Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Henricho Jaglinskio ir Danutės Kutrienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. V. ir V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-10-20 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-153-860/2014 pagal ieškovų R. V. ir V. V. ieškinį atsakovui V. U. dėl naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos nustatymo bei pagal atsakovo V. U. priešieškinį ieškovams R. V. ir V. V. dėl nuosavybės dalies gyvenamajame name padidinimo, 1995-11-07 paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą pakeitimo ir 2000-01-31 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, tretieji asmenys Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, notarė L. Š., A. S., V. S., I. V.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-10-20 sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Padidino atsakovo V. U. bendrosios nuosavybės dalį gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini): atsakovui V. U. nustatė 72/100 bendrosios nuosavybės teisės dalį (79,64 kv.m. ploto), o ieškovams R. V. ir V. V. lygiomis dalimis 28/100 bendrosios nuosavybės teisės dalį (31,03 kv.m. ploto). Pripažino negaliojančia 2000-01-31 pirkimo-pardavimo Nr. 1142 sutarties dalį, kuria ieškovai įsigijo po l/4 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad ieškovai šia sutartimi bendrai įsigijo 28/100 dalį namo. Pripažino negaliojančia 1995-11-07 Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. paveldėjimo teisės liudijimo, notarinio registro Nr. 1-6673, dalį dėl namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo dalių ir nustatė, kad A. S., V. S. ir I. V. po tėvo A. S. mirties lygiomis dalimis nuosavybės teise paveldėjo 28/100 dalį namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Priteisė atsakovui naudotis šiomis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpomis: gyvenamojo namo plane pažymėtomis indeksais – pirmame aukšte 2-1 (kambarys, plotas 9,90 kv.m.), 2-2 (kambarys, plotas 13,80 kv.m.), 2-3 (virtuvė, plotas 4,30 kv.m.), visu antru aukštu, tuo tarpu ieškovams: gyvenamojo namo plane pažymėtomis indeksais – pirmame aukšte 1-1 (kambarys, plotas 8,30 kv.m.), 1-2 (kambarys, plotas 16,97 kv.m.). Priteisė iš ieškovų solidariai atsakovui 3.000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 35 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Likusioje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Iš dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų ir bylos medžiagos teismas nustatė, kad Z. U., kurios teisių perėmėjas yra atsakovas, atliko ginčo gyvenamojo namo jai priskirtų naudoti antro aukšto patalpų rekonstrukciją ir tomis patalpomis faktiškai tiek ji, tiek atsakovas naudojosi. Rekonstrukcija buvo atlikta atsakovo motinos, kurios teisių perėmėjas yra atsakovas, lėšomis bei jėgomis. 1989-01-05 Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Rajono architektas raštu Nr. 23 Vilniaus tarprajoniniam inventorizacijos biurui pranešė, kad Z. U. gyvenamojo namo rekonstrukcija (duomenys neskelbtini), pilnai atlikta, atitinka projektui ir tinka eksploatacijai. Vilniaus tarpmiestinis inventorizacijos biuras 1989-01-09 priėmė Pastatų teisinei registracijai atlikti išvadą, kurioje nurodyta, kad ginčo gyvenamojo namo bendras naudingas plotas yra 110,67 kv.m., gyvenamasis plotas yra 81,36 kv.m., nuosavybės teisės į šį namą įregistruotos lygiomis dalimis, t. y. po ½ Z. U. ir A. S. Teismo posėdyje apklausti tretieji asmenys patvirtino, kad jų tėvas A. S. po santuokos nutraukimo antru gyvenamojo namo aukštu niekada nesinaudojo, nes jis priklausė kitiems asmenis, kad iš A. S. priklausančios namo dalies nebuvo objektyvių galimybių patekti į antrą namo aukštą. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, kad Z. U. gyvenamojo namo padidintas plotas buvo įregistruotas Vilniaus tarpmiestiniame inventorizacijos biure (dabar VĮ „Registrų centras“) Vykdomojo komiteto 1988-08-30 sprendimo Nr. 85 ir 1989-01-05 Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Rajono architekto rašto Nr. 23 Vilniaus tarprajoniniam inventorizacijos biurui pagrindu, todėl darė išvadą, kad gyvenamojo namo patalpų padidinimas atitiko normatyvinius teisės aktų reikalavimus ir buvo tinkamai įregistruotas. Namas po rekonstrukcijos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė Z. U., kurios teisių perėmėjas yra atsakovas, bei A. S., kurio teisių perėmėjai yra tretieji asmenys, kurie jiems priklausančios bendrosios nuosavybės dalis 2000-01-31 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleido ieškovams. Ieškovai įsigijo bendrosios nuosavybės teise priklausančio namo dalį jau po atliktos namo rekonstrukcijos. Teismas taip pat nustatė, kad naudojimosi tvarka gyvenamuoju namu buvo nustatyta Vilniaus rajono liaudies teismo 1972-06-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-389-72, tokia naudojimosi tvarka įrašyta ir 1986-09-11 pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria atsakovo tėvas J. U. įsigijo ½ gyvenamojo namo, nurodant, kad J. U. naudojimuisi pereina koridorius 2-4 (6,79 kv. m), tualetas 2-5 (4,04 kv. m), virtuvė 2-3 (4,3 kv. m), kambarys 2-2 (13,8 kv. m), kambarys 2-1 (9,9 kv. m), iš viso pirmame aukšte 38,83 kv.m. dydžio patalpos ir visos patalpos antrajame aukšte. Ginčo, kad atsakovo motina Z. U. savo lėšomis atliko gyvenamojo namo antro aukšto (mansardos) rekonstrukciją, byloje nėra. Teismas taip pat nustatė, kad nei tretieji asmenys, nei A. S. iki mirties gyvenamojo namo antro aukšto patalpomis nesinaudojo, nes šios patalpos naudotis buvo priskirtos A. S., o A. S. tik pirmo aukšto du kambariai ir ūkio pastatas. Be to, tretieji asmenys, parduodami savo namo dalį ieškovams, jiems rodė tik A. S. naudotas patalpas. Iš ieškovų naudojamų gyvenamojo namo patalpų nėra jokios galimybės patekti į namo antrą aukštą, ieškovų ir atsakovo naudojamos namo dalys visiškai atskirtos. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Z. U., kurios teisių perėmėjas yra atsakovas, turėdama teismo leidimą ir laikydamasi tuo metu galiojančių įstatymų reikalavimų, namo dalyje, kuria ji naudojosi pagal nustatytą naudojimosi tvarką, savo lėšomis atliko antro namo aukšto (mansardos) rekonstrukcijos darbus, taip jį padidindama. Padidintas daiktas Vykdomojo komiteto 1988-08-30 sprendimo Nr. 85 pagrindu buvo įregistruotas nustatyta tvarka. Tuometinis Vilniaus TTI biuras, 1989-01-10 atlikęs pastato dalių paskaičiavimą, nustatė, kad bendras namo plotas nuo 62,06 kv.m. padidėjo iki 110,67 kv.m., o gyvenamasis – nuo 41 kv.m. iki 81,36 kv.m. Pagal Vilniaus rajono liaudies teismo 1972-06-28 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-389-72 A. S. buvo priskirta naudotis tik 26 kv.m. dydžio gyvenamojo namo pirmo aukšto gyvenamosiomis patalpomis. Z. U. 1988-11-30 TTI biuro viršininkui pateikė užsakymą dėl gyvenamojo namo dalių perskaičiavimo. Vilniaus TTI biuro paskaičiavimu Z. U. paskaičiuota 80,97 kv.m., t. y. 73/100 namo dalis, kurią sudaro patalpos: 2-1 (9,90), 2-2 (13.80), 2-3 (4,30), 2-4 (5,95), 2-5 (4,04), 2-6 (10,59), 2-7 (9,71), 2-8 (10,59); A. S. – 29,70 kv.m., t. y. 27/100 pastato dalis, kurią sudaro patalpos: 1-1 (8,30), 1-2 (16,97), 1-4 (4,43). Bendras gyvenamojo namo plotas iki rekonstrukcijos buvo 62,06 kv.m., po rekonstrukcijos padidėjo iki 110,67 kv.m., t. y. 48,61 kv.m. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, į tai, kad iki gyvenamojo namo rekonstrukcijos bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė 62,06 kv.m. ploto gyvenamasis namas, po rekonstrukcijos šis plotas padidėjo 48,61 kv.m., vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), LR Konstitucijos 23 straipsniu, taikydamas CK 4.77 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalių pakeitimo taisyklę, konstatavo, kad atsakovo (nors rekonstrukciją atliko atsakovo motina, tačiau atsakovas yra savo motinos turto – namo dalies, teisių perėmėjas) bendrosios dalinės nuosavybės teisės idealioji dalis padidėjo atitinkamai visu padidėjusiu plotu po rekonstrukcijos, t. y. 48,61 kv.m. Remiantis tuo, ginčo šalių turimos gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalys keistinos, atsakovui nustatant 72/100 dalis, 79,64 kv.m. ploto, o ieškovams lygiomis dalimis – 28/100 dalį, 31,03 kv.m. ploto (CK 4.77 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat nustatė, kad gyvenamojo namo patalpomis antrame aukšte visą laiką naudojosi ir jomis šiuo metu naudojasi atsakovas, todėl tik ieškovams pareiškus ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, atsakovui iškilo būtinumas įteisinti realias nuosavybės dalis. Tad šiuo atveju ieškinio senatis dėl atsakovo dalies bendrojoje nuosavybėje pakeitimo (padidinimo) nėra praleista. Nors ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2000-01-30, praėjus daugiau nei 13 metų iki priešieškinio pateikimo, tačiau atsakovas teigia, kad apie tai, jog jo teises pažeidžia būtent ši sutartis, jis sužinojo tik ieškovams kreipusis į jį 2013 m. balandžio mėn. su pretenzija. Tai, kad anksčiau ieškovai niekada