Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. gegužės 10 d.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.). CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2017 m. lapkričio 16 d. (skundą išsiuntė paštu; b. l. 75), todėl taikant trejų metų ieškinio senatį, neturtinė žala galėtų būti priteisiama už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 16 d. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas neprašo taikyti senaties termino, todėl nesant atsakovo prašymo ieškinio senaties terminas netaikomas (CK 1.126 str. 2 d.).

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas ir nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. gyveno 3-io sektoriaus bendrabučio tipo 4-o būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje, o nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. – to paties sektoriaus 10-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje (b. l. 149). Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Kadangi duomenų apie kartu su pareiškėju tam tikroje gyvenamojoje patalpoje buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš toje patalpoje esančio miegamųjų vietų skaičiaus.

Atsakovo į bylą pateiktais duomenimis (b. l. 149) 4-o būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje yra 10 miegamųjų vietų, gyvenamosios patalpos plotas 32,76 kv. m. (b. l. 151-153), 10-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje yra 5 miegamosios vietos, gyvenamosios patalpos plotas 17,90 kv. m. (b. l. 151-153). Todėl vienam asmeniui tenka atitinkamai 3,28 kv. m. ir 3,58 kv. m. ploto. Pareiškėjas su minėtomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad miegamųjų vietų skaičius 4-o būrio 5-ioje gyvenamojoje patalpoje buvo 16, o 10-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvo 8 (b. l. 35). Tokiu atveju pareiškėjui 4-o būrio 5-oje brigadoje teko 2,05 kv. m. ploto, o 10-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje teko 2,24 kv. m. ploto. Taigi, ginčas kyla dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto. Pastebėtina, kad pareiškėjas teismui pateikė 2013 metų pažymą (b. l. 35) patvirtinančią miegamųjų vietų skaičių 5-oje ir 2-oje gyvenamosiose patalpose, o atsakovas pateikė 2017 m. rugsėjo 27 d. pažymą (b. l. 149), kurioje atitinkamai nurodytas miegamųjų vietų skaičius. Ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. Iš į bylą šalių pateiktų dokumentų teismas daro išvadą, kad miegamųjų vietų skaičius 4-o būrio 5-oje ir 10-o būrio 2-oje gyvenamosiose patalpose atitinkamais laikotarpiais kito, tačiau nei pareiškėjo, nei atsakovo pateikti rašytiniai dokumentai nepatvirtina, kiek konkrečiai miegamųjų vietų minėtose gyvenamosiose patalpose buvo ginčui aktualiu laikotarpiu.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose trūko apšvietimo, dėl drėgmės nedžiūdavo, pelydavo drabužiai, nebuvo poilsio kambario, nebuvo patalpos maisto produktams susidėti, buvo per maža virtuvėlės patalpa, per mažas kiekis vandens maišytuvų prausyklose ir unitazų sanitariniuose mazguose.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.8. p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.10 p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.11 p.). Pareiškėjas pripažino, kad kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti, teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlių patalpų plotų, jos gali būti įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, todėl pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl per mažų virtuvėlių ir nesančių patalpų maisto produktams susidėti laikytinos nepagrįstomis. Atsakovas pripažino, kad 3-ame sektoriuje poilsio kambarių nuteistiesiems nėra įrengta, nepateikė ginčui aktualiu laikotarpiu santykinę oro drėgmę, apšvietimą gyvenamosiose patalpose patvirtinančių įrodymų (pvz., Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų), taip pat atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, jog būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu patvirtinančių įrodymų, todėl teismas vertina, jog pareiškėjo minimi apšvietimo, oro drėgmės normatyvų, drabužių džiovyklų neįrengimo pažeidimai pripažintini nustatytais. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (ginčui aktuali redakcija, galiojus iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Atsakovo 2017 m. spalio 4 d. pažymoje (b. l. 151-153) nurodoma, kad 3-io sektoriaus 10 ir 11 būrių sanitariniame mazge yra 10 klozetų ir 2 praustuvės, prausykloje 12 praustuvių. Pareiškėjo teigimu minėtame pastate buvo apgyvendinta 245 nuteistieji (b. l. 35), todėl turėjo būti įrengta ne mažiau kaip 20 unitazų arba klozetų ir 25 praustuvės. Atitinkamai atsakovo duomenimis 3-io sektoriaus 4-o būrio sanitariniame mazge yra įrengti 3 klozetai, 3 unitazai, prausykloje 8 praustuvės, pareiškėjo teigimu minėtame pastate buvo apgyvendinti 146 nuteistieji (b. l. 35), todėl turėjo būti įrengta ne mažiau kaip 15 praustuvių ir 12 unitazų arba klozetų. Taigi Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos buvo pažeidžiamos. Kita vertus teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vandens maišytuvų (praustuvų) ir unitazų (klozetų) per mažas kiekis yra neatsiejamai susijęs su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013), todėl teismas galimo tam tikrais laikotarpiais praustuvų (vandens maišytuvų) ir unitazų (klozetų) skaičiaus trūkumo nelaiko atskiru teisės normų pažeidimu.

Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo išduodamos patalpų valymo priemonės.

Teismas pritaria atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad nuteistieji turi prievolę tvarkytis patalpas patys ir tai yra reglamentuota LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 58 punkte, bei LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 37 punkte. Pareiškėjo pateiktame Pravieniškių PN direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintame Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše (b. l. 137-138) nurodoma, jog gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį 4 p.), kad valdybų Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai paima iš sandėlio valymui skirtą inventorių, medžiagas ir išduoda jas nuteistiesiems (9 p.), kad už grubius ir piktybiškus pagrindinių gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos pažeidimus suimtieji ir nuteistieji gali būti baudžiami drausmine tvarka (13 p.). Pareiškėjas tik deklaratyviai skunde nurodė, jog priemonių patalpoms valyti neišdavimas pažeidė jo teises, tačiau aplinkybės, kad pats pirko valymo priemones nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, nenurodė, kad dėl minėtų aplinkybių buvo pareiškęs raštu pretenzijas atsakovui ir tokių duomenų nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl neišduodamo inventoriaus patalpoms valyti atmestini, kaip deklaratyvūs, neindividualizuoti ir nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus sveikatai.

Atsakovas atsiliepime pripažino, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, kuriame yra asbesto, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Pareiškėjo į bylą pateiktame Pravieniškių PN 2017 m. spalio 5 d. rašte (b. l. 22-25) nurodoma, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtą raštą ginčijo dėl jame pateiktos neteisingos informacijos. Apie tai, kad nėra išardyta jokių paviršių, kurių sudėtyje galėtų būti asbesto, kad aplinkoje nėra šiferio nuolaužų, buvo konstatuota ir Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte (b. l. 139-141), kuris atliktas reaguojant į konkrečius skundus. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl asbesto dulkių aplinkoje nustatymo, todėl pagal bylos duomenis teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (aplinkoje) galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių. Šie pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nėra evakuacinių išėjimų. Pareiškėjo į bylą pateiktame Pravieniškių PN 2017 m. spalio 5 d. rašte (b. l. 22-25) nurodoma, kad 3-io sektoriaus būriuose papildomo evakavimo išėjimo nėra. Tačiau prie minėto rašto pridedami 3-iosios valdybos 10 būrio ir 4-o būrio evakavimo planai (b. l. 31, 33), patvirtinti Pravieniškių PN 2012 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-35, kuriuose nurodomi pagrindiniai evakuacijos keliai, pagrindžia atsakovo nurodytą aplinkybę, kad tokie planai yra patvirtinti ir atsakovo teigimu iškabinti įstaigoje. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodo, jog jis vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 „Dėl bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios pakeitimo“. Įstaigoje yra sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Pareiškėjas atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą (b. l. 159-160) šių aplinkybių iš esmė neginčijo, nenurodė, jog jam kada nors buvo kilęs realus pavojus dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo, todėl atsakovo pateikta informacija leidžia daryti išvadą, kad priešgaisrinių taisyklių įstaigoje yra laikomasi, pareiškėjo pateikti samprotavimai dėl galimo jų nesilaikymo ir galimo pavojaus atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad atsakovas tinkamai neatliko remonto ir grybelio šalinimo darbų, nesuteikė tinkamai asmeninei higienai skirto inventoriaus kiekio, buvo netinkamai įrengtos vietos rūkymui, nesirūpino elektros instaliacijos tvarkingumu, gyvenamieji pastatai neatitiko taikomo reglamento, kad nepatogios būsenos sėdėjimas sukėlė nepatogumus valgant, rašant laiškus, skaitant, skaitymas antrame lovos aukšte buvo nekokybiškas ir blogino regėjimą, kad jis neturėjo galimybės niekur dalyvauti, savo užimtumą planavosi asmeniškai, jautė privačios aplinkos stoką, didelę atsakovo įtaką jo seksualinės orientacijos pasirinkimui, tačiau minėtų aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl nurodytų aplinkybių atsiradusių pasekmių ir paties žalos fakto, nepateikė jas ir žalos faktą patvirtinančių įrodymų, todėl nėra pagrindo pagal nurodytas abstrakčias aplinkybes konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą).