Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2000 m. lapkričio 16 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), A. V. padovanojo savo sutuoktinei J. V. 10,39 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Valstybės įmonės Registrų centras Gyventojų registro duomenimis A. V. yra miręs.

2000 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), J. V., padovanojo savo sūnui Z. P. 10,39 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Valstybės įmonės Registrų centras Gyventojų registro duomenimis J. V. yra mirusi.

2000 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), Z. P. padovanojo savo dukrai J. P. 10,39 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Valstybės įmonės Registrų centras Gyventojų registro duomenimis Z. P. yra miręs.

2010 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartimi ir žemės sklypo perdavimo- priėmimo aktu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), J. J. pardavė/perdavė 10,39 ha ploto žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), S. B. ir A. B.

Valstybės įmonės Registrų centras Gyventojų registro duomenimis J. (P.) J. 2011 m. gruodžio 19 d. išvyko į užsienio valstybę Jungtinę Karalystę. Jos gyvenamosios vietos adreso tyrimo metu nustatyti nepavyko.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad 10,3511 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso S. B. ir A. B..

Atlikus Valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2812 Joniškis – Dubingiai – Dirmeitai – Paberžė ir jo užimamo žemės sklypo atkarpos nuo 15,789 – 19,796 km kadastrinius matavimus nustatyta, kad į jos ribas patenka žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 619 kv. m. dalis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punktu, valstybinės reikšmės kelias Nr. 2812 yra priskiriamas V kategorijai, todėl minimalus kelio juostos plotis turi būti 18 m.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad suformavus žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kelio sąskaita, kelio Nr. 2812 juostos plotis susiaurėjo.

Pripažinus negaliojančia ir panaikinus 1995 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį ir Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojos 1995 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kaip niekinės ir negaliojančios turi būti pripažintos 2000 m. lapkričio 16 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties ir žemės sklypo perdavimo-priėmimo akto, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) dalys.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojos 1995 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. V. ir Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojos 1995 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), šio įsakymo pirmo priedo eilės numeris du, A. V. atstatyta nuosavybės teisė į 10,39 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini).

2000 m. lapkričio 16 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), A. V. padovanojo savo sutuoktinei J. V. 10,39 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

2000 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), J. V., padovanojo savo sūnui Z. P. 10,39 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

2000 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), Z. P. padovanojo savo dukrai J. P. 10,39 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

2010 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartimi ir žemės sklypo perdavimo- priėmimo aktu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), J. J. pardavė/perdavė 10,39 ha ploto žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), S. B. ir A. B..

2011 m. balandžio 13 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje kadastro duomens ir servituto nustatymo“ buvo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai duomenys.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad 10,3511 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso S. B. ir A. B..

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Kelių direkcija 2022 m. balandžio 19 d. su prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą, nurodydama, kad į Kelių direkcijos patikėjimo teise valdomo valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2812 Joniškis – Dubingiai – Dirmeitai – Paberžė (kadastro numeris (duomenys neskelbtini) ribas patenka kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, tarp jų 619 kv.m. (0,0619 ha) žemės sklypas, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovams S. B. ir A. B..

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte ir 55 straipsnyje numatyta, kad prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnyje numatyta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu.

Sprendžiant dėl prokuroro prašymo panaikinti administracinius aktus, pripažinti sandorių negaliojančiu ir taikyti restituciją, svarbu pagrįstai ir motyvuotai įvertinti ir nustatyti, ar teisės aktų pažeidimas, kurį įvardijo prokuroras, yra tokio masto ir pobūdžio, kad atsiranda pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeistas visuomenės, ar jos dalies interesas, dėl kurio gynimo kreiptasi į teismą, taigi, ar tas interesas pripažintinas viešuoju ir gintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, ABTĮ bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar prokuroras kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, pirmiausia, būtina nustatyti, kas laikytina viešuoju interesu. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, tai yra kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ,,ad hoc” nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-15/2009 ir kita). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ,,inter alia” pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d. nutarimas, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma ,,a priori” pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą pagal konkrečias bylos aplinkybes sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Todėl administracinis teismas, nagrinėdamas prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo, atsižvelgdamas į šiuo aspektu formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą ir kuris gali būti ginamas taikant ABTĮ, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei, ar atitinkamai jos daliai (LVAT 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, prokuroras prašymą dėl viešojo intereso gynimo motyvavo tuo, kad ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės sklypo suformavimo valstybės institucijų ir pareigūnų priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą ir valstybinės žemės sklypo suformavimo, nuostatas. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės keliai ir jų užimta žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn.

Nekvestionuotina, kad visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus, būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, valstybės institucijų administraciniai aktai nuosavybės teisių atkūrimo srityje ir valstybinės žemės sklypo suformavimo srityje, priimti pažeidžiant galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus, pažeidžia valstybės turtinius interesus ir tuo pačiu pažeidžia viešąjį interesą.

