- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-11
- Bylos Nr.
- eI3-636-872/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01766-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 12.15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI, Inspekcija) 2019 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (28.19)FR0682-242; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 68-6; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. S-74(7-47/2020); 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad skundžiamuose sprendimuose neatsižvelgta į esminę reikšmę turinčias pareiškėjo nurodomas faktines aplinkybes, remiantis prielaidomis nustatyti nepagrįsti ir neteisingi faktai, neteisingai pritaikytos materialinės teisės normos.
Teigia, kad mokestinio ginčo pradžioje buvo kilęs ginčas dėl VMI nepagrįsto atsisakymo taikyti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 32 straipsnį. Po pareiškėjo skundų atsakovė, praėjus vieneriems metams nuo ginčo pradžios, pakeitė savo poziciją ir daliai sandorių, kuriais buvo įsigytos įregistruoto 100 proc. baigtumo gyvenamosios patalpos, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) netaikė.
Pažymi, jog ginče išsiskyrė pareiškėjo ir VMI faktų teisinis vertinimas ir kvalifikavimas, nes pareiškėjas vieną paskui kitą sekusius gyvenamųjų patalpų įsigijimo ir pardavimo sandorius vertina kaip apsirūpinimą būstu, o atsakovė tokių sandorių sudarymą vertina kaip ekonominės veiklos vykdymą.
Pareiškėjo teigimu, atsakovė keitė nuomonę dėl tų pačių aplinkybių teisinio vertinimo, nesilaikė Centrinio mokesčių administratoriaus šiame ginče jau anksčiau teiktų išaiškinimų ir įpareigojimų vietiniam mokesčių administratoriui, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui.
Pažymi nesutinkantis su Komisijos 2020 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. S-74(7-47/2020) išdėstytu vertinimu. Mano, kad Komisija nesilaikė įrodinėjimo naštos paskirstymo mokestinėse bylose taisyklių, išvadas grindė prielaidomis, o ne patikrintais faktais, nors turėjo visas galimybes patikrinti pareiškėjo nurodomus faktus ir aplinkybes. Be to, Komisija dalies aplinkybių vertinimą atliko remdamasi Komisijos narių asmenine nuomone, o ne pareiškėjo nurodoma gyvenimo patirtimi ir paaiškinimais. Teigia, kad Komisija nepagrįstai atmetė kaip nepagrįstas visas be išimties pareiškėjo nurodomas aplinkybes, paaiškinimus, todėl padarė protingumo principui prieštaraujančias išvadas. Komisijos išvada, kad visi be išimties pareiškėjo sudaryti sandoriai buvo skirti vykdyti ekonominę veiklą prieštarauja protingumo principui, nes vadovaujantis šia logika, taip išeina, kad pareiškėjas niekada nebuvo įsigijęs nuosavo būsto, nors ir pirko išimtinai butus bei namus. Pareiškėjas visą tą laiką turėjo kažkur gyventi ir lygiagrečiai vykusiems sandoriams antro būsto neturėjo.
Teigia, kad pakartotinis patikrinimas atliktas aplaidžiai, nenustatytos naujos aplinkybės, nesurinkti įrodymai, neįvykdyti centrinio administratoriaus nurodymai dėl ko jau buvo panaikintas sprendimas priskaičiuoti papildomą 29 7082 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumą. Centrinis mokesčių administratorius 2019 m. gegužės 28 d. sprendime Nr. 68-72 nurodė, kad sprendžiant ar pareiškėjo sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai turėjo būti apmokestinti PVM, visų pirma turėjo būti įvertinta, ar žemės sklypai buvo priskirti statybai, o pastatai patenka į naujo pastato sąvoką, kuriuos parduodant ar kitaip perduodant trečiajai šaliai jais disponuoti kaip savininkui, atsiranda prievolė mokėti PVM. Į šią pastabą priimant naują sprendimą nebuvo atsižvelgta. Būtent nagrinėjant žemės sklypų įsigijimo kontekstą turėjo būti vertinama, ar pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, ar jo sudaryti sandoriai yra atsitiktinio pobūdžio siekiant apsirūpinti būstu. Nurodo, kad šie centrinio mokesčių administratoriaus nurodymai pakartotinio patikrinimo metu nebuvo įvykdyti. Žemės sklypų įsigijimas ir priskyrimas statybai nevertintas, o pareiškėjo apsirūpinimas gyvenamuoju būstu nepagrįstai laikomas pareiškėjo ekonomine veikla.
Pareiškėjas pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu ignoruotos esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kurias nurodė pareiškėjas savo paaiškinimuose, t. y., kad sudarydamas sandorius dėl gyvenamųjų patalpų įsigijimo turėjo tikslą apsirūpinti būstu, gyvenamosios vietos naujai įsigytame būste nedeklaravo, nes paštu siunčiama korespondenciją jo nepasiektų dėl dažnai vykstančio būsto keitimo, sandoriai vyko chronologiškai, t. y. perleidus vieną būstą, buvo įsigyjamas kitas. Akcentuoja, kad sandorių sudarymo metu kito įsigyto būsto neturėjo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas sandorių sudarymo metu būtų turėjęs kitą būstą, todėl nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad sandoriai buvo vykdomi siekiant apsirūpinti būstu. Pareiškėjas teigia, kad dažną būsto keitimą sąlygojo gyvenimo būdas ir patirtis, jis ilgą laiką gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose uždirbo pragyvenimui reikalingas lėšas, ten dažnai keitė būstą, todėl persikėlus gyventi į Lietuvą, požiūris į būstą išliko kaip į trumpalaikį gyvenimo patogumui skirtą daiktą, kurį bet kada galima pakeisti pagal poreikius.
Kilus ginčui dėl to ar pareiškėjo gyvenamųjų patalpų įsigijimas laikytinas ekonomine veikla ar apsirūpinimu būstu, pareiga įrodyti, kad pareiškėjas tuo pačiu metu turėjo kitą būstą kilo atsakovei, nes pareiškėjas nurodė, kad įsigytuose butuose ir namuose gyveno, išsamiai paaiškino, kodėl keitėsi poreikiai, dėl kokių aplinkybių buvo priverstas būstą parduoti. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nebuvo tikrinamos ir net nebuvo renkami įrodymai joms paneigti. Skirtingai, nei nurodo VMI, pareigą įrodyti, kad pareiškėjas gyveno kitur, nei nurodė pareiškėjas savo paaiškinimuose, turi atsakovė. Aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos įsigytame būste, dar nereiškia, kad pareiškėjas šiame būste negyvena. Vertinant per protingumo kriterijaus prizmę akivaizdu, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu turėjo kažkur gyventi, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų išvykęs iš Lietuvos ar būtų gyvenęs kitur, nei įsigytame būste. Pareiškėjo teigimu, atsakovė nepagrindė ir neįrodė, kad pareiškėjas sandorių sudarymo metu 2013–2017 metais galėjo turėti kitą būstą, nei nupirktas ir parduotas. Nepaneigti pareiškėjo paaiškinimai, kad sudarydamas sandorius jis siekė apsirūpinti būstu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad teiktuose paaiškinimuose ir skunduose akcentavo, kad siekė įsigyti būstą, kuriame galėtų gyventi, todėl tokie sandoriai labiau atitinka apsirūpinimo būstu veiklą nei ekonominę veiklą siekiant uždirbti pragyvenimui pajamų. Vertinant pagal protingumo kriterijų, tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų siekęs uždirbti pajamas iš sandorių, t. y. vykdyti ekonominę veiklą būtų perkami ne tik būsto sąvoką atitinkantys daiktai, bet ir kitokios paskirties nekilnojamieji daiktai - žemės sklypai, miškai, komercinės paskirties pastatai ir patalpos, kitokie nekilnojamieji daiktai, kurių perpardavimas teikia ekonominę naudą. Nagrinėjamu atveju buvo perkamos išskirtinai gyvenamosios paskirties patalpos, kuriose iki tol jau gyveno kiti žmonės ir jos gyvenimui buvo pritaikytos.
