- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-04
- Bylos Nr.
- 2A-647/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- R. Š.
- Atsakovas
- V. M., V. Š.
- Trečiasis asmuo
- Pasvalio rajono II-ojo notarų biuro
- Advokatai
- Violeta Savickienė, Kristina Pugačienė, Arūnas Koskus
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-117-280/2009 pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovams V. Š. , V. Š. įmonei „Vandens srautas“, V. M. , antstolei E. R. , tretysis asmuo Pasvalio rajono II-ojo notarų biuro notarė I. B. , dėl sutarčių, paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiais, vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu, arešto išregistravimo pripažinimo neteisėtu, vykdomojo veiksmo – turto perdavimo skolininkui akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: pripažinti negaliojančia 2005 m. vasario 21 d. sutartį, sudarytą tarp V. Š. įmonės ir V. M. ; pripažinti negaliojančiu 2005 m. spalio 12 d. kainų suderinimo aktą, sudarytą tarp V. M. ir V. Š. įmonės; pripažinti negaliojančiu paprastąjį vekselį, datuotą 2005 m. spalio 12 d., pagal kurį V. Š. įmonė įsipareigojo sumokėti V. M. 300 000 Lt iki 2006 m. sausio 12 d., o šį vekselį, kaip laiduotojas, pasirašė V. Š. ; pripažinti negaliojančiu Pasvalio rajono II notarų biurės notarės I. B. 2006 m. gegužės 22 d. vykdomąjį įrašą išieškoti solidariai iš V. Š. ir V. Š. įmonės V. M. 300 000 Lt; pripažinti neteisėtu antstolės E. R. 2007 m. vasario 22 d. turto arešto, uždėto Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nutartimi, panaikinimą; pripažinti negaliojančiu 2007 m. vasario 22 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, patvirtintą Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjo A. M. , pagal kurį gamybinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), perduotas išieškotojui V. M. ; taikyti restituciją ir neteisėtai perleistą turtą, gamybinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinti IĮ „Vandens srautas“; priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad 2006 metais ji Šiaulių miesto apylinkės teisme iškėlė bylą atsakovui V. Š. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų išlaikymo ir gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalijimo. Santuokos nutraukimo ir turto padalijimo byloje ieškovė prašė teismo padalinti jos ir V. Š. bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę sudarantį turtą, tame tarpe – 0,4500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisiškai įregistruotą V. Š. vardu, vidutinė rinkos vertė - 270 000 Lt; 0,4000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisiškai įregistruotą V. Š. vardu ir 0,7500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisiškai įregistruotą V. Š. vardu. Šiuos sklypus įgijo V. Š. 2005 m. vasario 21 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, o jų įsigijimui panaudojo santuokinės lėšas. Minėtoje byloje ji prašė padalinti ir V. Š. individualios įmonės turtą – gamybinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris įregistruotas įmonės vardu ir yra jų santuokinis turtas. Jos prašymu minėtoje byloje apylinkės teismas 2006 m. spalio 19 d. priėmė nutartį, kurią patikslino 2006 m. lapkričio 12 d. nutartimi, ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo šį gamybinį pastatą iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Areštas įregistruotas turto arešto aktų registre 2006 m. spalio 20 d. Atsakovas V. Š. teismui pateikė 2005 m. vasario 21 d. sutartį, sudarytą tarp V. Š. įmonės ir atsakovo V. M. , pagal kurią V. M. pasirašant sutartį sumokėjo V. Š. 5 858 Lt, kurie buvo investuoti į žemės sklypus: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,4500 ha; žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,7600 ha, žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,40 ha. Ginčijama sutartimi V. Š. įsipareigojo iki 2006 m. vasario 21 d. įnešti, kaip savininko įnašą, į V. Š. įmonę tuos žemės sklypus. V. Š. įmonė taip pat įsipareigojo iki 2006 m. kovo 21 d. įregistruoti uždarąją akcinę bendrovę, perduoti V. Š. įmonės žemės sklypus, o po bendrovės įregistravimo neatlyginamai perduoti 50 procentų akcijų V. M. . Susitarta, kad jeigu V. Š. ar jo įmonė dėl kokių nors priežasčių ar V. M. veiksmų, negalės įvykdyti savo įsipareigojimų, numatytų ginčijamojoje sutartyje, V. Š. įmonė sumoka V. M. pusę sklypų rinkos kainos pagal V. M. reikalavimą. Veikdami nesąžiningai ir turėdami tikslą pažeisti ieškovės turtines teises, atsakovai V. M. ir V. Š. įmonė pasirašė Paprastąjį vekselį, datuotą tą pačią dieną, t. y. 2005 m. spalio 12 d., pagal kurį V. Š. įmonė įsipareigojo sumokėti V. M. 300 000 Lt iki 2006 m. sausio 12 d. Šį vekselį, kaip laiduotojas, pasirašė V. Š. . Būtent šis vekselis buvo pateiktas Pasvalio rajono II notarų biuro notarei I. B. , kuri 2006 m. gegužės 22 d. padarė vykdomąjį įrašą išieškoti solidariai iš V. Š. ir jo individualios įmonės V. M. naudai 300 000 Lt. 2005 m. vasario 21 d. sudaryta sutartis pripažintina negaliojančia, nes yra niekinė, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.). Sutartis pasirašyta atgaline data, jau po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, pasirašyta turint tikslą pažeisti jos, ieškovės, ir jos nepilnamečių vaikų turtines teises, todėl prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.). Sudarydami šią sutartį, ne tik atsakovas V. Š. , bet ir atsakovas V. M. buvo nesąžiningi (CK 3.68 str.). 