m. CK 483 str. 1 d. buvo nustatyta, kad žalą, padarytą fizinio asmens turtui, turi atlyginti ją padaręs asmuo, o šio kodekso 494 str. nustatyta, kad asmenys, bendrai padarę žalą, - atsako solidariai (2 t., b.l. 257). Civilinės atsakomybės sąlyga - kaltė yra preziumuojama, t.y. tyčinio bankroto bendrovės kreditorius, pareiškęs ieškinį bendrovės vadovams dėl žalos atlyginimo, neprivalo įrodinėti, kad įmonės vadovai yra kalti. Žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, turi atlyginti ją padarę asmenys visiškai (1964 m. CK 483 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo 18 str. 6 dalies, 29 str. 11 punkto pagrindais). Įmonės vadovai, siekdami išvengti civilinės atsakomybės, turi įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės, tuo tarpu atsakovai savo kaltės nepaneigė savo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas ir atsakovų apeliacinis skundas yra atmestini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir padarė išvadas įvertinęs byloje surinktą medžiagą, rašytinius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tinkamai vadovaudamasis įstatymais, reglamentuojančiais nagrinėjamus teisinius santykius byloje, teismo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes byloje (LR CPK 185 str.), dėl to skundžiamas teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas, o byloje pateikti apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Civilinė atsakomybė taikoma esant kaltei, tai - bendroji taisyklė (1964 m. LR CK 483 straipsnis, 2000 LR CK 6.248 straipsnis). Civilinė atsakomybė gali atsirasti ir būti taikoma tik tada, kai nustatoma, kad asmuo padarė neteisėtus veiksmus. Ieškinys šioje byloje yra pareikštas juridinio asmens valdymo organų dalyviams, kurių neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir atsiradusi žala konstatuoti teismo nuosprendyje (Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendis, baudžiamoji byla Nr. 1-5/2003 m.). Bylos medžiaga yra nustatyta, kad atsakovė J. B. nuo 1992-10-27 buvo Įmonės direktore ir valdybos pirmininke, o nuo 1995-04-06 direktore ir valdybos nare; atsakovas V. K. nuo 1994 m. vasario 21 d. buvo Įmonės valdybos nariu, o nuo 1995 m. balandžio 6 d. valdybos pirmininku (2 t., b.l. 212). Nustatyti įsiteisėjusius teismo nuosprendžiu atsakovų nusikalstami veiksmai rodo, kad šie pažeidė įmonių ir valdymo organų veiklą reglamentavusius teisių aktus. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai juridinio asmens dalyvio – valdymo organo vienasmenio ar kolegialaus narių (nario) - veiksmai nuosprendžiu pripažinti nusikalstamais ir lėmusiais įmonės negalėjimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tai šie juridinio asmens valdymo organo nariai atsako prieš trečiuosius asmenis pagal juridinio asmens prievoles savo turtu solidariai. Atsakovų nusikalstami veiksmai lėmė deliktinę atsakomybę, šių veiksmų padarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 483 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad žalą, padarytą fizinio asmens turtui, turi atlyginti ją padaręs asmuo, o šio Kodekso 494 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, bendrai padarę žalą, atsako nukentėjusiajam solidariai. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas pagrįstai pareiškė ieškinį atsakovams dėl jam padarytos turtinės žalos atlyginimo, ko pagrindu pagrįstai Kauno miesto apylinkės teismas 2007 09 20 d. sprendimu ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo pripažino pagrįstu ir jį tenkino. Visiškai nepagrįsti dėl aukščiau išdėstytų motyvų V. K. ir J. B. apeliacinio skundo motyvai, jog nagrinėjamu atveju atsakovai savo veiksmais žalą padarė tik IAB „IKHK“, todėl jai ir privalo atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, bet ne kitiems asmenims. Teisėjų kolegija taip pat laiko, kad Kauno miesto apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai nustatė priteistinos turtinės žalos sumą 3 981 Lt, ir, padaręs išvadą, jog pinigai dėl infliacijos nuo žalos padarymo momento iki teismo sprendimo priėmimo dienos nuvertėjo, todėl priteisiant juos reikia indeksuoti, vadovaujantis Statistikos departamento metodika (4 t., b.l. 92). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja infliacijos dydžiui nustatyti taikyti jo pateiktas byloje Statistikos departamento pažymas apie kainų pasikeitimą tam tikrame sektoriuje. Valstybėje vienintelis infliaciją nusakantis indeksas yra vartotojų kainų indeksas, kuriuo ir vadovavosi teismas priimdamas skundžiamą sprendimą. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad jis turi skolų už komunalines paslaugas dėl jam byloje patirtos žalos yra nereikšminga sprendžiant šalių ginčą.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms byloje ir aukščiau nurodytų motyvų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad K. J. J. apeliacinio skundo motyvai (Skundo 1 p.), jog teismas nepagrįstai tik dalinai tenkino ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir V. K. ir J. B. apeliacinio skundo argumentai (Skundo 1 p.), jog teismas nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovų, nes atsakovai savo veiksmais žalą padarė tik IAB „IKHK“, todėl tik jai ir privalėtų atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, bet ne kitiems asmenims, yra teisiškai nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais K. J. J. apeliacinio skundo argumentus (skundo 2 p.), jog Kauno miesto apylinkės teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovų jo reikalaujamą 5 procentų dydžio metinių palūkanų sumą už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas už laikotarpį nuo 1995 m. liepos 21 dienos iki bylos teisme iškėlimo, t.y. iki 1995 m. lapkričio 13 dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepagrįstai prašo priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 1995 m. liepos 21 d. iki kreipimosi į teismą dienos - 1995 m. lapkričio 13 d., kadangi tuo metu galiojęs 1964 m. civilinis kodeksas tokių palūkanų nenumatė, o būtent šios redakcijos Civilinio kodekso normomis vadovaujantis buvo sprendžiamas šalių ginčas. Be to, kaip teisingai pažymėjo Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime, tarp ieškovo ir atsakovų nėra ir niekada nebuvo jokių sutartinių santykių dėl palūkanų mokėjimo, o žala iš atsakovų jam kildinama ir priteista vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės principais.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su K. J. J. apeliacinio skundo motyvais (skundo 3 p.), jog Kauno miesto apylinkės teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovų penkis procentus procesinių palūkanų nuo priteistinos sumos (30 384,29 Lt, t.y. (10384,29 Lt + 20000 Lt) nuo 1995 11 13 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamu apeliacine tvarka teismo sprendimu teisingai ir pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovų 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo sprendimu priteistos sumos - 6 465,01 Lt, jas skaičiuojant nuo 2001 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (LR CPK 265 str. 1 d.; Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 4 d.; 41 str. 2 d.; CK 6.37 str. 2 d.; 1.5 str. 4 d.), kadangi pareigą mokėti LR CK 6.37 str. 2 d. nustatytas palūkanas numatė tik 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Civilinis kodeksas. Vadovaujantis LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str. 2 d. nuostatomis, skolininkas, iki naujojo LR CK įsigaliojimo neįvykdęs piniginės prievolės kreditoriui, nuo 2001 m. liepos 1 d. privalo mokėti 2000 metų redakcijos LR Civiliniame kodekse nustatytas procesines palūkanas už teismo priteistą sumą. Šių motyvų pagrindu teisėjų kolegija atmeta ir V. K. , J. B. apeliacinio skundo motyvus, jog pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo priteisė iš atsakovų ieškovui 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo sprendimu priteistos sumos - 6 465,01 Lt, jas skaičiuojant nuo 2001 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Skundo 2 p.).

