- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-05
- Bylos Nr.
- N-575-701-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-02-3-04074-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Advokatai
- Nerijus Stukas
- Kategorijos
- 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. P., atstovaujamos advokato Nerijaus Stuko, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutarimo R. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2010 m. rugpjūčio 9 d. R. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji, būdama uždarosios akcinės bendrovės „Ecovita“ (toliau – ir UAB „Ecovita“) direktore, pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 8 straipsnio 1 dalies bei 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 patvirtintų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių (toliau – ir PATLT) 2 punkto reikalavimus bei padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51¹⁴ straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, kadangi 2010 m. liepos 27 d. patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-350 buvo nustatyta, jog UAB „Ecovita“ neįvykdė 2010 m. liepos 8 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-81 reikalavimų ir saugo pavojingas atliekas (pakuotes užterštas pavojingomis cheminėmis medžiagomis) (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neturėdama pavojingų atliekų saugojimui reikalingos licencijos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 13 d. nutarimu R. P. už ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 2 000 Lt baudą. Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad R. P. kaltė padarius jai inkriminuotą pažeidimą įrodyta. Nurodė, jog Institucija 2010 m. birželio 3 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-72 įpareigojo UAB „Ecovita“ iki 2010 m. birželio 18 d. jai nuosavybės teise priklausančias metalines statines, kurios yra pavojingos atliekos (atliekos kodas 15 01 01 – pakuotės užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perduoti tokias atliekas turinčiai teisę tvarkyti įmonei ir pateikti Institucijai atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus. Tačiau iš neplaninio specifinio patikrinimo, atlikto 2010 m. birželio 30 d., akto ir faktinių duomenų patikrinimo vietoje matyti, kad 2010 m. birželio 28 d., apie 10.00 val., faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra tuščios mėlynos spalvos metalinės 200 l talpos statinės, užterštos pavojingomis atliekomis, medžiagomis. Iš viso yra apie 390 vnt. metalinių statinių, kurios yra pavojingos atliekos (atliekos kodas 15 01 01 – pakuotės užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis). Teismas pažymėjo, kad Institucijos 2010 m. liepos 12 d. nutarimu R. P. už ATPK 51³ straipsnio 14 dalyje, 51³ straipsnio 15 dalyje, 51³ straipsnio 16 dalyje ir 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą, subendrinus administracines nuobaudas, buvo paskirta 600 Lt bauda. Be to, Institucija 2010 m. liepos 8 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-81 pakartotinai įpareigojo UAB „Ecovita“ iki 2010 m. liepos 19 d. minėtas metalines statines, kurios yra pavojingos atliekos, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perduoti tokias atliekas turinčiai teisę tvarkyti įmonei ir pateikti Institucijai atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus. Tačiau iš 2010 m. liepos 27 d. patikrinimo akto Nr. VR-14.7-350 matyti, kad neplaninio specifinio (dėl Institucijos 2010 m. liepos 8 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-81 įvykdymo) patikrinimo metu, 2010 m. liepos 20 d., apie 10.00 val., atlikus faktinių duomenų patikrinimą vietoje, buvo nustatyta, jog UAB „Ecovita“ minėto pakartotinio privalomojo nurodymo neįvykdė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad iš UAB „Ecovita“ 2010 m. kovo 5 d. pretenzijos bei 2010 m. gegužės 27 d. pakartotinės pretenzijos matyti, jog UAB „Ecovita“ pripažino metalinių statinių, saugomų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teisę, o 2008 m. gegužės 12 d. sutartis Nr. S06-2 patvirtina, kad UAB ,,Ecovita“ (rangovas) ir uždaroji akcinė bendrovė ,,Tavilta“ (toliau – ir UAB ,,Tavilta“) (užsakovas) sudarė sutartį dėl pesticidų atliekų, esančių sandėlyje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, utilizavimo. Tuo tarpu iš atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto, kuris yra neatskiriama minėtos sutarties Nr. S06-2 dalis, matyti, kad užsakovas UAB ,,Tavilta“ patvirtina, jog rangovas UAB ,,Ecovita“, vykdydamas sutartį Nr. S06-2, tinkamai ir laiku pateikė UAB ,,Tavilta“ (užsakovui) tarą, reikalingą atliekų transportavimui, surinko atliekas į metalines statines ir paruošė atliekas transportavimui, bei priima šiuos darbus. Teismas pažymėjo, kad Institucijos 2010 m. liepos 8 