Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. A. pareiškimą su suinteresuotais asmenimis R. A., D. R., V. R., I. L., L. L., J. M., G. S., R. S., Lietuvos Respublikos generaline prokuratūra, Nacionaline žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Švenčionių rajono savivaldybės administracija, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. A. pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype ( unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančiame ( duomenys neskelbtini )., anksčiau stovėjo J. L. priklausęs statinys – namas su valgomuoju ir virtuve.

Švenčionių rajono apylinės teismo 2015-02-26 sprendimu ( civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015 ) nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad žemės sklype, kadastro Nr. ( duomenys neskelbtini ), unikalus Nr. ( duomenys neskelbtini ), esančiame ( duomenys neskelbtini ), anksčiau stovėjo J. L. priklausęs statinys – namas su valgomuoju ir virtuve. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas sodybos atkūrimo regioniniame parke tikslu, kad nustatyta tvarka galima būtų gauti statinių projektavimo sąlygas ir leidimą statybai. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2015-05-32.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023-03-02 nutartimi pagal Lietuvos Generalinio prokuroro pareiškimą atnaujintas procesas Švenčionių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-105-763/2015.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau – ir CPK ) 370 straipsnio 4 dalį, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.

Pareiškėjas V. A. pareiškimą palaikė visiškai ir prašė tenkinti. Paaiškino, kad sklypą (duomenys neskelbtini) , įsigijo prieš tai išsinagrinėjęs ar toje vietoje galima statyba. Tuo klausimu teiravosi regioninio parko direkcijoje, tiek aplinkinių gyventojų. Aplinkiniai gyventojai žinojo, kad iki tarybinių laikų toje vietoje stovėjo namai, namai sudegė, o atėjus tarybų valdžiai naikino paveldą ir viskas buvo išvežta. Būdamas įsitikinęs, kad statyba galima, atrodo, kad 2011 m., nusipirko žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Regioninio parko tvarkymo plane buvo numatyta, kad namų statyba yra galima. Žemės sklypą įsigijo su galimu užstatymu plotu, pastatų tuo metu nebuvo, sklype buvo matyti išvartyti, išmėtyti pamatų fragmentai. Tai buvo apie 4 ha ploto žemės sklypas, vėliau buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Vėliau sklypą pardavė, ir nauji savininkai sklypą pasidalijo, kada tiksliai sklypą pardavė neprisimena. Aplinkybes, kad tame sklype stovėjo namas, patvirtino eigulys V. O., ir netolimas kaimynas Č. T., jie tiksliai žinojo tas vietoves. V. O. toje vietovėje eiguliu pradirbo 50 metų, gerai prisiminė, kad toje buvo namas, tarybiniais metais toje vietoje sodino pušeles. Kitas liudininkas Č. T. buvo netolimas kaimynas, 2 gal 2,5 km atstumu ilgą laiką gyveno toje vietovėje. V. O. mirė prieš kelis metus, o Č. T., sulaukęs 97 m. amžiaus, mirė prieš kelias savaites. Tai buvo visų gerbiami žmonės ir pats neturėjo jokio pagrindo netikėti liudininkais, jie patys matė ir žinojo ne iš pasakojimų apie toje vietoje buvusį namą. Su J. L. palikuonėmis bendravo tik tada kai pirko žemės sklypą iš jų. Kartais pabendraudavo su J. D. vyru, kuris žvejodavo. Jis yra įsigijęs ne vieną žemės sklypą, visi žinojo, kad neapgauna ir sumoka teisinga kainą. Nesutinka, kad liudininkai buvo nepatikimi. Būtų viską fiksavę, jeigu žinotų, kad praėjus 8 metams po teismo sprendimo iškils ginčas. Įstatymui nenusižengė. Kiek žinojo iš aplinkinių gyventojų pasakojimų, tai sudegus namui, namą perstatydavo kitoje, ne toje pačioje vietoje. Į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi, nes pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, namą galima buvo statyti tik namų valdos žemės sklype, o iš jo įsigyto 4 ha ploto žemės sklypo pagal įstatymą negalima buvo išskirti namų valdos. Norėjo apsidrausti ateičiai, kad nebūtų jokių niuansų, kol buvo gyvi liudytojai galintys paliudyti tam tikras aplinkybes. Tai, kad kažkokių duomenų nėra žemėlapiuose nėra pagrindas teigti, kad minėtame sklype nebuvo J. L. namo. Pareiškimą palaiko ir prašo tenkinti.

