Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Šiaulių tardymo izoliatorius, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstat uoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo, kurią lėmė pakeistas reglamentavimas ir šio reglamentavimo įgyvendinimas pataisos įstaigoje, atlyginimo pareiškėjui.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020-01-01) 92 straipsnio 4 dalimi, maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-10-20), kurių 18 priede numatytas Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, tokiame sąraše nurodoma, kad nuteistiesiems leidžiama turėti vaizdo leistuvą, radijo imtuvą arba garso grotuvą. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir vėlesnės redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (redakcija, galiojanti nuo 2020-01-22).

Pagal aktualią Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio redakciją, galiojančią nuo 2020-07-01, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę turėti šiuos asmeninius daiktus – maisto produktus (išskyrus maisto produktus, kuriuos prieš vartojimą būtina termiškai apdoroti), laikraščius, žurnalus, knygas, drabužius, avalynę, patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), laikrodžius, pagamintus ne iš brangiųjų metalų, barzdaskutę, higienos ir kanceliarijos reikmenis ir kitus daiktus (Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Įgyvendinant nurodytą Bausmių vykdymo kodekso nuostatą, minėtos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės pakeistos Teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25, kuriuo patvirtintos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pagal šių Taisyklių 21 punktą, paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus atliekančius Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Taisyklių 20.1.1–20.1.9, 20.1.12, 20.1.17, 20.2, 20.3, 20.4.1, 20.4.3, 20.4.4, 20.4.6, 20.4.7 ir 20.5 papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų (išskyrus MP3 grotuvą), taip pat sausų dribsnių. Šie punktai apima toliau leidžiamus turėti maisto produktus (Taisyklių 20.1-20.1.9 punktai), kečupą, pomidorų padažą, sojų padažą, majonezą, garstyčias, krienus – ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (Taisyklių 20.1.12 punktas, sausainius, vaflius ir meduolius – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse ir ne daugiau kaip po vieną pakuotę (Taisyklių 20.1.17 punktas), drabužius ir avalynę (išskyrus karinę ir kitokią uniformą ar uniformos elementus) (Taisyklių 20.2 punktas), higienos priemones (Taisyklių 20.3 punktas), televizorių ir jo priedėlį antžeminei televizijai, jeigu šis priedėlis įsigytas iki 2016-04-01 (Taisyklių 20.4.1 punktas), kišeninį (nešiojamąjį) radijo imtuvą arba MP3 grotuvą (Taisyklių 20.4.3 punktas), barzdaskutę (Taisyklių 20.4.4 punktas), elektrinį virdulį (Taisyklių 20.4.6 punktas), LED skaitymo lempą (maitinamą elementais) (Taisyklių 20.4.7 punktas) ir kitus daiktus bei reikmenis, tarp kurių, nėra pareiškėjo nurodomo DVD leistuvo.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pavesta funkcija tvirtinti pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (Bausmių vykdymo kodekso 54 straipsnio 4 dalis), įėjimo į pataisos įstaigą ir išėjimo iš jų tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 115 straipsnio 1 dalis). Lengvajai, paprastajai ir drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles pakeitusiomis Teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintomis Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis. Taigi Teisingumo ministerija, pagal aukščiau nurodytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, turėjo teisinį pagrindą tvirtinti Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą. Nurodytų daiktų sąraše nėra pareiškėjo siekiamo turėti DVD leistuvo, tačiau tokia aplinkybė nereiškia, kad Teisingumo ministerija atliko neteisėtus veiksmus atlikdama jai įstatymo numatytas funkcijas tvirtinti leidžiamų turėti daiktų sąrašą.

Teismas nesutinka su pareiškėjo nurodomais teiginiais, kad jis, neturėdamas galimybės naudotis turimu DVD grotuvu, patiria ypatingus dvasinius išgyvenimus, galinčius sukelti neturtinę žalą. Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Teisingumo ministerijos veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.