Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. H. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005;).

Minėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Vadinasi, jeigu pareiškėja turėtų neginčijamus dokumentus, patvirtinančius jos protėvio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, tai jai nebereikėtų savo teisių ginti teismine tvarka. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, darydami tokią išvadą, taip pat argumentavo, jog pareiškėja išnaudojo galimybes gauti bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus, ir nusprendė, jog kitu būdu dokumentų pareiškėja negali gauti.

Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis). Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.

Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškimu prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo G. H. tėvas I. H. (taip pat žinomas kaip I. H.), gimęs Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas G. H. kreipėsi į teismą dėl teisių įgyvendinimo LR Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. nustatyta tvarka. Pareiškėjo tėvas I. H. išvyko gyventi į kitą kontinentą 1930 balandį, todėl Lietuvos Respublikoje archyvuose dėl laiko tarpo, karo, okupacijos yra išlikę netiesioginiai įrodymai, nepakanka archyve sukauptų dokumentų tiesiogiai įrodančių I. H. teisinį santykį su Lietuvos Respublika. Liudytojų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes įvykusias apie 1930 metus, nėra.

Teismas iš pareiškėjo G. H. pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas G. H. gimė (duomenys neskelbtini) jo tėvas pagal pateiktą gimimo liudijimą yra I. H., 41 metų asmuo gimęs Lietuvoje. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2023-04-05 išduotose archyvuose likusiuose dokumentuose yra duomenys, kad I. H. buvo išduotas 1930 metais užsienio pasas, archyve išlikusi kelionės sutartis, kontinentinės kelionės užsakymas. Imigrantų sąraše, vykusiu laivu, nurodomas Utenos gyventojas, Lietuvos pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini) I. H. 2025 gegužės Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rašte nurodoma, kad „ H. ir H. yra ta pati pavardė – sulietuvinta, sugramatinta ir nesugramatina jos formos. M. ir M. yra to paties hebrajiškos kilmės vardo atitikmenys, pateikti skirtingomis kalbomis: jidiš lietuviškais rašmenimis ir anglų kalba (atitikmuo lietuvių vardyne – M.). I. yra sulietuvintas jidiš kalbos vyriško vardo variantas (dažnesnis – I.), hebrajiško vardo Izaokas trumpinys. Transliteruojant iš hebrajų kalbos šis vardas lietuvių kalbos rašmenimis gali būti užrašomas kaip I. (I.), anglų kalbos rašmenimis – Y. I. yra to paties vardo atitikmuo anglų, ispanų ir kai kurių kitų kalbų vardyne“. Visuma įrodymų įrodo, kad pareiškėjas yra palikuonis valstybės piliečio iki 1940 birželio 15 d. išvykusio iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas procesiniame dokumente prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą įrodė pateikdamas Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus, Pietų Afrikos valstybės oficialius dokumentus - gimimo liudijimą, kitus rašytinius įrodymus – Pietų Afrikos valstybės žydų bendruomenės išduotus dokumentus apie I. H. mirtį, raštus, pranešimus. Rašytiniai įrodymai rodo, kad užsienio paso išdavimo laikotarpis su išlikusiais kelionės dokumentais I. H. sutampa. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos raštas nurodo aplinkybę, kad I. H. vardas ir pavardė gali skirtingose kalbose rašomas skirtingai. Pateiktas gimimo liudijimas įrodo pareiškėjo giminystės ryšį su I. H.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartas tarpukario laikotarpio teisės aktų nuostatas bei pirmiau pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams, todėl byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjo tėvas galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu. Pagal pareiškėjo pateiktus kelionės dokumentus 1930 balandį keleivių, vykusių laivu iš Jungtinės Karalystės į PAR uostą sąrašo pagrindu, tikėtina aplinkybė, kad pareiškėjo tėvas, išvykdamas iš Lietuvos 1930 metais, turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju pareiškėjo tėvas oficialiai ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti laivu iš Jungtinės Karalystės.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 444 str.2 d. 1 p. ir 9 p., LR Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d. ir 10 d., 9 str. 1 d., 38 str., pareiškimą tenkina. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas siekiant pareiškėjui G. H. įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo G. H. tėvas I. H. (taip pat žinomas kaip I. H.), gimęs Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.