Utenos apylinkės teismo sprendimas, e2-235-1027/2024

Teismas: Utenos apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-05-07
Bylos Nr.: e2-235-1027/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-50-3-02240-2023-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jurgita Šimonėlytė
Ieškovas: L. M.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas
Advokatai: Inga Maskoliūnaitė

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2-235-1027/2024Teisminio proceso Nr. 2-50-3-02240-2023-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 3.2.6.1 (S)

UTENOS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 7 d.Utena

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Jurgita Šimonėlytė,sekretoriaujant Ramunei Čypienei,dalyvaujant ieškovei L. M., jos atstovei advokatei Ingai Maskoliūnaitei,

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas, atstovui D. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto bankas, dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas, priešieškinį ieškovei L. M. dėl nuosavybės teise valdomo turto dalių ir naudojimosi turtu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė L. M. kreipėsi į teismą, prašydama atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), tokiu būdu: ieškovės asmeninėn nuosavybėn priteisti natūra gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais - ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), o Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko (toliau – ir VĮ Turto bankas), priteisti 3300 Eur dydžio piniginę kompensaciją, priteisti ieškovės naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą su priklausiniais - ūkiniu pastatu, ir kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 3/5 dalys gyvenamojo namo, ½ dalis ūkinio pastato ir 3/5 dalys kiemo statinių, taip pat pavėsinė, atsakovei nuosavybės teise priklauso 2/5 dalys gyvenamojo namo, ½ dalis ūkinio pastato ir 2/5 dalys kiemo statinių, tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas. 2023 m. spalio 20 d. pareiškime VĮ Turto bankas informavo, kad valstybei priklausantis turtas bus parduodamas viešo aukciono būdu. Atsidalinimas yra įstatyminė bendraturčio teisė, todėl reiškia reikalavimą dėl turto atidalinimo, ieškovei priteisiant turtą natūra, o atsakovei priteisiant kompensaciją pinigais dėl to, kad atsakovei ginčo turtas dėl išreikštos valios parduoti jį viešame aukcione yra nereikalingas, taip pat dėl atidalinimo turto specifikos, susijusios su paties turto būkle. Gyvenamasis namas pritaikytas gyventi vienai šeimai, pagal atsakovės turimą nuosavybės dalį nėra galimybės suformuoti atskiro nekilnojamojo turto objekto. Turtas iš esmės buvo pagerintas ieškovės ir jos motinos lėšomis, kurių atsakovė ieškovei nekompensavo, tačiau atsižvelgė nustatant viešajame aukcione parduodamo turto vertę. Pagal atsakovės atliktą turto vertinimą jai priklausančio nekilnojamojo daikto dalies vidutinė rinkos vertė yra 3300 Eur (pradinė kaina viešo aukciono metu), todėl ieškovei atsidalinant iš bendro turto tokio dydžio kompensacija priteistina atsakovei.

3. Atsakovė, atstovaujama VĮ Turto banko, pateikė priešieškinį, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo nustatyti, kad Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, nuosavybės teise valdo 53/100 dalis, o ieškovė – 47/100 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitų inžinierinių statinių kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini); nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu ir kitais statiniais tvarką pagal VĮ Registrų centras 2023 m. rugsėjo 7 d. pateiktą inventorinę bylą, kurioje ieškovei skiriama naudotis atskirai gyvenamojo namo patalpomis – 13,24 m2 ploto kambariu (1-5), 10,43 m2 kambariu (1-6), 4,28 m2 tamburu (1-7), 4,91 m2 pavėsine; Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto banko, skiriama naudotis atskirai gyvenamojo namo patalpomis – 11,10 m2 kambariu (1-1), 12,10 m2 kambariu (1-2), 4,28 m2 tamburu (1-3), 4,20 m2 virtuve (1-4); bendrai ieškovei ir atsakovė naudosis ūkiniu pastatu, kitais inžinieriniais statiniais (kiemo statiniais.