Suinteresuotas asmuo V. R. su pareiškimu sutiko ir prašo tenkinti. Paaiškino, kad 2013 m. iš V. A. įsigijo dalį žemės sklypo. Žemės sklypą pirko su tikslu ateityje žemės sklype statyti pastatus. Mano, kad dabartinė situacija yra kažkieno kerštas, noras pakenkti. 2013 m. perkant žemės sklypą, V. A. pateikė dokumentus, kuriuose parko direkcijos generaliniame plane buvo numatyta gyvenamojo namo statybos galimybė toje vietoje, taip pat buvo raštas, kuriame parko direkcija neprieštaravo dėl naujos statybos. 2013 m. įsigyjant žemės sklypą, sklypas buvo apaugęs, sklype buvo įvairių betoninių blokų, tualetų liekanos, valčių, liepto liekanos, ežere buvo polių liekanos ir sklypas tikrai neatrodė taip kaip atrodo dabar. Žemės sklypą išvalė nuo įvairių šiukšlių, šienauja ir prižiūri, padarė lieptą. Bendras žemės sklypo plotas yra 3,63 ha, jis yra vienas iš bendrasavininkų, įsigijo 0,92 ha ploto žemės sklypą, kurį valdo pagal susitarimą su kitais bendrasavininkais. Šiuo metu yra trys žemės sklypo savininkai, jei gerai žino, tai Liesytė valdo pusę sklypo, ¼ sklypo valdo jis, ir ¼ dalį – M.. Žemės sklypui yra išduotas leidimas atkurti sodybą bendram 700 kv. m. plotui. Yra suprojektuota ir gautas statybos leidimas gyvenamajam namui ir trims ūkiniams pastatams. Statybos leidimas yra visam sklypui, dabar L. L. valdomoje sklypo dalyje yra ūkinis pastatas, jie statė pirmi, jis savo valdomoje dalyje pasistatė lieptą. Gyvenamasis namas yra suprojektuotas jo valdomojoje žemės sklypo dalyje, kitose žemės sklypo dalyse nėra suprojektuoto gyvenamojo namo. Apie ankstesnius savininkus ir šiame sklype buvusią sodybą žino iš V. A. pasakojimų ir iš teismo. Dalį sklypo pirko iš V. A., su V. A. buvo sutarta, kad V. A. pasirūpins statybą leidžiančiais dokumentais, buvo parko direkcijos generalinio plano išrašas ir parko direkcijos leidimas ankstesnei savininkei, kurios pavardės neprisimena, atkurti žemės sklype buvusią sodybą. Šie dokumentai leido pagrįstai manyti, kad toje vietoje galima atkurti sodybą. Prieš projektuojant gyvenamąjį namą, atliko grunto geologinius tyrimus, t. y. projektuojamų statyti statinių vietose buvo atlikti žvalgybiniai gręžiniai. Būtent toje vietoje, kur pats planavo statyti gyvenamąjį namą, geologai aptiko ir fiksavo jam nežinomo pastato pamatų fragmentus. Atliekant topografinę nuotrauką, topografai trijose žemės sklypo vietose aptiko ir pažymėjo pamatų fragmentus, viena pamatų dalis lyg šiol yra likusi pušynėli, o kitas dalis 2020 m. tvarkydamas žemės sklypą išvežė. Kadangi buvo teismo sprendimas dėl sodybos atstatymo, geologinio tyrimo ir topografinės nuotraukos duomenų nesureikšmino, nes projektuojant statinius tiesiog reikėjo žinoti kokie yra gruntai. Fakto, kad aptikti kažkokio statinio fragmentai nesureikšmino, nesusimąstė, kad gal reikėjo daryti archeologinius tyrimus ar pasikviesti statybos inspekciją, kad tą faktą apie rastus pamatų fragmentus užfiksuoti. Su V. A. pareiškimu sutinka.

Suinteresuotų asmenų I. L. ir L. L. atstovė adv. Eglė Latauskienė paaiškino, kad L. L. šiai dienai valdo didesnę žemės sklypo dalį, I. L. teisinis suinteresuotumas yra istorine retrospektyvine prasme, nes I. L. bylos aplinkybės šiai dienai yra neaktualios teisinės reikšmės kontekste. Vertinant atnaujintos bylos kontekstą, mano ir tai patvirtina ne viena faktinė aplinkybė, kad tai yra L. L. buvusio sutuoktinio S. F. beprotiškas interesas pralaimėjus labai daug civilinių bylų užsakant kažkokį neva tai žurnalistinį tyrimą, kurio straipsnyje viskas suplakta į vieną. Teismo nutartyje atnaujinti šią civilinę bylą atsiranda teisiškai reikšminga aplinkybė, kad suinteresuoti asmenys, keitė miškų ūkio žemės paskirties žemę, atidalino žemės sklypus ir ruošiasi kažką tai statyti. V. A. paaiškino, kad 2013 m. jis su sutuoktine kartu su V. R. su sutuoktine įsigijo vieną nedalomą 3,63 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Žemės sklypo savininkai yra pasitvirtinę žemės sklypo naudojimo bendrąsias sąlygas ir tokiu būdu patvirtintas vienas statybos leidimas siekiant atkurti, kiek tai įmanoma, sodybą minėtame sklype. Iki 2015 m. civilinės bylos buvo pateikti vieni istoriškai svarbūs dokumentai, kurie nėra nuginčyti ir turi tam tikrą reikšmę byloje. Generalinė prokuratūra pateikia naujus, neva sovietų sąjungos registracinius dokumentus, kurių patys nuodugniai neišanalizavo. Namų knygose vienais metais nurodyta, kad buvo du statiniai, kitoje knygoje atsiranda trečias statinys, kas pasirašo šiuos dokumentus nėra aišku, vienu atveju pasirašo lyg ir pats statinio savininkas J. L., kitais atvejais net ir vizualiai žiūrint parašas grafologiškai neatitinka arba iš vis nėra tų parašų. Tačiau šiuose dokumentuose yra apstu kažkokių prirašymų, nelogiškumo. Iš topografinių žemėlapių, kuriuos pateikė Generalinė prokuratūra, be jokių paaiškinimų, lyg ir matyti, kad nėra statinių, tačiau bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad žemės sklypas priklauso J. L., statiniai kažkur tai egzistavo (duomenys neskelbtini), ką patvirtina ir kolūkių namų knygų įrašai, tai kur dingo statinys, kuriame gyveno iki 1960 m. J. L. su šeima. Nors pagal užsakomąjį straipsnį galima daryti kažkokių prielaidų, kad V. A. kažkaip lyg ir neteisėtai užvaldė žemės sklypus ir lyg liudytojai nepatikimi teisme paliudijo, tačiau byloje yra suinteresuotos institucijos – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Švenčionių rajono savivaldybės administracija, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija, kurie buvo suinteresuotais asmenimis byloje 2015 m., ir jokių prieštaravimų dėl sodybos atkūrimo minėtame žemės sklype neišreiškė. Byloje duomenų, kad dėl kurios nors iš šių institucijų atstovų galimo piktnaudžiavimo sprendžiat sodybos buvimo ( nebuvimo ) klausimą, būtų atliekamas koks nors teisėsaugos institucijų ir/ar pačių institucijų tyrimas, taip pat nėra. Atnaujintoje civilinėje apklausti liudytojai byloje nurodė minėtame sklype buvus J. L. sodybą, jokių duomenų apie liudytojų galimą nepatikimumą byloje nėra, be to ir J. L. įpėdinė taip pat patvirtino sodybos egzistavimo faktą. Mano, kad Generalinė prokuratūra skubotai užsakomąjį žiniasklaidos straipsnį vertino kaip faktinę aplinkybę. Juridiniai faktai nustatomi ir pagal faktines istorines aplinkybes, tiek pagal proceso dalyvių liudytojų parodymus. Liudytojai šiai dienai yra mirę. L. L. statinys šiai dienai yra įregistruotas, nėra pripažintas neteisėta statyba, ir laikinai užkonservuotas. Mano, kad byloje pakanka duomenų, net vertinant ir nepatikimus sovietinių laikų kolūkių namų knygų duomenis, patvirtinančių 2015 m. teismo sprendimu nustatytą juridinį faktą. Su V. A. pareiškimu sutinka.