nereiškė atsakovui pretenzijų dėl nuosavybės dalies, patvirtino ir patys ieškovai. Todėl teismas laikė, kad atsakovas ieškinio senaties termino reikalavimui ginčyti 2000-01-30 pirkimo-pardavimo sutartį nepraleido. Niekuo nepagrįstas ir ieškovų teiginys, kad atsakovas po A. S. mirties nuo 1995 m. balandžio-lapkričio mėn. iki 2000-01-20 žinojo, jog tretieji asmenys paveldėjo pusė gyvenamojo namo. Ieškovai nepateikė teismui įrodymų, kad atsakovas būtų žinojęs apie ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo turinį, juo labiau, kad šis dokumentas pažeidžia jo teises. Tiek atsakovas, tiek anksčiau jo motina nepertraukiamai naudojosi namo mansarda, jiems niekas nebuvo pareiškę jokių pretenzijų, tad daryti išvadą, jog atsakovas nuo 1995 m. jau žinojo apie savo teisių pažeidimą, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad atsakovas teisiškai nėra išprusęs, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog atsakovas iki ieškinio šioje byloje pateikimo realiai būtų sužinojęs apie savo teisių pažeidimą, todėl laikytina, kad atsakovas pareikšdamas reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties dalies ir paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo ieškinio senaties termino nebuvo praleidęs. Teismas nustatė, kad A. S. mirus 1995-04-24, jam priklausančią ½ dalį gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu 1A1/p, turinčio 110,67 kv.m. bendro naudingo ploto, paveldėjo lygiomis dalimis mirusiojo vaikai, tretieji asmenys. Ieškovai 2000-01-31 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1142 su trečiaisiais asmenimis pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po 1/4, bendrai 1/2 dalį gyvenamojo namo, kurio bendras plotas nurodytas 110,67 kv.m. Šiuo pagrindu ieškovų nuosavybės teisės buvo įregistruotos į 1/2 dalį 110,67 kv.m. dydžio gyvenamojo namo, kuris buvo padidintas kito bendraturčio iki šios sutarties pasirašymo. Ieškovai pirkdami gyvenamąsias patalpas jas apžiūrėjo, t. y. apžiūrėjo tik A. S. naudojamus du kambarius pirmame aukšte ir jam priskirtą naudotis ūkio pastatą, matė, kad nėra galimybės patekti į namo antrą aukštą, jog juo naudojasi kiti bendraturčiai, tačiau šia aplinkybe nesidomėjo ir pretenzijų nei pardavėjams, nei bendraturčiams nereiškė. Būdami atidūs, rūpestingi ir protingi ieškovai galėjo ir turėjo suvokti, kokias patalpas jie nuosavybės teise įsigyja. Tretieji asmenys paaiškino, kad parduodami ieškovams gyvenamojo namo dalį nežinojo ir nesiaiškino, kokia konkrečiai dalis jų tėvui priklausė, jiems tai nerūpėjo. Ieškovams ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įregistravus savo nuosavybę (anksčiau tretiesiems asmenims ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įregistravus savo nuosavybę), atsakovas neteko atitinkamos nuosavybės dalies, įgytos atlikus namo rekonstrukciją. Todėl sprendė, kad atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas bendrosios nuosavybės teise šalims priklausančio gyvenamojo namo dalies dydžius, atsakovo reikalavimas panaikinti 2000-01-31 pirkimo-pardavimo Nr. 1142 sutarties dalį ir pakeisti 1995-11-07 Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. paveldėjimo teisės liudijimo, notarinio registro numeris 1-6673, dalį tenkintinas, kiek tai pažeidžia atsakovo interesus. Teismas, remdamasis naujai nustatytomis ginčo šalims priklausančio gyvenamojo namo dalimis, ieškovų prašymą dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo tenkintino iš dalies. Pasisakė, kad atsakovas nėra pareiškęs prieštaravimo dėl gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos pirmame aukšte nustatymo, tad naudojimosi tvarka namo pirmame aukšte nustatytina tokia, kokia nurodyta ieškinyje, tuo tarpu namo visas antras aukštas priskirtinas naudotis atsakovui. Ieškovai taip pat prašė leisti atlikti jiems statybos darbus (einamąjį namo remontą ir pertvarkymą) be atsakovo sutikimo. Tačiau teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateiktų dokumentų negalima tiksliai nustatyti, kokius konkrečiai statybos darbus siekia atlikti ieškovai. Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad šie statybos darbai būtų susiję su namo antro aukšto pertvarkymu. Tačiau šioje byloje konstatuota, kad ieškovai neturi teisės į namo antrą aukštą, tad jų reikalavimas dėl leidimo atlikti jiems statybos darbus be atsakovo sutikimo negali būti tenkinamas. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo iš gyvenamojo namo antro aukšto patalpų, nes šios patalpos teisėtai naudojamos atsakovo (t. III, b.l. 35-49).

