Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-244-280/2014

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 26 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-775-400/2013 pagal ieškovo Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui E. P., dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-12-23 sprendimas naikintinas, byla perduotina nagrinėti iš naujo ( CPK 326 str.1 d. 4 p., CPK 330 str., CPK 327 str. 1 d. 2 p.)

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-11-28 nuosprendžiu atsakovas E. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. ir BK 284 str. 1 d. dėl to, kad 2003 m. vasario 23 d. viešoje vietoje namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme tyčia išdaužė jam nepriklausančio automobilio priekinių durelių lango stiklą, o D. U. siekiant sulaikyti jį padarius nusikalstamą veiką, sudavė ranka D. U. smūgius į veidą, kitas kūno dalis, padarydamas sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nuosprendžiu taip pat tenkintas D. U. civilinis ieškinys ir iš atsakovo E. P. priteista 209 Lt turtinės žalos atlyginimo (b. l. 22-26). Byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog Panevėžio miesto VPK Vidaus tyrimų grupė 2008-05-08 tarnybinio patikrinimo išvada pripažino, jog D. U. sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, kuris susijęs su padidėjusiu pavojumi ir rizika, todėl nurodė išmokėti Vidaus tarnybos statute numatytą kompensaciją (b. l. 13-15). 2008-07-10 D. U. buvo išmokėta 12 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija - 37 200,60 Lt socialinio draudimo išmoka (b. l. 17, 21). Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėjęs šią kompensaciją, kreipėsi į teismą, prašydamas išmokėtą sumą priteisti iš atsakovo E. P. regreso tvarka. Panevėžio miesto apylinkės teismas, atmesdamas ieškinį, nurodė, kad atsakovas E. P. nuosprendžiu pripažintas kaltu sužalojęs nukentėjusįjį D. U., bet dėl to, kad nukentėjęs D. U. buvo ne tarnybos metu, neuniformuotas, neprisistatęs policijos pareigūnu, stvėrė atsakovą už rankos ir bandė kažkur nuvesti ir tokiais veiksmais išprovokavo konfliktą, kurio metu buvo sužalotas, žalos atlyginimo nepriteisė. Teismo tvirtinimu dėl šių aplinkybių atsakovui E. P. civilinė atsakomybė ir pareiga atlyginti išmoką pagal CK 6.290 str. neatsirado. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį atsakovui, kaip atsakingam už D. U. sveikatos sužalojimą asmeniui, atsirado pareiga atlyginti visą žalą (tiek tiesiogines išlaidas, tiek ir kitas su tuo susijusias išlaidas, pvz., negautas pajamas, neturtinę žalą). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, turėjo nustatyti, ar egzistuoja visos sąlygos civilinės atsakomybės taikymui: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos bei asmens kaltė (CK 6.245-6.249 str.). Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyti atsakovo E. P. neteisėti veiksmai, kuriais nukentėjusiajam D. U. padaryta žala, todėl konstatuotina, kad atsakovo neteisėti veiksmai, kaltė, žalos atsiradimo faktas bei priežastinis ryšys įrodyti, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl D. U. padarytos žalos dydžio. Vertinant Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendime padarytas išvadas, galima manyti, kad D. U. atsakovo veiksmais padaryta tik 209 Lt žala, priteista jam iš atsakovo nuosprendžiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą laiko nepagrįsta. Atsižvelgus į bylos aplinkybes, akivaizdu, kad D. U. didesnės nei 209 Lt žalos iš atsakovo nereikalavo todėl, kad nuosprendžio priėmimo metu ieškovas jam buvo išmokėjęs 37 200,60 Lt kompensaciją. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 str. 1 d.), todėl žalą padariusiojo asmens nuo pareigos atlyginti nuostolius neatleidžia nukentėjusiajam išmokėtos (ar mokamos) socialinio draudimo išmokos, kurios pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį yra įskaitomos į atlygintinos turtinės žalos dydį. Įskaitymas nereiškia, kad dėl alternatyvaus kompensavimo mechanizmo pasikeičia atlygintinos žalos dydis, t. y. už sveikatos sužalojimą atsakingo asmens prievolės apimtis. Tačiau žalos atlyginimo prievolė tokiu atveju modifikuojasi, nes vietoje vieno kreditoriaus (nukentėjusio asmens) atsiranda papildomas kreditorius (nukentėjusio asmens turtinę žalą visiškai ar iš dalies kompensavusi socialinio draudimo įstaiga). Skolininkas išlieka tas pats – už žalą atsakingas asmuo, kuris, nepaisant alternatyvaus žalos kompensavimo mechanizmo taikymo, ir toliau privalo visiškai atlyginti visą padarytą žalą. Tai reiškia, kad žalą padariusio asmens prievolės atlyginti žalą apimtis dėl to, kad nukentėjusio asmens turtinė žala visiškai ar iš dalies kompensuojama iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, nepasikeičia.