Suinteresuoto asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovė Živilė Tepliakovienė paaiškino, kad pareiškėjui tinkamai įrodžius, kad žemės sklype buvo statiniai ir teismui įvertinus pateiktus duomenis, juridinio fakto patvirtinimui neprieštarauja. Atsiliepime nurodė, kad iš pateiktų dokumentų – plano, paženklinimo akto, statinių nematyti, bet pareiškėjui minėtas aplinkybes dėl statinių buvimo įrodžius kitais duomenimis, juridinio fakto patvirtinimo neprieštarautų. Dokumentuose, vykdant nuosavybės teisės atkūrimo procedūras ar matuojant žemę vietoje, duomenų apie sodybą nėra.

Suinteresuoto asmens – Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos atstovė Dalė Ramoškienė paaiškino, kad pagal teisinį reglamentavimą draustiniuose atkurti sodybas galima trimis atvejais: kai yra išlikę buvusių statinių, sodo liekanų, kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Ginčijamas žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini), patenka į Asvejos hidrografinį draustinį, kuriame vykdant veiklą galioja Saugomų teritorijų užstatymo specialių žemės naudojimo sąlygų įstatymas. Nagrinėjamu atveju 2015-02-26 buvo nustatytas juridinis faktas siekiant atstatyti sodybą saugomojoje teritorijoje – Asvejos regioniniame parke Asvejos kraštovaizdžio draustinyje. 2015 m. teisminiame procese Asvejos regioninio parko direkcija nedalyvavo. Patikrinus erdvinės informacijos portale www.geoportal.lt esančius archyvinius žemėlapius, buvusios sodybos minėtame sklype nėra pažymėta. Tačiau teismo sprendimo priėmimo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, numatė galimybę atkurti buvusias sodybas saugomose teritorijose ir nustatė, kad draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esančius buvusiose sodybose, kai yra išlikę statinių ar statybų liekanų arba kai yra sodybos pažymėtos vietovės planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Ir pagal šiuo metu galiojančią Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas sodybas saugomose teritorijose galima atkurti, tačiau galioja tam tikri Saugomų teritorijų įstatyme numatyti reikalavimai. Konkrečiu atveju jei bus įrodyta, kad sodyba buvo žemės sklype, tai sodybos atkūrimas tyra įmanomas. Direkcija duomenų apie sodybos (ne)buvimą minėto sklypo teritorijoje, remiantis portalo www.geoportal.lt duomenimis, neturi, matyt dėl to ir buvo kreiptasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Natūra 2000 išvada, kuri yra pateikta 2015 m. nagrinėjant bylą, nesuteikia teisės statyti sodyba, ir tai nėra susiję su statybos atstatymu. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą sodyba minėtoje teritorijoje galima atstatyti. Pagal teisinį reglamentavimą buvusią sodybą miško žemėje, miškų ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties, gali padaryti tik sodybos buvę savininkai ir jų įpėdiniai paveldintys pagal įstatymą. Šiuo atveju žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties sklypas, ne miškų ūkio, todėl neturi reikšmės kas, t. y. savininkas ir/ar jų įpėdiniai pagal įstatymą ar kiti asmenys, nustato juridinę reikšmę turintį faktą.

Suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė Renata Šulcytė paaiškino, kad bylą išnagrinės teismas atnaujinimo ribose priims sprendimą (ne)patvirtinti juridinę reikšmę turinti faktą dėl sodybos minėtoje teritorijoje. Institucijos atstovė patvirtino, ką ir prokurorė nurodė procesiniame dokumente, kad tiek pagal 2015 m. teisinį reglamentavimą, tiek šiuo metu galiojantį, saugomoje teritorijoje žemės ūkio paskirties žemės sklype vykdyti statybas galima tik įsitikinus, kad toje vietoje buvo sodyba. Prokuratūra palaiko poziciją, kad tiek ankstesni į bylą pateikti dokumentai, tiek archyvo pažymos, tieks Asvejos regioninio parko direkcijos pateikti dokumentai nepatvirtino ir šiai dienai nepatvirtina fakto, kad ginčo žemės sklype buvo J. L. priklausiusi sodyba. Atsižvelgiant į tai, kad byloje dėl juridinio fakto nustatymo apklausti liudytojai nebuvo minėto kaimo gyventojai, ir į tai, kad liudytojų parodymai yra labai analogiškai ir kitose dvejose bylose, pagal pareiškėjo Trumpos ir pareiškėjo A. prašymus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, duotus parodymus, t. y. nurodė, kad sodyba sudegė, kad kažkas išvyko, išlyginti akmenys, „nieko neliko“ ir pan., liudytojų parodymai vertintini kritiškai. Abu liudytojai nurodė vienodus metus – 1943 m., kai sodyba sudegė, ir kad kolūkiai pamatus išlygino. Apie liudytojų skirtingose bylose panašius liudijimus sprendžia iš teismo sprendimų. Pažymėjo, kad jei pasak liudytojų, sodybos pamatai buvo išlyginti ir išvežti, tai negalėjo būti aptikti pamatų fragmentai, projektuojant atstatyti sodybą. Liudytojų parodymai prieštarauja ir iš archyvinių institucijų pateiktiems duomenims. Neturi pagrindo abejoti dokumentais ir archyviniais topografiniais 1942 m. ir vėlesniais žemėlapiais, kurie sodybos buvimo minėtame žemės sklype nepatvirtina. Fakto buvus sodybą minėtoje teritorijoje nepatvirtina ir nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai, kadangi planuose nėra pažymėta jokių sodybos liekanų. Nacionalinės žemės tarnybos atstovė taip pat nepatvirtino, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą būtų buvę rasti kokie tai sodybos statinių pamatų požymiai. Juridinis faktas buvo nustatytas remiantis liudytojų parodymais, į byla pateikti nauji įrodymai paneigia liudytojų nurodytas aplinkybes. Prokuratūros vertinimu turimų duomenų nustatyti, kad minėtame žemės sklype buvo sodyba, nepakanka. Kur šiuo metu yra J. L. namas, kuriame J. L. pagal kolūkio namų knygos įrašus gyveno iki 1960 m., ir kiti nurodyti statiniai, negali pasakyti, tačiau mano, kad ginčo sklype statinių nėra buvę. Su V. A. pareiškimu nesutinka.

Pareiškimas tenkinamas.

Nustatyta, kad pareiškėjui V. A. su R. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015 nagrinėjimo metu priklausė ¼ dalis 3,63 ha ploto žemės ūkio pagrindinės paskirties žemės sklypo ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini), įsigytas 2013-09-10 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. SK-6021 pagrindu. Minėtas žemės sklypas patenka į Asvejos hidrografinio draustinio teritoriją, todėl jam taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – Hidrografiniai draustiniai ( XXXIX skyrius ), Nacionaliniai ir regioniniai parkai ( XXXIV skyrius, Valstybinių ( nacionalinių ir regioninių ) parkų apsaugos zonos. Juridinis faktas prašomas nustatyti sodybos atkūrimo regioniniame parke tikslu.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-03-13 pažymoje Nr. R4-451 ( c. b. 2-105-763/2015, b. l. 21 ) nurodyta, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos ( inspektorato ) 1923 m. byloje esančiame asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę Joniškio vls. ( Joniškio gm. ) 1923-07-01 sąraše (dokumentas lenkų kalba) įrašytas L. J. ( L. J. ), (duomenys neskelbtini). turėjęs 10 deš. žemės ( 8 deš. ariamos, 2 deš. Pievų ), namą su valgomuoju ir virtuve. Daugiau dokumentų apie J. L. ( J. L. ) (duomenys neskelbtini)., turėtą žemę ir pastatus, žemės plano archyve saugomuose fonduose nerasta.

1942 m. žemėlapio ( M 1: 10000 ) ištraukoje matyti, kad žemės sklype ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), statiniai nėra atvaizduoti, vėlesnių laikotarpių – 1950 m., 1963 m., 1979 m., 1983 m., žemėlapių ištraukose, minėtame žemės sklype statiniai taip pat nėra atvaizduoti ( internetinės svetainės www.geoportal.lt ištraukos ).

Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-11-26 sprendimu Nr. 86-1613 ( c. b. 2-105-763/2015, b. l. 26-27, 28-30 ) J. V. D. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. L. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,63 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) , kurią sudaro 1,93 ha žemės, 1,70 ha miško.

Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022-11-17 raštu Nr. 17.2.-3379 pateiktos Švenčionių rajono apylinkių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų ir Švenčionių rajono Pabradės apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fondų (duomenys neskelbtini) 1955-1970 m. ūkinėse knygose esančių J. L. ir V. L. ūkių žinių lapų kopijos. Minėtuose ūkių žinių lapuose nurodyta, kad: 1) pildymo data 1955 m. – 1956 m., asmeninė sąskaita „87“ J. L., gim. 1895 m., girininkas, V. L., gim. 1898 m., darbininkė, asmeninėje nuosavybėje (duomenys neskelbtini) turėjo gyvenamąjį namą 1890 m. statybos, tvartą 1890 m. statybos, viso: žemės 0,60, 2 pastatus; 2) pildymo data nenurodyta, asmeninėje sąskaitoje „Nr. 111/87“, J. L., gim. 1895 m., darbininkas, V. L., gim. 1898 m., darbininkė, ūkio asmeninėje nuosavybėje (duomenys neskelbtini) yra gyvenamasis namas 1880 m. statybos, tvartas 1885 m. statybos, daržinė – 1939 m. statybos, viso: žemės 0,60 ir užima 2 pastatai; 3) pildymo data – 1961 m. – 1963 m., „asmeninėje sąskaitoje Nr. 447“ J. L., gim. 1895 m., darbininkas, V. L., gim. 1898 m., ūkio asmeninėje nuosavybėje (duomenys neskelbtini) yra gyvenamasis namas iki 1918 m. statybos, tvartas iki 1918 m. statybos, viso: žemės 0,60 ir užima 2 pastatai; 4) pildymo data – 1964 m. - 1965 m, „asmeninėje sąskaitoje Nr. 472“ J. L. ūkyje yra gyvenamasis namas iki 1918 m. statybos, tvartas iki 1918 m. statybos, viso žemės – 0,60 ir užima 2 pastatai (1965 m.), viso žemės 50 ir užima 3 pastatai (1966 m.); 5) pildymo data 1967 m. - 1968 m. „Asmeninėje sąskaitoje Nr. 881“ nurodyta, kad V. L. ūkyje yra gyvenamasis namas – statybos metai iki 1918 m., viso žemės 50 ir įskaitant 3 pastatus. (1967-1969 m.), asmeninė sąskaita uždaryta 1969 m. rugsėjį.

Iš Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2017-02-10 leidimo statyti naują(-us) statinį(-ius) Nr. LSNS-04-170210-00007 matyti, kad statytojui V. R. suteikta teisė žemės sklype ( žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), statyti naują(-us) statinį(-ius), t. y. gyvenamosios paskirties pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, tris negyvenamosios paskirties pastatus – pagalbinio ūkio paskirties pastatus – daržinę, ūkinį pastatą, kluoną bei kitus inžinierinius statinius – pantoninį lieptą.

Inžinierinių geologinių ir hidrogeologinių tyrimų bendrovės „Geotestus“ 2016 m. birželį atliktų II geotechninės kategorijos projektinių inžinierinių geologinių ir geotechninių tyrimų metu, užsakovo V. R. nurodytose vietose žemės sklypo ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), atlikti 6 grunto bandymai statiniu zondavimu iki 6,0-7,0 m gylio ir išgręžti 6 gręžiniai iki 6,0-7,2 m. gylio, ir nustatyta, kad pietrytinėje projektuojamo namo gyvenamojo namo statybos aikštelės dalyje yra senojo pastato pamatų fragmentas.

Pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą ( CPK 445 straipsnis ), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims ( CPK 178 straipsnis ), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ( CPK 185 straipsnio 1 dalis ). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais ( CPK 3 straipsnio 7 dalis ) ( žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ( CPK 176 straipsnio 1 dalis ). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013 ). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, svarbu ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013 ).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant ar J. L. turėjo sodybą – namą su valgomuoju ir virtuve, (duomenys neskelbtini) , archyviniai duomenys yra nevienareikšmiai. 1942 m. žemėlapio ( M 1: 10000 ) ištraukoje matyti, kad žemės sklype ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), statiniai nėra atvaizduoti, vėlesnių laikotarpių – 1950 m., 1963 m., 1979 m., 1983 m. žemėlapių ištraukose, minėtame žemės sklype statiniai taip pat nėra atvaizduoti ( internetinės svetainės www.geoportal.lt ištraukos ).

Kituose archyviniuose dokumentuose – Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo ( inspektorato ) 1923 m. byloje ( Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-03-13 pažyma Nr. R4-451 ) nurodyta, kad J. L. (duomenys neskelbtini) turėjo 10 deš. žemės ( 8 deš. ariamos, 2 deš. Pievų ), namą su valgomuoju ir virtuve, daugiau dokumentų apie J. L. (duomenys neskelbtini), turėtą žemę ir pastatus, žemės plano archyve saugomuose fonduose nerasta.

Švenčionių rajono apylinkių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų ir Švenčionių rajono Pabradės apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fondų (duomenys neskelbtini) 1955-1970 m. ūkinėse knygose ( Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022-11-17 raštas Nr. 17.2.-3379 ) yra 1955-1956 m. fiksuoti duomenys, kad J. L., gim. 1895 m., girininkas, V. L., gim. 1898 m., darbininkė, asmeninėje nuosavybėje (duomenys neskelbtini) turėjo gyvenamąjį namą 1890 m. statybos, tvartą 1890 m. statybos, žemės 0,60, 2 pastatus. Minėtose ūkinėse knygose vėliau – nuo 1956 iki 1969 m. fiksuoti duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) J. L. turėjo gyvenamąjį namą iki 1918 m. statybos, tvartą, daržinę. Taigi, minėti duomenys patvirtina faktinę aplinkybę, kad duomenų fiksavimo metu – nuo 1955 m. iki 1969 m. J. L. (duomenys neskelbtini) turėjo gyvenamąjį namą, kuriame gyveno su sutuoktine V. L..