Apeliaciniu skundu ieškovai R. V. ir V. V. teismo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-10-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti, atsakovo V. U. priešieškinį atmesti, priteisti ieškovams iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis atsakovo motinos Z. U. gyvenamojo namo padidintas plotas buvo įregistruotas Vilniaus tarpmiestiniame inventorizacijos biure (dabar VĮ „Registrų centras“) Vykdomojo komiteto 1988-08-30 sprendimo Nr. 85 ir 1989-01-15 Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto rajono architekto rašto Nr. 23 Vilniaus tarprajoniniam inventorizacijos biurui pagrindu, todėl teismas darė klaidingą išvadą, jog patalpų padidinimas atitiko normatyvinius teisės aktų reikalavimus ir buvo tinkamai įregistruotas. Tuo metu teisinę pastatų, jų dalių, rekonstrukcijų registraciją inventorizacijos biuruose reglamentavo LTSR Komunalinio ūkio ministro 1980-08-12 įsakymu Nr. 264 patvirtinti „Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos“ nurodymai. Šis Komunalinio ūkio ministro įsakymas galiojo iki 1994-09-13, kai Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministras išleido naują įsakymą Nr. 184 „Dėl įmonių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti taisyklių patvirtinimo“. Šių taisyklių 3 punkte buvo teigiama, kad „statinių priėmimo naudoti tikslas yra patikrinti jų atitiktį projektams, normoms, rangos sutartims, aplinkos apsaugos, paminklosaugos ir saugos darbe reikalavimams, galimybes saugiai eksploatuoti statinį...“. Taisyklių 5 punkte teigiama, kad statinius priima naudoti komisijos. Taisyklių 13 punkte teigiama, kad komisija įformina statinio priėmimo naudoti aktą. Patvirtinus priėmimo naudoti aktą, naudotojas arba savininkas perima statinį į savo balansą ir atsako už tolesnę jo apsaugą, techninę būklę bei naudojimą. Taisyklių 14 punkte teigiama, kad vieno buto individualinius namus ir jų priklausinius, ūkininkų sodybas, individualius garažus, anksčiau priimtų naudoti individualių namų naujai įrengtas mansardas ... bei kitus statinius priima naudoti savivaldybės skirta komisija. Taisyklių 14 punkte imperatyviai nurodoma, kad „Priimtą naudoti statinį savininkas arba naudotojas privalo per 3 mėnesius teisiškai įregistruoti valstybiniame projektavimo, inventorizavimo ir paslaugų biure, t. y. aktą privalo įregistruoti. Ieškovų teigimu, atsakovo motina Z. U. neįvykdė nurodytų taisyklių 14 punkto nuostatų ir tuometiniam inventorizacijos biurui per tris nepateikė komisijos akto dėl statinio priėmimo naudoti, kuriuo statinys (rekonstrukcija) pripažintas tinkamu naudoti, todėl tuometinis inventorizacijos biuras ir neįregistravo Z. U. namo padidintos dalies. Praleidus trijų mėnesių terminą pagal 1964 m. CK, kuris numatė privalomą teisinį įsigyto nekilnojamojo turto registravimą, visą procedūrą reikėjo praeiti iš naujo. Per 3 mėnesius neužregistruotas įsigytas turtas sandorį darė negaliojantį. Gyvenamojo namo inventorizacijos byloje priėmimo tinkamu naudoti akto iš viso nėra, nors Z. U. turėjo jį pateikti tuometiniam inventorizacijos biurui. Jeigu Z. U. padidintą daiktą tuo metu būtų įregistravusi pagal Komunalinio ūkio ministro 1880-08-12 įsakymu patvirtintus „Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos“ nurodymus, tai inventorizacijos biuras (dabar VĮ „Registrų centras“) iš karto būtų įregistravęs padidintą nuosavybę, o nagrinėjamu atveju nuo 1989 m. iki šios dienos viešajame registre buvo nurodoma, kad buvusiems savininkams bei dabartiniams savininkams priklauso po 1/2 dalį bendro 100,67 kv.m. ploto gyvenamojo namo. Atsakovas prašė VĮ „Registrų centras“ padidinti jo nuosavybės dalį, tačiau tiek VĮ „Registrų centras“, tiek centrinis registratorius 2013-05-16 sprendimu Nr. 138 atmetė atsakovo skundą ir nuosavybės dalies nepadidino, kadangi atsakovas nepateikė dokumentų patvirtinančių duomenų pakeitimo fakto, t. y. pagal 1988-1989 m. galiojusius teisės aktus nepateikė Komisijos patvirtinto statinio priėmimo naudoti akto. Notarei 1995-11-07 išduodant paveldėjimo teisės liudijimą A. S. įpėdiniams A. S., V. S. ir I. V., VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje fiksuojama, kad A. S. įpėdiniai paveldėjo 1/2 dalį gyvenamojo namo. 1995-11-07 paveldėjimo teisės liudijime notaras įrašė, kad šis liudijimas išduotas pagal Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1995-07-24 pažymėjimą Nr. 073640 ir Vilniaus rajono Nemenčinės miesto mero 1995-06-08 išduotą pažymą Nr. 119. Taigi darytina pagrįsta išvada, kad atsakovui gyvenamojo namo padidintas plotas nebuvo įregistruotas Vykdomojo komiteto 1988-08-30 sprendimo Nr. 85 ir 1989-01-05 Vilniaus rajono vykdomojo komiteto rajono architekto rašo Nr. 23 pagrindu. Padidintą gyvenamojo namo dalies plotą tuometinis savininkas turėjo galimybę įregistruoti viešame registre, pateikdamas aktą dėl statinio priėmimo naudoti per tris mėnesius, tačiau to nepadarė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl toliau visuose registruose buvo nurodoma, kad gyvenamojo namo plotas padidėjo iki 110,67 kv.m., o savininkai padidėjusį plotą valdė lygiomis dalimis po 1/2. Atsakovas ir jo pirmtakai neatliko įstatymų nustatytų baigtos statybos įforminimo procedūrų ir rekonstruoto statinio neįregistravo nekilnojamojo turto registre. Taigi atsakovas kaip bendraturtis nerealizavo visų CK 4.77 straipsnyje nustatytų sąlygų į jo dalies bendrojoje nuosavybėje padidinimą. Nekilnojamojo turto registro duomenys rodo, kad nuo 1989 m. bendraturčiams priklauso po 1/2 dalį namo, niekur nėra minima, kad atsakovas ar jo pirmtakai būtų padidinę bendrą daiktą ir jį teisiškai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus įregistravę viešame registre, taip padidindami savo nuosavybę. Taigi darytina išvada, kad teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai padidino atsakovui nuosavybės dalį gyvenamajame name bei pripažino negaliojančia 2000-01-31 pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria ieškovai įgijo po 1/4 gyvenamojo namo, iš viso 1/2 dalį, ir nustatė, kad ieškovai šia sutartimi bendrai įgijo 28/100 dalis ginčo namo, taip pat nepagrįstai pripažino negaliojančia 1995-11-07 Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl gyvenamojo namo dalių ir nustatė, kad A. S., V. S. ir I. V. po tėvo mirties paveldėjo 28/100 gyvenamojo namo dalis. Ieškovai taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris taikytinas šioje byloje, nes atsakovas neprašė jo atnaujinti (t. III, b.l. 52-56).