Atsižvelgiant į išvardintas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą E. P. dėl tiesioginės tikrosios turtinės ir neturtinės D. U. padarytos žalos atlyginimo, kadangi D. U. išmokėta kompensacija buvo padengta jam E. P. nusikalstamais veiksmais padaryta žala. Policijos įstaigos išmokėtos sveikatos draudimo išmokos paskirtis – atlyginti pareigūnui turtinę žalą, patirtą dėl sveikatos sužalojimo tarnybinių pareigų vykdymo metu ar kitais įstatyme nustatytais draudžiamaisiais atvejais. Tačiau policijos įstaiga paprastai nėra žalą padaręs ar už ją atsakingas asmuo, o žalai atlyginti skirtą išmoką sumoka pareigūnui ne civilinės atsakomybės pagrindu, bet vykdydama įstatyme įtvirtintą socialinio draudimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose įtvirtinta valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmoką, regreso teisė į žalą padariusį asmenį bei tokio asmens pareiga šią žalą atlyginti, tačiau regreso teisės apimtis nereglamentuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013). Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad žala D. U. padaryta veikiant ne kaip policijos pareigūnui, tačiau teismas neatsižvelgė, jog dėl atsakovo E. P. veiksmų buvo padaryta žala D. U. kaip asmeniui, nebūtinai kaip policijos pareigūnui, tad ieškovas, išmokėdamas įstatymų nustatytą išmoką, padengė nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą. Šiuo atveju aplinkybės, ar E. P. suprato esąs stabdomas policijos pareigūno, ar apie įvykį D. U. pranešė budėtojui, buvo svarbios ieškovui atliekant vidinį tyrimą ir sprendžiant, ar sužalojimas D. U. buvo padarytas vykdant tarnybines pareigas, tačiau nagrinėjamoje byloje šios aplinkybės nėra esminės ir negali lemti civilinės atsakomybės taikymo ar netaikymo, kadangi E. P. neteisėti veiksmai jau yra konstatuoti įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto VPK ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008, aiškindama CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalių normas, nurodė, kad valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala, o trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala.

Byloje nustatyta, kad nukentėjęs policijos pareigūnas D. U. nuo 2008-02-25 iki 2008-03-14 buvo nedarbingas (b. l. 8). Tirdamas įvykį, ieškovas konstatavo, kad nelaimingas atsitikimas su D. U., kurio metu D. U. buvo sužalotas, susijęs su D. U. tarnybinių pareigų atlikimu, nors jis atsakovui E. P. nepasisakė esąs policijos pareigūnu, nes D. U. ne tarnybos metu, būdamas teisės pažeidimo liudytoju, pamatęs E. P. neteisėtus veiksmus išdaužiant automobilio lango stiklą, ėmėsi neatidėliotinų priemonių pažeidėjui sulaikyti, kadangi tai priklauso jam pagal užimamas pareigas. Žalos dydis nepreziumuojamas ir jį privalo įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Pareiškusi reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalos padariusiam asmeniui policijos įstaiga turi įrodinėjimo pareigą, nes įgijo tokias pat teises, kokias turėjo pradinis kreditorius, šiuo atveju D. U.. Nagrinėjamos bylos teisingam sprendimui būtina nustatyti D. U. padarytos žalos dydį, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo žalos dydžio klausimo, netyrė aplinkybių dėl šios žalos dalinio ar visiško atlyginimo, nenustatė į kokio dydžio žalos atlyginimą perėjo regresinis reikalavimas Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir kuria kompensacijos dalimi buvo atlyginta realiai padaryta žala, t. y. neįvertino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo, nepasisakė dėl jų sprendime, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Dėl neištirtų faktinių aplinkybių apimties, pobūdžio bei teisinio reglamentavimo, yra pagrindas išvadai, kad byla dėl ieškovo reikalavimo apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama visa apimtimi ir naujais aspektais, todėl konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas, kuris yra vertinamas esminiu proceso teisės normų pažeidimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.) ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtuoju punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.