4. Priešieškinyje nurodė, kad VĮ Registrų centro 2023 m. rugsėjo 7 d. pateiktuose dokumentuose fiksuota, kad P. V. valdė visą gyvenamąjį namą iki 1982 m. lapkričio 25 d., kada 3/5 dalis padovanojo J. M., o 2/5 dalys pagal 1995 m. birželio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą atiteko jo sutuoktinei K. V.. Pastarojo asmens turtą paveldėjo valstybė pagal palikimo perėjimo valstybei 2022 m. balandžio 26 d. liudijimą Nr. 2133. Rengiant atsiliepimą teismui atkreipė dėmesį, kad inventorinėje byloje 1982 m. įrašyta, kokiomis patalpomis kuris bendraturtis naudojasi, pagal šią detalizaciją P. V. (dabartinis savininkas Lietuvos Respublika) ir J. M. (dabartinis savininkas L. M.) ginčo gyvenamąjį namą naudoja beveik po lygiai, atitinkamai 53/100 ir 47/100 dalimis, o ne 2/5 ir 3/5 dalimis. Dovanojimo sutarties 7 punkte, kuri laikytina pirminiu (baziniu) dokumentu, nurodyta, kad J. M. gauna atskiram naudojimui 3 patalpas: kambarį 1-5, 1-6 ir koridorių 1-7, kuris pavadintas tamburu. Šių patalpų bendras plotas yra 28,55 m2, kas sudarytų 3/5 dalis tik tuomet, jei būtų skaičiuojama nuo namo gyvenamojo ploto, o ne nuo bendrojo ploto: 4 gyvenamieji kambariai sudaro 47,48 m2, tuomet 28,55 m2 atitinka 3/5 dalis. Taigi, K. V. pagal 1995 m. birželio 28 d. paveldėjimo liudijimą (dabartinis savininkas VĮ Turto bankas) atiteko visas likęs namas, kurio 2 gyvenamieji kambariai ir 2 pagalbinės patalpos (nuo 1-1 iki 1-4), t. y. daugiau nei J. M.. Nustatydamas trupmeną dovanojimo sutartyje notaras S. P. galimai suklydo, skaičiuodamas dalis nuo gyvenamojo, o ne nuo bendrojo gyvenamojo namo ploto. Atsakovas, siekdamas apginti savo teises ir viešąjį interesą, teikia priešieškinį dėl nuosavybės teise valdomo turto dalių nustatymo ir naudojimosi gyvenamuoju namu bei priklausiniais tvarkos nustatymo. Kadangi faktinė situacija neatitinka registre nustatytų idealiųjų bendraturčių turto dalių, atsakovas reiškia reikalavimą dėl teisingo turto dalių nustatymo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), nes priešingu atveju idealiosios dalys neatitinka faktiškai šalių dar 1982 m. lapkričio 25 d. dovanojimo sutartimi ieškovei priskirtų ir naudojamų patalpų. Atsakovas nesikreipė į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisės dalių nustatymo, kadangi VĮ Registrų centras savo veiksmais nesukuria šalims teisių ar pareigų, o tik išviešina teismų sprendimuose ar sandoriuose konstatuotas fizinių ir juridinių asmenų nuosavybės teises. Šiuo atveju kreipimasis į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisės dalių nesant atitinkamo teismo sprendimo būtų netikslingas ir pareikalautų papildomų laiko ir atsakovo darbuotojų sąnaudų, o pats prašymas būtų atmestas. Siūloma gyvenamojo namo ir priklausinių naudojimosi tvarka faktiškai buvo nusistovėjusi nuo 1982 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutarties sudarymo ir bendraturčiams tiko – patalpos yra izoliuotos, yra du atskiri įėjimai, dvi atskiros pakuros (krosnys) ir pan. Be to, bus panaikinta galimybė ateityje kilti bendraturčių ginčams dėl gyvenamojo namo ir priklausinių naudojimosi tvarkos ir jos dalių. Ieškovės nurodoma aplinkybė dėl turto pagerinimo darbų (pakeisto stogo ir kita) nėra teisiškai reikšminga ginčo teisiniams santykiams – darbai atlikti dar iki 2022 m. balandžio 26 d. liudijimo pagrindu bendraturčiu tampant atsakovui, be to, nėra jokių duomenų, kad buvo sutikimas iš tuometinio bendraturčio (K. V.) dėl darbų atlikimo jos valdomo gyvenamojo namo turto dalyje, vadinasi ieškovė neturi jokio teisinio pagrindo teigti, jog atlikti darbai sudarė prielaidas (sąlygas) jai įgyti nuosavybės teisę į atsakovo turto dalį ir/ar reikalauti atlyginti pagerinimus. Ieškinyje nurodomas Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. KT43-N2/2022 buvo priimtas byloje, kurioje visiškai kitos faktinės aplinkybės (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinė byla Nr. e2-56-959/2022), t. y. cituojamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl trijų kambarių buto atidalijimo, o nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl gyvenamojo namo su izoliuotomis patalpomis ir atskirais įėjimais, t. y. atsakovo siūloma gyvenamojo namo naudojimosi tvarka patvirtina, kad visos patalpos gali būti naudojamos atskirai, kiekvienas iš bendraturčių patenka į savo patalpas pro atskirą įėjimą. Valstybei priklauso 53/100 dalys arba didesnioji turto dalis, todėl reikalavimas priteisti mažesniajam bendraturčiui visą turtą natūra, akivaizdžiai pažeidžia valstybės interesus ir viešąjį interesą. Šiuo atveju turtas būtų parduodamas viešojo aukciono tvarka sudarant galimybę gauti didžiausią kainą už turtą (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9, 21 straipsniai).