Byloje nustatyta, kad 619 kv. m. žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. 2812 Joniškis – Dubingiai – Dirmeitai – Paberžė. Ginčijamais aktais privačion nuosavybėn perduota valstybinės reikšmės kelio dalis, todėl atmetus prokuroro reikalavimus ir nepanaikinus administracinių aktų (jų dalių), kurių pagrindu ji tapo privačia nuosavybe, visuomenė ir valstybė patirtų didelę žalą, nebūtų užtikrinamas tinkamas naudojimasis keliu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Lietuvos Respublikos Konstitucija tai leidžia.

Byloje nustatyta, kad ginčijamų Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojos 1995 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojos 1995 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 13 d. įsakymo (duomenys neskelbtini) priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Kelių įstatymas. Kelių įstatymo 3 straipsnyje numatyta, kad keliai yra valstybiniai ir vietiniai. Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės kelių juostos minimalus plotis pagal kelio kategorijas yra: automagistralėms ir I kategorijos keliams – 39 metrai, II kategorijos keliams – 28 metrai, III kategorijos keliams – 22 metrai, IV kategorijos keliams – 19 metrų, V kategorijos keliams – 18 metrų.

Byloje nustatyta, kad kelias Nr. 2812 Joniškis – Dubingiai – Dirmeitai – Paberžė yra įrašytas į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751, patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių kelių sąrašą. Kelias Nr. 2812 taip pat įrašytas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757. Taigi, kelias Nr. 2812 priskirtas valstybinės reikšmės kelių kategorijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje – valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punktas numato, kad privatinėn nuosavybėn piliečiams neparduodama kelių, aerodromų, uostų ir jų įrenginių, karinių dalinių, taip pat valstybinės sienos ir krašto apsaugai reikalinga žemė. Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas iki 1997 metų buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) (neteko galios 1997 m. liepos 9 d.), kurio 1 straipsnis nustatė, jog nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, arba išduodant valstybei priklausančias akcijas; 3) gyvenamuosius namus, jų dalis, butus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų (savininkų) išperkant pinigais ir (ar) vertybiniais popieriais, o žemės ūkio paskirties žemę ir miškus – pinigais. Atstatymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu užimta kelių, aerodromų, karinių dalinių, taip pat reikalinga valstybinės sienos apsaugai. Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas nuo 1997 metų buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kurio 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių su šalia jų esančiais valstybinės žemės plotais, pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus reikalingais šių kelių plėtrai; aerodromų (jų sąrašą ir žemės plotus tvirtina Vyriausybė); užimta karinių dalinių ir skirta valstybės sienos apsaugai (žemės plotus ir jų ribas tvirtina Vyriausybė); yra naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritorijoje.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priimant Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojos 1995 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. V. ir Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojos 1995 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) bei šio įsakymo pirmo priedo eilės numeris du, kuriais atstatytos nuosavybės teisės į žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), dalis, kurio 619 kv. m. dalis patenka į V kategorijos kelio ir jam priskirto žemės ploto ribas, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos kelių įstatymo nuostatos, pagal kurias nuosavybė į valstybinės reikšmės kelius negali būti atkuriama. Taip pat priimant Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje duomens ir servituto nustatymo“ dalį, kuria patvirtinti 10,35 ha žemės sklypo kadastro duomenys (619 kv. m. plotui 10,35 ha žemės sklype, patenkančiam į valstybinės reikšmės kelią Nr. 2812), buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos kelių įstatymo nuostatos, pagal kurias valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei.

Dėl aukščiau nurodytų argumentų bei vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, kaip neteisėtos naikintinos Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojos 1995 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. V. ir Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojos 1995 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) bei šio įsakymo pirmo priedo eilės numeris du, kuriais atstatytos nuosavybės teisės į žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), dalys, kuriomis nuosavybės teisės atstatytos į 619 kv. m. valstybinės reikšmės kelio Nr. 2812 Joniškis – Dubingiai – Dirmeitai – Paberžė juostos užimtą žemę bei Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo(duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje duomens ir servituto nustatymo“ dalį, kuria patvirtinti kadastro duomenys 619 kv. m. plotui 10,35 ha žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Administracinių teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, nesukuria civilinių teisių ir pareigų, todėl jos negali būti ginamos, o turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, grąžinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusiems, taikant restitucijos taisykles nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018, 2021 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021). Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau aptarta administracinių teismų praktika, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas netaikytinas.

Byloje nustačius, kad A. V. nuosavybės teisių į 619 kv. m. dalį iš 10,39 ha žemės sklypo atkūrimo pagrindai buvo imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, todėl naikinama 2000 m. lapkričio 16 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis (dėl 619 kv. m.), kuria A. V. padovanojo savo sutuoktinei J. V. 10,39 ha žemės sklypą, 2000 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis (dėl 619 kv. m.), kuria J. V. padovanojo savo sūnui Z. P. 10,39 ha žemės sklypą, 2000 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis (dėl 619 kv. m.), kuria Z. P. padovanojo savo dukrai J. P. 10,39 ha žemės sklypą, 2010 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties ir žemės sklypo perdavimo-priėmimo akto, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis (dėl 619 kv. m.), kuriomis J. J. pardavė/perdavė 10,39 ha ploto žemės sklypą, o S. B. ir A. B. nupirko/priėmė.