Nurodo, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, kurioje nesuvaržyta judėjimo laisvė ir įstatymais ar poįstatyminiais teisės aktais nenustatyta gyventojų sėslumo prievolė, teisiniu reguliavimu nenustatyta pareiga nusipirkus būstą jame pragyventi minimalų terminą, todėl būstas gali būti nuolat keičiamas atsižvelgiant į įvairias gyvenimiškas aplinkybes. Asmens būsto dažną pakeitimą prilyginus ekonominei veiklai siekiant apmokestinti PVM, tačiau nesudarant galimybės įgyti teisės į PVM atskaitą, neproporcingai plečiamai aiškinamas PVMĮ, kuriuos neproporcingai suvaržoma Konstitucijos garantuota asmens gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė ir laisvė, nes asmuo, siekiantis pakeisti būstą valstybei privalėtų sumokėti 21 proc. nuo būsto vertės. Toks teisės normos plečiamasis aiškinimas ir taikymas prieštarautų Konstitucijos 32 straipsniui.
Pareiškėjo teigimu, VMI savo sprendimu formuoją ydingą praktiką, nes bando įtvirtinti precedentą, kad bet kuris pareiškėjo arba kito fizinio asmens įsigytas būstas pardavimo metu bus laikomas PVM objektu, o pareiškėjas įsiregistravęs PVM mokėtoju dėl visų sudaromų sandorių privalės teikti PVM deklaracijas, vesti buhalterinę apskaitą, kaupti visas sąskaitas, apmokėjimo dokumentus nors teisės aktais tokia pareiga nenustatyta. Tokie išaiškinimai ir bandoma formuoti praktika prieštarauja protingumo principui.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pateikė pastabą, jog mokestinio patikrinimo akte prie kitos apie mokesčių mokėtoją pateiktos informacijos nenurodyti duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir nepateikti duomenys apie būsto įsigijimo sandorių metu valdytą kitą būstą. Šie duomenys yra svarbūs, nes būsto įsigijimo sandorių sudarymo metu pareiškėjas kito būsto neturėjo, o sudaromais sandoriais chronologine tvarka viena gyvenamosios paskirties patalpa (būstas) buvo keičiama į kitą.
Jeigu VMI mano, kad pareiškėjas gyveno kitoje vietoje, nei įsigytos gyvenamosios patalpos, tai atsakovė turi savo teiginius pagrįsti įrodymais, o ne prielaidomis ar samprotavimais, kad pareiškėjas kažko neįrodė arba neįvykdė formalios gyvenamosios vietos deklaravimo procedūros. Pareiškėjas teigia, kad neturi pareigos kaupti komunalinių paslaugų sąskaitų, kitų turto išlaikymo apmokėjimo dokumentų, kas ir be to yra suprantama, kad tokias paslaugas apmoka turto savininkas.
Atsakovė be pagrindo ignoruoja pareiškėjo vykdytų sandorių seką ar chronologiją. Pastebi, kad patikrinimo metu siekiant paneigti sandorių sudarymo nuoseklumą ir chronologiją patikrinimo akte aprašomi sudaryti sandoriai, iš pradžių, buvo aprašomi nenuosekliai, t. y. nepateikta nuosekli jų vykdymo seka, kuri buvo pateikta pareiškėjo paaiškinime. Reali sandorių seka patvirtina pareiškėjo siekį apsirūpinti būstu.
Teigia, kad 2018 m. spalio 25 d. prieštaravimuose pareiškėjas teikė paaiškinimą, kad adresą Slengių g. 3, Klaipėdoje, deklaruodavo dėl korespondencijos gavimo, nes ten gyvena tėvai. Dėl gyvenimo būdo dažnai keitėsi pareiškėjo gyvenamoji vieta, todėl tokiu būdu pareiškėjas siekė užsitikrinti, kad pašto korespondencija nebūtų siunčiama senais adresais ir galėtų ją gauti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas be kita ko nurodė, jog vieną būstą skirtingu laikotarpiu nupirko tėvų prašymu ir vieną būstą įsigijo draugų prašymu siekiant jį išsaugoti buvusių savininkų rankose. Tokie sandoriai nepatenka į ekonominės veiklos apibrėžimą, nes yra atsitiktiniai. Pateikta sandorių chronologija patvirtina, kad butai ir namai buvo įsigyti ir naudojami kaip būstas šeimos poreikiams tenkinti, išskyrus du atvejus, kai buvo suteikta pagalba tėvams ir draugams.
Pažymi, kad vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika ekonominės veiklos vykdymas yra fakto nustatymo klausimas. Faktai yra nustatomi įrodinėjimo priemonėmis. Pareiškėjas sutinka, kad fizinio asmens sudaryti 17 sandorių per 5 metų laikotarpį gali kelti abejonių ar nėra vykdoma ekonominė veikla, tačiau sandorių skaičius nėra viską nusverianti aplinkybė, todėl turi būti nustatomi sandorių sudarymo tikslai, motyvai. Pareiškėjas nurodo, kad sudarydamas sandorius turėjo tikslą pakeisti būstą, nes pasikeitė jo poreikiai, įgyti būstai turėjo trūkumų. Pareiškėjas teigia, jog ne abstrakčiais teiginiais, bet įrodymais pagrindė ir nurodė pasikeitusius poreikius keisti gyvenamąją vietą, konkrečių patalpų trūkumus arba netinkamą vietovę. Šių jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų atsakovė neginčijo, kitokių duomenų nenurodo, todėl pareiškėjas mano, kad jo nurodytos aplinkybės laikomos teisingomis ir pagrįstomis, kol nėra paneigtos kitais įrodymais.
Pareiškėjas nurodo, kad: 1) jo įvykdyti gyvenamųjų patalpų įsigijimo sandoriai buvo susiję su apsirūpinimu būstu, todėl laikytini atsitiktiniais sandoriais; 2) mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas individualios veiklos ar kitokios vykdomos ekonominės veiklos įregistravęs nebuvo ir pareigos įregistruoti ekonominę veiklą VMI anksčiau atliktuose mokestiniuose tyrimuose nubuvo nustatęs; 3) mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas turėjo kitą būstą nei perkamos gyvenamosios patalpos arba tuo pačiu metu būtų turėjęs kelis gyvenamuosius būstus, todėl nepaneigta aplinkybė, jog buvo perkamos patalpos siekiant apsirūpinti būstu; 4) PVM įstatymu ir kitais teisės aktais nenustatyti kriterijai ar minimalūs intervalai, kuriais vadovaujantis periodiškai keičiamas būstas gali būti laikomas ne apsirūpinimu būstu, bet ekonomine veikla; 5) nepaneigtos pareiškėjo paaiškinimuose ir prieštaravimuose nurodytos aplinkybės ir susiklostę poreikiai keisti gyvenamąsias patalpas, labiausiai atitinkančias pareiškėjo poreikius; 6) net ir periodiškai pasikartojantis būsto įsigijimas negali būti prilyginamas ekonominei veiklai; 7) daugiau kaip pieš 2 metus sukurti nekilnojamieji daiktai (gyvenamosios patalpos) ir sandoriai su jais nelaikytini PVM objektu net ir vykdant ekonominę veiklą (PVMĮ 32 str.); 8) pareiškėjas pirko gyvenamąsias patalpas kurios nebuvo PVM objektu, todėl neteisinga šias patalpas paversti PVM objektu ir jas atgaline data apmokestinti pridėtinės vertės mokesčiu, nesuteikiant galimybės įtraukti į atskaitą įsigijimo PVM.
Pažymi, kad visos įsigytos gyvenamosios patalpos buvo senos statybos ir nebuvo iš esmės pagerintos, todėl jos negali būti apmokestintos pagal PVMĮ 32 straipsnio 1 dalį. Esminio pagerinimo faktų VMI nenustatė. Jeigu vertinti įsigytų senos statybos gyvenamųjų patalpų registro duomenis, tai 7 nekilnojamųjų daiktų baigtumas įsigijimo metu buvo 100 proc., o 10 objektų viešajame registre įregistruotas baigtumas nesiekė 100 proc. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tą faktą, kad tie objektai, kurių įregistruotas baigtumas nesiekė 100 proc. buvo naudojami pagal paskirtį - žmonių gyvenimui ir faktinis baigtumas buvo 100 proc., tačiau šis faktas tinkamai neįregistruotas viešajame registre. Pažymi ir tai, kad tuo atveju, jeigu jopareiškėjo įsigyjamos senos statybos gyvenamosios patalpos buvo laikomos PVM objektu pagal PVM įstatymo 32 straipsnį, vien dėl aplinkybės, kad formaliai neįregistruotas 100 proc. baigtumas senos statybos namams, tokiu atveju pardavėjas taip pat privalėjo išskirti PVM pardavimo metu, tokiu būdu pareiškėjas būtų galėjęs šį PVM įtraukti į atskaitą. Teigia, kad net ir įsiregistravęs PVM mokėtoju negalėtų įgyti teisės į teisingą PVM atskaitą, nes visos jo pajamos, gautos už nekilnojamųjų daiktų įsigijimą apmokestinamos PVM, kurio pareiškėjas iš pirkėjo negavo ir kuris nebuvo išskirtas nekilnojamųjų daiktų įsigijimo metu, o tokia situacija prieštarauja teisingumo ir protingumo principui.
Teigia, kad PVM mokesčiu negali būti apmokestinamas parduotas asmeniniams poreikiams įsigytas būstas, nes tai nelaikytina ekonomine veikla, be to, toks apmokestinimas prieštarauja ESTT praktikai, protingumo principui ir turinio viršenybės prieš formą principui.
Pareiškėjo teigimu, prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: 1) PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); 2) PVM mokėtojas, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti. Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamosioms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose.
Pažymi, kad tuo atveju, jei jo veiksmai keičiant būstą ir būtų vertintini kaip ekonominė veikla, tai PVM mokesčio objektu gali tapti tik pajamos, uždirbtos už tarpininkavimo veiklą (gautas pelnas) ir viršijančios 47 000 Eur. Nesutinka su išvada, kad 2013–2017 m. vykdė ekonominę veiklą iš kurios gavo pajamų ir jam atsirado prievolė registruotis PVM mokėtoju ir mokėti PVM į biudžetą, nes: 1) buvo perkamas išskirtinai būstas; 2) būstas buvo perkamas ne PVM tikslais, nes nei įsigyjant būstą iš pardavėjų, nei parduodant būstą PVM nebuvo išskirtas ir nebuvo mokamas; 3) būsto įsigijimo sandoriai sekė vienas paskui kitą ir kito būsto sandorių sudarymo metu pareiškėjas neturėjo; 3) PVM įstatymas ir kiti įstatymai nenumato minimalaus įsigytų gyvenamųjų patalpų išlaikymo termino, nuo kurio gyvenamosios patalpos pradedamos laikyti ne būstu, bet - preke; 4) pagal PVM įstatymo 32 str. 1 d. PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių pardavimas ar kitoks perdavimas; 5) net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo įsigytos gyvenamosios patalpos būtų laikomos preke, o jų pardavimas ekonomine veikla, tokio pobūdžio prekės neapmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu ir gali būti apmokestinta tik vykdytos ekonominės veiklos metu gauta nauda, t. y. pelnas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo gauta nauda per 12 mėnesių neviršija 45 000 EUR; 6) PVM įstatymo 71 str. 1 d. prievolę registruotis PVM mokėtoju numato tik asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas.
Pareiškėjas nurodo, kad nenustatyta, kad jis būtų tiekęs prekes arba paslaugas, todėl nekilo prievolė registruotis PVM mokėtoju.
Teigia, kad mokestinio patikrinimo objektu nebuvo pareiškėjo pragyvenimo pajamos, todėl jis neprivalėjo įrodymais pagrįsti jų dydžio ir kilmės. Teigia, kad iki grįžimo į Lietuvą dirbo su aukštomis technologijomis gamybos srityje JAV, gautų pajamų pakako ne tik pragyventi, susitaupyti, bet pakako įsigyti ir nekilnojamąjį turtą JAV, investuoti. Pažymi, kad teikdamas žodinius paaiškinimus Komisijai pareiškėjas papildomai nurodė, kad yra investavęs Šveicarijoje į grožio saloną, šiuo metu reziduoja ne Lietuvoje ir pragyvenimo šaltinis ne Lietuvoje. Mano, kad esant šiai aplinkybei nėra pagrindo konstatuoti, kad vienintelis pragyvenimo šaltinis yra nekilnojamojo turto perpardavimas ir remontas. Nesutinka ir su ta išvada, kad vykdė pastatų rekonstrukciją. Nurodo, kad teikė išsamius paaiškinimus apie tai, kad kai kuriais atvejais buvo būtinas remontas tam, kad pritaikytų būstą savo poreikiams ir ištaisytu paslėptus defektus prieš parduodant tam, kad nekiltų civilinė atsakomybė už netinkamos kokybės daikto pardavimą.
Pareiškėjo teigimu, VMI rašydama išvadas nepateikė jokių kontraargumentų, įrodymų, skaičiavimų, kurie paneigtų pareiškėjo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Nurodo, kad vienu metu 138 0976,89 Eur vertės turto niekada neturėjo, atsakovė nepagrįstai tapatina per 5 metus įvykusių sandorių apyvartą su pareiškėjo turtu. Teigia, kad vienu metu turėjo tik vieną būstą, kurio vertė niekada nesiekė 138 0976,89 Eur. VMI atlikdama skaičiavimus taip ir nesuskaičiavo kokią ekonominę naudą iš sudarytų sandorių gavo pareiškėjas ir ar gauta nauda yra pakankama, kad taptų pragyvenimo šaltiniu. Pareiškėjo teigimu, siekiant patikrinti kokio dydžio buvo gauta nauda nepakanka suskaičiuoti vien tik būsto pardavimo pajamas, iš šių pardavimo pajamų turi būti atimamos turto įsigijimo išlaidos ir išlaidos remontui. Atsakovė siekdamas pagrįsti pareiškėjo gautą naudą suskaičiavo vien tik pardavimo pajamas iš kurių atėmė turto įsigijimo išlaidas, tačiau pamiršo atimti patirtas papildomas išlaidas remontui, kurių pareiškėjas negalėjo panaudoti pragyvenimui, tačiau jos buvo deklaruotos. Taip pat VMI nepaminėjo pareiškėjo deklaruotų išlaidų būsto remontui, kurias pareiškėjas patyrė siekdamas pašalinti paslėptus defektus. Šios išlaidos buvo nurodytos ir įvertintos pareiškėjui teikiant gyventojo pajamų mokesčio deklaracijas už 2013–2017 metus, šių deklaracijų duomenis atsakovė pripažįsta, tačiau jas vertina tik tuo aspektu, kad tik nuo šių išlaidų pareiškėjo sumokėtą PVM pripažįsta kaip leidžiamą PVM atskaitą. Atsakovė nepagrįstai pareiškėjo patirtas būsto remonto išlaidas priskiria prie pareiškėjo pragyvenimo pajamų.
Pareiškėjas nesupranta, kokiais įrodymais gali pagrįsti, jog gyveno savo bute ir jį naudojo kaip būstą, jeigu šių gyvenimo faktų normalioje ir sveikoje visuomenėje niekas nefilmuoja ar protokolais nekonstatuoja. Teigia, kad paneigti nurodytas aplinkybes apie būsto naudojimą savo poreikiams turi tas asmuo, kuris tokių aplinkybių buvimą neigia. VMI ignoruoja faktą, kad visu šiuo laikotarpiu pareiškėjas turėjo kažkur gyventi ir kito būsto neturėjo.
Pažymi, kad apie visus sudaromus būsto įsigijimo sandorius yra informuojama VMI per informacinę sistemą ir kasmet pildant pajamų deklaracijas. Nurodo, kad kiekvienais metais VMI betarpiškai ir fiziškai pildė gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas, naudojosi VMI specialistų pagalba, nes reikėjo sutikslinti duomenis pagal įvykusius sandorius, tačiau nė karto nebuvo teiktas pastebėjimas, kad būsto pardavimo sandoriai turi panašumų į ekonominę veiklą arba, kad reikia registruotis PVM mokėtoju. Papildomai VMI buvo informuota pareiškėjo 2016 m. balandžio 21 d. raštu ir VMI pateikdama atsakymą nenustatė, kad būstas gali būti laikomas PVM objektu.