2005 m. spalio 12 d. Kainų suderinimo aktas įrodo, kad ginčijama sutartimi nebuvo siekiama sukurti joje numatytų pasekmių, nes pagal sutartį V. Š. įsipareigojo iki 2006 m. vasario 21 d. perduoti V. Š. įmonei tuos žemės sklypus, o V. Š. įmonė įsipareigoja iki 2006 03 21 įregistruoti uždarąją akcinę bendrovę, įnešant V. Š. įmonės žemės sklypus, po įregistravimo neatlyginamai perduodant 50 procentų akcijų V. M. . Įsipareigojimas sumokėti netesybas dar nepasibaigus sutartyje numatytų įsipareigojimų terminams rodo, kad joje numatytų pasekmių šalys ir neketino sukurti (CK 1.86 str.). Sutartį su V. M. pasirašė asmeniškai V. Š. . Žemės sklypai nebuvo perduoti jo individualiai įmonei, todėl V. Š. įmonė neturėjo teisės derinti kainų turto, kuris buvo ieškovės ir V. Š. jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir nebuvo perduotas įmonei. Iš šio akto matosi, kad sutartimi ir šiuo aktu siekiama sukurti įrodymus teismui, nagrinėjančiam santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bylą, kad šeima yra skolinga kuo didesnę sumą ir kad ieškovei būtų priteista kuo mažesnė santuokinio turto dalis. 2005 m. spalio 12 d. Kainų suderinimo aktas pažeidžia sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, pažeidžia teisinių santykių stabilumą, todėl jis prieštarauja gerai moralei, todėl yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 str.). Kainų suderinimo aktą pasirašė V. Š. individualios įmonės vardu. Pagal šį sandorį įmonė suderino santuokinio turto kainas, nors šis santuokinis turtas – žemės sklypai, nebuvo perduoti įmonei kaip jos turtas, nebuvo naudojami įmonės veikloje. Surašant šį aktą, ieškovė nedalyvavo, todėl šis sandoris negalioja ( CK 3.92 str. 4 d.). 2005 m. spalio 12 d. vekselis negali būti laikomas nei V. Š. individualios įmonės, nei bendra sutuoktinių prievole ir negalėjo būti tenkinamas iš bendro šeimos turto, nes jokio pagrindo išrašyti vekselį nebuvo. Kadangi vykdomasis įrašas yra išvestinis aktas iš paprastojo vekselio, pripažinus paprastąjį vekselį negaliojančiu, Pasvalio rajono II notarų biuro notarės I. B. 2006 m. gegužės 22 d. vykdomasis įrašas pripažintinas taip pat negaliojančiu, kaip išduotas vykdyti neteisėtą ir nepagrįstą aktą - paprastąjį vekselį. 2007 m. vasario 22 d. Turto - gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo išieškotojui V. M. aktas, pripažintinas negaliojančiu, kadangi buvo realizuotas ne skolininkui priklausantis, bet esantis bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turtas (CPK 602 str. 1 d.). Kadangi turtas nėra perleistas tretiesiems asmenimis, restitucija taikytina ir turtas grąžintinas IĮ ,,Vandens srautas“.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. sausio 27 d. sprendimu: pripažino negaliojančia V. Š. ir V. M. 2005 m. vasario 21 d. sudarytą sutartį dėl uždarosios akcinės bendrovės steigimo ateityje ir šio susitarimo neįvykdymo teisinių pasekmių; pripažino negaliojančiu 2005 m. spalio 12 d. atsakovų V. Š. ir V. M. surašytą kainų suderinimo aktą; pripažino negaliojančiu 2005 m. spalio 12 d. atsakovo V. Š. įmonės pasirašytą paprastąjį vekselį, pagal kurį V. Š. įmonė įsipareigojo atsakovui V. M. sumokėti 300 000 Lt iki 2006 m. sausio 12 d. ir kurį laidavo atsakovas V. Š. ; pripažino negaliojančiu Pasvalio rajono 2-ojo notarų biuro notarės I. B. 2006 m. gegužės 22 d. vykdomąjį įrašą išieškoti solidariai iš V. Š. individualios įmonės ir V. Š. V. M. 300 000 Lt; pripažino negaliojančiu 2007 m. vasario 22 d. Turto gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo išieškotojui V. M. aktą; pastatą (duomenys neskelbtini), unik. Nr. (duomenys neskelbtini), priteisė IĮ „Vandens srautas“; bylos dalį pagal R. Š. reikalavimą pripažino neteisėtu antstolės E. R. 2007 m. kovo 29 d. patvarkymą panaikinti areštą pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), skirtą Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių tarp ieškovės R. Š. ir atsakovo V. Š. nutraukė; priteisė iš atsakovų V. Š. ir V. M. ieškovei R. Š. po 1 250 Lt iš kiekvieno advokato pagalbos išlaidų; priteisė iš atsakovų V. Š. ir V. M. po 4 700 Lt iš kiekvieno žyminio mokesčio ir po 53 Lt iš kiekvieno procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad atsakovas V. Š. gyvendamas santuokoje su ieškove, 2005 m. vasario 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimis nupirko tris žemės sklypus: 0,4500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 