Teismo posėdyje apklausta liudytoja J. V. D. paaiškino, kad jai buvo atkurta nuosavybę į senelio J. L. nuosavybę - 3,62 ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Iš savo mamos pasakojimų žino, kad senelio namas sudegė antro pasaulinio karo metais. Sudegus namui, senelis gyveno tame pačiame kaime, bet kitoje vietoje, labiau kaimo pradžioje. Senelis mirė, kai jai buvo gal 7-8 metai, gal 1967 m. Senelis gyveno kitame name, buvo paralyžuotas, su mama senelį lankydavo. Prisimena, kad tai buvo nedidelis, naujesnis namas, toliau nuo to žemės sklypo, kuriame buvo sudegęs namas, bet ne gretimame sklype, o kažkaip kaimo pradžioje. Kada tiksliai buvo pastatytas namas, kuriame senelis gyveno iki mirties, nežino. Sunku pasakyti, kiek senelis turėjo namų, ar tai, kieno name gyveno iki mirties, gal buvo likę senelio tėvų namai, nes senelio šeima buvo didelė, gyveno ūkiškai. (duomenys neskelbtini) yra giminių kaimas, mano, kad senelis gyveno savo tėvo name. Senelio broliai gyveno atskirai. Vaikystėje, kai važiuodavo pas senelį, labai dažnai bėgdavo žaisti į tą plotą, kuriame matė įvairių pastatų liekanų. Iš mamos, giminaičių pasakojimų, sklype buvusių liekanų, akmenų, žino, kad būtent jai atitekusiame žemės sklype buvo sudegęs senelio namas, kuris sudegė. Kai ėmėsi tvarkyti žemės sklypą, ten buvo avietynai, šabakštynai, buvo labai apleista, nes ilgą laiko žemės plotas nebuvo dirbamas. Įgijus nuosavybę, patys kažkiek sklypu naudojosi, ilsėjosi, vyras tvarkė tą plotą. Ketino patys kurtis tame sklype, kreipėsi į parko direkciją, savivaldybę, norėjo tame sklype kažką pasistatyti, sklype vyras buvo aptikęs senus pamatus, į sklypą buvo atvykusi komisija – architektas, aplinkosaugininkai, seniūnė, parko direkcijos atstovai, kurie pripažino, kad tai likę pamatų fragmentai, griuvenos, buvo sudarytas aktas, gautas leidimas statybai. Tačiau sklypas patiems buvo per didelis, todėl ėmė pardavinėti sklypą, pardavinėjo su leidimu statybai. Statybos leidimas buvo išduotas, manė, kad visos aplinkybės yra įvertintos, todėl nematė būtinybės komisijos akto 2015 m. pateikti į bylą. Visas (duomenys neskelbtini) yra urbanizuotas, senai gyvenamas, ir nelogiška, kad tik viename jai atitekusiame sklype neva nebuvo statinių.

Susipažinus su atnaujintoje civilinėje byloje esančiais posėdžių protokolais, nustatyta, kad 2015-01-14 apklaustas liudytoju V. O. paaiškino, kad J. L. pažinojo. J. turėjo du brolius A. ir A.. J. L. tėvo vardas buvo atrodo I.. J. L. žemę paveldėjo po savo tėvo mirties, tėvas žemę padalijo savo sūnums po lygiai, kiekvienam gal po 10 ha žemės. J. L. priklausė namas. Prisimena J. L. namą, jis sudegė 1943 m., liko pamatai, dėl ko namas sudegė nežino. Namas buvo didelis, dviem galais, per vidurį didelė priemenė, stogas šiaudinis, tame name lankėsi ne kartą. Po to, kolūkių laikais, statė fermas, pirmininkas ( kolūkio ) du traktorius siuntė, akmenis laukuose surinko, pamatus išrausė, vėliau sėjo tame plote. Parodžius planą parodė vietą kur buvo J. L. sodyba, paaiškino, kad greta buvo J. L. brolio A. sodyba. Pareiškėjui ( V. A. ) vietoje parodė kurioje vietoje buvo sudegęs namas. Aplinkybes apie J. L. namą žino, nes gyveno netoli, o nuo 1946 m. dirbo girininku, aptarnavo (duomenys neskelbtini) teritorijas, ir jo tėvas, tėvo brolis dirbo girininkais.

2015-01-14 liudytoju apklaustas Č. T. paaiškino, kad gyveno (duomenys neskelbtini), tai gal 2-2,5 km nuo (duomenys neskelbtini)., aplink ežeras. Buvo jaunas, kai žinojo esant J. L., tuo metu jo nedomino aplinkybės su namu, prisimena, kad (duomenys neskelbtini), toje vietoje stovėjo namas, tvartas, kluonas. Namas sudegė karo metais, vokiečiai buvo. (duomenys neskelbtini) buvo 6 namai, keturi namai buvo L. ir du namai G.. V. L. namas sudegė, G. taip pat vienas namas sudegė. Vietą kur buvo namas iki sudegant, rodė pareiškėjui ( V. A. ), gali ir žemėlapyje parodyti tą vietą, namas stovėjo gal kokių 100 metrų atstumu nuo ežero kranto. Buvo prie namo iki jam sudegant, su dėdė žvejojo ežere, tinklus tempė. Namo pamatų nesimato, nes kolūkių laikais, kad būtų daugiau ariamos žemės buldozeriais akmenis išstumdė, išvežė. Dirbo (duomenys neskelbtini) prisimena, kad A. L. sakė, jog norėta naminės degtinės išvirti, tai ir sudegė namas. (duomenys neskelbtini) buvo A. L. namas, tada buvo kito L. namas, aplinkybes apie L. namą žino ir O., kuris girininku dirbo, gyveno netoli.

