Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) A. F. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 7 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui A. F. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. F. 9 820,54 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2023 m. balandžio 27 d. pardavė atsakovui savaeigį purkštuvą Bargam MAC 4000 S (toliau – purkštuvas, savaeigis purkštuvas) už 33 000 Eur sumą, sumokant iki 2023 m. spalio 30 d., tarp šalių pasirašytas paprastasis vekselis atsakovo iniciatyva. 2023 m. balandžio 27 d. šalys pasirašė priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo ieškovė perdavė atsakovui savaeigį purkštuvą, priėmimo–perdavimo akte defektų nenurodyta. Atsakovas savaeigiu purkštuvu išvažiavo pats už vairo. Nei grįžęs, nei vėliau dėl savaeigio purkštuvo būklės raštu ar žodžiu pretenzijų ieškovei nereiškė, tik kelis kartus dėl kilusių naudojimo neaiškumų pasikonsultavo su ūkio darbuotoju, kuris dirbo ieškovės ūkyje su šiuo savaeigiu purkštuvu. 2023 m. spalio mėnesį, artėjant atsiskaitymo laikotarpiui, ieškovė pasiteiravo atsakovo, kada jis ketina atsiskaityti. Atsakovas 2023 m. spalio 12 d., neinformavęs ieškovės, su automobilvežio pagalba atgabeno purkštuvą į ieškovės ūkio kiemą ir paliko niekam jo neperdavęs, priėmimo–perdavimo aktas nepasirašytas. Apžiūrėjus techniką, paaiškėjo, jog purkštuvu naudotis pagal jo paskirtį neįmanoma. Ieškovė kreipėsi į UAB „Meteka“, kad nustatytų gedimą ir įvertintų remonto darbų kainą. Apžiūros metu nustatytas hidrocilindro priekinio dešinio rato vairavimo gedimas, dėl ko purkštuvu naudotis nėra galimybės, nes jis nevažiuoja. UAB „Meteka“ įmonės nustatyta remonto darbų kaina, remiantis sąskaita išankstiniam apmokėjimui, yra 3 770,54 Eur, šią sumą ieškovė vertino kaip padarytos žalos dalį. Be to, ieškovė, supratusi, kad atsakovas purkštuvo nepirks, išrašė atsakovui sąskaitą už jo nuomą, 6 050 Eur su PVM sumai, nes tikslo neatlygintinai perduoti purkštuvą atsakovui neturėjo. Šią sumą ieškovė paskaičiavo įvertinusi, kad atsakovas sezoną naudojosi purkštuvu 102 motovalandas. Ieškovė nurodė, kad dėl tokio atsakovo nesąžiningo elgesio, jam neketinant atsiskaityti ir naudojantis purkštuvu visą sezoną ir jį grąžinus sugadintą, ieškovė neteko galimybės jį parduoti už to meto rinkos vertę arba išnuomoti sezono metu.

3. Atsakovas A. F. atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Sutiko, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė purkštuvo pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas susitarė nupirkti purkštuvą už 35 000 Eur. Teigė sumokėjęs vietoje grynais 2 000 Eur pradinį įnašą. Pažymėjo, jog ieškovė nuslėpė, kad purkštuvas netvarkingas ir tinkamai neveikiantis, o atsakovas tai suprato tik pradėjęs juo naudotis. Nurodė, kad skambino ieškovės darbuotojui dėl gedimų (važiuoklė, vairas); pats vežė tvarkyti purkštuvą, paaiškėjo, kad sugedęs hidrocilindro stūmoklis. Kadangi purkštuvas nuolat gedo, nenorėdamas patirti daugiau nuostolių, atsakovas nusprendė jį gražinti ieškovei. Nurodė, kad purkštuvą grąžino veikiantį, o purkštuvą sutiko priimti ieškovės dukra. Nesutinka su ieškovės pateiktomis tachometro nuotraukomis, nes nėra aišku, kada jos darytos.