0,4000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 0,7600 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal sutarčių turinį nustatyta, kad žemės sklypus iš K. B. ir V. B. , kuriuos pagal šių asmenų išduotą įgaliojimą atstovavo atsakovas V. M. , pirko atsakovas V. Š. , šiuos žemės sklypus nupirko savo vardu, vėliau nuosavybės teises įregistravo nekilnojamojo turto registre. Teismo teigimu, V. M. neturėjo teisės pirkti šių žemės sklypų, nes jis buvo pardavėjų atstovas pagal pardavėjų išduotą įgaliojimą. Žemės sklypai pirkti ne V. M. pinigais, sutartyje nurodyta, kad V. Š. prieš pasirašant sutartį sumokėjo V. M. žemės sklypų pardavimo kainą ( sutarčių 2 p.). Paminėtų sutarčių šalys neginčija. Atsakovas V. Š. ir V. M. tvirtina, kad sklypai pirkti V. M. lėšomis, tačiau ši aplinkybė neįrodyta, nes atsakovų pasirašytoje sutartyje nurodyta kitaip, sutartis yra galiojanti. Nenustatyta, kad atsakovas V. M. šių neginčijamų sutarčių pagrindu įgijo kokias tai teises į V. Š. nupirktus žemės sklypus 2005 m. vasario 21 d. dienos sutartimis ir priėmimo-perdavimo aktais ir kurie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 2005 m. kovo 7 d., išskyrus žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (0,76 ha ploto), kuris įregistruotas tik 2006 m. vasario 23 d.( t.1, b.l. 38-45). 2005 m. vasario 21 d. atsakovai V. Š. ir V. M. sudarė sutartį, kurioje nurodė, kad V. M. prieš pasirašant šią sutartį sumoka V. Š. 5858 Lt, taip investuodamas į perkamus žemės sklypus. Šia sutartimi V. Š. įsipareigojo iki 2006 m. vasario 21 d. įnešti kaip savininko įnašą į V. Š. įmonę, o ši įmonė įsipareigoja iki 2006 m. kovo 21 d. įregistruoti uždarąją akcinę bendrovę, įnešant į kapitalą V. Š. įmonės žemės sklypus, po įregistravimo neatlygintinai perduodant 50 procentų akcijų V. M. . Tuo pačiu susitarė, kad jei dėl kokių nors priežasčių, nepriklausančių nuo V. M. ar V. Š. , negalės įvykdyti nurodytų įsipareigojimų, V. Š. įmonė sumoka V. M. pusę sklypų rinkos kainos V. M. pareikalavus. Teismo teigimu, šia sutartimi susitarimo dėl uždarosios akcinės bendrovės įsteigimo sutarties šalys neįvykdė, to priežastys nenustatytos, todėl 2005 m. spalio 12 d. surašė kainų suderinimo aktą, nustatydami, kad 2005 m. vasario 21 d. sutartimis įgytų žemės sklypų rinkos kaina yra 600 000 Lt, todėl pagal 2005 m. vasario 21 d. sutartį V. Š. įmonė sumoka 300 000 Lt netesybų iki 2006 m. sausio 12 dienos. 2005 m spalio 12 d. V. Š. V. Š. įmonės vardu paprastuoju vekseliu įsipareigojo V. M. sumokėti 300 000 Lt iki 2006 m. sausio 12 d. Skolos sumokėjimą laidavo atsakovas V. Š. . Pagal korporacijos „Matininkai“ preliminarią išvadą 2007 m. sausio 1 d. žemės sklypo 0,76 ha (duomenys neskelbtini) rinkos vertė ne 250 tūkst. Lt, o 185 tūkst. litų. 2006 m. gegužės 26 d. Pasvalio rajono 2-ojo notaro biuro notarė I. B. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo reikalaujama išieškoti solidariai iš V. Š. įmonės ir iš V. Š. vekselio turėtojui V. M. 301 513 Lt ( t. 2, b.l. 101). Šį vykdomąjį įrašą atsakovas V. M. pateikė vykdyti atsakovei antstolei E. R. . Antstolė vykdomojoje byloje 2006 m. birželio 19 d. turto arešto aktu areštavo V. Š. įmonės sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) 60 000 Lt vertės ir pagalbinį pastatą (duomenys neskelbtini) 150 000 Lt., apribodama jais disponavimo teisę. Prieš tai 2006 m. gegužės 23 d. aktu antstolės padėjėjas turto arešto aktu apribojo disponavimo teisę trims žemės sklypams, įgytiems 2005 m. vasario 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimis, nurodydamas šių žemės sklypų vertę 92 700 Lt., iš jų 0,45 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) įvertindamas 90000 Lt.(vykdomoji byla l. 18-23). 2006 m. rugsėjo 13 d. patvarkymu antstolė E. R. pagal atsakovo V. M. prašymą panaikino areštą pastatui (duomenys neskelbtini). 2006 m. spalio 16 d. raštu į antstolę E. R. kreipėsi ieškovė R. Š. , prašydama duomenų apie atsakovo V. Š. ir jo įmonės turto areštą ir kokiu pagrindu jis padarytas. Jai tą pačią dieną buvo išduota pažyma ir areštų kopijos. Pažymoje nurodyti visi duomenys apie V. Š. skolas ir turto areštą. Nėra duomenų, kad ji buvo informuota apie pastato (duomenys neskelbtini) perdavimą atsakovui V. M. 2007 m. vasario mėn., nors antstolei buvo perduota ieškinio dėl santuokos nutraukimo kopija ( vykdom. bylos lapas 34). 2006 m. spalio 17 d., V. M. paprašė vėl areštuoti pastatą (duomenys neskelbtini). 2006 m. spalio 17 d. buvo surašytas šio pastato arešto aktas. Jis įvertintas 60 000 Lt. 2006 m. gruodžio 22 d. turto arešto aktu vėl areštuotas pastatas (duomenys neskelbtini) nurodant jo vertę 300 000 Lt, tai padarė antstolės padėjėja D. B. . Nurodyta, kad tikslinamas 2006 m. gegužės 24 d. turto arešto aktas, keičiant turto vertę ir turto savininką. 