Teismo posėdžio protokole yra užfiksuota, kad liudytojai V. O., Č. T. teismo posėdžio metu žemėlapyje parodė, kur buvo J. L. sodyba iki jai sudegant, bei patvirtino, kad pareiškėjui V. A. tą vietą parodė teritorijoje. Aplinkybes, kad J. L. namas sudegė A. P. karo metais ( 1943 m. ) taip pat nurodė ir liudytoja J. V. D., kuri žemėlapyje parodė, kurioje vietoje jai atkurtos nuosavybės teisės į senelio turėtą žemę.

Nors Generalinės prokuratūros atstovė teigia, kad liudytojai V. O., Č. T. nėra patikimi, tačiau liudytojų parodymai yra aiškūs, nuoseklūs, jie nurodė, pvz. J. L. brolių vardus, kas atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) kaime L. buvo keturi namai, sutampa su liudytojos J. V. D. parodymais, kad L. buvo didelė giminė, gyveno ūkiškai.

L. V. O. ( apklausiamas 2015-01-14 buvo 90 m. amžiaus ) paaiškino, kad gyveno netoliese – tik 2 - 2,5 km. atstumu nuo (duomenys neskelbtini), nuo 1946 m. dirbo girininku, aptarnavo (duomenys neskelbtini)., J. L. pažinojo, pastarojo name, iki namui sudegant, lankėsi ne kartą, apibūdino namą – didelis, dviem galais namas, per vidurį didelė priemenė, šiaudiniu stogu. Aplinkybę, kad minėtas liudytojas galėjo pažinoti J. L. netiesiogiai patvirtina ir 1955 m. ūkinėse knygose ( Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022-11-17 raštas Nr. 17.2.-3379 ) nurodyta J. L. profesija – girininkas, todėl yra pagrindo manyti, kad liudytojas V. O., kuris pats buvo girininku, kaip nurodė, kad jo tėvas ir brolis buvo girininkais, galėjo pažinoti J. L., kuris taip pat buvo girininku, bendravo su juo ir žinojo kur jis gyveno.

Liudytojas Č. T. ( apklausiamas 2015-01-14 buvo 88 m. amžiaus ) paaiškino, kad buvo jaunas, kai žinojo esant J. L., gyveno (duomenys neskelbtini), netoli nuo (duomenys neskelbtini), aplink ežeras yra. Matė J. L. namą iki namui sudegant, namas stovėjo gal kokių 100 metrų atstumu nuo ežero kranto, su dėdė žvejojo ežere, tinklus tempė ir pats buvo prie to namo. Vietą kur buvo namas iki sudegant, rodė pareiškėjui ( V. A. ), vietą kur buvo namas parodė ir žemėlapyje.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti minėtų liudytojų parodymais. Generalinės prokuratūros nurodyta aplinkybė, kad liudytojai V. O., Č. T. liudijo ir kitose civilinėse bylose, teismo vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo abejoti minėtų liudytojų nurodytomis aplinkybėmis.

Teismas neturi pagrindo abejoti ir liudytojos J. V. D. parodymais apie jos seneliui J. L. (duomenys neskelbtini) priklaususią sodybą. Aplinkybes apie buvusią senelio sodybą bei tai, kad būtent jai atitekusiame plote stovėjo jos senelio J. L. sodyba, šiai liudytojai buvo žinomos ir jos artimųjų – savo motinos ir tėvo, kuris buvo J. L. sūnus, pasakojimų. Ir nors liudytoja J. V. D. pati J. L. sodybos, kuri sudegė 1943 m., nematė, nes gimė 1960 m., tačiau liudytojos nurodytos aplinkybės sužinotos iš jai artimų asmenų apie jos senelio J. L. turėtą didelį namą, ledainę, tai, kad sudegusi sodyba nebuvo atstatoma, o sudegus namui J. L. gyveno kitame, galimai savo tėvo ar brolio name (duomenys neskelbtini) pradžioje, yra nuoseklūs, tapačias aplinkybes liudytoja nurodė ir apklausiama atnaujintoje civilinėje byloje 2015-01-14. Liudytojos nurodytos aplinkybės iš dalies patvirtinamos ir kitais bylos duomenimis. Byloje esančiose 1955 – 1969 m. ūkinėse knygose ( Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022-11-17 raštas Nr. 17.2.-3379 ) užfiksuoti duomenys, kad J. L., gim. 1895 m., nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą 1890 m., ( dar nurodyta 1880 m., arba – iki 1918 m. ) statybos, viena vertus patvirtina aplinkybę, kad šis gyvenamasis namas buvo pastatytas mažiausiai penkis metus iki J. L. gimstant ( gim. 1895 ) ir tikėtina šis namas galėjo priklausyti jo tėvams. Antra – minėti duomenys užfiksuoti 1955 m. savaime nepaneigia to, kad ankščiau, t. y. iki 1955 m., J. L. galėjo gyventi kitame name, kurį kaip sudegusį nurodo liudytojai.