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais K. J. J. apeliacinio skundo motyvus, jog Kauno miesto apylinkės teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kauno miesto apylinkės teismas 2007 09 20 d. teismo sprendime teisingai konstatavo, jog ieškovas neturtinę žalą patyrė 1995-1997 m. (5 t., b.l. 99 a.p), Tuomet galiojusio 1964 m.CK keturiasdešimt antrasis skirsnis, reglamentuojantis prievoles, atsirandančias dėl žalos padarymo, neturtinės žalos atlyginimo nenumatė. 2001 07 01 dieną įsigaliojęs Lietuvos Respublikos CK, jo šeštosios knygos trečiojo skirsnio nuostatos jau numatė neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką. Tačiau 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 47 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad CK šeštosios knygos trečiojo skirsnio normos dėl civilinės deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jei žala asmeniui padaryta iki naujojo CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki CK įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas tokiai atsakomybei atsirasti. Būtent nagrinėjamu atveju atsakovų atsakomybė dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal galiojančias teisės normas 1995-1997 metais nebuvo numatyta. Todėl teisėjų kolegija šiuo pagrindu ieškovo apeliacinio skundo motyvus (skundo 4 p.) dėl neturtinės žalos priteisimo atmeta tuo pagrindu, kad jie teisiškai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais V. K. ir J. B. apeliacinio skundo motyvus (skundo 4 p.), jog Kauno miesto apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi ir 1998 m. vasario 27 d. teismo sprendimu, tuo pažeidė LR CPK 182 str. 2 p., nes atsakovai nebuvo įtraukti dalyvaujančiais asmenimis byloje priimant 1998 m. vasario 27 d. sprendimą. Teismas remdamasis sprendimais iš bylų, kuriose nedalyvavo šioje byloje dalyvaujantys asmenys, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 1998-10-27 nutartimi buvo patvirtinti IAB “Investicinė Kauno Holdingo kompanija” kreditoriniai reikalavimai, tame tarpe nustatytas ir ieškovo kreditorinio reikalavimo dydis 3 981 Lt (2 t., b.l. 119-123). Nei pagal tuo metu galiojusio LR CPK, nei pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas po bankroto bylos įmonei iškėlimo, buvę bankrutuojančios įmonės valdymo organų nariai (o tokias pareigas ėjo minėtoje bendrovėje V. K. ir J. B. ), neprivalėjo būti įtraukiami dalyvaujančiais asmenimis nagrinėjant bankroto bylas teismuose. Minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjusi, turi būti vykdoma (LR CPK 182 str. 2 p., 281 str.).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su V. K. ir J. B. apeliacinio skundo motyvais (skundo 4 p.), jog šioje byloje nėra įrodymų, kad IAB „IKHK“ bankrutavo dėl atsakovų tyčinių veiksmų. Atsakovai apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d. (2 t., b.l. 212-251), t.y. iššvaistę jiems patikėtą ir jų žinioje buvusį turtą- 24 227 942 Lt (2 t.,b.l. 242). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad nuosprendžiu nustatyta atsakovų kaltės forma yra tyčinė, sutampa su civilinėje atsakomybėje atsakovų kaltės forma. Tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių, t.y. negalėjimo ieškovui atgauti savo piniginio indėlio, yra priežastinis ryšis. Todėl papildomo konstatavimo, kad IAB „IKHK“ bankrutavo dėl atsakovų tyčinių veiksmų, nereikia.

Teisėjų kolegija laiko, kad Kauno miesto apylinkės teismas, spręsdamas šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo klausimą, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias šią sritį, teismo sprendimas priteisti šalims jų turėtas išlaidas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atitinka nustatytas patenkintų ir atmestų šalių reikalavimų proporcijas, todėl tiek K. J. J. apeliacinio skundo (skundo 5 p.), tiek V. K. , J. B. apeliacinio skundo (skundo 3 p.) motyvai nepagrįsti ir atmestini. Kadangi šalių apeliaciniai skundai atmesti, todėl nėra pagrindo tenkinti K. J. J. turėtų išlaidų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

K. J. J. , V. K. , J. B. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 metų rugsėjo 20 dienos sprendimą palikti nepakeistą.