2006 m. spalio 11 d. V. Š. IĮ perregistruota kaip IĮ „Vandens srautas“, paliekant tą patį įmonės kodą. 2007 m. sausio 11 d. paskelbtos pirmosios pastato (duomenys neskelbtini) varžytinės, nustatant pirminę pardavimo kainą 240 000 Lt. 2007 m. vasario 14 d. varžytinės neįvyko, V. M. buvo pasiūlyta perimti pastatą (duomenys neskelbtini), 2007 m. vasario 22 d. turto perdavimo išieškotojui aktu antstolė E. R. pastatą perdavė V. M. . Antstolė E. R. patvarkymu, adresuotu Centrinei hipotekos įstaigai, 2007 m. kovo 29 d. panaikino arešto aktą pastatui (duomenys neskelbtini), nurodydama turto areštų registro pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini). Kitas turtas liko areštuotas, nes V. M. paprašė sustabdyti likusios skolos išieškojimą iš IĮ „Vandens srautas“. Antstolė E. R. 2007 m. kovo 28 d. patvarkymu sustabdė vykdymą iki atskiro išieškotojo prašymo. 2006 m. kovo 9 d. ieškovė R. Š. pareiškė Šiaulių miesto apylinkės teisme ieškinį atsakovui V. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių. Ieškinyje ji nurodė visą santuokos metu šalių įgytą turtą, prašė jį dalinti, nenurodytas atsakovas V. M. kaip šalių kreditorius. Kreditoriumi nurodytas tik AB bankas „Hansabankas“ ( 2006-05-23 dienos patikslintas ieškinys vykdomojoje byloje). Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto, dėl kurio iškeltas ginčas, areštą. Teismas 2006 m. spalio 19 d. nutartimi, kurią patikslino 2006 m. lapkričio 22 d. nutartimi, taikė laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą ir areštavo visą registruotiną sutuoktinių ir IĮ „Vandens srautas“ turtą, jį įvardindamas ( t. 2, b. l. 80-83). Priešieškiniu ir patikslintu priešieškiniu į ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir pasekmių, atsakovas V. Š. nurodė, kad jo įmonė skolinga V. M. , tačiau visų skolos susidarymo aplinkybių ir skolos dydžio nenurodė, nenurodė, kas turi skolą V. M. sumokėti, santuokos nutraukimo pagrindu nurodo materialinius ginčus šeimoje. Teismo manymu, šios aplinkybės ir tas faktas, kad ginčijamos sutartys nėra pasirašytos ieškovės R. Š. rodo, kad atsakovai V. Š. ir V. M. be ieškovės žinios sudarė sandorius.
Dėl pripažinimo negaliojančia 2005 m. vasario 21 d. sutarties, sudarytos tarp V. Š. individualios įmonės ir V. M. teismas nurodė, kad ši sutartis turi preliminarios sutarties požymių (CK 6.156 str.), nes sutarties šalys susitarė ateityje sudaryti kitą sutartį – jos pagrindu įkurti uždarąją akcinę bendrovę, kurios savininkais ( akcininkais) taptų V. Š. ar jo įmonė ( jų turtas neatskirtas) ir V. M. . Šioje sutartyje buvo nustatytas terminas iki 2006 m. vasario 21 d. įnešti kaip savininko įnašą į V. Š. įmonę, o ši įmonė įsipareigoja iki 2006 m. kovo 21 d. įregistruoti uždarąją akcinę bendrovę, įnešant į kapitalą V. Š. įmonės žemės sklypus, po įregistravimo neatlygintinai perduodant 50 procentų akcijų V. M. . Tačiau šia sutartimi neteisingai nurodyta, kad atsakovas V. M. sumokėjo už perkamus žemės sklypus žemės sklypų pirkimo pardavimo notarinėse sutartyse nurodytas sumas, kai notarinėje sutartyje yra nurodyta kitaip. Teismas sprendė, kad tai liudija, jog šios sutarties šalys neketino realiai įvykdyti sudarytą sutartį, bet tariamu (CK 1.86 str.) 2005 m. vasario 21 d. sandoriu tik norėjo pademonstruoti faktą, kad pinigus už perkamus žemės sklypus V. Š. vardu mokėjo atsakovas V. M. ir taip apriboti R. Š. teises į santuokos metu iš bendrų lėšų įgyjamą turtą. Šis sandoris turi tariamo sandorio požymių, nes nėra jokių duomenų, kad V. Š. ir V. M. bandė susitarimą dėl uždarosios akcinės bendrovės steigimo vykdyti, tačiau šios sutarties esmė buvo sudaryti nuomonę, kad V. M. turi turtinių teisių į V. Š. turtą ir tas turtines teises galutinai įvardijo netesybomis už susitarimo nesilaikymą, kai šalys dar nepasibaigus susitarimo įkurti uždarąją akcinę bendrovę terminui, atsisako šio susitarimo, neįvardydami to priežasčių. Netesybos juk galimos tik esant prievolės pažeidimui. Teismo teigimu, nenustatyta, kad susitarimo įkurti uždarąją akcinę bendrovę atsisakyta dėl V. Š. konkrečių veiksmų, dėl kurių jis įsipareigojo sumokėti netesybas V. M. . Todėl teismas konstatavo, kad sandoris, sudarytas siekiant išvengti turto dalijimo, yra tariamas ( CK 1.86 str.). Ginčijama sutartimi buvo kalbama apie V. Š. įmonės turto įnešimą į naujai kuriamą uždarą akcinę bendrovę, apie santuokos metu įgytų žemės sklypų perdavimą uždarajai akcinei bendrovei, kas akivaizdžiai rodo disponavimą nekilnojamuoju turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. V. Š. ne tik kad neturėjo ieškovės R. Š. sutikimo, įgaliojimo, bet šį sandorį nuo jos slėpė. CK 3.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad CK 3.92 straipsnio 4 dalies atveju sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais nepriklausomai nuo to, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga. Teismas nurodė, kad remiantis nurodytomis aplinkybėmis yra teisinis pagrindas 2005 m. vasario 21 d. V. M. ir V. Š. sutartį dėl tarpusavio skolų ir įsipareigojimų pripažinti negaliojančia.