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-81 teisėtumas buvo ginčytas, pateikiant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau priimtas sprendimas skundą atmesti, todėl laikytina, kad minėtas Institucijos pakartotinis privalomasis nurodymas yra teisėtas ir jo nevykdymas užtraukia atsakomybę pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalį. Pabrėžė, kad iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo matyti, jog teismas konstatavo, kad UAB „Ecovita“ pavojingų atliekų saugojimo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, procese piktnaudžiauja savo, kaip savininkės, teisėmis, nes ji pati privalo tvarkyti savo nuosavybę (statines) ir kitiems asmenims nurodyti, kokios jai nuosavybės teisėmis priklausančios statinės ir kiek jų yra tinkamos naudoti, o kokios statinės ir kiek jų yra atliekos (užterštos ir sugadintos statinės), nes tada būtų galima įgyvendinti pareiškėjos reikalavimus – pesticidai ir atliekos (užterštos ir sugadintos statinės) turi būti tvarkomos uždarosios akcinės bendrovės „Žalvaris“ (toliau – ir UAB „Žalvaris“) pagal sutartį Nr. VR-3.10-009, o nesugadintos statinės turi būti grąžintos UAB „Ecovita“ kaip jos nuosavybė. Atkreipė dėmesį, kad UAB „Ecovita“ neturi licencijos pavojingų atliekų (pakuotės užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis) saugojimui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o aplinkybė, jog statinėse buvo laikomos kitai įmonei priklausančios pavojingos atliekos, neturi reikšmės sprendžiant dėl administracinės atsakomybės pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalį. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad UAB „Ecovita“, nevykdydama Institucijos pakartotinio privalomojo nurodymo reikalavimų, pažeidė AAVKĮ 54 straipsnio 2 dalies, ATĮ 8 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies bei PATLT 2 punkto reikalavimus. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgė į tai, jog visi reikalavimai šiuo metu yra įgyvendinti, o R. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos.
II.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta R. P., atstovaujama advokato Nerijaus Stuko, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3034-11, o netenkinus reikalavimo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutarimą, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog egzistuoja pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir nepagrįstai išimtinai rėmėsi bei vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendime išdėstytais motyvais, nors minėtas sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir byla dar nebuvo išnagrinėta. Taip pat pažymi, kad teismas neanalizavo R. P. argumentų dėl galimybės vykdyti privalomąjį Institucijos nurodymą nebuvimo, dėl ko negalėjo pripažinti kaltais veiksmais tų asmens veiksmų, kurių jis objektyviai negalėjo įvykdyti dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Pabrėžia, kad privalomasis nurodymas buvo duotas žinant, jog statinės yra areštuotos, todėl UAB „Ecovita“ areštuoto turto neturėjo teisės perduoti atliekų tvarkymui. Be to, atkreipia dėmesį, kad UAB „Ecovita“ negali būti laikoma atliekų turėtoja pagal ATĮ 2 straipsnio 11 dalį, nes nuo 2008 m. gruodžio 19 d. UAB „Ecovita“ buvo statinių savininkė, tačiau nebuvo jų valdytoja, kadangi kaip atliekų pakavimo tarą statines buvo perdavusi UAB „Tavilta“. Remdamasi ATĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nurodo, jog atliekų turėtoju turėjo būti pripažinta UAB „Tavilta“ arba pagal Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1342-567/2009 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD). Mano, kad UAB „Ecovita“ būtų kilusi pareiga tvarkyti atliekas tik tuo atveju, jeigu atliekų turėtojas (UAB „Tavilta“ ar Vilniaus RAAD) perdavimo–priėmimo aktu būtų grąžinęs pesticidais užterštas statines UAB „Ecovita“. Pasak apeliantės, Vilniaus RAAD su UAB „Žalvaris“ 2010 m. sausio 27 d. sudarė sutartį Nr. VR-3.10-009, pagal kurią UAB „Žalvaris“ įsipareigojo sutvarkyti atliekas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o 2010 m. gegužės 19 d. pasirašė darbų priėmimo–perdavimo aktą, kurio pagrindu laikytina, kad minėta sutartis buvo įvykdyta, tačiau antstolės N. Š. 2011 m. vasario 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog sutartis nebuvo įvykdyta tinkamai, nes prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo rastos 3 pesticidais užterštos statinės. Atsižvelgiant į tai, tvirtina, kad tokiu būdu UAB „Žalvaris“ pareigas buvo siekiama dirbtinai perkelti UAB „Ecovita“. Be to, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „Ecovita“ piktnaudžiavo savo, kaip savininko, teisėmis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundo netenkinti ir palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutarimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad apskundus privalomąjį nurodymą, jo įvykdymo termino eiga nestabdoma. Taip pat nurodo, jog nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad UAB „Ecovita“ negali būti pripažįstama atliekų turėtoju. Be to, atkreipia dėmesį, jog Vilniaus RAAD su UAB „Žalvaris“ 2010 m. sausio 27 d. sudarytos sutarties Nr. VR-3.10-009 objektas yra tik UAB „Tavilta“ sukauptos atliekos, o ne UAB „Ecovita“ atliekos. Tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendime teisingai konstatavo, jog UAB „Ecovita“ statinių areštas netrukdė/netrukdo įgyvendinti Institucijos privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-81, statines tvarkant saugojimo būdu, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas ginčijamame nutarime tik nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadą dėl UAB „Ecovita“ piktnaudžiavimo savo, kaip savininko, teisėmis, kas neturėjo reikšmės sprendžiant dėl administracinės atsakomybės pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju R. P. administracinėn atsakomybėn buvo patraukta už ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymas laiku užtraukia baudą <...> pareigūnams nuo 2 000 Lt iki 7 000 Lt arba nušalinimą nuo darbo (pareigų).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. P. padarė ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad analizuojamam pažeidimui konstatuoti būtina ir pakankama sąlyga yra nustatyti, jog kartą duotas bei nustatytu terminu neįvykdytas analogiško turinio privalomasis nurodymas, kuris nėra panaikintas AAVKĮ 23 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-7514/2010, 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N438-3467/2011 ir kt.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad Institucija 2010 m. liepos 8 d. UAB „Ecovita“, kurios direktorė yra R. P., davė pakartotinį privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-81 (b. l. 8) šiai bendrovei nuosavybės teise priklausančias metalines statines, kurios yra pavojingos atliekos (atliekos kodas 15 01 01 – pakuotės užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perduoti tokias atliekas turinčiai teisę tvarkyti įmonei ir pateikti Institucijai atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus. Minėtas nurodymas yra analogiškas Institucijos 2010 m. birželio 3 d. duotam privalomajam nurodymui Nr. VR-14.2-72 (b. l. 18) ir administracinėn atsakomybėn patraukta R. P. neginčija, jog minėtų privalomųjų nurodymų reikalavimų nustatytu terminu neįvykdė, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad R. P. objektyviai neturėjo galimybės vykdyti privalomąjį Institucijos nurodymą dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių, kadangi statinės buvo areštuotos. Apeliantė taip pat tvirtina, jog UAB „Ecovita“ negali būti laikoma atliekų turėtoja pagal ATĮ 2 straipsnio 11 dalį ir nepiktnaudžiavo savo, kaip savininko, teisėmis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendime (b. l. 99–107), nagrinėdamas UAB „Ecovita“ skundą inter alia dėl Institucijos privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-81 panaikinimo, konstatavo, jog UAB „Ecovita“ piktnaudžiavo savo, kaip savininko, teisėmis, o statinių areštas netrukdė/netrukdo įgyvendinti skundžiamą nurodymą, statines tvarkant saugojimo būdu. Taip pat pabrėžė, kad skundžiamas Institucijos nurodymas negali būti vertinamas, kaip nepalikęs/nepaliekantis UAB „Ecovita“ teisės, oficialiai raštu pranešus, jog visos statinės yra atliekos (sugadintos) ir bevertės, nevykdyti skundžiamo nurodymo, o reikalauti, kad visas atliekas sutvarkytų UAB „Žalvaris“ pagal Sutartį Nr. VR-3.10-009. Pabrėžtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3034/2011 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą ir, be kita ko, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtent UAB „Ecovita“ buvo pavojingų atliekų – metalinių statinių – turėtoja ir privalėjo jas tvarkyti pati arba perduoti atliekų tvarkytojui, tačiau tokių veiksmų neatliko, todėl Institucija pagrįstai jos atžvilgiu priėmė ginčijamą privalomąjį nurodymą. Pabrėžtina, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami (ABTĮ 145 str.). Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi teisėjų kolegija minėtų apeliacinio skundo argumentų pakartotinai nevertina ir dėl jų papildomai nepasisako. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl R. P. kaltės padarius jai inkriminuotą pažeidimą daryti, todėl ji pagrįstai buvo patraukta administracinėn atsakomybėn. Be to, įvertinus tai, kad administracinėje byloje Nr. A525-3034/2011 yra priimtas galutinis įsiteisėjęs teismo sprendimas, konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. P., atstovaujamos advokato Nerijaus Stuko, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.