Atsakovas V. U. teismo prašo ieškovų R. V. ir V. V. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-10-20 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovui iš ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat netenkinti ieškovų prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovo motina Z. U., kurios teisių perėmėjas yra atsakovas, atliko gyvenamojo namo jai priskirtų naudoti antro aukšto patalpų rekonstrukciją ir tomis patalpomis faktiškai tiek ji, tiek atsakovas nepertraukiamai naudojosi. Rekonstrukcija buvo atlikta atsakovo motinos lėšomis bei jėgomis. Tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. 1989-01-05 Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto architektas raštu Nr. 23 Vilniaus tarprajoniniam inventorizacijos biurui pranešė, kad Z. U. gyvenamojo namo rekonstrukcija pilnai atlikta, atitinka projektą ir tinka eksploatacijai, o Vilniaus tarpmiestinis inventorizacijos biuras 1989-01-09 priėmė Pastatų teisinei registracijai atlikti išvadą, kurioje nurodyta, kad gyvenamojo namo bendras naudingas plotas yra 110,67 kv.m., o gyvenamasis plotas yra 81,36 kv.m., nuosavybės teisės į šį namą įregistruotos lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 Z. U. ir A. S. Teismo posėdyje apklausti tretieji asmenys patvirtino, kad jų tėvas A. S. po santuokos nutraukimo antru gyvenamojo namo aukštu niekada nesinaudojo, nes jis priklausė kitiems asmenims, kad iš A. S. priklausančios namo dalies nebuvo objektyvių galimybių patekti į antrą namo aukštą (niekada nebuvo laiptinės ir laiptų). Ieškovai savo apeliaciniame skunde pakartotinai nurodo, kad Z. U. (po jos mirties ir atsakovas) nustatyta tvarka neregistravo savo padidėjusios nuosavybės per tris mėnesius po daikto įgijimo, todėl šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimus, nes pagal tuo metu galiojusį 1964 m. CK privalomos registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančia (1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalis), be to, tai imperatyviai daryti numatė Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1994-09-13 įsakymo Nr. 184 „Dėl įmonių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti taisyklių patvirtinimo“ 14 punktas. Atsakovo teigimu, nurodydami tokius „duomenis“ ieškovai tik klaidina apeliacinės instancijos teismą, nes kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, atsakovo motinos Z. U. gyvenamojo namo dalies padidintas plotas buvo įregistruotas Vilniaus tarpmiestiniame inventorizacijos biure Vykdomojo komiteto 1988-08-30 sprendimo Nr. 85 ir 1989-01-05 Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto rajono architekto rašto Nr. 23 Vilniaus tarprajoniniam inventorizacijos biurui pagrindu. Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad gyvenamojo namo patalpų padidinimas rekonstrukcijos būdu atitiko normatyvinius teisės aktų reikalavimus ir buvo tinkamai įregistruotas, teisėta ir teisinga. Gyvenamasis namas po rekonstrukcijos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė atsakovo motinai Z. U. bei A. S., kurio teisių perėmėjai yra tretieji asmenys A. S., V. S. ir I. V., kurie jiems priklausančios bendrosios nuosavybės dalis 2000-01-31 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleido ieškovams. Ieškovai įsigijo bendrosios nuosavybės teise priklausančio namo dalį jau po atliktos ir įregistruotos namo rekonstrukcijos. Ginčo, kad Z. U. savo lėšomis atliko gyvenamojo namo antro aukšto (mansardos) rekonstrukciją, byloje niekada nebuvo ir nėra. Naudojimosi tvarka gyvenamuoju namu buvo nustatyta dar Vilniaus rajono liaudies teismo 1972-06-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-389-72, tokia naudojimosi tvarka įrašyta ir 1986-09-11 pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria atsakovo tėvas J. U. įsigijo 1/2 gyvenamojo namo, nurodant, kad J. U. naudojimuisi pereina koridorius 2-4 (6,79 kv.m.), tualetas 2-5 (4,04 kv.m.), virtuvė 2-3 (4,3 kv.m.), kambarys 2-2 (13,8 kv.m.), kambarys 2-1 (9,9 kv.m.), t. y. iš viso pirmame aukšte 38,83 kv.m. dydžio patalpos ir visos patalpos antrajame aukšte. Tėvui mirus atsakovo motina Z. U. jai priskirtoje naudoti palėpėje (mansardoje) atliko rekonstrukcijos darbus. Byloje esantys įrodymai, atsakovo atstovės sesers J. D., trečiųjų asmenų A. S., V. S., I. V. paaiškinimai patvirtina, kad nei tretieji asmenys, nei A. S. iki mirties gyvenamojo namo antro aukšto patalpomis nesinaudojo, nes šios patalpos buvo paliktos A. S., o A. S. visą laiką naudojosi tik pirmo aukšto dviem kambariais ir ūkio pastatu. Parduodant namo dalį ieškovams buvo rodomos tik A. S. naudotos patalpos. Pati ieškovė R. V. ir atsakovo atstovė J. D. teismui patvirtino, kad iš ieškovų naudojamų gyvenamojo namo patalpų nėra jokios galimybės patekti į namo antrąjį aukštą, nes niekada ten nebuvo ir nėra laiptinės ir laiptų. Nekilnojamojo turto registro duomenimis rekonstrukcija atlikta pagal rajono architekto patvirtintą gyvenamojo namo mansardos projektą, iš kurio matyti, kad ieškovų ir atsakovo naudojamos gyvenamojo namo dalys visiškai atskirtos, o visų įrodymų pagrindu darytina išvada, kad šalių bendroji dalinė nuosavybė padidinta teisėtu rekonstrukcijos būdu (t. III, b.l. 64-67).