Dėl Kainų suderinimo akto, sudaryto 2005 m. spalio 12 d. tarp V. M. ir V. Š. įmonės, pripažinimo negaliojančiu teismas nurodė, kad pagal šį sandorį įmonė suderino sutuoktinių R. Š. ir V. Š. bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę sudarančio turto kainas, nes šis turtas – žemės sklypai nebuvo perduoti įmonei kaip jos turtas, nebuvo naudojami įmonės veikloje. Surašant šį aktą, jį surašę asmenys buvo nesąžiningi, nes nurodė niekuo nepagrįstą turto kainą, be jokio pagrindo už mažą sumą įgytų žemės sklypų kainą padidino 50 kartų. Nors ir ieškovė tvirtino, kad atsakovų nurodyta kaina nereali, atsakovai nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nepagrindė kainų realumo. CPK 178 straipsnis įpareigoja įrodyti aplinkybes, kuriomis atsikertama į ieškinį. Kainos nerealumą patvirtina įrašai apie turto vertę Nekilnojamojo turto registre, turto areštų aktuose ir korporacijos „Matininkai“ nurodyta preliminari vieno iš sklypų kaina tuo metu, kai sklypų kainos augo. Be to, pagal tai, kad V. M. neva paskolino atsakovui V. Š tik 5858 Lt, o netesybos išaugo iki 300 000 Lt, teismo manymu, galima spręsti apie šalių nesąžiningumą. Kadangi pripažinta negaliojančia V. Š. ir V. M. 2005 m. vasario 21 d. sutartis, taip pat surašant šį ginčijamą aktą, ieškovė nedalyvavo, nebuvo jos sutikimo ar įgaliojimo V. Š. suderinti šio turto kainas sudarant sandorį, susijusį su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančių nekilnojamųjų daiktų daiktinių teisių į juos disponavimu, todėl teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas iš šį aktą pripažinti negaliojančiu ( CK 3.92 str. 4 d. CK 3.96 str. 2 d.) .
Dėl pripažinimo negaliojančiu paprastojo vekselio, datuoto 2005 m. spalio 12 d., pagal kurį V. Š. IĮ įsipareigojo sumokėti V. M. 300 000 Lt iki 2006 m. sausio 12 d. teismas nurodė, kad dėl aukščiau nurodytų aplinkybių konstatuotina, jog atsakovas V. M. nėra sąžiningas paprastojo vekselio turėtojas, nes įgydamas vertybinį popierių jis žinojo arba turėjo žinoti, kad V. Š. jam įsipareigojo sumokėti 300 000 Lt be pagrindo, prisidengdamas tariamu, neteisėtu ir negaliojančiu V. Š. ir V. M. 2005 m. vasario 21 d. sudarytu sandoriu. Kadangi paprastąjį vekselį pasirašė atsakovas V. Š. , kaip V. Š. įmonės dalyvis, pripažindamas savo procesiniuose dokumentuose tą faktą, kad įmonės dalyvė yra ir jo žmona R. Š. , nes įmonė jiems abiems priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, tai faktiškai paprastojo vekselio davėju tampa ir ieškovė R. Š. (CK 3.109 str.), tokiu būdu įgydama teisę ginti davėjo (skolininko) teises prieš nesąžiningą paprastojo vekselio gavėją. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Teismas nurodė, kad šiuo juridiniu pagrindu ieškovė ir turi teisę nuginčyti vekselį, išduotą netesėto, pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu.
Dėl pripažinimo negaliojančiu Pasvalio rajono II notarų biuro notarės I. B. 2006 m. gegužės 22 d. vykdomąjį įrašą išieškoti solidariai iš V. Š. ir jo individualios įmonės V. M. naudai 300 000 Lt teismas nurodė, kad kadangi vykdomasis įrašas yra išvestinis aktas iš paprastojo vekselio, pripažinus paprastąjį vekselį negaliojančiu, vykdomasis įrašas pripažintinas taip pat negaliojančiu, kaip išduotas vykdyti pagal neteisėtą ir nepagrįstą aktą - paprastąjį vekselį.
Dėl Turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu teismas nurodė, kad 2007 m. vasario 22 d. turto – gamybinio pastato esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo išieškotojui V. M. aktas, pripažintinas negaliojančiu, kadangi jis realizuotas sandorio, kuris pripažintas negaliojančiu, pagrindu. Antstolė nepažeidė CPK 690 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad prieš pradedant realizuoti nekilnojamąjį turtą, vykdomojoje byloje iš atitinkamos registro įstaigos turi būti gauti rašytiniai duomenys apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui ir tam turtui uždėtus apribojimus. Ginčijamas pastatas buvo įregistruotas V. Š. įmonės vardu. Pati įmonės veikla ir jos turtas buvo šeimos verslas. Lėšos iš šios įmonės veiklos buvo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl šis pastatas, kaip ir visa įmonė, buvo ieškovės ir V. Š. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.91 str.). Antstolė realizavo santuokinį turtą be ieškovės sutikimo, tuo nepažeisdama CPK 667 straipsnį, nes skolininku nurodyta V. Š. įmonė. Pati R. Š. , žinodama apie vykdomuosius veiksmus, neginčijo antstolės veiksmų, neprašė jų stabdyti, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones kitoje byloje. Ji net nesikreipė į antstolį dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo. Nagrinėjamame ginče nė vienas byloje dalyvaujantis asmuo nenurodė, kad išieškojimas buvo vykdomas pagal asmenines atsakovo V. Š. prievoles. Tačiau teismas nurodė, kad pripažinus negaliojančiais sandorius, kurių pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas, negali likti galioti ir sandoris, kuris buvo išduoto vykdomojo dokumento įvykdymo pasekmė, t.y, išvestinis sandoris, kuris irgi šalių sudarytas nesąžiningai, yra tariamas ( CK 1.86 str.), o pastatu Šiauliuose Basanavičiaus g. 131 tebesinaudoja IĮ„Vandens srautas“, jame yra šios įmonės gamybiniai įrenginiai.