4. Ieškovė teismo posėdyje nurodė, kad skelbimą dėl purkštuvo pardavimo įdėjo su ketinimu jį parduoti. Atsakovas dėl purkštuvo atvyko dieną, visą dieną jį apžiūrėjo ir po darbo atėjo pas ieškovę dėl pirkimo; iš karto pasakė turintis tik 2 000 Eur ir pasiūlė pasirašyti vekselį likusiai sumai. Ieškovė tuomet nežinojo, kad vekselio suma (33 000 Eur) nėra tinkama vekseliui. Dėl purkštuvo perdavimo padėjo ieškovės darbuotojas V. M., kuris bendravo su atsakovu, paaiškino techninius dalykus, jie galimai apsikeitė numeriais. Ieškovė atsakovą įspėjo, kad pardavimo metu neatitiko purškimo norma ir buvo pasiūlyta sukalibruoti prietaisus; taip pat pasakė, kad jei atsakovui kiltų problemų su pinigų apmokėjimu, jis galintis sumokėti ir vėliau arba dalimis. Purkštuvas pardavimo metu veikė gerai, buvo paruoštas darbui. Perdavus purkštuvą, atsakovas su ieškove dėl galimų gedimų nekontaktavo, ieškovė pati atsakovui paskambino rugsėjo mėnesį prieš atsiskaitymo terminą, atsakovas nurodė, kad gali vėluoti sumokėti. Kai atsakovas purkštuvą grąžino ieškovei palikęs prie ūkio vartų, ieškovė jam neskambino, nes supratusi, kad atsakovas pinigų neturi, ji pasijuto apgauta, nes pasitikėjo atsakovu. Atsakovui pirmiausiai paskambino būtent ieškovė 2023 m. rugsėjo pradžioje, siūlė ieškovui pratęsti sumokėjimo terminą, jei jam būtų finansiškai sunku. Atsakovas nurodė, kad gali vėluoti sumokėti, susitarta data, kada atsakovas atvažiuos dėl kito vekselio surašymo. Vietoje to, atsakovas spalio mėnesį neinformavęs atvarė ir paliko purkštuvą ieškovės ūkio kieme prie vartų. Ieškovės darbuotojai pastebėjo gedimus ir apie juos informavo UAB „Meteka“, kuri visuomet teikdavo remonto paslaugas, ir darbuotojų nurodymų pagrindu išrašyta išankstinė sąskaita faktūra. Purkštuvo neskubėjo remontuoti, nes buvo ne sezonas. Vėliau patalpintas skelbimas dėl purkštuvo pardavimo, atsirado asmuo, kuris sutiko nuomotis ir susiremontuoti gedimus, už tai jam buvo padaryta nuolaida. Purkštuvo po perdavimo atsakovui neperregistravo, nes nebuvo sumokėti visi pinigai. Ieškovė vertino, kad pirkimo pardavimo sandoris buvo įvykęs. 2 000 Eur avansą ieškovė laiko nuostolių dalimi, nes reikalaujama 5 000 Eur suma, yra santykinai maža palyginus su tokios technikos nuomos rinkos kaina. 102 motovalandos 100 ha ūkiui, ieškovės vertinimu, yra intensyvus darbas.

5. Ieškovės atstovė teismo posėdyje palaikė ieškinio argumentus ir prašė ieškinį tenkinti visiškai.

6. Atsakovas teismo posėdyje nurodė, kad siekė nusipirkti purkštuvą, turi 160 ha grūdų ūkį, purkštuvo pirkimo metu buvo siekis jį turėti 60 ha ploto kviečių laukui apdirbti. Radęs skelbimą, pas ieškovę važiavo du kartus, vieną kartą apžiūrėjo greitai, matė tik garaže, kitą kartą (po dviejų dienų) važiavo su savo dėde A. B. Sutinka, kad buvo kalbėta apie purkštuvo trūkumus, tokius kaip purškimo paklaidą; ieškovės darbuotojas V. M., kuris jam perdavė priemonę, sakė, kad nėra stabdžių, įspėjo, kad purkštuvas netenka galios įkalnėse, tačiau važiuoti galima, buvo įspėtas nejungti vairuojant galinių ratų vairavimo. Ant tralo vežtis purkštuvo negalėjo, nes jis buvo išplatintas. Atsakovas buvo įspėjęs, kad jei kas netiks, gražins purkštuvą. Grįžus, 2,5 savaitės truko važiuoklės siaurinimo darbai, nes buvo daug rūdžių, bet atsakovas dėl to priekaištų neturėjo, nes buvo įsipareigojęs tai susitvarkyti. Grįžęs dar matė rasojantį cilindrą, vėliau nustojo purkštuvas purkšti, V. M. pasiūlęs pakeisti jungiklį. Atsakovas tai padarė. Buvo klausta, kodėl ratai nesisuka, tai trukdo atlikti posūkius. V. M. siūlė patikrinti jungtis. Teigė, kad dirbti su galiniais ratais buvo neįmanoma. Vėliau išmušė tarpines, sugedo hidraulinis motoras, remontas kainavo 200 Eur. Galiausiai sugedo cilindras, dėl ko neveikė vairavimo mechanizmas. Šito gedimo šalinimui užtruko apie 1,5 mėnesio, nes nerado detalių. Tuomet nusprendė grąžinti purkštuvą, bet norėjo suremontuoti iki tokios būklės, kad būtų galima važiuoti. 2023 m. rugsėjo 9 d. paskambino ieškovė ir paprašė sumokėti. Vėliau buvo pokalbis su ieškovės dukra N. B., kuriai pranešė, kad grąžins purkštuvą. Ieškovės dukra sutiko priimti, tačiau įspėjo, kad reikės susimokėti. Iš vakaro prieš grąžinimą, skambino V. M. ir jis tarėsi su vairuotoju dėl purkštuvo iškrovimo. Pačiam gražinime atsakovas nedalyvavo. Po to su atsakovu susisiekė tik ieškovės atstovė. Purškimo poreikis šiuo purkštuvu atsakovui sudaro iki 20 motovalandų, 3 val. po keturis kartus. Tačiau bent 8 motovalandos buvo kelionei į Šiaulius, motovalandos naudojosi ir remonto metu, ir tikrinant purkštuvą. Spalio pradžioje suprato, kad nebenori dirbti su purkštuvu. Grąžino dėl galios trūkumo ir nuolatinių gedimų. Stabdžių taip ir netvarkė, nes neturėjo laiko prieiti. Atsakovas, turintis daug kitos žemės ūkio technikos (kombainą, sėjimo, žemės apdirbimo techniką, kitą purkštuvą), nurodė turintis apie 20 m. patirties su žemės ūkio technika, pats ją remontuoja dažniausiai, kartais turi pagalbos. Teigė nelaikęs savęs savininku po priėmimo–perdavimo akto pasirašymo.

7. Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovo 4 050 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 644,11 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovės atsakovui 928,07 Eur bylinėjimosi išlaidų; taip pat valstybės naudai iš atsakovo priteisė 9,75 Eur, iš ieškovės – 14,04 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų; likusią ieškinio dalį atmetė.

8.1. Teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai pirkimo–pardavimo santykiai, ieškovei atsakovui daiktą perdavus 2023 m. balandžio 27 d. ir šalims susitarus dėl kainos sumokėjimo konkrečiu laiku, t. y. 2023 m. spalio 30 d. Teismas vertino, kad pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, nuosavybės teisė į purkštuvą atsakovui perėjo 2023 m. balandžio 27 d., t. y. daikto perdavimo momentu. Teismas nurodė, kad nors atsakovas teismo posėdžio metu teigė nelaikęs savęs purkštuvo savininku ir su ieškove buvo susitarę, kad atsakovas turi teisę grąžinti purkštuvą po išbandymo laikotarpio, tačiau šią versiją teismas atmeta, nes tiek atsakovo sutuoktinė A. F., tiek atsakovo dėdė A. B., byloje teikę paaiškinimus kaip liudytojai, nurodė, kad atsakovas ieškojo pirkti purkštuvą ir vertino jį nusipirkęs. Tuo labiau, kad baigiamosiose kalbose atsakovas jau laikėsi pozicijos, kad veikė kaip purkštuvo savininkas, tokios pat pozicijos laikėsi ir atsakovo atstovas. Nė vienas iš liudytojų (nei ieškovės kviesti, nei atsakovo) nepamenantys apie tarp šalių susitartą išbandymo laikotarpį, tad teismas vertina, kad šalių ginčas kyla iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių. Vien tai, kad purkštuvo nuosavybės teisės perėjimas nebuvo registruotas viešame registre, nepaneigia fakto, kad atsakovas nuosavybės teisėmis buvo įsigijęs ir valdė ginčo purkštuvą.

8.2. Teismas atkreipė dėmesį, kad abi šalys turėjo teisę naudotis kitais savo teisių gynimo būdais. Ieškovė, atsakovui įgijus nuosavybės teisę į daiktą, tačiau jam sutartu laiku nesumokėjus visos sumos, turėjo teisę reikalauti įvykdyti sandorį ir sumokėti sumą už parduotą daiktą, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad to daryti nebenorėjo, nes žinojo, kad atsakovui bus finansiškai sudėtinga sumokėti visą sumą, jautėsi apgauta ir pasirinko reikalauti žalos atlyginimo. Atsakovas, savo ruožtu, jam įgijus nuosavybės teisę į purkštuvą pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir vėliau išaiškėjus parduoto daikto trūkumams, turėjo teisę naudotis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis įsigijus netinkamos kokybės daiktą, t. y. reikalauti pakeisti tinkamos kokybės daiktu; sumažinti pirkimo kainą; pašalinti trūkumus arba atlyginti jų šalinimo išlaidas; grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Atsakovas, priėmęs sprendimą grąžinti ieškovei daiktą, nesinaudojo nei vienu iš šių būdų.

8.3. Teismas vertino, kad nors atsakovas ir teigė, kad purkštuvu nebuvo galima tinkamai naudotis dėl nuolatinių jo gedimų ir dėl to purkštuvas buvo grąžintas, tačiau abi šalys patvirtino, kad atsakovas su ieškove dėl gedimų nekomunikavo, atsakovas patvirtino, kad pardavimo metu žinojo, jog bus būtina siaurinti važiuoklę, buvo įspėtas apie purkštuvo kojinio stabdžio modifikacijas. Nors atsakovas ir teigė, kad prie važiuoklės siaurinimo dirbo dvi savaites, tačiau teismas to nevertino kaip netinkamos kokybės daikto, nes atsakovas žinojo, kad įsigyja 16 metų senumo purkštuvą, kuris tiek metų buvo naudojamas praplatinta važiuokle, tad turėjo ir galėjo suprasti tokio važiuoklės siaurinimo rizikas. Tuo labiau, kad atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino turintis 20 metų patirtį su žemės ūkio technika ir pats ją remontuojantis. Stabdžių modifikacijos (kojinio stabdžio atjungimo) teismas taip pat nelaikė trūkumu, nes apie jį atsakovas buvo įspėtas pardavimo metu, šio trūkumo pats atsakovas naudojimosi laikotarpiu netaisė. Nors atsakovas ir teikė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos pažymą, kad tokia transporto priemonė negali būti eksploatuojama, tačiau teismas to nevertino kaip reikšmingo įrodymo, nes atsakovas prieš pirkimą jau žinojo apie tokią stabdžių situaciją, šio trūkumo neremontavo ir nenurodė kaip jam trukdė tai eksploatuoti ginčo purkštuvą. Teismas be kita ko pažymėjo, kad nors atsakovas 2023 m. liepos 4 d. keitė purkštuvui hidraulinį motorą ir 2023 m. spalio 2 d. atliko hidraulinio cilindro remonto darbus, tačiau, įvertinus purkštuvo pagaminimo metus, įvertinus tai, kad atsakovas vis dėl to naudojosi purkštuvu sezoniniams darbams, teismas tokius gedimus laikė ne esminiais daikto trūkumais, trukdančiais naudotis daiktu, o įprastu eksploataciniu daikto remontu, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadai, kad ieškovės parduotas daiktas buvo netinkamos kokybės daiktas ir dėl to buvo iš esmės pažeista pirkimo–pardavimo sutartis. Be to, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, purkštuvo tachometro nuotraukas, teismas laikė įrodytomis aplinkybes, kad atsakovas nuo pirkimo–pardavimo sandorio iki purkštuvo grąžinimo dirbo su purkštuvu apie 100 motovalandų, kas teismui papildomai leidžia spręsti, kad atsakovas purkštuvą naudojo pagal paskirtį. Teismas pažymėjo, kad grąžinęs purkštuvą atsakovas nereikalavo grąžinti sumokėtos 2 000 Eur sumos, kas tik patvirtina, kad atsakovas nesiekė naudotis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu savo teisių gynimo būdu.

