Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-52-1-01242-2012-3) Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2013 m. birželio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant prokurorui Dainiui Simonavičiui, nuteistojo R. M. gynėjui advokatui Česlovui Žukauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo gynėjo advokato Česlovo Žukausko apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 29 d., apie 10 val.,(duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, užkalbino pro šalį ėjusį nukentėjusįjį K. K., parodė jam iš po striukės nenustatytą įrankį panašų į vamzdį ir tokiu būdu duodamas suprasti, kad tuoj pat jo atžvilgiu gali būti panaudotas smurtas ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, liepė eiti su juo gražiuoju. Paėjus link (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr. 5, liepė prisistatyti ir parodyti dokumentus. Nukentėjusiajam išsiėmus piniginę su dokumentais, paėmė ją iš nukentėjusiojo rankų, iš piniginės paėmęs vairuotojo pažymėjimą ir piniginėje radęs atsiskaitymo kortelę, liepė nukentėjusiajam vairuotojo pažymėjimą išsipirkti. Abiem nuėjus prie bankomato esančio prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), ir nukentėjusiajam iš savo sąskaitos nuėmus 50 litų, šiuos pinigus pagrobė ir iš įvykio vietos pasišalino, tuo padarydamas nukentėjusiajam 50 litų turtinę žalą.

Skunde taip pat teigiama, jog R. M. inkriminuotoje veikoje nėra plėšimo sudėties, nes nebuvo vartojamas smurtas ir negrasinta jį vartoti, asmuo turėjo galimybę priešintis, nes jo veiksmų laisvė nebuvo apribota, o pinigai nebuvo pagrobti, nes nukentėjusysis juos padavė pats nuėmęs iš bankomato.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, teisingai nustatė faktines aplinkybes, nepažeidžiant minėtų teisės normų, išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai nustatė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius R. M. veikoje, pripažino jį kaltu padarius šią veiką bei skyrė bausmę.

Skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai kvalifikavo veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes apelianto teigimu, jokia prievarta ar grasinimai nebuvo naudota ir nuteistasis neturėjo tikslo apiplėšti nukentėjusįjį. Apeliantas nesutinka su teismo ištirtų įrodymų vertinimu, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Tai, kad R. M. turėjo tikslą neteisėtai įgyti pinigų iš nukentėjusiojo, kad jis padarė kaltinime nurodytus objektyviuosius požymius, kad jis pagrasino tuoj pat panaudoti smurtą, dėl ko bijodamas nukentėjusysis sutiko nuimti pinigų iš bankomato ir juos atidavė nuteistajam, įrodyta nukentėjusiojo parodymais, rašytiniais bylos duomenimis – įvykio vietos apžiūros protokolu, įrašo apžiūros protokolu bei fotolentėlėmis, asmens parodymo atpažinti protokolu. Nukentėjusysis nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, tai yra tai, kad jį gatvėje užkalbino nepažįstamas asmuo (nuteistasis), į kurį nukentėjusysis stengėsi nekreipti dėmesio, tačiau pastarasis liepė atsisukti ir iš po striukės parodė kažką panašaus į vamzdį. R. M. jam liepė eiti gražiuoju, prisistatyti. Nukentėjusysis išsigando, todėl darė tai, kas jam buvo liepta – išsiėmė dokumentus, o nuteistasis iš rankų išraukė visą piniginę bei liepė išsipirkti vairuotojo pažymėjimą, liepė nueiti iki bankomato ir nuimti pinigų, nes piniginėje jų nebuvo. Nukentėjusysis buvo išsigandęs, bijojo, todėl darė tai, kas liepta. R. M. liepimu nuėmė 50 litų, kuriuos nuteistasis pats stvėrė ir nenoromis atidavęs vairuotojo pažymėjimą, nuėjo. Nukentėjusiojo parodymų patikimumą rodo tai, kad jie ne tik logiški, nuoseklūs viso veikos tyrimo metu, bet ir patvirtinami teismo posėdyje ištirtais rašytiniais įrodymais – įrašo apžiūros protokolu bei fotolentelėmis, iš kurių matyti, kaip nuteistasis, prieš tai apsilankęs parduotuvėje, netrukus pasirodo kartu su nukentėjusiuoju, kurie abu eina link bankomato ir stovi už asmens, laukiančio prie bankomato. Kai šis asmuo pasišalina, nuteistasis R. M. kartu su nukentėjusiuoju prieina prie bankomato, o po to pasitraukia ir išsiskiria į skirtingas puses. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiuoju, jo nurodyta aplinkybe, kad jam sąmoningai buvo parodytas nenustatytas daiktas, sukurta bauginanti situacija, neteisėtai reikalaujant pinigų, nes apie įvykį nukentėjusysis iš karto pranešė policijai bei išsamiai nurodė įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis su nuteistuoju ne giminės ir nebuvo pažįstami, jokie santykiai jų iki įvykio nesiejo ir nuteistasis neturėjo jokio reikalo, teisėto pagrindo prašyti, reikalauti iš nukentėjusiojo pinigų, kaip ir nukentėjusysis neturėjo jokios priežasties šiaip sau duoti nepažįstamam asmeniui pinigų. Todėl R. M. pozicija, jog pinigus nukentėjusysis jam davė be jokios priežasties, savo noru, ne tik neįtikinama, prieštarauja nuosekliems nukentėjusiojo parodymams, tačiau neatitinka logiškai įvykių sekai. Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiuoju, kad jam buvo sukurta bauginanti situacija, kad būtų galima neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, ir nuteistojo versiją pagrįstai laikė gynybine pozicija. Tokia veika atitinka plėšimo sudėties objektyvųjį požymį, todėl skundo argumentai, kad nukentėjusiajam nebuvo grasinta pavartoti smurtą, o turtas nebuvo pagrobtas, atmetami kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms. Pats veikimo būdas – rodymas iš po striukės daikto, panašaus į vamzdį, įsakmus reikalavimas paklusti ir daryti taip, kaip liepiama, pagriebimas pinginės iš rankų, liepimas nuimti iš bankomato pinigų, tai, kad nuteistasis pats stvėrė pinigus iš bankomato, priešingai nei teigiama skunde, rodo, jog nuteistasis ne apsiriko dėl nukentėjusiojo tapatybės, o iš anksto turėjo tikslą neteisėtai užvaldyti nukentėjusiojo turtą ir tai padarė – pagrobė pinigus. Nukentėjusysis jų nedavė nuteistajam laisva valia. Teisingai skunde teigiama, kad smurtas prieš nukentėjusįjį nebuvo pavartotas, tačiau dėl to R. M. ir nebuvo kaltinamas bei nebuvo už tai nuteistas.