Dėl pripažinimo neteisėtu antstolės E. R. 2007 m. vasario 22 d. panaikinimą turto arešto, taikyto Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nutartimi teismas nurodė, kad ieškovė praleido terminą ieškiniui pareikšti, todėl šį ieškovės reikalavimą paliko nenagrinėtu ir šią bylos dalį nutraukė ( CPK 293 str. 1 p.).
Dėl restitucijos taikymo teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijamų sandorių pagrindu parduotas turtas nėra perleistas tretiesiems asmenimis, restitucija taikytina ir turtas grąžintinas IĮ ,,Vandens srautas“ (CK 6.145 str.).
Atsakovas V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančiais: V. Š. ir V. M. 2005 m. vasario 21 d. sudaryta sutartis, 2005 m. spalio 12 d. kainų suderinimo aktas, 2005 m. spalio 12 d. atsakovo V. Š. įmonės pasirašytas paprastasis vekselis, Pasvalio rajono 2-ojo notarų biuro notarės I. B. 2006 m. gegužės 22 d. vykdomasis įrašas, 2007 m. vasario 22 d. Turto perdavimo aktas ir priimti naują sprendimą – šiuos ieškinio reikalavimus atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai 2005 m. vasario 21 d. sutartį sudarytą tarp atsakovų laikė preliminariąja sutartimi, tačiau neteisingai nurodė, kad sutartimi buvo disponuojama ieškovės ir atsakovo V. Š. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Vienas pagrindinių preliminariosios sutarties požymių yra tai, kad preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Ginčijamoje sutartyje, nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės, ja nė viena iš šalių neįgijo jokios turtinės naudos. Kadangi minėta sutartimi nebuvo disponuojama ieškovės ir atsakovo V. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomu turtu, yra preziumuojama, kad sutartis buvo sudaryta esant ieškovės sutikimui. Minėtas sandoris negalėjo būti pripažintas negaliojančiu CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, nes byloje nėra jokių duomenų, įrodančių atsakovo V. M. nesąžiningumą. Nesant nesąžiningumo prezumpcijos, asmens nesąžiningumą turi įrodyti šalis, tai teigianti (CPK 178 str.). Tačiau ieškovė atsakovo V. M. nesąžiningumo neįrodinėjo. Sutarties pripažinimo preliminariąja faktui prieštarauja teismo argumentai, kad šalys sutartimi nesiekė sukurti jokių teisinių pasekmių, nes nepasibaigus sutartyje nurodytam įsteigti uždarąją akcinę bendrovę terminui, šio susitarimo atsisakė bei susitarė dėl netesybų dydžio. CK 6.165 straipsnio 5 dalis numato, kad pasibaigus preliminariojoje sutartyje numatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia. Todėl, nesibaigus sutartyje nurodytam terminui įsteigti uždarąją akcinę bendrovę, jos šalys, negalėdamos sudaryti pagrindinės sutarties dėl atsakovo V. Š. katės, susitarė dėl netesybų, numatytų sutartyje, dydžio.
2. Teismas, priimdamas sprendimą pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą šalių rungimosi principą. Ieškovas ieškinyje turi nurodyti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Ieškovė ieškinio negrindė sprendime nurodyta aplinkybe, kad 2005 m. spalio 12 d. kainų suderinimo akte nurodyta turto kaina neatitiko tikrosios turto rinkos kainos. Nepagrįstas teismo argumentas, kad nebuvo ieškovės sutikimo ar įgaliojimo suderinti turto kainas sudarantį sandorį, susijusį su bendrąja sutuoktinių nuosavybe esančių nekilnojamųjų daiktų daiktinių teisių į juos disponavimu. Toks ieškovės sutikimas nebuvo reikalingas, nes 2005 m. spalio 12 d. kainų suderinimo aktu nebuvo disponuojama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdomų nekilnojamųjų daiktų daiktinėmis teisėmis. Minėtu kainų suderinimo aktu šalys susitarė dėl netesybų dydžio.
Šalies argumentai
3. Teismas, pripažindamas negaliojančiu 2005 m. spalio 12 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, nurodė, kad atsakovas V. M. nėra sąžiningas vekselio turėtojas, todėl ieškovė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio pagrindu turi teisę nuginčyti vekselį. Tačiau teismas nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad atsakovas V. M. būtų veikęs skolininko nenaudai, kas būtina pripažįstant vekselį negaliojančiu Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nurodytais pagrindais.
4. Nesant teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu vekselio ir nenustačius jokių teisės normų pažeidimo išduodant vykdomąjį įrašą, nepagrįsta teismo sprendimo dalis dėl vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu. Taip pat nesant teisinio pagrindo pripažinti 2005 m. vasario 21 d. sutartį, 2005 m. spalio 12 d. kainų suderinimo akto, vekselio ir vykdomojo įrašo, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ir turto perdavimo išieškotojui aktą. Be to, yra preziumuojama, kad asmuo, įgijęs daiktą priverstinio pardavimo tvarka, yra sąžiningas įgijėjas. Ši atsakovo V. M. sąžiningumo prezumpcija nėra nuginčyta.