Akcentuoja, kad VMI 2017 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. (17.5-40)R-4848 jau buvo kėlusi klausimą dėl būsto įsigijimo sandorių apmokestinimo PVM, tačiau po pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir atsakymų nebuvo nustatyta pareiga mokėti PVM. 2018 m. rugpjūčio 21 d. pradėtas mokestinis tyrimas iš esmės yra pakartotinis prieš tai VMI priimtų sprendimų peržiūrėjimas, todėl yra neteisėtas, neatitinka teisinio stabilumo kriterijaus.
Teigia, kad VMI ir Komisija visiškai ignoravo pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, neapklausė nė vieno sandorį sudariusio asmens, pareiškėjo tėvų, kitų asmenų, kurių prašymu pareiškėjas išpirko iš varžytinių turtą, išvadas grindė išskirtinai asmenine nuomone ir asmenine patirtimi, nepateikė jokių objektyvių įrodymų išvadoms pagrįsti, nepateikė jokių įrodymų, kurie bent tikėtinai paneigtų pareiškėjo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, todėl pažeidė objektyvumo, įstatymo viršenybės, atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, proporcingumo principus.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo PVM patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. rugsėįo 6 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (27.13) FR0680-309.
Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2013–2017 m. įsigijo ir pardavė 17 nekilnojamojo turto objektų, gautas pajamas deklaravo metinėse pajamų deklaracijose ir sumokėjo į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM). Nustatyta, kad pareiškėjo 2013–2017 m. vykdyti nekilnojamojo turto objektų pirkimo-pardavimo sandoriai atitinka ekonominės veiklos kriterijus, todėl konstatuota, kad pareiškėjui pagal PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsirado prievolė registruotis PVM mokėtoju ir mokėti PVM į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus patikrinimo metu pareiškėjui apskaičiuota mokėtina 201 748,79 Eur PVM suma.
Pareiškėjas nesutikdamas su patikrinimo akto išvadomis pateikė Klaipėdos AVMI 2019 m, rugsėjo 29 d. rašytines pastabas, kuriose išdėstė nesutikimo motyvus. Klaipėdos AVMI išnagrinėjusi pastabas 2019 m. spalio 25 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (28.19)FR0682-242 patvirtino patikrinimo akto rezultatus ir nurodė pareiškėjui į VMI sąskaitą sumokėti 201748,79 Eur PVM, taip pat apskaičiavo 71854,34 Eur PVM delspinigių ir bei skyrė 20174 Eur (10 proc.) PVM baudą. Klaipėdos AVMI sprendimu taip pat atleido pareiškėją nuo 50 proc., t. y. nuo 35927,17 Eur PVM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 19 d. pateikė skundą VMI. VMI 2020 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 68-6 patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. Nurodo, kad pareiškėjas nesutikdamas su VMI sprendimu pateikė skundą Komisijai, kuri išnagrinėjusi bylos medžiagą ir pareiškėjo skundą 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. S-74(7-47/2020) patvirtino VMI sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime cituoja teisės normas, kuriomis remdamasi teigia, jog tam, jog ekonominę veiklą vykdantis asmuo būtų pripažintas apmokestinamuoju Europos Tarybos 2006 m. lapkričio 28 d. direktyvos 2006/112/EB „Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos“ (toliau – ir PVM direktyva) 9 straipsnio 1 dalies (1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) 4 straipsnio 1 dalies) prasme, pirmiausia jis šią veiklą turi vykdyti savarankiškai.
Nurodo, kad nustatyta, jog pareiškėjas veiklą (prekybą nekilnojamuoju turtu) vykdė savarankiškai. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandorius sudarinėjo nepriklausomai nuo kitų asmenų, pats spręsdamas visus klausimus, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimu ir jo pardavimu, ir nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių vykdytos veiklos savarankiškumą. Pareiškėjas tęstinį laikotarpį, t. y. nuo 2013 iki 2017 metų atliko aktyvius veiksmus su nekilnojamuoju turtu, t. y. įsigijo ir pardavė 17 nekilnojamojo turto objektų, visi pareiškėjo sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai buvo atlygintino pobūdžio. Nurodo, kad sistemingi pareiškėjo veiksmai, įsigyjant nekilnojamąjį turtą ir vėliau jį parduodant, nors savaime negali pagrįsti ekonominės veiklos vykdymo, nesant byloje jokių objektyvių duomenų apie šio nekilnojamojo turto naudojimą asmeniniams poreikiams tenkinti, priskirtini prie veiklos komerciškumo arba versliškumo požymių, nes rodo veiklos atlygintinumą, sistemingumą, ir patvirtina, kad minėti su nekilnojamuoju turtu susiję sandoriai nebuvo atsitiktiniai.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes (be kita ko, pareiškėjo aktyvius ir sistemingus veiksmus, nekilnojamojo turto įsigijimo ir pardavimo tikslus, siekį gauti ekonominę naudą, vykdytos veiklos savarankiškumą, atlygintinumą, sistemingumą, kas iš esmės atitinka PVMĮ 2 str. 8 dalyje apibrėžtą ekonominę veiklą), konstatuotina, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas apmokestinamuoju asmeniu, t. y. asmeniu, tiekiančiu prekes vykdant savo ekonominę veiklą.
Taip pat sutinka su Klaipėdos AVMI pozicija dėl pareiškėjo argumentų dėl nuolatinio nekilnojamojo turto objektų keitimo, t. y. kad objektai buvo keičiami dėl nustatytų defektų, dėl per mažo žemės sklypo, dėl triukšmo ir t. t., atrodo neįtikinamai ir prieštarauja paties pareiškėjo pastabose nurodytoms aplinkybėms. Pareiškėjas tiek pastabose, tiek skunde, tiek paaiškinimuose nurodė, kad visi varžytinėse pirkti daiktai buvo apžiūrėti ir įvertinti nepriklausomo turto vertintojo (kvalifikuoto asmens), būstai buvo pasirenkami pagal vietovę, atsižvelgiant į šeimos poreikius, juos apžiūrint ir iš to susidarant tam tikrus lūkesčius. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad būstas buvo perkamas pasikartojančiuose mikrorajonuose. Taigi, paties pareiškėjo nurodytos aplinkybės įrodo, kad, pasirinkdamas pirkti konkrečius nekilnojamojo turto objektus, pareiškėjas jau būdavo susipažinęs su jais ir jau tada galėdavo žinoti, kad šie objektai tenkins ar netenkins jo poreikius.
Be to, Komisija pritarė Klaipėdos AVMI pozicijai, jog pareiškėjo argumentai dėl nuolatinio ir sistemingo nekilnojamojo turto objektų keitimo atrodo neįtikinamai, ypač įvertinus aplinkybes, jog visus objektus, kaip teigė pareiškėjas, buvo būtina remontuoti ar užbaigti statybas, o, atlikus remonto / statybos darbus, objektai praktiškai iš karto buvo parduoti. Komisijos vertinuimu tai, kad ginčo būstuose nebuvo deklaruojama pareiškėjo gyvenamoji vieta, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad būstą ilgesnį laikotarpį būtų faktiškai naudojęs asmeniniams poreikiams (pavyzdžiui, turtu naudojosi jo vaiko motina ir pan.), ar patvirtinančių ketinimą įsigytame būste apsigyventi (pavyzdžiui, savo vardu su komunalinių, elektros, dujų, ryšio, vandens tiekėjais sudarytų sutarčių ar ketinimą sudaryti tokias sutartis, pavyzdžiui, kreipimaisi į komunalines ar kitas paslaugas teikiančias įmones), nekilnojamasis turtas būdavo įsigyjamas iš varžytinių, remontuojamas (baigiamos statybos) ir greitu laiku parduodamas, darytina išvada, kad pareiškėjas tokiais veiksmais siekė padidinti įsigyto nekilnojamojo turto vertę ir jį pardavus užsidirbti pajamų, o ne realiai jame apsigyventi. Aukščiau nurodytas pareiškėjo veiksmų intensyvumas ir sistemingumas dalyvaujant varžytinėse leidžia visiškai pagrįstai abejoti pareiškėjo teiginių dėl siekio įsigyti gyvenamąjį būstą pagrįstumu.
Pažymi, kad nors patikrinimo akte ir nėra išskirta pelno ar nuostolių suma, tačiau iš patikrinimo akto 2–4 puslapiuose esančios 2 lentelės matyti, kad pareiškėjas per 2013–2017 metų laikotarpį įsigijo nekilnojamojo turto už 1380976,89 Eur, o gavo pardavimo pajamų – 1711757,73 Eur, t. y. pareiškėjas per 2013–2017 metų laikotarpį gavo 330700,84 Eur daugiau pajamų nei patyrė išlaidų. Taip pat patikrinimo metu nenustatyta, kad per tikrinamąjį laikotarpį pareiškėjas būtų gavęs su darbo santykiais susijusių pajamų ar gavęs pajamų kaip asmuo vykdantis individualią veiklą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas byloje kilo dėl Klaipėdos AVMI 2019 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. (28.19)FR0682-242), VMI 2020 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 68-6 ir MGK 2020-04-24 sprendimo Nr. S-74(7-47/2020) teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal byloje pateiktus duomenis nustatyta, jog Klaipėdos AVMI atliko pakartotinį pareiškėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) patikrinimą už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2017-12-31 ir 2019-09-06 surašė patikrinimo aktą Nr. (27.13) FR0680-309 (MGK byla, b. l. 118-128). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2013-2017 m. įsigijo ir pardavė 17 nekilnojamojo turto objektų, gautas pajamas deklaravo metinėse pajamų deklaracijose ir sumokėjo į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM). Nustatyta, kad pareiškėjo 2013-2017 m. vykdyti nekilnojamojo turto objektų pirkimo-pardavimo sandoriai atitinka ekonominės veiklos kriterijus, todėl konstatuota, kad pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 71 str. 2 dalies ir 92 str. 1 dalies nuostatas, atsirado prievolė registruotis PVM mokėtoju ir mokėti PVM į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus patikrinimo metu pareiškėjui apskaičiuota mokėtina 201748,79 Eur PVM suma (MGK byla, b. l. 118-128).
Pareiškėjas nesutikdamas su patikrinimo akto išvadomis pateikė Inspekcijai 2019-09-29 rašytines pastabas, kuriose išdėstė nesutikimo motyvus (MGK byla, b. l. 56-62).
Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodo, jog sudarydamas sandorius dėl gyvenamųjų patalpų įsigijimo jis turėjo tikslą apsirūpinti būstu ir sandorių sudarymo metu kito būsto neturėjo. Teigia, kad įsigyti nekilnojamieji daiktai negali būti laikomi PVM objektu pagal PVMĮ 32 straipsnį net ir vykdant ekonominę veiklą. Akcentuoja, kad PVMĮ ir kitais teisės aktais nenustatyti kriterijai ar minimalūs intervalai, kuriais vadovaujantis periodiškai keičiamas būstas gali būti laikomas ne apsirūpinimu būstu, bet ekonomine veikla.
Taigi, mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl to, ar Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė ekonominę nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo veiklą, kaip ji apibrėžta PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje.
Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2013-2017 m. laikotarpiu sudarė 17 nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandorių, iš kurių pardavė 10 nekilnojamojo turto objektų, kurie Nekilnojamojo turto registre (toliau - NTR) įregistruoti kaip nebaigta statyba, nėra pasirašyti nei statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, nei statybos užbaigimo aktas, nei patvirtinta deklaracija apie statybos užbaigimą arba nuo esminio pagerinimo nėra praėję 24 mėnesiai:
- 2017-10-03 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1ES-8669 pareiškėjas pardavė 270,11 kv. m. nebaigtos statybos gyvenamąjį namą ir 0,1238 ha mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) už 150000 Eur. NTR įregistruotas kaip nebaigta statyba, iki pardavimo sandorio nebuvo pasirašyti nei Statinio pripažinimo tinkamo naudoti aktas, nei Statybos užbaigimo aktas, nei patvirtinta Deklaracija apie statybos užbaigimą;
- 2017-06-02 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1ES-4923 pareiškėjas pardavė nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (tūris 982 kub. m.) ir 0,1279 ha mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypą adresu(duomenys neskelbtini) už 100000 Eur. NT registre įregistruotas kaip nebaigta statyba, nepasirašyti nei Statinio pripažinimo tinkamo naudoti aktas, nei Statybos užbaigimo aktas, nei patvirtinta Deklaracija apie statybos užbaigimą;
- 2017-04-10 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1ES-3139 pareiškėjas 150000 Eur pardavė 452,15 kv. m. (įsigijo 265,21 kv. m.) gyvenamąjį namą, du šiltnamius, sandėlį, vasarnamį, garažą, kitus kiemo statinius ir 0,2099 ha mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) 2012-2017 m. buvo atliktas gyvenamojo namo kapitalinis remontas. NTR duomenimis 2017-02-27 užregistruota deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą. Nuo esminio pagerinimo nėra praėję 24 mėnesiai;
- 2017-04-05 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1ES-2978 pareiškėjas pardavė 265,09 kv. m. nebaigtą statyti gyvenamą namą, nebaigtus statyti pirtelę, ūkinius pastatus ir 1,0000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kitos žemės ūkio paskirties) adresu (duomenys neskelbtini) už 107000 Eur. NT registre įregistruotas kaip nebaigta statyba, nepasirašyti nei Statinio pripažinimo tinkamo naudoti aktas, nei Statybos užbaigimo aktas, nei patvirtinta Deklaracija apie statybos užbaigimą;
- 2016-12-08 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1ES-10509 pareiškėjas pardavė 560 kub. m. nebaigtos statybos gyvenamą namą su 0,0930 ha mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) už 90000 Eur. NTR įregistruota gyvenamojo namo būklė – nebaigtas statyti, nepasirašyti nei Statinio pripažinimo tinkamo naudoti aktas, nei Statybos užbaigimo aktas, nei patvirtinta Deklaracija apie statybos užbaigimą;
- 2016-03-17 Pirkimo-pardavimo sutartimi, Nr. K1ES-2102 pareiškėjas pardavė 156,62 kv. m. nebaigtą statyti butą ir 348/1132 dalį mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) už 122500 Eur. NTR duomenimis įregistruota gyvenamojo namo būklė – nebaigtas statyti. Iki pardavimo sandorio nepasirašyti nei Statinio pripažinimo tinkamo naudoti aktas, nei Statybos užbaigimo aktas, nei patvirtinta Deklaracija apie statybos užbaigimą;
- 2016-01-08 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. JP-87 pareiškėjas pardavė 137,18 kv.m. (įsigijimo metu gyvenamojo namo plotas buvo 166 kv. m.) blokuotą gyvenamąjį namą ir 0,0249 ha vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) už 129500 Eur. Name buvo atlikti atnaujinimo (modernizavimo) darbai. NT registro duomenimis 2015-11-26 įregistruota deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr.1. Nuo atnaujinimo/modernizavimo darbų užbaigimo nėra praėję 24 mėnesiai;
- 2015-01-27 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. DR-399 pareiškėjas pardavė 152,26 kv. m. nebaigtos statybos butą ir 545/1162 dalį mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) už 104263,21 Eur. NTR duomenimis įregistruota gyvenamojo namo būklė – nebaigtas statyti.
- 2014-05-30 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1725 pareiškėjas pardavė blokuotą 116,58 kv. m. gyvenamąjį namą (buvo įsigytas 168 kv. m.) ir 0,0232 ha vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) už 395000 Lt. 2014-04-25 pareiškėjui išduotas leidimas statyti naują (-us) statinį (-ius), rekonstruoti statinį (-ius), atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr.LNS-34-140425-00235. Atlikti rekonstrukcijos darbai. NTR duomenimis 2014-05-08 įregistruota deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1. Po rekonstrukcijos darbų užbaigimo nėra praėję 24 mėnesiai;
- 2013-12-09 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. GB-10255 pareiškėjas pardavė 142,78 kv. m. (įsigytas nebaigtos statybos gyvenamas namas buvo 94,87 kv. m.) nebaigtos statybos gyvenamą namą ir 0,1500 ha mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini) už 350000 Lt. NTR duomenimis įregistruota gyvenamojo namo būklė – nebaigtas statyti. Pagal NTR duomenis 2013-11-12 išduotas leidimas statyti naują (-us) statinį (-ius), rekonstruoti statinį (-ius), atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr.LNS-34-131112-00764. Pagal pateiktus dokumentus nustatyta, kad pareiškėjas atliko pastato atnaujinimo darbus. Deklaracija apie statybos užbaigimo/paskirties pakeitimo Nr.1 NTR užregistruota 2014-04-10, t. y. po pareiškėjo sudaryto nekilnojamojo turto 2013-12-09 pardavimo sandorio.
Pagal pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 8 dalyje ekonominė veikla apibrėžiama kaip veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos. Pagal minėto straipsnio 15 dalį Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma yra investicinis fondas.
Pagal PVMĮ 32 str. 1 dalies nuostatas PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys - tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys - 24 mėnesius po jo užbaigimo (pripažinimo tinkamu naudoti) arba esminio pagerinimo; 2) nauja pastato ar statinio dalis - tai naujo pastato ar statinio, kaip jis apibrėžtas šios dalies 1 punkte, dalis, taip pat naujai pastatyta nenaujo pastato ar statinio dalis - 24 mėnesius po jos užbaigimo.
Pastato, statinio sąvokos, taip pat atvejai, kada pastatas ar statinys laikomas užbaigtu yra apibrėžti ir Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 28 str., kuriame nurodyta, kad statybos užbaigimą patvirtina Statybos užbaigimo aktas arba Deklaracija apie statybos užbaigimą. Nuo 2010-10-01 data, nuo kurios skaičiuojamas 24 mėnesių laikotarpis, yra Statybos užbaigimo akto ar Deklaracijos apie statybos užbaigimą pasirašymo (patvirtinimo, jei Deklaraciją tvirtinti privaloma) data (pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio ir Statybos techninio reglamento STR 1.11:01:2010 „Statybos užbaigimas“ V ir VI skyriaus nuostatas užbaigus naujo statinio statybą, statinio rekonstravimą, atnaujinus (modernizavus) daugiabutį namą ar negyvenamosios paskirties pastatą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka surašomas statybos užbaigimo aktas. Užbaigus statinio kapitalinį remontą, pakeitus statinio (patalpų) paskirtį, pastačius, rekonstravus ar atnaujinus (modernizavus) vieno ar dviejų butų namą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka patvirtinta Deklaracija apie statybos užbaigimą). Nebaigtu statyti pastatu (statiniu), kuris apmokestinamas PVM taikant standartinį PVM tarifą, PVM tikslais laikomas pastatas (statinys), kuris 1) Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip nebaigta statyba ir 2) kuriam nėra pasirašytas nei Statinio pripažinimo tinkamo naudoti aktas, nei Statybos užbaigimo aktas, nei patvirtinta Deklaracija apie statybos užbaigimą, kai tai privaloma.
PVMĮ 32 str. 2 dalis nustato, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.
Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo pridėtinės mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Europos Sąjungos teisė įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu yra 1977-05-17 Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006-11-28 Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos. Todėl, aiškinant PVMĮ normas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, būtina atsižvelgti į minėtų direktyvų nuostatas bei ESTT jurisprudenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-627-442/2019).
Apmokestinamasis asmuo – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą (PVM direktyvos 9 str. 1 d.; Šeštosios direktyvos 4 str. 1 d.). Ekonominė veikla – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma, ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų (PVM direktyvos 9 str. 1 d. antra pastraipa; Šeštosios direktyvos 4 str. 2 d.). Pagal bendrąją taisyklę būtent ekonominę veiklą, kaip ji suprantama pagal minėtas nuostatas, vykdantys asmenys pripažįstami apmokestinamaisiais asmenimis. Nors PVM direktyva (Šeštoji direktyva) nustato labai plačią PVM taikymo sritį, apmokestinamosios veiklos sąvoka apima tik ekonominio pobūdžio veiklą (ESTT 2004-04-29 sprendimo byloje EDM, C-77/01, 47 p.; 2005-05-26 sprendimo byloje Kretztechnik, C-465/03, 18 p.). Paprastai veikla kvalifikuojama kaip ekonominė veikla, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna ją atlikęs subjektas (ESTT 2007-12-13 sprendimo byloje Gbtz, C-408/06, 18 p.). Pagal bendrą taisyklę „ekonominės veiklos“ sąvoka yra susijusi su asmens siekiu gauti ne bet kokių, o nuolatinių pajamų iš atitinkamos veiklos. Šiuo aspektu primintina, kad norint nustatyti, jog atitinkama veikla vykdoma siekiant nuolatinių pajamų, nėra svarbu, ar šia veikla siekiama gauti pelno (pvz., žr. 2013-06-20 ESTT sprendimo byloje Unabhängiger Finanzsenat Außenstelle Linz, C-219/12, 25 p.), t. y. nuolatinių pajamų siekimas, kaip jis suprantamas pagal minėtas direktyvas, nėra tapatinamas su pelno siekimu.
Pažymėtina ir tai, kad ESTT ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad savininko nuosavybės teisės įgyvendinimas pats savaime negali būti laikomas ekonomine veikla (žr. ESTT 1996-06-20 sprendimo byloje Wellcome Trust, C-155/94, 32 p.). Paprastai asmens privataus turto valdymu nelaikytina situacija, kai, pavyzdžiui, suinteresuotas asmuo pradeda aktyvius prekybos žeme veiksmus ir imasi panašių priemonių į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, kaip jie apibrėžti PVM direktyvos 9 str. 1 dalies antroje pastraipoje, naudojamas priemones (ESTT 2012-07-19 sprendimo byloje Rėdlihs,C-263/11, 36 p.), kaip pavyzdžiui, rinkodara, įprastiniam turto naudojimui nebūdingi parengiamieji darbai (ESTT 2011-09-15 sprendimo sujungtose bylose Slaby, C-180/10 ir C-181/10, 39–41 p.). Klausimas, ar atitinkama veikla siekiama nuolatinių pajamų, norint ją pripažinti „ekonomine veikla“, yra fakto klausimas, kurį reikia įvertinti atsižvelgiant į visus bylos duomenis (ESTT 2012-07-19 sprendimo byloje Rėdlihs, C-263/11, 33 p.).
Kaip matyti iš MGK bylos duomenų, Klaipėdos AVMI nustatė (patikrinimo akto 12 psl.), jog tikrinamuoju laikotarpiu mokėtojo sandoriai atitinka ekonominės veiklos kriterijus: sandoriams būdingas tęstinumas ir pasikartojamumas – pirkimo / pardavimo sandoriai tęsėsi nuo 2013-03-25 iki 2017-09-12; savarankiškumas – mokėtojas pats sprendė su savo veikla susijusius klausimus, pats dengė išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu ir naudos siekimu. Mokėtojas tikslingai domėjosi kaip turtą įsigyti kuo pigiau, kad pardavus gautų kuo didesnį pelną. Pastoviai dalyvavo nekilnojamojo turto varžytinėse ir didžioji dalis nekilnojamojo turto objektų įsigyti varžytinėse. Tikrinamuoju laikotarpiu iš 17 įsigytų nekilnojamojo turto objektų įsigijo: 14 iš varžytinių (2017-09-12, 2016-12-12, 2016-11-08, 2016-10-17, 2016-07-25, 2016-01-28, 2015-05-06, 2015-10-20, 2015-03-24, 2014-08-05, 2014-10-07, 2013-10-28, 2013-09-23, 2013-03-25), 2 nekilnojamojo turto objektus įsigijo iš bankrutuojančių asmenų V. D. (2017-04-28) ir O. V. L. (2016-02-04) ir tik 1 butas 2017-06-05 įsigytas iš fizinio asmens I. J.. Būstai buvo perkami įvairūs, t. y. įvairaus dydžio butai (60,69 kv. m. – 94,99 kv. m.), įvairaus dydžio gyvenamieji namai (140 kv. m. – 452,15 kv. m.), blokuoti namai (115,58 kv. m. – 137,18 kv. m.), dažniausiai nebaigtos statybos ir įvairaus baigtumo procento (58 proc. – 100 proc.), ir įvairių statybos metų (1987 – 2015 m.) bei įvairiose gyvenamosiose vietovėse ((duomenys neskelbtini)). Patikrinimo metu nors mokėtojas teigė, kad būstus pirko savo šeimai, tačiau, jo teigimu, būstai buvo perkami varžytinėse spontaniškai, neapžiūrėjus, neįvertinus jų būklės. Mokėtojas, kad turto vertė išaugtų, nupirktą turtą po įsigijimo remontavo, užbaiginėjo statybas, pardavė ir vėl įsigijo naują nekilnojamąjį turtą (įsigytas turtas mokėtojo nuosavybėje išbūdavo nuo keliolikos dienų iki kelių mėnesių). Mokėtojo nekilnojamojo turto pardavimo pajamos sudarė visą tikrinamojo laikotarpio pajamų dalį. Patikrinimo metu nenustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu mokėtojas būtų sudaręs darbo sutartis ar gavęs kitų pajamų, todėl jo pragyvenimo šaltinis buvo turto pardavimo pajamos. Mokėtojas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog įsigytas nekilnojamasis turtas buvo įsigytas asmeniniams poreikiams tenkinti (MGK byla, b. l. 123). Byloje, be kita ko, pateikti Turto pardavimo iš varžytinių aktai patvirtina, jog 14 nekilnojamojo turto objektų pareiškėjas įsigijo iš varžytinių (MGK byla, b. l. 131, 135, 144, 158, 163, 170, 179, 198, 206, 213, 218, 228, 254).
Pareiškėjas skunde teigia, jog sudarydamas sandorius dėl gyvenamųjų patalpų įsigijimo, turėjęs tikslą aprūpinti šeimą gyvenamuoju būstu. Paaiškina, jog adresą Slengių g. 3, Klaipėdoje deklaruodavo dėl korespondencijos gavimo, nes ten gyvena tėvai. Dėl gyvenimo būdo dažnai keitėsi jo gyvenamoji vieta, todėl tokiu būdu jis siekė užsitikrinti, kad pašto korespondencija nebūtų siunčiama senais adresais ir galėtų ją gauti. Pareiškėjas tvirtina gyvenęs tik įsigytose gyvenamosiose patalpose, jas prireikus pritaikydavo asmeniams poreikiams. Taigi, jo teigimu, atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad pareiškėjas sandorių sudarymo metu turėjo kitą faktinę gyvenamąją vietą. Aplinkybė, jog pareiškėjas įsigytose patalpose nedeklaravo gyvenamosios vietos, dar nereiškia, kad asmuo tame būste faktiškai negyveno.
Atsakovas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka, nurodydamas, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog būstą ilgesnį laiką būtų naudojęs savo asmeniniams poreikiams (pavyzdžiui, jog turtu naudojosi vaiko motina ir pan.), ar patvirtinančių ketinimą įsigytame būste apsigyventi (pavyzdžiui, savo vardu sutarčių su komunalinių, elektros, dujų, ryšių vandens tiekėjais sudarymas ir pan.).
Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys privalo šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka deklaruoti savo gyvenamąją vietą, išskyrus šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytas išlygas, arba būti įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje aiškiai apibrėžta gyvenamosios vietos sąvoka: „gyvenamoji vieta pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs“. Nagrinėjamu atveju patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), t. y. kur gyvena jo tėvai ir tik viename iš minimų nekilnojamojo turto objektų – (duomenys neskelbtini) jis dar buvo deklaravęs gyvenamąją vietą trumpiau nei 2 metus.
Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pritaria atsakovo išvadai, jog pareiškėjas neįrodė, jog sudarydamas minimus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, turėjo tikslą apsirūpinti gyvenamuoju būstu asmeniniams poreikiams. Kaip matyti, mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyti jokie faktai, patvirtinantys, kad nors viename iš minėtų objektų pareiškėjas būtų apsigyvenęs, deklaravęs gyvenamąją vietą ar ilgesnį laikotarpį būtų faktiškai naudojęs asmeniniams poreikiams. Tokių įrodymų nepateikė ir pats pareiškėjas. Byloje nustatyta, jog nekilnojamasis turtas būdavo įsigyjamas iš varžytinių, jį buvo būtina remontuoti (jame nebuvo galimybės apsigyventi), po atliktų remonto remonto / rekonstrukcijos darbų, turtas praktiškai iš karto būdavo parduotas. Todėl pritartina mokesčių administratoriaus išvadai, jog pareiškėjas tokiais veiksmais siekė padidinti įsigyto nekilnojamojo turto vertę ir jį pardavus uždirbti pajamų, o ne realiai jame apsigyventi.
Be to, iš patikrinimo akto 2 lentelės (2-4 psl.) matyti, jog tam tikrais laikotarpiais nuosavybės teise pareiškėjas neturėjo jokio nekilnojamojo turto, pvz., 2013-08-16 pardavė butą, esantį Naujojo (duomenys neskelbtini), o įsigijo po daugiau nei mėnesio - 2013-09-23 gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) 2014-05-30 pardavė blokuotą namą, adresu (duomenys neskelbtini), o pirko po dviejų mėnesių – 2014-08-05 butą adresu (duomenys neskelbtini) (MGK byla., b. l. 118-119).
Taip pat iš patikrinimo akto 2 lentelės duomenų matyti, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui nuosavybės teise priklausė keli nekilnojamojo turto objektai, pavyzdžiui, nuo 2014-10-07 iki 2015-01-27 pareiškėjui priklausė nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), ir nekilnojamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini); nuo 2016-02-04 iki 2016-03-17 priklausė ir turtas adresu (duomenys neskelbtini), ir turtas adresu (duomenys neskelbtini)
Byloje mokesčių administratoriaus nustatytas pareiškėjo veiksmų intensyvumas ir sistemingumas dalyvaujant varžytinėse leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjo teiginiais dėl siekio įsigyti gyvenamąjį būstą asmeniniam naudojimui. Nors nustatyta, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas iš varžytinių įsigijo 14 objektų, tačiau taip pat nustatyta, jog varžytinėse jis dalyvavo daugiau kartų, tik ne visada laimėjo. Ginčui aktualiu laikotarpiu jis varžytinėse dalyvavo dar 26 kartus, tačiau nelaimėjo (2013 m. – dar 6 kartus, 2014 m. – dar 9 kartus, 2015 m. – dar du kartus, 2016 m. – dar 4 kartus, 2017 m. – dar 5 kartus).
Be to, pažymėtina, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, jog pareiškėjas per laikotarpį (nuo 2013 iki 2017 m.) ne vieną kartą kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydamas išduoti teismo leidimą parduoti nekilnojamąjį turto objektą, kadangi turi nepilnametį vaiką. Kaip matyti iš teismo nutarčių turinio pareiškėjas dažniausiai nurodydavo, jog prašomame parduoti name (bute) jų šeima negyvena. Pavyzdžiui, 2014-05-12 teismo nutartyje nurodyta, jog pareiškėjas prašo išduoti teismo leidimą parduoti namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kadangi šeima šiame name negyvena, nuo 2007 metų gyvena tėvams priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Teismo 2015-04-03 nutartyje nurodyta, jog pareiškėjas prašo išduoti teismo leidimą sudaryti buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo sandorį, nes jis ir toliau su vaiku ir jo motina gyvens tėvams priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini). Teismo 2015-06-23 nutartyje nurodyta, jog pareiškėjas kartu su šeima gyvena pareiškėjo tėvams nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, jog kartu su vaiku blokuotame gyvenamajame name ((duomenys neskelbtini)) gyventi negali, kadangi jis nėra įrengtas. Taigi, šie duomenys iš Teismų informacinės sistemos Liteko taip pat patvirtina, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog sudarydamas sandorius, turėjo tikslą apsirūpinti būstu ir jame gyventi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pritaria mokesčių administratoriaus pozicijai dėl pareiškėjo argumentų dėl nuolatinio nekilnojamojo turto objektų keitimo, t. y. kad objektai buvo keičiami dėl nustatytų defektų, dėl per žemės sklypo, dėl triukšmo ir t. t., atrodo neįtikinamai ir prieštarauja paties pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms. Kaip matyti pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu tiek pastabose, tiek skunde, tiek paaiškinimuose nurodė, kad visi varžytinėse daiktai buvo apžiūrėti ir įvertinti nepiklausomo turto vertintojo (kvalifikuoto asmens), būstai buvo pasirenkami pagal vietovę, atsižvelgiant į šeimos poreikius, juos pažiūrint ir iš to susidarant tam tikrus lūkesčius. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog būstas buvo perkamas pasikartojančiuose mikrorajonuose ((duomenys neskelbtini)). Taigi, pritartina mokesčių administratoriaus išvadai, jog paties pareiškėjo nurodytos aplinkybės įrodo, jog pasirinkdamas pirkti konkrečius nekilnojamojo turto objektus pareiškėjas jau būdavo su jais susipažinęs ir jau tada galėdavo žinoti, kad šie objektai tenkins ar netenkins jo poreikius.