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis skundo nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėjamu atveju žodinis ieškovų R. V. ir V. V. apeliacinio skundo nagrinėjimas nėra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, ginčo šalys turėjo galimybę išdėstyti savo procesiniuose dokumentuose, taip pat teismo posėdžių metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijai pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, jog būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai. Be to, ieškovai savo prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka niekaip nemotyvavo.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovams R. V. ir V. V. bei atsakovui V. U. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio 110,67 kv.m. bendro ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalių dydžio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovui priklauso 72/100 dalis nurodyto gyvenamojo namo (79,64 kv.m. ploto), o ieškovams – 28/100 dalis (31,03 kv.m. ploto). Ieškovai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, motyvuodami tuo, kad tuometinė gyvenamojo namo bendrasavininkė, atsakovo motina Z. U., savo lėšomis ir jėgomis atlikusi jai priklausančios namo dalies rekonstrukciją ir taip šią dalį padidinusi, gyvenamojo namo rekonstrukcijos rezultato neįregistravo įstatymų nustatyta tvarka nekilnojamojo turto registre, todėl neįgijo nuosavybės teisės į didesnę gyvenamojo namo dalį. Teisėjų kolegija tokius ieškovų argumentus laiko nepagrįstais.

Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus rajono liaudies teismo 1972-06-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-389-72 (t. I, b.l. 30-31) buvo nutraukta pirmųjų nurodyto gyvenamojo namo savininkų A. S. ir A. S. santuoka. Tuo pačiu teismo sprendimu pripažinta A. S. ir A. S. nuosavybės teisė kiekvienam į 1/2 gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalį, išskiriant A. S. naudotis namo patalpomis 1-2, kurių plotas 9,1 kv.m., dalimi patalpos 1-4, kurios plotas 16,9 kv.m., ir daržine, kurios inventorizacinė vertė 1.038 rubliai, o A. S. – namo patalpomis 1-1, kurių plotas 7,4 kv.m., dalimi patalpos 1-3, kurios plotas 11,5 kv.m., dalimi patalpos 1-4, kurios plotas 11,2 kv.m., veranda ir visomis patalpomis antrame namo aukšte. Taigi, nurodytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu A. S. iš viso buvo skirta naudotis 26 kv.m. dydžio gyvenamojo namo patalpomis pirmame aukšte, o A. S. – 30,1 kv.m. dydžio gyvenamojo namo patalpomis, taip pat veranda ir visomis patalpomis antrame namo aukšte. 1974-01-25 sutartimi A. S. jai priklausiusią gyvenamojo namo dalį perleido savo seseriai J. A. (V.) (t. I, b.l. 155). Lietuvos TSR Nemenčinės miesto darbo žmonių deputatų vykdomasis komitetas 1975-01-24 sprendimu Nr. 11 leido J. A. statyti mansardą gyvenamajame name pagal rajono architekto patvirtintą planą (t. I, b.l. 36-37, 87). 1975-04-29 Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo nutartimi paliktas galioti 1975-03-11 Vilniaus rajono liaudies teismo sprendimas, kuriuo netenkintas A. S. ieškinys J. A. dėl pažeistų teisių atstatymo. Teismo nutartyje nurodyta, kad A. S. buvo palikta 1/2 dalis gyvenamojo namo ir priskirta naudotis kai kuriomis patalpomis pirmame namo aukšte bei visos patalpos, esančios namo antrame aukšte (palėpėje), pagal projektą palėpėje turėjo būti įrengtos gyvenamosios patalpos, du kambariai ir sandėlis, J. A., įsigijusi namo dalį, pradėjo įrenginėti namo antrame aukšte esančias patalpas, nes ji įgijo tas pačias teises kaip ir A. S., todėl jai nereikėjo gauti bendrasavininko A. S. sutikimo vykdyti tokius įrengimus (t. I, b.l. 32-35, 85-86). 1976-09-17 sutartimi J. A. padovanojo jai priklausančią gyvenamojo namo dalį M. V. (t. I, b.l. 146), o ši 1978-09-12 sutartimi pardavė šią gyvenamojo namo dalį M. R. (t. I, b.l. 142). 