8.4. Teismas atkreipė dėmesį, kad itin svarbu, jog pirkėjas, pastebėjęs netinkamą daikto kokybę, per protingą laiką (t. y. kuo greičiau) informuotų pardavėją apie daikto kokybės neatitikimus, priešingu atveju, jis praranda teisę pasinaudoti gynybos būdais dėl daikto trūkumų. Abi šalys patvirtino, kad nuo pat pirkimo–pardavimo sandorio atsakovas su ieškove nebendravo, atsakovas tik nurodė susisiekęs su ieškovės darbuotoju V. M. dėl tam tikrų gedimų, tačiau teismas to nelaikė tinkamu pardavėjo informavimu apie purkštuvo netinkamą kokybę, nes tokią pareigą atsakovas turi pardavėjo atžvilgiu. Šiuo atveju būtent ieškovė pirmoji susisiekė su atsakovu 2023 m. rugsėjo 9 d. ir siekė susitarti dėl apmokėjimo. Paties atsakovo sutuoktinė teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas ieškovei pokalbio metu nieko nesakė apie purkštuvo grąžinimą, nurodė galintis vėluoti su apmokėjimu ir tik užsiminė, kad purkštuvas genda. Įvertinus, kad purkštuvas įsigytas 2023 m. balandžio mėnesį, ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovas purkštuvą naudojo visą sezoną (net ir įvertinus gedimų šalinimui skirtus laikotarpius) ir tik 2023 m. rugsėjo pradžioje užsiminė atsakovei apie gedimus, teismas daro išvadą, kad nei vienai šaliai nepasinaudojus pirkėjo ir pardavėjo sutartiniams santykiams taikytinais teisių gynimo būdais, atsakovui grąžinus purkštuvą ieškovei, laikytina, kad atsakovas vienašališkai nutraukė tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, o ieškovei nerealizuojant savo teisės reikalauti visos sumos sumokėjimo pagal pirkimo–pardavimo sandorį, laikytina, kad ieškovė tokį sutarties nutraukimą priėmė.

8.5. Teismas vertino ieškovės reikalavimą kaip reikalavimą atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo. Pasisakydamas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas laikė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pažeidė tarp šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nuostatą dėl 33 000 Eur sumokėjimo šalių sutartu terminu, nors periodu nuo sandorio sudarymo pradžios iki purkštuvo grąžinimo, atsakovas šiuo daiktu naudojosi kaip savu (eksploatavo ir remontavo savo nuožiūra), tačiau nevykdė sutarties susitartomis sąlygomis, t. y. sumokėti daikto kainą bei elgėsi visiškai priešingai sutarties tikslui, nutraukdamas sutartį nesant tam jokio teisėto pagrindo. Pasisakydamas dėl atsakovo kaltės, teismas vertino, kad atsakovas vienašališkai nutraukė tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir dėl šio nutraukimo yra atsakingas būtent jis, nes atsakovo deklaruojami purkštuvo gedimai negali būti vertinami kaip esminis sutarties pažeidimas, atsakovas pirkimo–pardavimo metu buvo informuotas apie daikto esamus trūkumus, atsakovas šiuo daiktu disponavo kaip savu, laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 27 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. ieškovei nieko neužsiminė apie gedimus, juos šalino savo nuožiūra, didesni gedimai (hidraulinio motoro ir hidraulinio cilindro remontas) atsirado atitinkamai tik liepos mėnesį ir sezono pabaigoje spalio mėnesį (pagal remonto išlaidas grindžiančių dokumentų datas), rugsėjo mėnesio pokalbio metu atsakovas nurodė vėluosiantis su apmokėjimu, kas tik patvirtina tarp šalių įvykusį pirkimo–pardavimo sandorį, ir purkštuvą ieškovei gražino jos neįspėjęs. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai, neatsiskaitymas pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir tokios pirkimo–pardavimo sutarties vienašališkas nutraukimas gražinant purkštuvą ieškovei tik atsiskaitymo termino pabaigoje, lėmė tai, kad ieškovė viso 2023 m. sezono metu negalėjo naudotis purkštuvu (parduoti ar nuomoti kitam asmeniui), nei gauti už parduotą daiktą sutartą sumą, kas sukėlė ieškovei finansinį nuostolį, tad laikytina, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus apie savaeigio purkštuvo nuomos kainą, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 6 050 Eur negautų pajamų laikytinas įrodytu ir pagrįstu. Teismas taip pat vertino, kad į šią sumą įskaitytina 2 000 Eur suma, kurią ieškovė gavo sandorio sudarymo momentu, tad iš atsakovo ieškovei priteistina 4 050 Eur nuostolių – negautų pajamų. Teismas laikė neįrodytu ieškovės reikalavimą dėl 3 770,54 Eur turtinės žalos. Teismas nurodė, kad šis reikalavimas grindžiamas tik 2024 m. sausio 30 d. UAB „Meteka“ išrašyta išankstine sąskaita apmokėjimui, tačiau pati ieškovė purkštuvo remonto darbų neatliko, byloje nėra duomenų apie gedimų fiksavimą po purkštuvo gražinimo, tad byloje nepateikta įrodymų apie purkštuvo faktinę būklę gražinimo metu. Teismas be kita ko vertino, kad po to, kai atsakovas grąžino ieškovei purkštuvą, ieškovė su atsakovu nesusisiekė, neinformavo jo apie galimai aptiktus gedimus, iš paaiškinimų nustatyta, kad purkštuvo sąmata sudaryta įmonės atstovams nedalyvaujant pagal ieškovės darbuotojų nurodymus, nėra jokių duomenų apie faktiškai atliktus purkštuvo remonto darbus. Ieškovės pateikta nuomos sutartis, kurioje ieškovė susitaria dėl nuolaidos nuomos mokesčiui, suteikiant nuomininkui galimybę susiremontuoti purkštuvą, taip pat nepatvirtina nei žalos apimties nei paties žalos fakto.