MAĮ, reglamentuojantis mokestinio patikrinimo procesą bei mokestinio ginčo ne teisme nagrinėjimą, įtvirtina mokesčio mokėtojo teisę, bet kartu ir pareigą, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, t. y. nustato tiek teisę, tiek pareigą nustatytu laiku pateikti mokesčių administratoriui visus dokumentus, taip pat teikti savo argumentus ir prieštaravimus dėl mokesčių administratoriaus atliktų veiksmų ir priimamų sprendimų. Šios mokesčių mokėtojo teisės ir pareigos nustatytos, be kita ko, tam, kad mokesčių mokėtojas būtų išklausytas, bet ir tam, kad administracinis sprendimas būtų priimtas per protingą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1146-602/2017).
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog mokesčių administratorius neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir neįrodė, jog pareiškėjas gyveno kitoje vietoje, nei įsigytos gyvenamosios patalpos. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiama, ar ginčo turtas buvo naudojamas pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti. Pareiškėjas, teigdamas, jog jis faktiškai minėtuose objektuose gyveno, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau jokių objektyvių duomenų jis nepateikė. Tokių aplinkybių nenustatė nei mokesčių administratorius, nei Komisija.
Taigi, teismas pritaria mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadai, jog iš pareiškėjo vykdytos veiklos požymių yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo veikla atitinka PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje ir Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą ekonominės veiklos sąvoką.
Kaip minėta, ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius išvadą, jog pareiškėjo pragyvenimo šaltinis yra pajamos iš prekybos nekilnojamuoju turtu, padarė remdamasis trečiųjų asmenų VMI pateiktais duomenimis bei pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktomis metinėmis pajamų deklaracijomis, kuriose pareiškėjas deklaravo tik nekilnojamojo turto pardavimo pajamas. Kitų gautų pajamų tikrinamuoju laikotarpiu mokėtojas nedeklaravo. Nors pareiškėjas pažymi, jog pragyvenimui lėšų užsidirbo dirbdamas JAV kompanijose, tačiau jokių įrodymų apie šiose kompanijose uždirbtas pajamas jis nepateikė. Pareiškėjas apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, bet nepateikė jokių faktinių įrodymų, todėl mokesčių administratorius pagrįstai į jas neatsižvelgė. Papildomai pažymėtina, jog apsibojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai (žr. pvz., LVAT 2010-11-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1527/2010).
Taigi, nagrinėjamu atveju mokestinio patikrinimo bylos duomenys patvirtina pareiškėjo veiklos nuolatinį (tęstinį) pobūdį, kuriam buvo būdingas versliškumas, kuris nustatytas ir dėl to, kad pareiškėjo gautos pajamos iš nekilnojamojo turto veiklos sudarė visas arba beveik visas pareiškėjo pajamas. Pareiškėjo vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai tenkina PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas: pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą (sandoriai nėra atsitiktiniai, jiems būdingas tęstinumas ir atsikartojamumas), parduodamas nekilnojamasis turtas yra šalies teritorijoje ir parduodamas už atlygį, todėl nekilnojamojo turto PVMĮ požiūriu tampa PVM objektu.
Konstatuotina, jog mokesčių administratoriaus sprendimo išvados, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu (2013-2017 m.) vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir iš vykdytos ekonominės veiklos – nekilnojamojo turto prekybos gavo PVM apmokestinamąjį atlygį (2013-2014 – 745 000 Lt, 2015-2017 m. – 953 263 Eur) yra pagrįstos byloje nustatytų aplinkybių, jas pagrindžiančių įrodymų tyrimo ir vertinimo analize, norminių aktų nuostatomis (pvz., detalūs duomenys pateikti Patikrinimo akto 17 psl. esančioje 3 lentelėje) (MGK byla, b. l. 126).
Vadovaujantis PVMĮ 63¹ str. 1 dalies nuostatomis PVM mokėtoju neįregistruotas apmokestinamasis asmuo turi teisę į PVM atskaitą įtraukti įsigytų ir (arba) importuotų prekių ir paslaugų, šio asmens faktiškai panaudotų šio Įstatymo 58 str. 1 dalyje nurodytai veiklai, pirkimo ir (arba) importo PVM, laikydamasis šio skyriaus nuostatų ir šiame straipsnyje nustatytų apribojimų.
PVM mokėtoju neįregistruotas apmokestinamasis asmuo įsigytų prekių (paslaugų) pirkimo PVM turi teisę įtraukti į PVM atskaitą ne iš karto įsigijus šias prekes bei paslaugas, o tik po to, kai jos buvo panaudotos jo PVMĮ 58 str. 1 d. nurodytai veiklai vykdyti. Pagal PVMĮ 64 str. nuostatas pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kartu su pateiktomis metinėmis pajamų deklaracijomis forma (GPM308) už 2013-2017 m. pateikė keletą 2013 m., 2014 m. ir 2017 m. PVM sąskaitų faktūrų, kuriose išskirta ir nurodyta pirkimo PVM suma. Pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras nustatyta, kad pareiškėjas įsigijo nekilnojamojo turto remonto darbų, teisinių paslaugų, statybinių medžiagų, kurių pirkimo PVM sudarė 2013 m.- 923,19 Lt, 2014 m. - 1202,73 Lt, 2017 m. - 525 Eur. Visos paminėtos sumos buvo įvertintos ir jomis sumažinta mokėtina PVM suma, t. y. PVM atskaita buvo pripažinta.
Kaip matyti, Komisija sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į pareiškėjo mokesčiui administratoriui pateiktus dokumentus dėl pareiškėjo įsigytų nekilnojamojo turto remonto darbų, teisinių paslaugų, statybinių medžiagų, kuriuose išskirtas pirkimo PVM įvertintas apskaičiuojant pareiškėjui mokėtiną PVM. Be savo teiginių, pareiškėjas nenurodė, kokie su ginčo nekilnojamojo turto pirkimu–pardavimu susiję išlaidas pagrindžiantys dokumentai, atitinkantys teisės aktų reikalavimus, buvo pateikti mokesčių administratoriui, o mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokėtiną PVM, į juos neatsižvelgė.
MAĮ 67 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais.
Pagal MAĮ 67 str. 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1379/2014).
Teismas pritaria atsakovo argumentui, jog pareiškėjas, siekdamas objektyviai ir per kuo trumpesnį laiką išspręsti ginčą, privalėjo laikytis ir MAĮ 40 straipsnyje numatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir pateikti visus papildomus dokumentus bei įrodymus, galinčius turėti įtakos pareiškėjo mokestinės prievolės dydžiui. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas be deklaratyvių teiginių, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo dėstomus skundo argumentus ir paneigtų Inspekcijos patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei tų aplinkybių rezultate padarytas išvadas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė, todėl teismas konstatuoja, kad ginčijami Klaipėdos AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso šalys procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados. Todėl jų teismas nenagrinės. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.