Vagystės ir plėšimo bendras požymis yra tai, kad neteisėtai užvaldomas svetimas turtas, tačiau plėšimo atveju tai atliekama vienu iš trijų būdų – panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę priešintis. Tai, kad nuteistasis sąmoningai kūrė bauginančią situaciją, siekdamas palenkti nukentėjusiojo valią, aptarta jau anksčiau. Tokios situacijos sukūrimas rodo, jog nukentėjusysis veikia dėl baimės, išgąsčio, nes bijo, kad jo atžvilgiu gali būti panaudotas smurtas. Tokia situacija būtent ir siekiama to, kad asmuo nesipriešintų, nesišauktų pagalbos. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog grasinimas gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam. Todėl tai, kad fiziškai nukentėjusysis turėjo galimybę pabėgti, jo laisvė nebuvo apribota, nukentėjusysis pats nuėmė iš bankomato pinigus, nepaneigia grasinimo smurtu aplinkybės, todėl neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Esant šioms aplinkybėms nuteistojo elgesyje pagrįstai nustatytas vienas iš objektyviųjų plėšimo sudėties požymių – grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, dėl ko nukentėjusysis buvo įbaugintas ir jis vedamas baimės nuėmė iš bankomato bei atidavė nuteistajam pinigus. Be to, kaip jau aptarta anksčiau, pats nuteistojo veikimo būdas rodo, jog nuteistasis turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą, būdamas suaugęs ir ne karą teistas už panašaus pobūdžio nusiklastomas veikas, neabejotinai suvokė savo veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą konstatuojama, jog R. M. veika teisėtai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Bausmė nuteistajam taip pat skirta teisingai ir ją švelninti skundo motyvais pagrindo nėra.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys – areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Apylinkės teismas nurodė bylos duomenimis pagrįstus motyvus dėl terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti.

Teismas parinkdamas bausmės rūšį pagrįstai ir tinkamai įvertino veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį – tai tyčinis baigtas apysunkis nusikaltimas, kuriuo pasikėsinta į svetimą turtą. Teismas taip pat įvertino ir nuteistojo asmenybę bei jo pavojingumą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. M. anksčiau ne kartą teistas, nusikalto neišnykus teistumui, todėl vadovaujantis BK 27 str. nuostatomis jis laikomas recidyvistu, o pagal BK 56 str. 1 d. tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistasis išvadų dėl savo poelgių nedaro ir nėra linkęs keistis, yra linkęs pažeidinėti įstatymus bei daryti nusikalstamas veikas. Anksčiau taikytos bausmės bei poveikio priemonės, o taip pat ir terminuoto laisvės atėmimo bausmė nebuvo efektyvios bei neužtikrino bausmės tikslų, o ypač prevencijos ir šis nusikaltimas yra neatsitiktinio pobūdžio veika, o dėsningas nusikalstamas elgesys, todėl apylinkės teismas atsižvelgdamas į BK 56 str. 1 d. nuostatas pagrįstai sprendė, jog švelnesnėmis bausmėmis nebus pasiekti bausmės tikslai ir skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Visos anksčiau aptartos aplinkybės, neigiamai charakterizuojančios nuteistojo asmenybę ir rodančios jo padidintą pavojingumą, parenkant bausmės rūšį savo reikšme persveria atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Nustatydamas bausmės dydį apeliantui pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio, 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. Atsižvelgė ir tinkamai įvertino tiek veikos, tiek ir paties nuteistojo pavojingumą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančios aplinkybių. Nustatant bausmės dydį teisingai įvertintas anksčiau aptartų aplinkybių tarpusavio santykis bei reikšmė, todėl pagrindo teigti, kad nuteistajam skirta neteisinga bausmė, nėra. Nuteistojo pavojingumas, nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė lėmė tai, jog nuteistajam skirta mažesnė, tačiau artima sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė.

Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir yra būtina bei pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo gynėjo skundas atmetamas, Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo R. M. gynėjo advokato Česlovo Žukausko apeliacinį skundą atmesti.