8.6. Teismas, nustatęs, kad ieškovės ieškinys patenkintas 41 procentu, sprendė, kad ieškovei atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dalis sudaro 644,11 Eur, atsakovui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dalis sudaro 928,07 Eur. Atitinkamai teismas nusprendė valstybės naudai iš ieškovės priteisti 14,04 Eur, iš atsakovo – 9,75 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovas A. F. pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 7 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovei iš atsakovo buvo priteista 4 050 Eur negautų pajamų suma ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

9.1. Mano, kad šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo konstatuoti fakto, kad nuomos pajamos buvo negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Pažymi, kad kaip pirkėjas, įsigydamas iš pardavėjos savaeigį purkštuvą savo nuosavybėn, ir juo naudodamasis kaip savu ir jį remontuodamas, laikotarpyje nuo 2023 m. balandžio 27 d. iki 2023 m. spalio 12 d., jos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovė galėjo negauti pajamų, t. y. nuomos, neatliko. Savaeigis purkštuvas ieškovei buvo grąžintas, nes jis nuolatos gedo ir jį teko remontuoti, apie du mėnesius juo nebuvo galima aplamai naudotis, nebuvo traukos dėl netinkamai veikiančio kuro siurblio, taip pat gamintojo atstovas UAB „Meteka“ buvo išmontavęs pagrindinį kojinį stabdį, be kurio tokios technikos eksploatavimas yra draudžiamas. Teismas visiškai nepagrįstai teismo sprendime nurodė, kad savaeigį purkštuvą kaip transporto priemonę, nesant pagrindinio kojinio stabdžio, buvo galima eksploatuoti ir jį naudoti pagal paskirtį, nes tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 207 su vėlesniais pakeitimais patvirtintos Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų bei jų priekabų techninės apžiūros tvarkos 4.1.punktui, kuriame numatyta, kad stabdžių pedalas yra privalomas ir kad jis turi atitikti gamintojo reikalavimus ir jis turi būti veikiantis. Akcentuodamas byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus dėl purkštuvo gedimų, pažymi, jog nusipirktas iš ieškovės savaeigis purkštuvas buvo netinkamos kokybės, nuolatos gedo ir buvo be kojinio stabdžio, be kurio tokios technikos eksploatavimas yra draudžiamas, todėl laiko, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad jis (atsakovas) neturėjo teisinio pagrindo nutraukti sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir ieškovei grąžinti nusipirkto daikto. Ieškovė pateiktu ieškiniu nereikalavo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu.

9.2. Nesutinka, kad šiuo atveju nepasinaudojo CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta teise ir neatsisakė sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Tai, kad byloje nėra raštu jo pateikto ieškovei pranešimo apie sutarties nutraukimą tuo pagrindu, nereiškia, kad jis šia teise nepasinaudojo, nes ieškovei jos parduotą savaeigį purkštuvą grąžino, ji jį realiai priėmė ir ieškovė dėl to jam jokio prieštaravimo nepareiškė ir nepareikalavo sumokėti likusios skolos, neginčijo sutarties nutraukimo teisėtumo. Jis kaip pirkėjas šia teise pasinaudojo konkliudentiniais veiksmais t. y. grąžindamas pardavėjai netinkamos kokybės daiktą, o prieš tai ieškovę 2023m. rugsėjo 9 d., o vėliau ir jos dukrą informuodamas telefonu. Kadangi šiuo atveju negalėjo teisėtai įsigyto savaeigio purkštuvo naudoti pagal paskirtį, nes jis buvo nekokybiškas, todėl laiko, kad pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė teisėtai ir savo veiksmais jokios žalos ieškovei nepadarė, todėl teismas nepagrįstai jo veiksmus pripažino neteisėtais ir kad dėl to jis kaltas ir turi ieškovei atlyginti jos negautas pajamas.

