Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei Eidivaldai Meškienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, tretysis asmuo prokuroras G. N., dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu šalys palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.272 straipsnį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų procesinių veiksmų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina apie kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą. Tačiau CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai; tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus; todėl teismas gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes.

Pasisakant dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti skyrimo teisėtumo yra svarbu pažymėti, kad pagal EŽTT praktiką ši kardomoji priemonė yra teisės į judėjimo laisvę apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnį (e. g. Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą; 2 dalyje – kad kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat ir iš savosios. Pagal šio straipsnio 3 dalį šių teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – yra nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme. BPK119 straipsnyje įtvirtinta galimybė skirti kardomąsias priemones siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be prokuroro arba teismo leidimo (BPK 136 straipsnio 1 dalies 2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija). Remiantis BPK 121 straipsnio 2 dalimi kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).

Byloje nustatyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-510-10, 2010 m. rugsėjo 21 d. ieškovui pareikštas įtarimas pagal BK 24 straipsnio 4, 5 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 247 straipsnio 1 dalį (t. I, b. l. 10-11), dėl to, kad jis organizavo ir sukurstė valstybės tarnautoją piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekiant kitokios asmeninės naudos ir be prokuroro leidimo atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis. Ieškovui 2010 m. rugsėjo 22 d. prokuroro G. N. nutarimu, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ir ieškovas įpareigotas be prokuroro ar teismo leidimo nepasišalinti iš savo gyvenamosios vietos esančios Kalno g. 44, Aukštųjų Rusokų sv., Avižienių sen., Vilniaus r., bei nebendrauti ir neiškoti ryšių su L. A., A. A., S. I., L. M., R. A., A. R., V. M., M. K. (t. I, b. l. 12). Paskirta kardomoji priemonė nepanaikinta. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo 2011 m. sausio 12 d. teisėjo nutartimi kardomoji priemonė pakeista, leidžiant ieškovui bendrauti su R. A., L. M., V. M., teismo posėdžių metu civilinėse bylose, kuriose minėti asmenys yra proceso dalyviai (t. I, b. l. 82-85). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi ieškovo skundas atmestas ir jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti (t. I, b. l. 117- 120). 2011 m. sausio 26 d. ieškovas prašė leisti išvykti į Egipto Arabų Respubliką nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. kovo 14 d., į Jungtinių Arabų Emiratų Dubajaus miestą nuo 2011 m. kovo 20 d. iki 2011 m. kovo 25 d.,., ir nurodė, kad prideda duomenis apie parodas (t. I, b. l. 15). Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad prokurorui buvo pateikęs duomenis anglų kalba iš internetinių portalų (t. I, b. l. 16-28). 2011 m. vasario 1 d. nutarimu (t. I, b. l. 29) prokuroras prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad: nurodytu laikotarpiu, planuojama įteikti įtariamiesiems pranešimus apie įtarimus, atlikti jų apklausas, esant būtinumui atlikti papildomus veiksmus ir užbaigti ikiteisminį tyrimą; nusikaltimų padarymu byloje įtariami ir kiti asmenys; išvykimo laikotarpiu sueis šešerių mėnesių ikiteisminio tyrimo atlikimo terminas; leidus ieškovui išvykti būtų nepagrįstai vilkinamas baudžiamasis procesas, o tai gali pažeisti įtariamųjų teises, teisėtus interesus. Be to, nurodoma, kad toks prokuroro sprendimas šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje netrukdo ateityje pareiškėjui iki 2011 m. kovo 4 d. dar kartą kreiptis į prokurorą su analogišku prašymu ir šį prašymą svarstyti pakartotinai, atsižvelgiant į byloje esančią situaciją, planuojamus atlikti tyrimo veiksmus. Nurodytą prokuroro nutarimą ieškovas apskundė, tačiau aukštesnysis prokuroras nutarimą paliko nepakeistą (t. I, b. l. 31-35). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2011 m. kovo 8 d. nutartimi (t. I, b. l. 39-41) išnagrinėjusi ieškovo pateiktą skundą (t. I, b. l. 36-38) nutarė patenkinti ieškovo skundą iš dalies, grąžinant prokurorui ieškovo prašymą nagrinėti iš naujo. Teismas sprendė, kad prokuroro atsisakymas leisti išvykti yra nepakankamai motyvuotas. Pakartotinai apsvarsčius ieškovo pateiktą prašymą 2011 m. kovo 15 d. prokuroro nutarimu ieškovui leista išvykti į Prancūzijos Respublikos Paryžiaus miestą nuo 2011 m. kovo 26 d. iki 2011 m. kovo 27 d. (t. II, b. l. 10-11). Be to, ieškovui leista išvykti: laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 20 d. į Diuseldorfą, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2011 m. balandžio 18 d. į Londoną, 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 9 d. į Kopenhagą (t. I, b. l. 49-51). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjo nutartimi ieškovui neleista išvykti į Turkiją laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. (t. I., b. l. 150).

2011 m. kovo 10 d. ieškovui pranešta apie įtarimus pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4, 5 dalis, ir 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4, 5 dalis, ir 247 straipsnio 1 dalį. Tą pačią dieną ieškovas apklaustas (t. I., b. l. 42, 86-88). 2011 m. kovo 14 d. pareikšti įtarimai L. A., A. A., 2011 m. kovo 14, 21, 23, 25 d. vykdomos įtariamųjų apklausos (t. I, b. l. 89-113). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi konstatuota, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie nepateisinamai ilgai atliekamą ikiteisminį tyrimą (t. I, b. l. 131-132). Analogiškos išvados padarytos ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartyje (t. I, b. l. 143-145). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (t. I, b. l. 166-171) prokuroras G. N. nušalintas nuo ikiteisminio tyrimo, iš esmės siekiant pašalinti proceso dalyvių abejones.

Teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo išvadai, kad prokuroro veiksmai, neleidžiant ieškovui konkrečiu laikotarpiu išvykti iš šalies, buvo neteisėti. Tokia išvada darytina atsižvelgiant visų pirma į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovui švelniausia kardomoji priemonė buvo paskirta pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, kita vertus, teismo vertinimu, ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie būtinybę išvykti į nurodytas keliones. Pažymėtina, kad ne visą kardomosios priemonės taikymo laikotarpį ieškovui nebuvo leidžiama išvykti iš šalies. Kaip nurodyta aukščiau 2010 m. lapkričio 16 d. – 2010 m. lapkričio 20 d., 2011 m. balandžio 14 d. - 2011 m. balandžio 18 d., 2011 m. birželio 6 d. – 2011 m. birželio 9 d., laikotarpiais ieškovui buvo leidžiama išvykti.

Ieškovas teigdamas, kad buvo suplanavęs keliones į Jungtinių Arabų Emiratų Dubajaus miestą nuo 2011 m. kovo 20 d. iki 2011 m. kovo 25 d., bei į Prancūzijos Respublikos Paryžiaus miestą nuo 2011 m. kovo 26 d. iki 2011 m. kovo 27 d., pateikė į bylą informaciją iš internetinių portalų apie nurodytose vietose vykstančias farmacijos parodas nurodytu laikotarpiu ir teigė, kad tokius pačius duomenis buvo pateikęs prokurorui bei tvirtino, jog nurodytose parodose ketino atstovauti savo klientų interesams, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas šiuos ieškovo teiginius laiko visiškai deklaratyviais ir neįrodytais. Teismo nuomone, bendro pobūdžio informacija apie vienoje ar kitoje pasaulio vietoje vykstančią parodą, nepateikiant įrodymų apie konkrečius tikslus ir ketinimus, realias galimybes atstovauti tariamiems klientams, nėra pakankamas įrodymas patvirtinantis neteisėtą ieškovo judėjimo laisvės suvaržymą. Ieškovas teigdamas, kad prokuroras pernelyg suvaržė jo judėjimo laisvę neleisdamas išvykti į Egipto Arabų Respubliką nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. kovo 14 d., apskritai nepateikė jokių įrodymų apie šios kelionės realumą.