1986-09-11 tarp M. R. ir atsakovo tėvo J. U. buvo sudaryta sutartis, kuria M. R. pardavė J. U. 1/2 dalį gyvenamojo namo, pažymėto plane ženklu [A1/p, sudarančio 62,06 kv.m. bendro naudingojo ploto, iš jo 41 kv.m. gyvenamojo ploto, tokią pat dalį kiemo statinių ir ūkinį pastatą, pažymėtą plane 4 I1/p. Be to, sutartyje buvo nustatyta, kad nuolatiniam J. U. naudojimui pereina šios patalpos: koridorius 2-4 (6,79 kv.m.), tualetas 2-5 (4,04 kv.m.), virtuvė 2-3 (4,3 kv.m.), kambarys 2-2 (13,8 kv.m.), kambarys 2-1 (9,9 kv.m.) ir visos patalpos antrajame aukšte (t. I, b.l. 76-77). Po atsakovo tėvo J. U. mirties 1987-11-06 nuosavybės teisės liudijimo pagrindu visą jo turtą paveldėjo jį pergyvenusi sutuoktinė, atsakovo motina Z. U., t. y. 1/2 gyvenamojo namo, kurio bendras naudingas plotas 62,06 kv. m., iš jų 41 kv.m. gyvenamojo ploto, tokią pačią dalį kiemo statinių ir vientiso ūkinio pastato (t. I, b.l. 45- 47, 131). Byloje taip pat nėra ginčo, kad Vilniaus rajono Nemenčinės miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988-08-30 sprendimu Nr. 85 leista Z. U. rekonstruoti gyvenamojo namo mansardą, taip pat jai pavesta mansardos rekonstravimo planą suderinti su Vilniaus rajono architektu (t. I, b.l. 38-39, 81). 1988-11-30 Z. U. Vilniaus TTI biuro viršininkui pateikė užsakymą dėl gyvenamojo namo dalių perskaičiavimo (t. II, b.l. 33). Vilniaus TTI biuro paskaičiavimu Z. U. paskaičiuota 80,97 kv.m., t. y. 73/100 nuosavybės teisės dalis, kurią sudaro patalpos: 2-1 (9,90 kv.m.), 2-2 (13.80 kv.m.), 2-3 (4,30 kv.m.), 2-4 (5,95 kv.m.), 2-5 (4,04 kv.m.), 2-6 (10,59 kv.m.), 2-7 (9,71 kv.m.), 2-8 (10,59 kv.m.), A. S. paskaičiuota 29,70 kv.m., t. y. 27/100 nuosavybės teisės dalis, kurią sudaro patalpos: 1-1 (8,30 kv.m.), 1-2 (16,97 kv.m.), 1-4 (4,43 kv.m.) (t. I, b.l. 83-84). Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto rajono architektas 1989-01-05 raštu Nr. 23 Vilniaus tarprajoniniam inventorizacijos biurui pranešė, kad Z. U. gyvenamojo namo rekonstrukcija pilnai atlikta, atitinka projektui ir tinka eksploatacijai (t. I, b.l. 120). Vilniaus tarpmiestinis inventorizacijos biuras 1989-01-09 priėmė Pastatų teisinei registracijai atlikti išvadą, kurioje nurodyta, kad gyvenamojo namo bendras naudingas plotas yra 110,67 kv.m., gyvenamasis plotas yra 81,36 kv.m. Nepaisant to, nuosavybės teisės į šį gyvenamąjį namą Z. U. ir A. S. įregistruotos lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį (t. I, b.l. 119). Dėl to po Z. U. mirties 2008-02-11 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu atsakovas paveldėjo 1/2 dalį gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 110,67 kv.m. (t. 1, b.l. 48, 102). Atitinkamai po A. S. mirties 1995-11-07 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu mirusiojo vaikai, tretieji asmenys A. S., V. S., I. V., taip pat paveldėjo 1/2 dalį gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 110,67 kv.m. (t. I, b.l. 116), bei šį turtą 2000-01-31 žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais dalių pirkimo-pardavimo sutartimi perleido ieškovams (t. I, b.l. 107-109). Šiuo metu nekilnojamojo turto registre įregistruota, kad ieškovams ir atsakovui bendrosios nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 110,67 kv.m. (t. I, b.l. 5-6). Bylos nagrinėjimo metu ieškovai, atsakovas ir tretieji asmenys patvirtino, kad gyvenamojo namo visu antru aukštu naudojosi tik atsakovo tėvai J. ir Z. U., o vėliau atsakovas, kad trečiųjų asmenų tėvas A. S. naudojosi tik keliais namo pirmo aukšto kambariais, kurie buvo perleisti ieškovams, kad A. S., vėliau ieškovų naudojama namo dalis buvo atskirta nuo atsakovo tėvų J. ir Z. U., o vėliau atsakovo naudojamos namo dalies (t. III, b.l. 27-29). Kaip minėta, ginčo dėl visų aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį, jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Iš esmės analogiškas savo pobūdžiu buvo ir 1964 m. CK 128 straipsnio reglamentavimas. Taigi, pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje jo reikalavimu turi būti padidinama ir atitinkamai pakeičiama naudojimosi bendru daiktu tvarka, jei bendras daiktas ar jo vertė padidinami tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2004; 2006-03-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2006).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat ieškovų, atsakovo bei trečiųjų asmenų paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui priklausančios gyvenamojo namo dalies rekonstrukcija, kurios metu buvo padidintas namo antras aukštas (mansarda), ankstesnių savininkų buvo atlikta laikantis nurodyto teisinio reglamentavimo. Kaip minėta, 1975-03-11 Vilniaus rajono liaudies teismo sprendimu buvo leista šią rekonstrukciją atlikti vienai iš gyvenamojo namo bendraturčių J. A. be kito bendraturčio A. S. sutikimo. Rekonstrukcija pradėta J. A., o baigta atsakovo motinos Z. U. lėšomis ir jėgomis. Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto rajono architektas 1989-01-05 raštu Nr. 23 Vilniaus tarprajoniniam inventorizacijos biurui pranešė, kad Z. U. gyvenamojo namo rekonstrukcija pilnai atlikta, atitinka projektui ir tinka eksploatacijai. Šių aplinkybių iš esmės neginčija ir ieškovai, kurie savo atsikirtimus grindžia tik tuo teiginiu, jog atlikta rekonstrukcija negalėjo įtakoti gyvenamojo namo nuosavybės teisės dalių tarp bendrasavininkių pasikeitimo, nes rekonstrukcijos rezultatas nebuvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija su tokiu ieškovų teiginiu nesutinka, kadangi byloje esantys įvairių laikotarpių nekilnojamojo turto registro dokumentai patvirtina, jog atsakovo motina Z. U. ėmėsi veiksmų įregistruoti dėl atliktos rekonstrukcijos pasikeitusį gyvenamojo namo bendrą plotą nuo 62,06 kv.m. iki 110,67 kv.m., be to, šis ploto pasikeitimas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, tačiau liko neįregistruoti atitinkamai pasikeitę namo bendrasavininkiams priklausiusių dalių dydžiai. Kita vertus, tarpiniuose nekilnojamojo turto registro dokumentuose šis faktas buvo pažymėtas, nurodant, kad Vilniaus TTI biuro paskaičiavimu Z. U. paskaičiuota 80,97 kv.m., t. y. 73/100 dalis gyvenamojo namo, A. S. paskaičiuota 29,70 kv.m., t. y. 27/100 dalis gyvenamojo namo, kurias faktiškai tiek jie, tiek vėlesni savininkai ir naudojo (t. I, b.l. 5-6, 97-99, 83-84, 103-105, 110-112, 115, 119-120, 129, 134, 141, 154, 156, t. II, b.l. 9-10, 17, 33, kt.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jau aptarti ir byloje įrodyti tarp gyvenamojo namo bendrasavininkių istoriškai susiklostę bendrosios dalinės nuosavybės santykiai yra pakankami konstatuoti, jog atsakovo motinai Z. U. priklausiusi gyvenamojo namo dalis po jos lėšomis ir jėgomis teisėtai atliktos rekonstrukcijos padidėjo nuo 1/2 iki 73/100 dalių. Atsižvelgiant į visą tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo reikalavimą pakeisti gyvenamojo namo bendraturčiams bendrosios nuosavybės teise priklausančias gyvenamojo namo dalis, nustatant, jog atsakovui priklauso 73/100 dalis gyvenamojo namo, o ieškovams – 27/100 dalis gyvenamojo namo (LR Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.5 straipsnis, CK 4.77 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti turėjo taikyti ieškovų apeliaciniame skunde minimus teisės aktus – LTSR Komunalinio ūkio ministro 1980-08-12 įsakymu Nr. 264 patvirtintus Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos nurodymus, Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministro įsakymu Nr. 184 patvirtintas Įmonių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti taisykles ar atitinkamas 1964 m. CK normas dėl privalomo teisinio įsigyto nekilnojamojo turto registravimo. Šių teisės aktų taikydamas neturi jokios įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Nors ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, susijusias su ieškinio senaties taikymu atsakovo reikalavimams pripažinti iš dalies negaliojančiais 2000-01-31 pirkimo-pardavimo Nr. 1142 sutartį ir 1995-11-07 paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 1-6673, tačiau šio savo teiginio niekaip nepagrindžia. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai išanalizavo visus ieškinio senaties taikymo klausimus, kiek tai susiję su nagrinėjamu situacija, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo sprendimo dalimi.

Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovų apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti ginčo šalių nurodyti argumentai neturi įtakos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovų atsakovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis). Atsakovas pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jis patyrė 3.000 Lt (868,86 Eur) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (t. III, b.l. 71). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, būtiną laiką atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimui ir šio atsiliepimo turinį, yra neprotingai didelės, todėl mažintinos iki 400 eurų, kurie lygiomis dalimis priteistini iš ieškovų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-10-20 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. U., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų R. V., a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) po 200 eurų bylinėjimosi išlaidų.