9.3. Atsakovo vertinimu, teismas turėjo nustatyti, ar ieškovė šias pajamas (6 050 Eur ) buvo numačiusi gauti iš anksto. Pažymi, kad ji nesiekė šio savaeigio purkštuvo niekam išnuomoti ir buvo įdėjusi skelbimą tik dėl jo pardavimo. Sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė su juo nesitarė, kad už tą laiką iki 2023 m. spalio 30 d., kai turėjo įvykti apmokėjimas, jis (atsakovas) ieškovei už tai mokės kokias nors palūkanas ar nuomos mokestį. Atkreipia dėmesį, kad ieškovė jam pardavė savaeigį purkštuvą, kuris jos ūkyje jau nebuvo naudojamas 2 metus, ieškovė iki tol šio purkštuvo niekam nenuomojo ir juo pati nesinaudojo savo ūkinei veiklai vykdyti, o tai reiškia, kad ji esant normaliai veiklai iš savaeigio purkštuvo nuomos jokių pajamų nesitikėjo gauti ir nebūtų gavusi. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji turėjo kitus potencialius pirkėjus ar nuomininkus. Teismas neteisingai nustatė ieškovei priteistos žalos dydį, kaip negautas pajamas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pagal kurią negautos pajamos, kaip nuostoliai, yra suprantamos kaip grynasis pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis; jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų; išskaičiavus sąnaudas iš visų pajamų (įplaukų), o iš šių – ir pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą ar Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas. Negautas pelnas reiškia sumą, kuria nukentėjusios šalies turtas potencialiai padidėtų, jei pažeidimas nebūtų įvykęs. Mano, kad šiuo atveju teismas turėjo atimti 1 050 Eur PVM, nes mokesčiai valstybei nėra laikomi žala, taip pat gyventojų pajamų mokestį ir kitas sąnaudas. Atsakovo skaičiavimu, teismas, jeigu galima būtų laikyti, kad jis (atsakovas) ieškovei savo veiksmais galėjo padaryti žalą, atėmus jo sumokėtus ieškovei 2 000 Eur, galėjo iš jo priteisti tik 2 250 Eur. Pažymi, kad teismas turėjo paisyti rungimosi civiliniame procese principo. Konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka ieškovei, kuri šiuo atveju nepateikė, kad ji realiai būtų gavusi pajamas iš šio savaeigio purkštuvo nuomos nurodytu laikotarpiu, o jo kaip pirkėjo veiksmai būtų neteisėti.

10. Ieškovė atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė, remdamasi teismų praktika, pažymi, kad aptariamu atveju teisėtai ir teisingai reikalavo priteisti dėl naudojimosi purkštuvu praradimo patirtų nuostolių atlyginimą. Tokie nuostoliai atsiranda dėl to, kad asmuo dėl kito asmens neteisėtų veiksmų tam tikrą laiką negali naudotis savo nuosavybe ir gauti iš to ekonominės naudos. Nuostoliai dėl naudojimosi turtu praradimo gali pasireikšti ir kaip netiesioginiai nuostoliai, šiuo atveju kaip negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų. Akcentuoja, kad atsakovas apeliaciniame skunde apskritai pateikia deklaratyvaus pobūdžio, niekuo nepagrįstus teiginius (išvedžiojimus), kurių dauguma apskritai niekaip nėra susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, bylos dalyku. Pažymi, kad pajamos buvo numatytos, ieškovė pateikė komercinius pasiūlymus ir nuomos sutartį, įrodančius, kad purkštuvo nuoma galėjo generuoti pajamas; rinkos duomenys parodė, kad tokios nuomos pajamos buvo realios, atsižvelgiant į purkštuvų nuomos sezonines kainas. Pajamos buvo negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų: atsakovas už purkštuvą nesumokėjo ir jį grąžino tik po sezono, taip atimdamas galimybę ieškovei juo disponuoti sezono metu, apgaulės būdu sukeldamas lūkesčius, kad pirks purkštuvą, o visą sezoną atidirbęs jį grąžino ieškovės neįspėjęs. Nurodo, kad teismas apskaičiavo negautas pajamas pagal rinkos kainą, remdamasis ieškovės pateiktais įrodymais. Nors apeliantas teigia, kad turėjo būti atimti mokesčiai, teismas aiškiai nustatė, kad bendra nuomos kaina buvo pagrįsta ir įrodyta, o ieškovės skaičiavimai atitiko rinkos praktiką. Pažymi, kad suma buvo prašoma tik simbolinė, tokios technikos nuoma rinkoje yra ženkliai didesnė. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13. Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 7 d. sprendimo dalies, kuria ieškovės ieškinys buvo patenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

