Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-04-18 · Administracinė byla Nr. A-342-822/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-04-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-18
Bylos Nr.
A-342-822/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00519-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Anatolijus Baranovas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Pareiškėjas
J. B.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-342-822/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00519-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. B. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 5 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK kratų kambaryje, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 15 ir karantino kamerose Nr. 1 ir Nr. 2 (toliau – ir kameros) antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Nurodė, kad kamerose, kuriose jis kalėjo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Minėtose kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, jis buvo be durų, sienos išlaužytos, nebuvo ventiliacijos, todėl tvyrojo nemalonus kvapas, kratų kambaryje sanitarinis mazgas iš viso nebuvo įrengtas. Taip pat šioje patalpoje nebuvo įrengtas radijo taškas. Kamerose nebuvo lentynų knygoms, spintelių daiktams ir higienos reikmenims susidėti, taip pat nebuvo pakabų pasikabinti rūbams, kameroje Nr. 1 lovos senos ir sulūžusios, todėl miegant jose skaudėdavo nugarą. Kamerose buvo didelė drėgmė, sienos supeliję, ištrupėjęs tinkas, karantino kameroje Nr. 2 lyjant vanduo lašėdavo tiesiai ant pareiškėjo lovos. Kamerų apšvietimas buvo netinkamas skaitymui ir rašymui, todėl gadino akis. Kameroje Nr. 1 nebuvo stiklo lange, todėl langą dengė rankšluosčiu. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 5 600 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovo atstovą ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė, nes uždarosios zonos viršininkas žadėdavo pašalinti padarytus pažeidimus.

Atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas Pravieniškių PN–AK vertinamuoju laikotarpiu atlikinėjo nuobaudas karantino patalpoje Nr. 1 (baudos izoliatorius) laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. vasario 27 d. ir karantino patalpoje Nr. 2 (kamerų tipo patalpos) laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. gegužės 10 d. Kameroje Nr. 15 pareiškėjas nebuvo laikomas, nes tokių duomenų nėra oficialiuose dokumentuose. Pripažino, kad tam tikrais laikotarpiais jam teko mažesnė nei reglamentuota gyvenamojo ploto norma, tačiau ji buvo nežymi (gyvenamojo ploto trūko tik 54 cm.), be to, ne visos miegamosios vietos buvo užimtos, todėl pareiškėjui teko sąlyginai daugiau gyvenamojo ploto. Tvirtino, kad kameros įrengtos bei aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl visose kamerose įrengtas higienos normos reikalavimus atitinkantis dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, sanitariniai mazgai, sieninės viršutinių drabužių pakabos, langai įstiklinti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir ventiliacines angas. Tvarka ir švara kamerose turi rūpintis patys nuteistieji, tam jie aprūpinami valymo inventoriumi, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio ant sienų, nešvaros sanitariniame mazge atmestini kaip nepagrįsti. Nurodė, kad dėl higienos reikalavimų neatitinkančių sąlygų nuteistieji turi teisę kreiptis į Kauno visuomenės sveikatos centro specialistus, kurie, atlikę patikrinimus vietoje, patikrinimo aktuose fiksuoja galimus pažeidimus. Kameros, kuriose kalėjo pareiškėjas, Kauno visuomenės sveikatos centro specialistų nebuvo tikrintos. Pareiškėjas psichologų buvo konsultuotas tik atvykęs į kalinimo įstaigą, savo iniciatyva į psichinės sveikatos specialistus nesikreipė. Pareiškėjas skunde nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė pataisos įstaigos pareigūnų veiksmais jam galimai padarytos žalos, todėl neturtinė žala jam negali būti atlyginta.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo J. B. skundą Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti J. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. vasario 27 d. kalėjo Pravieniškių PN – AK uždarosios zonos karantino patalpoje Nr. 1 (baudos izoliatorius) (toliau - ir karantino patalpa Nr. 1) ir nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. karantino patalpoje Nr. 2 (kamerų tipo patalpa) (toliau – ir karantino patalpa Nr. 2).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad karantino patalpų Nr. 1 ir Nr. 2 plotai yra 36,73 kv.m., jose įrengta po 12 miegamųjų vietų. Byloje nėra duomenų apie kartu su pareiškėju vertinamuoju laikotarpiu laikytų asmenų skaičių minėtose karantino patalpose, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Pravieniškių PN-AK neneigė, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu (dėl ploto normos vienam asmeniui) galėjo būti pažeistos. Atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, kad minėtose karantino patalpose vienam asmeniui teko 3,06 kv.m. gyvenamojo ploto.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjui kalint karantino patalpose laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, taip pat buvo didelė drėgmė, sienų ir lubų tinkas ištrupėjęs, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, karantino patalpoje Nr. 2 lyjant ant jo lašėdavo vanduo. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 p. natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Reikalavimai patalpų santykinei oro drėgmei, temperatūrai, oro judėjimo greičiui reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte.

Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (Higienos normos HN 76:2010 28 p.).

Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.).

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų apie kamerų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, apšvietą bei santykinę oro drėgmę (visuomenės sveikatos centro aktų, šių fizikinių dydžių matavimo protokolų), todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos kamerų natūralios apšvietos bei santykinės oro drėgmės lieka nepaneigtos.

Iš į bylą pateiktų atsakovo atstovo karantino patalpų Nr. 1 ir Nr. 2 fotonuotraukų matyti, kad minėtų kamerų sienos ir lubos yra lygios, jų tinkas neištrupėjęs, pelėsio nėra, todėl pareiškėjo jokiais įrodymais nepagrįsti argumentai dėl kamerų sienų ir lubų būklės atmestini, kaip nepagrįsti.

Be to, pažymėtina, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatas gyvenamųjų patalpų švaros ir tvarkos palaikymu nuolat privalo rūpintis patys nuteistieji. Pravieniškių PN-AK nuteistieji gyvenamąsias patalpas valo, vadovaudamiesi Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 patvirtintu Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), pagal kurio 4 punktą gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Pelėsis gyvenamosiose patalpose, kuriose kalėjo pareiškėjas, galėjo atsirasti dėl jose buvusių asmenų netinkamai vykdomos aukščiau nurodytuose aktuose reglamentuotos pareigos – rūpintis patalpų švara.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose, jie uždari, durys ir sienos nepažeistos, sienos ir grindys padengtos plytelėmis – lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Tačiau iš šių fotonuotraukų nėra galimybės nustatyti, ar sanitariniuose mazguose įrengta atskira nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistema. Kitų įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių šios sistemos buvimą, į bylą nepateikta, dėl to nepaneigtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl buvusio blogo kvapo gyvenamojoje patalpoje.

Kaip jau buvo nurodyta, nuteistieji privalo rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose (Higienos normos HN 76:2010 58 p.), sanitariniai techniniai įrenginiai turi būti plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną (Higienos normos HN 76:2010 57 p., Aprašo 5 p.). Taigi, akivaizdu, kad nešvara sanitariniame mazge buvo sąlygota ne atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o kamerose buvusių asmenų pasirinkto elgesio, jų požiūrio į švarą ir higieną.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, kad karantino patalpoje Nr. 1 nebuvo stiklo, lovos senos ir sulūžę, taip pat nebuvo pakabų striukėms. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė.

Atsakovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad kameros Nr. 1 langas yra įstiklintas, lovos metalinės, tvarkingos, nesulūžę. Tikėtina, kad pareiškėjo buvimo kameroje metu galėjo nebūti stiklo lange, tačiau, teismo nuomone, jo galimai nebuvo ne dėl pareigūnų veiksmų, o dėl kameroje buvusių asmenų netinkamo elgesio.

Pagal arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, patvirtintas Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti sieninė viršutinių drabužių pakaba. Į bylą įrodymų apie tokios pakabos buvimą kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, nėra pateikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl sieninių pakabų drabužiams pasikabinti nebuvimo yra nepaneigti.

Šalies argumentai

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu yra lankęsis pas gydytoją odontologą, skundėsi akių ašarojimu, niežuliu, kūno odos bėrimu. Kadangi byloje nepaneigtas pareiškėjo argumentas dėl netinkamos kamerų apšvietos, todėl tikėtina, kad akių ašarojimas ir niežulys galėjo būti sąlygoti netinkamo kamerų apšvietimo. Duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į psichinės sveikatos specialistus dėl psichinės sveikatos pablogėjimo, depresijos, irzlumo, nervingumo byloje nėra, todėl spręstina, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų fizinės sveikatos sutikimų (regos srityje), taip pat nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK visą vertinamąjį laikotarpį (68 paras ) buvo laikomas pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana ženkliai (trūko 0,54 m.), pažymėtina, kad dėl kamerose esančių baldų ir kitų įrenginių šis plotas buvo dar mažesnis. Aptariant bendrąsias gyvenimo sąlygas pastebėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose laikomiems asmenims suteikta labai ribota judėjimo laisvė, negalinti kompensuoti per mažo gyvenamojo ploto. Be to, aukščiau konstatuota, jog atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl nepakankamos kamerų apšvietos, ventiliacijos sanitariniuose mazguose, pakabų nebuvimo.

Įvertinus pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, kad jo sveikatos būklė, vertinamuoju laikotarpiu jam kalint Pravieniškių PN-AK, būtų žymiai pablogėjusi, kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Tačiau aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, sudaro pagrindą spręsti apie neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

III.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad iš administracinėje byloje esančios medžiagos ir duomenų, matyti, kad neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų nebuvo. Įstaigos pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė, nežymus ploto normos pažeidimas negali būti laikomas pagrindu priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apelianto nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų, bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų.

Teismas atlikęs skaičiavimus nustatė, kad pareiškėjui teko 3,06 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. pagal galiojančius teisės aktus jam trūko 0,54 kv. m ir dėl tokio ploto trūkumo pirmos instancijos teismas pasisakė, kad gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana ženkliai. Teismas pažymėjo, kad dėl kamerose esančių baldų ir kitų įrenginių šis plotas buvo dar mažesnis. Apeliantas nesutinka su tokiais teismo argumentais, kadangi mano, jog ploto trūkumas 0,54 kv m neturėtų būti pripažintas kaip ženklus minimalaus gyvenamojo ploto, nustatyto teisės aktais, pažeidimas, be to, jokie teises aktais nenumato skaičiuojant vienam asmeniui tekantį plotą, iš patalpų ploto išskaičiuoti, t. y. atimti patalpoje esančių baldų ar kt. įrenginių užimamą plotą.

Teismas savo sprendimą grindė tuo, kad atsakovas nepaneigė dalies pareiškėjo teiginių, o būtent argumentų apie nepakankamą kamerų apšvietą, ventiliacijos sanitariniuose mazguose bei pakabų kameroje nebuvimą. Apeliantas pateikė teismui visus įmanomus įrodymus, susijusius su minėtomis aplinkybėmis, tačiau dokumentų, kaip kad nurodyta teismo sprendime – visuomenes sveikatos centro aktų, apeliantas pateikti neturėjo galimybės, nes pastarosios įstaigos specialistai atlikti patikrinimus atvyksta tik tuomet, kai yra pareiškėjų – nuteistųjų skundai Pataisos įstaiga išsikviesti minėtos kontrolę atliekančios institucijos specialistus dėl patikrinimo neturi galimybės, kaip kad ją turi skundą pateikiantys asmenys, šiuo atveju laisvės atėmimo bausmę atliekantys pataisos namuose nuteistieji. Dėl teismo motyvų, susijusių su pakabų nebuvimu kameroje ar blogu kvapu dėl neva tai neįrengto ar netinkamos ventiliacijos sanitariniame mazge, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai į juos atsižvelgė priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, kadangi net ir tuo atveju, jei minėtos aplinkybės atitiktų tikrovę, kas byloje nebuvo nei įrodyta, nei paneigta, negalėtų sukelti iš esmes jokių dvasinių išgyvenimų nuteistajam, nei turėti kitokį poveikį jo sveikatai ar psichologinei būklei. Teismas, priteisdamas neturtinę žalą nepagrįstai rėmėsi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis ir darė tik tikėtinas išvadas. Apelianto nuomone, priteisiant neturtinę žalą, teismas turėtų remtis neginčijamais, o ne tik tikėtinais faktais ar aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. gegužės 4 d., Pravieniškių PN-AK laikant pareiškėją netinkamomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant jam teisės aktais reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, patalpų apšvietos, drėgmės normos, tinkamo vėdinimo, reikiamo inventoriaus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija apeliaciniame skunde nurodo, kad pataisos įstaigos darbuotojų neteisėti veiksmai konkrečiu atveju konstatuoti nepagrįstai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nustatęs atsakovo veiksmų neteisėtumą ir iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nurodė, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėją laikė teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant HN 76:2010 21, 22 ir 26 punktų reikalavimus, be to, kamerose trūko reikiamo inventoriaus, t. y. sieninės pakabos drabužiams.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (Taisyklių 111.1 p) ir mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Taisyklių 111.2 p).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas kamerų tipo patalpose ir jam teko 3,06 kv. m kameros ploto, t. y. mažiau nei nustatyta norma.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK realiai teko mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta Taisyklėse. Todėl kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu tokie nukrypimai nuo teisės akto nustatytų minimaliai leistinų nuteistųjų laikymo pataisos įstaigoje normų laikytini atsakovo neteisėtais veiksmais.

Pasisakydama dėl kitų nustatytų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų – t. y. įrodyti, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo laikomasi HN 76:2010 nustatytų reikalavimų dėl patalpų apšvietos, drėgmės, vėdinimo, taip pat tai, kad patalpose buvo įrengtos sieninės pakabos drabužiams pasikabinti.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas įrodymų dėl nurodytų pažeidimų nepateikė. Taigi laisvės atėmimo įstaigai nepaneigus pareiškėjo nurodytų teiginių, susijusių su patalpų apšvietos, drėgmės, vėdinimo pažeidimais ar reikiamo inventoriaus trūkumu, jie pagrįstai laikyti nustatytais.

Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas, patalpų apšvietos, drėgmės, vėdinimo pažeidimai) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai sudarė pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Tikrinamu atveju nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo argumentais, kad nenustatyta, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės.

Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, o būtent kamerų tipo patalpose, kuriose jis buvo laikomas 68 dienas (šio fakto šalys neginčija). Toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodytas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui pagrįstai priteisė 500 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacine tvarka bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutar i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisSkirgailė Žalimienė