Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Kauno m. Komunalinio ūkio liaudies komisariato 1940-12-10 namo nacionalizavimo aktu Nr. 1369 B. ir Š. P. priklausantis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo nacionalizuotas. Nuo 1941 m. birželio 14 d. Š. P., B. P., B. P. bei F. P. buvo ištremti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federacijos Tomsko sritį, Tomsko rajoną, ir ten išbuvo iki 1956 m. spalio 22 d. Bet į Lietuvą pareiškėjo tėvai ir sesuo F. P. taip ir nesugrįžo: B. P. mirė (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje, Tomsko mieste, Š. P. mirė (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijos Tomsko mieste, jie abu palaidoti Rusijos Federacijoje, Tomsko miesto kapinėse. Pareiškėjo sesuo F. (F.) P. mirė (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijos Tomsko mieste.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus 2009-01-08 sprendimu Nr. (15/3-6)8P-24 pareiškėjui atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė (pripažinta, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis kaip asmuo, iki 1940-06-15 turėjęs Lietuvos pilietybę ir ištremtas).

Pareiškėjas po tremties niekada nebuvo Lietuvoje. Tik 2019 metais pareiškėjas susipažino su J. M., kuriam papasakojo savo gyvenimo istoriją, kad jo tėvai Kaune turėjo nekilnojamojo turto, į kurį dėl sveikatos būklės jis nespėjo paduoti pareiškimų. Tada jis Tel Avive išdavė J. M. įgaliojimą ir 2019 metais buvo surinkti reikiami dokumentai, reikalingi prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti, todėl ir kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo.

Pareiškėjas yra žinomas pasaulyje fizikas, profesorius. Po tremties, baigęs mokslus, jis gyveno Rusijoje, iki šiol Lietuvos Respublikoje nėra buvęs. Vėliau jis persikėlė ir iki šiol gyvena Izraelyje. Jo nuopelnus pasauliui rodo šie apdovanojimai: 2000 metais Amerikos biografinio instituto buvo nominuotas „Prezidentiniam garbės ženklui“, 2006 metais jis Tarptautinio biografinio centro Kembridže (DK) buvo nominuotas „Archimedo apdovanojimui“ gauti, yra parašęs labai daug mokslinės literatūros fizikos srityje. Terminus praleido ir dėl savo sveikatos būklės.

Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo patikslintu prašymu dėl termino pareiškimui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentams pateikti atnaujinimo nesutinka.

Prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo Š. P. turėtą nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, bei dokumentus 1991-12-20 pateikė pareiškėjas, tačiau jis nepateikė dokumento, patvirtinančio apie jo ketinimus atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę arba dokumento, patvirtinančio, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Kauno miesto savivaldybės valdyba, 1991-12-20 gavusi pareiškėjo prašymą ir įvertinusi pateiktus dokumentus, 1993-09-21 potvarkio Nr. 1139-v 47 punktu neatkūrė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, kadangi pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje bei nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad jis turi Lietuvos Respublikos pilietybę.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nurodyta, kad mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatomos jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui, tačiau jie turi pateikti įrodymą, kad turi Lietuvos Respublikos pilietybę ir nuolat gyvena Lietuvoje. Kadangi pareiškėjas nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad jis turi Lietuvos Respublikos pilietybę ar kad nuolat gyvena Lietuvoje, todėl jam ir buvo priimtas neigiamas sprendimas. Sprendimo priėmimo dieną galiojusioje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensacijos išmokėjimo per 20 dienų gali būti apskųsti teismui.

Nesutikdamas su sprendimu pareiškėjas turėjo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais jį skųsti ir prašyti spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą iš naujo. Kadangi pareiškėjas neskundė sprendimo teismui teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, sprendimas yra galiojantis bei teisėtas. Pareiškėjas praleido terminą skųsti pirmiau nurodytą sprendimą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą piliečiai turi pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. To paties straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateiktas pilietybę patvirtinantis dokumentas bei pridedami nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, terminas gali būti atnaujinamas.

Nors nuo 1997 metų pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, nebeliko nuostatos, kad asmuo, prašantis atkurti nuosavybės teises, privalo nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau nepakito nuostata, kad jis turi būti Lietuvos Respublikos pilietis.