14. Byloje nustatyta, kad šalys 2023 m. balandžio 27 d. sudarė savaeigio purkštuvo Bargam MAC 4000 S (anksčiau ir toliau – purkštuvas, savaeigis purkštuvas) pirkimo–pardavimo sutartį, pasirašė 33 000 Eur sumai paprastąjį vekselį, numatant minėtą sumą sumokėti iki 2023 m. spalio 30 d. 2023 m. balandžio 27 d. šalys taip pat pasirašė priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo ieškovė savaeigį purkštuvą perdavė atsakovui; jokių perduodamo turto defektų nenurodžius. 2023 m. spalio 12 d. atsakovas grąžino purkštuvą ieškovei. 2023 m. lapkričio 29 d. ieškovė atsakovui išrašė PVM sąskaitą faktūrą, 6 050 Eur sumai, už purkštuvo nuomą nuo 2023 m. balandžio 27 d. iki 2023 m. spalio 12 d. UAB „Meteka“ ieškovei išrašytoje 2024 m. sausio 30 d. sąskaitoje išankstiniam apmokėjimui nurodyta, kad žemės ūkio technikos remonto darbų, priekinio dešiniojo rato vairavimo hidrocilindro bei serviso meistro atvykimo darbų kaina su PVM yra 3 770,54 Eur.

15. Ieškovei kreipusis į teismą dėl 9 820,54 Eur turtinės žalos atlyginimo, Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. spalio 7 d. sprendimu be kita ko konstatavęs, kad tarp šalių sudaryta purkštuvo pirkimo–pardavimo sutartis vienašališkai buvo nutraukta atsakovo iniciatyva dėl jo kaltės, nustatęs visas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei, nustatęs, kad ieškovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą, laikė įrodytu ieškovės reikalavimą dėl 6 050 Eur negautų pajamų priteisimo, šią sumą sumažindamas sandorio sudarymo metu ieškovės iš atsakovo gauta 2 000 Eur suma, priteisė ieškovei iš atsakovo 4 050 Eur turtinės žalos atlyginimą, kitoje dalyje (dėl 3 770,54 Eur reikalavimo sumos) ieškinį laikydamas neįrodytu ir toje dalyje jį atmesdamas. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo priteistas minėto dydžio turtinės žalos ieškovei atlyginimas, nesutinka, kritikuodamas teismo atliktą byloje įrodymų vertinimą, nesutikdamas su teismo išvada dėl atsakovo atsakomybės, jo neteisėtų veiksmų, ir kt. Įvertinęs bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (ginčijamoje dalyje) vertina kritiškai.

16. CK 1.138 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių gynimo būdus. Šio straipsnio 6 punktas nustato, kad vienas iš gynybos būdų yra žalos (nuostolių) atlyginimas. Iš esmės tai reiškia reikalavimą taikyti civilinę (sutartinę arba deliktinę) atsakomybę. Pažymėtina, kad būtent ieškovo diskrecija yra pasirinkti teisių gynimo būdą ir suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

17. CK 6.245 straipsnis nustato, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. To paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.245 straipsnio 4 dalyje, kuri apibrėžia deliktinę atsakomybę, nustatytas pagrindinis sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo kriterijus – deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.

18. Taigi, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinės atsakomybės teisiniai santykiai gali atsirasti tik tuomet, kai nustatomos visos atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltė, tais atvejais, kai ją reikia įrodinėti. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

19. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai pirkimo–pardavimo santykiai, ieškovei pardavus atsakovui purkštuvą, be kita ko susitarus ir dėl kainos sumokėjimo termino (iki 2023 m. spalio 30 d.); ir šių aplinkybių apeliantas neginčija. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime taip pat nustatė, jog įvertinus tai, kad purkštuvas įsigytas 2023 m. balandžio mėnesį, ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovas purkštuvą naudojo visą sezoną (net ir įvertinus gedimų šalinimui skirtus laikotarpius) ir tik 2023 m. rugsėjo pradžioje užsiminė atsakovei apie gedimus, nei vienai šaliai nepasinaudojus pirkėjo ir pardavėjo sutartiniams santykiams taikytinais teisių gynimo būdais, atsakovui grąžinus purkštuvą ieškovei, laikytina, kad atsakovas vienašališkai nutraukė tarp šalių sudarytą pirkimo pardavimo sutartį, o ieškovei nerealizuojant savo teisės reikalauti visos sumos sumokėjimo pagal pirkimo– pardavimo sandorį, laikytina, kad ieškovė tokį sutarties nutraukimą priėmė.