Švenčionių iždo valdybos ( inspektorato ) 1923 m. bylos duomenimis ( Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-03-13 pažyma Nr. R4-451 ) J. L. ( kuriam 1923 m. buvo 28 m. ) (duomenys neskelbtini) turėjo 10 deš. žemės, namą su valgomuoju ir virtuve. 1938-05-14 (duomenys neskelbtini) sprendimu ( protokolas Nr. 35/32) buvo patvirtinta, kad J. L. ir jo broliui L. L. nuosavybės teise priklauso 13 ha skirtinės žemės. Šis (duomenys neskelbtini) sprendimas, kuriame balsavo 6 iš 8 balso teisę turinčių (duomenys neskelbtini) ūkininkų, patvirtintas 1938-07-22 Švenčionių miesto teismo nutarimu ( bylos Nr. Co 131/38 aktas ), sudaro pagrindo manyti, kad J. L., būdamas būdams 43 m. amžiaus ( gimęs 1895 m., kaimo sprendimas priimtas 1938 m. ), nuosavybės teise su broliu L. turėjo žemės sklypą 13 ha ploto, o aplinkybė, kad J. L. buvo girininku ((duomenys neskelbtini) 1955-1970 m. ūkinių knygų duomenys ), t. y. ėjo anuomet svarbias ir valstybės apmokamas pareigas, sudaro pagrindo manyti, kad J. L. galėjo pastatyti namą, kuris sudegė 1943 m.

Aplinkybes, kad J. L. (duomenys neskelbtini) turėjo namą, kuris sudegė, patvirtina ne tik apklausti liudytojai V. O., Č. T., bet ir liudytoja J. V. D., nurodžiusi, kad sudegęs namas niekada nebuvo atstatytas ir tai, kad J. L. iki mirties gyveno kitame name, labiau (duomenys neskelbtini) pradžioje. Tai, kad J. L. galėjo gyventi kitame name ir kitoje, nei buvo sudegęs namas, vietoje, tačiau tame pačiame (duomenys neskelbtini), be liudytojos J. V. D. parodymų, netiesiogiai patvirtina ir liudytojo Č. T. nurodytos aplinkybės, kad: „(duomenys neskelbtini) buvo 6 namai, keturi namai buvo L., ir du namai G., vieno L. namas sudegė, G. taip pat vienas namas sudegė, vietą kur buvo namas iki sudegant, tą rodė pareiškėjui ( V. A. ), tai gal kokių 100 metrų atstumu nuo ežero kranto“ ir tai, kad liudytojas teismo posėdžio metu žemėlapyje parodė sudegusio namo buvimo vietą, tiek minėtos Pabradės apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fondų (duomenys neskelbtini). 1955-1970 m. pildytos ūkinės knygos, kuriose nurodyta, kad J. L. gyveno 1890 m. ( 1880 m. ) statybos name, t. y. pastatytame dar prieš J. L. gimstant.

Nors Generalinio prokuroro iš internetinės svetainės www.geoportal.lt pateiktuose 1942 m., 1950 m., 1963 m., 1979 m., 1983 m., žemėlapių ištraukose, žemės sklype ( unikalus Nr. 8647-0001-0015 ), esančiame (duomenys neskelbtini), statiniai nėra atvaizduoti, tačiau byloje nesant kitų duomenų, neabejotinai paneigiančių aplinkybę, kad minėtame žemės sklype buvo J. L. priklausantis gyvenamasis namo, kuris sudegė 1943 m., manytina, kad dėl galimo 1942 m. žemėlapių netikslumo, namas minėtame žemės sklype nėra atvaizduotas, ar žemėlapis sudarytas galimai po to, kai namas sudegė, o vėlesnio laikotarpio žemėlapių ištraukos patvirtina tai, kad sudegusio namo vietoje joks namas nebuvo atstatytas.

Be to, 2016 m. birželį Inžinierinių geologinių ir hidrogeologinių tyrimų bendrovės „Geotestus“ atlikti geologiniai ir geotechniniai tyrimai, kurių metu užsakovo V. R. nurodytose vietose atlikus lauko tyrimus – 6 grunto bandymus statiniu zondavimu iki 6,0-7,0 m gylio ir išgręžus 6 gręžinius iki 6,0-7,2 m. gylio, prietrytinėje projektuojamo namo gyvenamojo namo statybos aikštelės dalyje yra senojo pastato pamatų fragmentas, taip pat patvirtina aplinkybę, kad žemės sklype ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį nuosavybės teisės atkurtos J. V. D., buvo pastatai, kurių pamatų fragmentas rastas žemėje 6,0-7,2 m. gylyje. Tai, kad 2016 m. atliekant geologinius ir geotechninius tyrimus 6,0-7,2 m. gylyje buvo aptikti pastato pamatų fragmentas taip pat patvirtina liudytojų nurodytas aplinkybes apie minėtame žemes sklype buvusius statinius.

Byloje ištirtų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad žemės sklype ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) , buvo ( stovėjo ) J. L. priklausęs namas. Esant tokioms aplinkybėms Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymas panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-26 sprendimą ( civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015 ) ir atmesti V. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – sodybos buvimo, nustatymo, negali būti patenkintas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-26 sprendimo ( civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015 ) panaikinimo atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus.