Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. O., A. M. L., J, C. L. B., F. D. C. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjų skundą atmesti.

Nurodo, kad Migracijos departamentas neginčija fakto, kad Vilniaus regiono apylinkės Švenčionių rūmai priėmė 2024-10-01 sprendimą Nr. A20.-349-1156/2024 ir 2024-10-04 sprendimą Nr. A20.-352-1156/2024, kuriais buvo panaikinti pirmiau paminėti Migracijos departamento sprendimai, tačiau jais nebuvo nustatyti neteisėti valstybės institucijų, pareigūnų veiksmai, o teismas sprendimus panaikino iš esmės dėl aplinkybių, kurios paaiškėjo jau po Migracijos departamento priimtų sprendimų. Taigi vien tai, kad Migracijos departamento priimti sprendimai buvo panaikinti teismo niekaip negali būti vertinami kaip patvirtinimas apie Migracijos departamento pareigūnų neteisėtus veiksmus.

Pažymi, kad nors pareiškėjai teigia, kad Migracijos departamentas nepagrįstai apribojo jų teisę judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kadangi pareiškėja J. C. L. B. atvykimo į Lietuvos Respubliką metu buvo nepilnametė, o pareiškėjai buvo priskirti pažeidžiamų asmenų grupei, tokie teiginiai savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad Migracijos departamentas jų atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja J. C. L. B. jau 2024-08-06 tapo pilnamete, o į pažeidžiamų asmenų grupę pareiškėjai buvo įrašyti 2024-08-07 ir 2024-08-14, t. y. jau po Migracijos departamento sprendimų dėl jų apgyvendinimo priėmimo. Taigi, šios naujai paaiškėjusios aplinkybės neturi įtakos Migracijos departamento 2024-07-31 sprendimų Nr. 24S179164 ir Nr. 24S178595 teisėtumui. Pažymi, kad jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjų laisvė buvo ribojama būtent dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pareiškėjai skunde nepateikė.

Nesutinka ir su pareiškėjų skundo argumentu, kad buvo pažeista jų teisė į gynybą dėl sulaikymo. Atkreipia dėmesį į tai, kad ne Migracijos departamentas sulaikė pareiškėjus, o jie buvo sulaikyti VSAT pareigūnų, nes jie nelegaliai kirto Lietuvos Respublikos sieną. Migracijos departamentas nepriiminėjo jokių sprendimų dėl pareiškėjų sulaikymo. Taigi, toks pareiškėjų argumentas turi būti atmestas, kaip nepagrįstas.

Nesutinka ir su skundo teiginiais, kad 3 iš 4 pareiškėjų judėjimo laisvė buvo ribojama iki 2024-10-04, t. y. teismo sprendimo dienos. Pažymi, kad Migracijos departamentas 2024-09-11 sprendimais nusprendė perduoti pareiškėjus Ispanijos karalystei pagal Dublino reglamento nuostatas ir 2024-10-01 visi keturi pareiškėjai buvo perduoti Ispanijos Karalystei. Taigi, pareiškėjų judėjimo ribojimas buvo nutrauktas ne dėl to, kad teismas panaikino Migracijos departamento 2024-07-31 sprendimus, o dėl to, kad pareiškėjai buvo perduoti kitai Europos Sąjungos valstybei.

Skundo teiginius dėl patirtos neturtinės žalos vertino deklaratyviais ir prieštaraujančiais realiai vykusioms aplinkybės ir faktams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatavo:

Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjų teisės į žalos atlyginimą, kurią prašo priteisti iš Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos.

Nurodo, kad būtent dėl Departamento 2024-07-31 sprendimų, kurie Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024-10-01 nutarimu Nr. A20.-349-1156/2024 ir 2024-10-04 nutarimu Nr. A20.-352-1156/2024 buvo panaikinti, pareiškėjams laikotarpiu nuo 2024-07-30 iki 2024-10-01 buvo neteisėtai apribota laisvė, dėl ko pareiškėjai patyrė žalą.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje, kurio pirma dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime taip pat konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan. ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais.

Kaip nustatyta iš skundo argumentų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo kildinamas iš Departamento neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė Departamento 2024-07-31 sprendimų Nr. 24S179164 ir Nr.24S178595 priėmimu, kuriais nuspręsta apgyvendinti pareiškėjus VSAT, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Departamento pareigūnų veiksmų neteisėtumą pareiškėjai grindžia Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024-10-01 nutarimu Nr. A20.-349-1156/2024 ir 2024-10-04 nutarimu Nr. A20.-352-1156/2024, kuriais buvo panaikinti Departamento 2024-07-31 sprendimai Nr. 24S179164 ir Nr.24S178595. Taigi, siekiant įrodyti Departamento veiksmų neteisėtumą, būtent pareiškėjams kyla pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp Departamento neteisėtų veiksmų ir pareiškėjams kilusios žalos.

Pareiškėjai nurodo, kad jiems Departamento 2024-07-31 sprendimais buvo neteisėtai apribota laisvė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šį neteisėtumą patvirtino Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai.

UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad yra šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje arba 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ir nėra individualių aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, priima sprendimą laikinai apgyvendinti prieglobsčio prašytoją, pateikusį prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, priėmimą užtikrinančios įstaigos paskirtoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki priimamas sprendimas jį įleisti į Lietuvos Respubliką. Šis teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimas negali būti taikomas ilgiau kaip 5 mėnesius, o nelydimam nepilnamečiam prieglobsčio prašytojui, kai yra pagrįstų abejonių dėl užsieniečio nurodyto amžiaus, – iki bus nustatytas jo amžius, bet ne ilgiau kaip 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos.

UTPĮ 76 straipsnio 4 dalis reglamentuoja atvejus, kada Departamentas nagrinėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka. Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad prašyme suteikti prieglobstį buvo pateikta tik tokią informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis (UTPĮ 76 straipsnio 4 dalies 2 punktas), todėl buvo nutarta prašymą nagrinėti skubos tvarka. Atitinkamai, vadovaudamasis UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalimi, Departamentas priėmė sprendimus laikinai apgyvendinti prieglobsčio prašytojus pasienio kontrolės punkte, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki priimamas sprendimas juos įleisti į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjai jiems padarytą žalą grindžia Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024-10-01 nutarimu Nr. A20.-349-1156/2024 ir 2024-10-04 nutarimu Nr. A20.-352-1156/2024, kuriais buvo panaikinti Departamento 2024-07-31 sprendimai Nr. 24S179164 ir Nr.24S178595. Kaip matyti iš nutarimų turinio, nors nutarimais buvo panaikinti Departamento 2024-07-31 sprendimai, tačiau teismas nutarimuose iš esmės pripažino, kad pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo per ilgai neišnagrinėtas ir nutarimus grindė teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis prašymo suteikti prieglobstį išnagrinėjimo terminus, t. y. kitomis, nei nurodyta Departamento 2024-07-31 sprendimuose bei tuo, kad 2024-08-07 ir 2024-08-14 pareiškėjai buvo įtraukti į pažeidžiamų asmenų sąrašą. Teismas nutarimuose rėmėsi teismų praktiką bei akcentavo per ilgą prašymo suteikti prieglobstį neišnagrinėjimo terminą (dėl per ilgo prašymo neišnagrinėjimo rėmėsi 2013-06-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES 42 straipsnio 3 dalimi; UTPĮ 140⁸ straipsnio 2 dalimi, kuri reglamentuoja užsieniečio įleidimą į Lietuvos Respublikos teritoriją per 48 valandas, neribojant jo teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje). Kaip matyti iš nutarimų turinio, teismas nutarimais nenusprendė, kad Departamentas nepagrįstai vadovavosi UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalimi, o iš esmės nutarė, kad pareiškėjų prašymas buvo neišnagrinėtas per ilgai bei, kad teisės aktai suteikia galimybę prieglobsčio prašytoją apgyvendinti ir neribojant jo teisės laisvai judėti šalies teritorijoje. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjai į pažeidžiamų asmenų sąrašą buvo įtraukti tik 2024-08-07 ir 2024-08-14, t. y. jau po Departamento 2024-07-31 sprendimų priėmimo.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nors Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024-10-01 nutarimu Nr. A20.-349-1156/2024 ir 2024-10-04 nutarimu Nr. A20.-352-1156/2024 buvo panaikinti Departamento 2024-07-31 sprendimai Nr. 24S179164 ir Nr.24S178595, tačiau nutarimais nebuvo nustatyta, kad Departamentas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo priimti 2024-07-31 sprendimų. Teismas nutarimuose nenurodė, kad Departamentui nebuvo pagrindo vadovautis UTPĮ 76 straipsnio 4 dalies 2 punktu, kas vėliau sąlygojo UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalies nuostatos taikymą. Taigi, Departamento sprendimai buvo panaikinti ne dėl to, kad susipažinus su pareiškėjų 2024-07-30 prieglobsčio prašymu Departamentui nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo priimti 2024-07-31 sprendimų, o, kaip jau minėta, kitais teisiniais pagrindais, todėl teismas neturi teisinio pagrindo vertinti, kad Departamento pareigūnų veiksmų neteisėtumas, priimant 2024-07-31 sprendimus, yra įrodytas. Atkreiptina, kad skundo argumentais pareiškėjai taip pat neįrodė, kad pateikus prieglobsčio prašymą nebuvo sąlygų, nurodytų UTPĮ 76 straipsnio 4 dalies 2 punkte, dėl ko Departamentas neturėjo teisės taikyti UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalies nuostatą. Pareiškėjai šiuo aspektu skunde iš esmės nepasisako, o argumentus grindžia tik Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024-10-01 nutarimais, tačiau kurie, kaip jau minėta, priimti kitais argumentais. Darytina išvada, kad vien ta aplinkybė, kad Departamento priimti sprendimai buvo panaikinti, negali būti vertinama kaip įrodymas, kad Migracijos departamento pareigūnų veiksmai, pareiškėjų atžvilgiu, buvo neteisėti. Šiuo atveju atsižvelgtina į Sprendimų panaikinimo turinį (esmę), o ne į patį faktą, konstatuojant, kad pareiškėjų laisvė buvo apribota nepagrįstai.

Pareiškėjai skundo argumentais tik deklaratyviai nurodė, kad Departamentas neatliko individualaus vertinimo, neįvertino pareiškėjų pažeidžiamumo, jų atvykimo aplinkybių ir prieglobsčio prašymuose nurodytų aplinkybių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Departamentas nustatė UTPĮ 76 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytą sąlygą, kurios pareiškėjai skundo argumentais priešingai neįrodė. Taigi, priešingai, nei skunde teigia pareiškėjai, pareiškėjų laisvė nebuvo apribota be priežasties, vien dėl to, kad pateikė prašymą. Prašymas turėjo trūkumų, t. y. buvo nustatytos UTPĮ 76 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos, kurias nustatęs Departamentas priėmė 2024-07-31 sprendimus, t. y. buvo teisinis pagrindas taikyti UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalies nuostatą.

Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Neįrodžius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (šiuo atveju neteisėtų veiksmų), kitų sąlygų įrodinėjimas iš esmės nėra tikslingas.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjai skundo argumentais Departamento neteisėtų veiksmų neįrodė, atitinkamai neįrodė ir teisės į žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus skundo reikalavimų bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. B. O., A. M. L., J. C. L. B., F. D. C. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.