20. Aptariamu atveju, ieškovė pati pasirinko savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą ir atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš ieškinio turinio, savo reikalavimus atsakovui ji pareiškė ne dėl šalių pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo, t. y. ne sutartinės civilinės atsakomybės pagrindu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pats nustatęs, kad šalių sutartis buvo nutraukta ir ieškovė tokį sutarties nutraukimą priėmė, vėliau ginčijamame sprendime pateikia prieštaringas išvadas, spręsdamas, kad ieškovės reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, teismui šiuo atveju įžvelgus visų atsakovo civilinei atsakomybei būtinų sąlygų egzistavimą (neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos). Tačiau tokį pirmosios instancijos teismo pateiktą ginčo vertinimą apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai ir su juo nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovei netgi nereiškus reikalavimo dėl pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo pasekmių, nutraukimo ar pan., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė tarp šalių sudarytos sutarties nuostatą dėl 33 000 Eur sumokėjimo šalių sutartu terminu (2023 m. spalio 30 d.), nors periodu nuo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo pradžios iki purkštuvo grąžinimo atsakovas šiuo daiktu naudojosi kaip savu (eksploatavo ir remontavo savo nuožiūra), tačiau nevykdė sutarties susitartomis sąlygomis, t. y. sumokėti daikto kainą bei elgėsi visiškai priešingai sutarties tikslui, nutraukdamas sutartį nesant tam jokio teisėto pagrindo. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Neteisėtumas bendriausia prasme turi būti aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Įvertinus šios bylos duomenų visumą teismo nustatytų ir be kita ko neapskųstų apeliacine tvarka išvadų kontekste, nėra jokio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai būtų priežastiniu ryšiu susiję su reikalaujama priteisti žala. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė reikalaujamą priteisti 6 050 Eur nuostolių atlyginimą iš esmės motyvavo negautomis pajamomis už galimą purkštuvo nuomą, ką teismas laikė įrodytu ir pagrįstu reikalavimu, atsižvelgęs į ieškovės pateiktus duomenis apie panašaus turto nuomos kainas ir pan., iš bylos aplinkybių nustatęs, kad atsakovas iki grąžinimo naudojosi purkštuvu kaip savo, o ieškovė neteko galimybės jo parduoti ar išnuomoti kitiems asmenims. Visgi pažymėtina, kad, kaip buvo nustatyta ir ginčijamame sprendime, aptariamas turtas buvo parduotas, sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, dėl kurio netinkamo vykdymo, kaip minėta, jokie reikalavimai nebuvo pareikšti, taigi galima spręsti, kad minėtu sutartiniu laikotarpiu, pati sutikusi perleisti daiktą atsakovui ir laukti apmokėjimo iki 2023 m. spalio 30 d., ieškovė ir neturėjo jokio teisinio pagrindo pati naudotis tuo daiktu, kaip atitinkamai ir negalėjo tikėtis iš jo gauti kitokių pajamų, tame tarpe ir nuomos pajamų. Taigi, viena vertus, šiuo atveju nebuvo neteisėtų veiksmų, kuriuos konstatavo pirmosios instancijos teismas, priteisęs ieškovei nuostolius, kurie be to ir priežastiniu ryšiu nėra niekaip susiję su teismo nurodytais neteisėtais veiksmais (tame kontekste, kuriame ginčas net nebuvo keliamas), negalėjimu naudotis daiktu, ir pan. Ieškovė neginčijo sutarties nutraukimo, todėl be kita ko ir ieškovės ieškinyje nurodytas pagrindas, jog ji patyrė nuostolius dėl atsakovo nesąžiningo elgesio užvaldant aptariamą žemės ūkio techniką apgaulės būdu, yra nepagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis ir teismo išvadomis, kurių ieškovė neginčijo. Tokiu būdu, įvertinus visas nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, su kuriais priežastiniu ryšiu nėra susiję ir ieškovės nurodyti nuostoliai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo išvadai dėl ieškovės reikalavimo dėl 6 050 Eur negautų pajamų pagrįstumo ir jas priteisti atskaičius sandorio sudarymo metu atsakovo ieškovei sumokėtą 2 000 Eur sumą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teisinį reglamentavimą, dėl kitų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų plačiau nepasisakoma.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

21. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamoje dalyje naikintinas, priimant šioje dalyje naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

22. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

23. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

24. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

25. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimo dalį ir priėmus toje dalyje naują sprendimą (ieškovės ieškinį toje dalyje atmetus) atsirado pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

26. Aptariamu atveju, susiklosčius tokiai situacijai, kai ieškovės ieškinys buvo atmestas visiškai, jos pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atitinkamai iš ieškovės valstybės naudai priteistinos 23,79 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.

27. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti jam iš ieškovės 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios, ieškovės ieškinį atmetus, pilna apimtimi atsakovui ir priteistinos iš ieškovės.

28. Atsakovas taip pat pateikė byloje prašymą dėl 1 391,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 210 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą ir 181,50 Eur žyminio mokesčio, iš ieškovės priteisimo, kartu su 2024 m. lapkričio 7 d. ir 2024 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitomis faktūromis už suteiktas teisines paslaugas bei jose nurodytų sumų apmokėjimą patvirtinančiais sąskaitos išrašais, taip pat pateiktas ir 181,50 Eur žyminio mokesčio sumos apmokėjimą patvirtinantis mokėjimo nurodymas.

29. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas yra iš esmės patenkintas, minėtos jo patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už apeliacinio skundo parengimą, apeliantui iš ieškovės priteistina jo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma, t. y. 1 210 Eur už teisines paslaugas bei 136 Eur žyminio mokesčio suma, likusią permokėtą žyminio mokesčio sumą (45,50 Eur) grąžinant atsakovui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atsakovo A. F. apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 7 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys buvo patenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priteisti atsakovui A. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 573 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų; taip pat priteisti iš ieškovės A. V. valstybės naudai 23,79 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. F. iš ieškovės A. V. 1 346 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti atsakovui A. F. 45,50 Eur dydžio permokėtą žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalį (mokestis sumokėtas 2024 m. spalio 31 d., bendra sumokėto mokesčio suma – 181,50 Eur, mokėtojas A. F.).

Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.