Ieškovo nurodoma, aplinkybė, kad M. K. baudžiamojoje byloje taip ir nebuvo apklaustas, taip pat, neduoda pagrindo išvadai, kad prokuroro veiksmai buvo neteisėti. Kaip nurodė prokuroras, siekis išvengti ieškovo kontakto su M. K. nebuvo vienintelė priežastis dėl ko jis nusprendė ieškovo prašymo netenkinti. Šiuos teiginius patvirtina ir 2011 m. vasario 1 d. nutarime išdėstyti argumentai. Juolab, kad prokuroras nurodė ieškovui, jog iki 2011 m. kovo 4 d. jis gali kreiptis pakartotinai, ir klausimas bus sprendžiamas atsižvelgiant į esamą situaciją baudžiamojoje byloje. Tačiau šia teise ieškovas nepasinaudojo. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, kuria ieškovo prašymas grąžintas nagrinėti prokurorui iš naujo, dėl nepakankamai detalių motyvų, teismas vertina, tik kaip prokuroro procesinės veiklos kontrolės įgyvendinimą, užtikrinant maksimalią įtariamųjų teisių įgyvendinimo apimtį baudžiamajame procese. Atsakovo nurodomas aplinkybes, kad M. K. buvo siekiama apklausti baudžiamojoje byloje, ir tai, kad šis asmuo buvo ne Lietuvoje, patvirtina STT pareigūnų 2010 m. lapkričio 17 d., 2011 m. kovo 15 d. tarnybiniuose pranešimuose (t. I, b. l. 80-81) nurodyta informacija. Be to, kaip nurodyta aukščiau, prokurorui pakartotinai apsvarsčius ieškovo prašymą jam buvo leista išvykti į Prancūzijos Respublikos Paryžiaus miestą nuo 2011 m. kovo 26 d. iki 2011 m. kovo 27 d. Tačiau, anot ieškovo, kelionei tinkamai suplanuoti, buvo likę per mažai laiko ir tai sąlygojo žymiai didesnes kelionės išlaidas.

Teismas prokuroro veiksmus laiko teisėtais atsižvelgiant ir į tai, kad baudžiamąją bylą sudaro 29 tomai (t. I, b. l. 178-219), įtarimai pareikšti keliems asmenims, kaip nurodė ieškovas byloje buvo pateikta apie 70 skundų dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, kurie, teismo nuomone, apsunkino ikiteisminio tyrimo eigą, iš atsakovo pateiktos pažymos apie atliktus procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje (t. I, b. l. 155-158), matyti, kad 2011 m. sausio 26, 27 dienomis, 2011 m. vasario 14, 25 dienomis, 2011 m. kovo 9, 10, 14, 18, 21, 23, 25 dienomis buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas buvo pakankamai intensyvus ir sudėtingas.

Aukščiau konstatuotos aplinkybės, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad ieškovo judėjimo laisvė paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti buvo varžoma tik tiek, kiek buvo būtina atsižvelgiant į pareikštus įtarimus, atliekamo ikiteisminio tyrimo sudėtingumą ir intensyvumą. Be to, kardomosios priemonės taikymo laikotarpiu, ieškovui buvo leidžiama išvykti į tam tikras keliones, taigi ieškovo judėjimo laisvė nebuvo visiškai suvaržyta.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo atveju ieškovas teigdamas, kad jam buvo padaryta neturtinė žala apeliavo į tai, kad jis negalėjo išvykti su šeima suplanuotų atostogų, pablogėjo jo profesinė reputacija, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Kaip nurodyta aukščiau ieškovui į vieną kelionę buvo leista išvykti, o ieškovo teiginiai, kad kelionei tinkamai pasiruošti buvo likę per mažai laiko, rodo tik tai, kad kelionė nebuvo planuojama iš anksto, nebuvo iš anksto įsigyti bilietai ir pan. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas keliones planavo tuomet, kai jam buvo paskirta kardomoji priemonė, jam buvo žinoma, kad bus reikalingas prokuroro sutikimas. Be to, teismo posėdžio metu pats ieškovas nurodė, kad pirma jis ketino gauti prokuroro leidimą išvykti, ir tik tada planuoti konkrečius kelionių veiksmus, kas rodo, jog ieškovas puikiai suvokė, kad išvykti jam gali būti neleista, o kelionės nebuvo planuojamos iš anksto. Ieškovo nurodyti argumentai, kad jis negalėjo atstovauti klientams farmacijos parodose, kaip konstatuota aukščiau, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Taigi teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą (CPK 178 straipsnis).

Įvertinęs įrodymų visetą, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė visų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, todėl ieškinys laikytinas nepagrįstu bei neįrodytu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 270-271 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.