Ieškovė R. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad ginčijama 2005 m. vasario 21 d. sutartis nebuvo ir nėra preliminarioji sutartis CK 6.165 straipsnio prasme. Ginčijamoje sutartyje aptariamas įsipareigojimas perduoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą būsimai uždarajai akcinei bendrovei, neturint kito bendraturčio sutikimo ir išreikštos valios sumažinti turimą turtą, perduodant neatlygintinai 50 proc. akcijų trečiajam asmeniui. Tokią sutartį galėjo sudaryti tik abu sutuoktiniai (CK 3.96 str.). Ginčijama 2005 m. vasario 21 d. sutartimi buvo siekiama dirbtinai sukurti įrodymus, kad žemės sklypai buvo įsigyti už V. M. pinigus, teismas šias aplinkybes nustatė teisingai ir pagrįstai konstatavo nesąžiningą V. M. elgesį. Apeliantas nepagrįstai skunde nurodo naujas faktines aplinkybes, kurių jis nenurodė pirmosios instancijos teisme, neva, kad jis savo lėšomis ir darbu pakeitė žemės sklypų tikslinę naudojimo paskirtį į namų valdos ir tuo padidino jų vertę. Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą teisme, 2007-2008 metais sklypų vertė buvo išaugusi ne dėl jų paskirties pakeitimo, bet dėl rinkos pokyčių. V. M. nesąžiningumą, jo išankstinį susitarimą su V. Š. rodo tai, kad jis įgijo vekselį gerai žinodamas, kad V. Š. įsipareigojo jam sumokėti be jokio pagrindo prisidengdamas fiktyviu 2005 m. vasario 21 d. sandoriu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, o taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje pareikštas ginčas susijęs su sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovei ir atsakovui Šablinskams priklausančio turto padalijimu, todėl, nors nagrinėjamoje byloje ir nesprendžiamas pats turto padalijimas, tačiau ginčijamų sandorių galiojimas ar negaliojimas turi būti sprendžiamas būtent šioje plotmėje. Žinoma įstatymo prezumpcija, kad visas santuokoje abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu įgytas turtas yra laikomas bendrąja sutuoktinių nuosavybe (CK 3.117 str. 1 d.).
Byloje nustatyta, kad ieškovė R. Š. 2006 m. kovo 9 d. užvedė civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalinimo (t. 2, b. l. 157). Ieškinyje, tarpe kito dalintino turto, nurodė ir tris žemės sklypus bei gamybinį pastatą, dėl kurių keliamas ginčas ir nagrinėjamoje byloje.
Įstatymas numato, kad prieš išsprendžiant santuokoje įgyto turto padalinimo klausimą, turi būti nurodyta, kaip bus atsiskaityta su šeimos kreditoriais ir tik likęs po atsiskaitymo su kreditoriais turtas gali būti padalintas tarp sutuoktinių (CK 3.118 str.). Ieškovė minėtu ieškiniu dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo nurodė tik vieną kreditorių – AB banką ,,Hansabankas“, kitų jai žinomų kreditorių nebuvo.
Nagrinėjamoje byloje visų ieškovės pareikštų reikalavimų faktinis pagrindas – kad ginčijami sandoriai sudaryti turint vieną tikslą – dirbtinai padidinti šeimos kreditorinius įsipareigojimus, taip siekiant, kad kuo mažiau santuokoje įgyto turto atitektų ieškovei. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu ir analizavo ginčijamus sandorius, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad sandoriais nebuvo disponuojama bendrąja sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu turtu, todėl neva nebuvo teisinio pagrindo juos naikinti.
Teismas, pripažindamas negaliojančiais ginčijamus sandorius, pagrįstai rėmėsi, visu pirma, prezumpcija dėl abiejų sutuoktinių nuosavybės teisės į turtą ir įstatymo draudimu bendrąja sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu turtu disponuoti be kito sutuoktinio sutikimo (CK 3.96 str.). Byloje nėra ginčo, kad sandoriuose, kuriuos ginčija ieškovė, nurodomas turtas – trys žemės sklypai ir gamybinis pastatas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsakovas V. Š. nuo bylos nagrinėjimo teisme pradžios šios aplinkybės neginčijo, priešingai, atsiliepime į ieškinį, kituose procesiniuose dokumentuose pripažino, kad nurodytas turtas yra jų su R. Š. bendroji sutuoktinių nuosavybė, taip pat tokia nuosavybe yra ir jo vardu registruota individuali įmonė ,,Vandens srautas“ (t. 1, b. l. 125, 126). Akivaizdu, kad visu šiuo turtu V. Š. galėjo disponuoti tik kartu su savo sutuoktine R. Š. ar esant jos sutikimui (CK 3.96 str.). Tokį sutikimą ieškovė neigia davusi ar bent žinojusi apie ginčijamų sandorių sudarymą. Tai patvirtina aplinkybė, kad paduodama ieškinį dėl santuokos nutraukimo vėliai nei sudaryti ginčijami sandoriai, ji, kaip minėta, kreditoriumi nenurodė V. M. , bet priešingai, ginčijamus žemės sklypus ir gamybinį pastatą nurodė kaip dalintiną šeimos turtą (t. 2, b. l. 157).
Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ginčijama 2005 m. vasario 21 d. sutartimi, sudaryta tarp V. Š. įmonės ir V. M. , buvo siekiama perleisti dalį (pusę) sutuoktiniams priklausomo turto ar teisę į šio turto valdymą be kito sutuoktinio sutikimo ir turint tikslą išvengti šio turto padalinimo, todėl pagrįstai sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.86 str. ir CK 3.92 str. 4 dalies pagrindais.