Byloje pateiktas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus 2009-01-08 sprendimas dėl B. P. Lietuvos Respublikos pilietybės Nr. (15/3-6)8P-24 patvirtinta, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjas įgijo tik 2009-01-08, t. y.: 1) nuo termino, iki kurio teisės aktai leido pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pabaigos praėjus daugiau nei 7 metams; 2) nuo termino, iki kurio teisės aktai leido pateikti dokumentus, pabaigos praėjus daugiau nei 5 metams.

Pareiškėjas apie buvusį jo tėvo nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą žinojo nuo 1991 metų, kai tiek pats asmeniškai, tiek per įgaliotus asmenis kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Kauno miesto savivaldybės administraciją. Taip pat būdamas išsilavinęs žmogus dar 1993 metais, kai buvo priimtas neigiamas sprendimas, turėjo suprasti, kad negalės atkurti nuosavybės teisių, nes neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, ir nors 2009 m. ją atkūrė, tačiau nesielgė sąžiningai ir per protingą terminą nesikreipė į teismą dėl termino pareiškimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentų pateikimo atnaujinimo, jeigu manė, kad pirminis sprendimas galimai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus ir kad jis vis dėlto turi teisę į ginčo turto atgavimą teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi iki teisės aktuose nustatytų terminų pabaigos (2001-12-31 ir 2003-12-31) jis neatliko visų būtinų veiksmų ir nepateikė teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais visų būtinų dokumentų, kad būtų galima spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą jo naudai, laikytina, kad jis įstatymo nustatyto termino laikotarpiu neįgijo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir dėl šios priežasties prašymas dėl termino atnaujinimo negali būti patenkintas.

Nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), svarbu išsiaiškinti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatyme Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (2 straipsnis), tiek Atkūrimo įstatyme (2 straipsnis) nustatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Šiose įstatymo normose įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises, o jei savininkas yra miręs – su savininku atitinkamais giminystės ryšiais susijusių asmenų teisė laikantis nustatyto eiliškumo. Mirusio turto savininko vaikų, o jeigu jie yra mirę – jų vaikų teisė atkurti nuosavybės teises nustatyta nuo pirmosios redakcijos įstatymo, kuriame įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą (1991 m. birželio 18 d. redakcijos Atstatymo įstatymas Nr. 1-1454). Šiuo teisiniu aspektu pareiškėjas, pretenduojantis į praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimą kaip mirusių žemės savininkų sūnus, giminystės ryšių su savininkais prasme atitiktų šią įstatymo sąlygą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis).

Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausia būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymams pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.) su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-l37-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013). Taigi, jei asmuo iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (pagal Atkūrimo įstatymą – 2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatyme nustatyto termino nebuvo įgijęs, o argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra išvardyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2001-08-03 įstatymo Nr. IX-489 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003-06-19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Atkūrimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalis numato, kad jei nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad, sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 str. ir Atkūrimo įstatymo 2 str.) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą (2001-12-31) ir dokumentus (2003-12-31) pabaigos, ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-197/2008, 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-188/2007, 2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-233/2008 ir kt.).

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo Š. P. turėtą nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, bei dokumentus 1991-12-20 pateikė pareiškėjas, tačiau jis nepateikė dokumento, patvirtinančio apie jo ketinimus atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, arba dokumento, patvirtinančio, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Kauno miesto savivaldybės valdyba, 1991-12-20 gavusi pareiškėjo prašymą ir įvertinusi pateiktus dokumentus, 1993-09-21 potvarkio Nr. 1139-v (toliau – ir sprendimas) 47 punktu neatkūrė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, kadangi pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje bei nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad jis turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje buvo nurodyta, kokioms sąlygoms esant ir kam gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nurodyta, kad mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatomos jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui, tačiau jie turi pateikti įrodymą, kad turi Lietuvos Respublikos pilietybę ir nuolat gyvena Lietuvoje. Kadangi pareiškėjas nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad jis turi Lietuvos Respublikos pilietybę ar kad nuolat gyvena Lietuvoje, todėl jam ir buvo priimtas neigiamas sprendimas. Sprendimo priėmimo dieną galiojusioje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atstatymo ar kompensacijos išmokėjimo per 20 dienų gali būti apskųsti teismui. Nesutikdamas su sprendimu pareiškėjas turėjo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais jį skųsti ir prašyti spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą iš naujo. Sprendimas yra galiojantis šiuo metu.

Taigi, nors nuo 1997 metų pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, nebeliko nuostatos, kad asmuo, prašantis atkurti nuosavybės teises, privalo nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau nepakito nuostata, kad jis turi būti Lietuvos Respublikos pilietis.