Dar akivaizdesnis atsakovų siekimas padidinti šeimos skolų masę ir taip išvengti turto padalinimo matyti iš jų 2005 m. spalio 12 d. pasirašyto kainų suderinimo akto (t. 2, b. l. 99). Šiuo susitarimu atsakovai įvertino V. Š. nupirktus tris žemės sklypus 600 000 litų ir tuo pačiu nurodė, kad neva V. Š. individuali įmonė skolinga V. M. 300 000 litų. Nors ieškovė, kaip nurodė apeliantas, tiesiogiai ieškinyje nenurodė, kad ginčija šį sandorį dėl turto (žemės sklypų) kainos nepagrįsto užaukštinimo, tačiau teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad šiuo kainų suderinimo aktu atsakovų nurodytos žemės sklypų kainos visiškai niekuo nepagrįstos, kai šis turtas pirktas už mažiau nei 6000 litų ir kad nebuvo pagrindo konstatuoti skolą V. M. , todėl teisingai sprendė, kad sandorio šalys (atsakovai) elgėsi nesąžiningai (CK 6.158 str.). Taip pat pagrįsta teismo išvada, jog šio sandorio pagrindu dirbtinai padidinamos Šablinskų šeimos skolos, taip siekiant išvengti turto padalinimo. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada visiškai sutinka ir konstatuoja, kad teismas pagrįstai šį sandorį pripažino negaliojančiu. Niekuo nepatvirtintas apelianto V. M. apeliacinio skundo argumentas, kad jis neva pakeitė pirktų žemės sklypų paskirtį, tam įdėjo daug pastangų ir lėšų, todėl žemės sklypų rinkos vertė ženkliai išaugo. Visų pirma, jis nepateikė jokių įrodymų, kad su abiem Šablinskais ar bent jau su V. Š. būtų susitaręs atlikti šį darbą – pakeisti žemės sklypų paskirtį, be to, iš jo paties atstovų apeliacinės instancijos teisme pateiktų Registrų centro pažymų matyti, kad žemės sklypai iki šiol registruoti kaip žemės ūkio paskirties sklypai ir kad jų vertė nėra tokia didelė, kokia įvertino juos V. Š. ir V. M. kainų suderinimo aktu. Todėl šie V. M. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo teisėjų kolegijai padaryti priešingas nei pirmosios instancijos teismo išvadas.
Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį, įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Teismas šiuo pagrindu pripažino negaliojančiu V. Š. įmonės išduotą paprastąjį vekselį V. M. (t. 2, b. l. 100). Apeliaciniu skundu apeliantas nurodo, kad ši teismo išvada neteisinga, nes teismas nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad V. M. tyčia veikė skolininko nenaudai. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka.
Visų pirma, teismas nurodė, kad, kadangi vekselis išduotas V. Š. įmonei, o pastaroji laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tai skolininku pagal vekselį yra ne tik V. Š. , bet ir R. Š. . Vekselis buvo išduotas be R. Š. sutikimo ir jai nežinant, be to, turint tikslą, kaip jau minėta, dirbtinai padidinti šeimos skolų masę. Šios aplinkybės rodo vekselio turėtojo tyčinį veiksmą skolininko (šiuo atveju R. Š. ) nenaudai, todėl teismas pagrįstai jį pripažino negaliojančiu pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį. Be to, kaip jau nurodyta anksčiau, V. Š. su V. M. sudarė sandorius, siekdami tyčia padidinti skolas ir išvengti turto padalinimo, buvo nesąžiningi. Vekselio atsiradimo pagrindas – būtent atsakovų 2005 m. spalio 12 d. pasirašytas kainų suderinimo aktas, kuris yra niekinis ir negaliojantis nuo sudarymo momento. Teisės doktrinoje įtvirtinta taisyklė, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (teisėti veiksmai, sandoriai ir pan.), todėl net ir neįrodinėjant kreditoriaus tyčinio veikimo skolininko nenaudai, vekselis turi būti pripažintas negaliojančiu dėl sandorių, kurių pagrindu išduotas vekselis, negaliojimo.
Atitinkamai iš tų pačių aplinkybių išplaukia ir kito ginčijamo sandorio – 2007 m. vasario 22 d. turto perdavimo išieškotojui akto negaliojimas ir jo pasekmės. Teismas, analizuodamas turto perdavimo išieškotojui aktą, teisingai nurodė, kad jis yra pasekmė, vykdant išieškojimą pagal vekselį. Todėl negaliojant dėl nurodytų priežasčių vekseliui, jo pagrindu padarytam vykdomajam įrašui, negali likti galioti ir turto perdavimo išieškotojui aktas. Be to, pažymėtina, kad šiuo aktu atsakovui V. M. perduotas turtas – gamybinis pastatas (duomenys neskelbtini) yra V. Š. individualios įmonės turtas, tuo pačiu ir jo su sutuoktine R. Š. bendras šeimos turtas. Šį pastatą R. Š. nurodė ir tarpe kito dalintino turto savo ieškinyje dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo (t. 2, b. l. 157). Šio ieškinio pareiškimo pagrindu minėtam turtui uždėtas areštas. Gamybinis pastatas, kaip matyti iš R. Š. ieškinio pareiškimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo, yra brangiausiai įvertintas šeimos turtas. Šiuo turtu, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomu turtu, V. Š. neturėjo teisės disponuoti be sutuoktinės (ieškovės R. Š. ) sutikimo, todėl dar ir šiuo pagrindu sandoris pripažintinas negaliojančiu (CK 3.96 str. 4 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi nutartyje išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad V. M. apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Pirmosios instancijos teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir ieškovei už advokatės atstovavimą priteisė po 1250 litų iš kiekvieno atsakovo. Įstatymas numato, jog advokato pagalbos išlaidos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas tuomet, kai iki bylos išnagrinėjimo pabaigos pateikiami išlaidas patvirtinantys dokumentai (CPK 98 str. 2 d.). Šiuo atveju, ieškovė R. Š. pateikė du kvitus, kuriais ji apmokėjo 1300 litų advokatei, atstovavusiai ją pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, remdamasi minėta įstatymo nuostata ir aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsprendė advokatės pagalbos atlyginimo išlaidų klausimą, laiko, jog šių išlaidų ieškovei priteisti nėra pagrindo. Ieškovei priteistinos advokatės apeliacinės instancijos teisme pagalbos išlaidos – 2000 litų (CPK 98 str. 1 d.). Taip pat iš atsakovo priteistinos procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimo išlaidos 6,75 Lt (CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 000 (du tūkstančius) Lt advokatų atstovavimo išlaidų.
Priteisti iš atsakovo V. M. 6,75 (šešis litus, 75 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.