5. Ieškovė pateiktu dubliku prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Nurodė, kad oficialūs rašytiniai įrodymai (NTR centrinio duomenų banko išrašas, Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas) patvirtina, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 3/5 dalys gyvenamojo namo ir kitų kiemo statinių, ½ dalis ūkinio pastato, pavėsinė, o atsakovei – 2/5 dalys gyvenamojo namo ir kitų kiemo statinių, ½ dalis ūkinio pastato. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas neginčija ieškovės, taip pat ir palikėjos J. M. nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, t. y. 1982 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutarties. Neginčijamas ir palikimo perėjimo valstybei liudijimas, kuriuo valstybė paveldėjo 2/5 dalis turto. Iš pateikto ieškinio neaišku, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas siekia atimti ieškovei priklausančią bendrosios dalinės nuosavybės dalį. Byloje nėra jokių duomenų, kad tikroji P. V. valia buvo kita, nei dovanoti savo dukrai J. M. 3/5 dalis turto. Atsakovas prašo nustatyti, kad nuosavybės teise valdo 53/100 dalis turto, nors neteikia jokių duomenų, kad valstybė CK 4.47 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu būtų įgijusi nuosavybės teisę į nurodytą turto dalį, painioja dalis bendrojoje nuosavybėje ir nustačius naudojimosi tvarką naudojamas dalis. Tai, kad šalys susitarė, jog vienas iš bendraturčių naudosis didesne dalimi nei jam priklausanti idealioji dalis, nesuteikia teisės reikalauti keisti idealiąsias dalis. CK numato vienintelį bendraturčių teisių pasikeitimą – padidinus bendrąją dalinę nuosavybę. Teisiškai reikšminga tai, kad dovanojimo sandoris sudarytas prieš 42 metus, nei viena iš sandorio šalių bei vėlesnių turto perėmėjų šio sandorio neginčijo. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo numatytas bendras 3 metų senaties terminas, CK 1.128 straipsnis įtvirtina, kad prievolės šalių pasikeitimas nekeičia ieškinio senaties skaičiavimo, todėl atsakovas akivaizdžiai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą ir pagrindo jį atnaujinti nėra, atsakovas tokio prašymo ir nereiškia. Atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais dalyviais dalyvaujantis lygiais pagrindais. Ieškovė reiškia reikalavimą atidalinti iš bendrosios nuosavybės, o atsakovė prašo nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką. Kasacinio teismo praktikoje konstatuojama, kad tokiu atveju turi būti teikiamas prioritetas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės ir tik nesant galimybės atidalinti natūra nustatoma naudojimosi bendru turtu tvarka. Prašydamas nustatyti naudojimosi tvarką atsakovas neteikia naudojimosi turtu projekto, Pagal siūlomą tvarką ieškovei siūloma naudotis mažesne turto dalimi nei priklauso, siūloma tvarka neatitinka teisėtumo, socialinės taikos ir kitų principų. Ginčo turtas ieškovei turi didelę moralinę vertę, nes jį pastatė jos seneliai P. ir V. V.. Atsakovas nurodo, kad siūloma tvarka atitinka faktiškai nusistovėjusią naudojimosi tvarką, tačiau faktiškai ieškovė ir palikėja J. M. nuo K. V. mirties naudojosi visu turtu, ieškovė su mama remontavo visą namą, iki mirties prižiūrėjo P. V. ir K. V., kurios dalį bendrame turte paveldėjo valstybė, savo lėšomis palaidojo K. V., kurios laidojimo ir kapavietės tvarkymo išlaidų valstybė neatlygino iki šiol. Atsakovas nurodo, kad nėra duomenų, kad K. V. būtų davusi sutikimus namo remontui, tačiau namo remonto išlaidos buvo patirtos jau po K. V. mirties (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

6. Atsakovas pateikė tripliką. Nurodė, kad ieškovė teigia, kad atsakovas turėtų ginčyti 1982 m. lapkričio 25 d. dovanojimo sutartį ir kitus vėlesnius sandorius, tačiau atsakovas, prašydamas nustatyti teisingas bendraturčių turto idealiąsias dalis, ,iš esmės reiškia reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo. Tokiu atveju sandoriai nėra ginčijami, todėl neaktualus ieškinio senaties skaičiavimas. Lietuvos Respublika bendraturčiu tapo pagal palikimo perėjimo valstybei 2022 m. balandžio 26 d. liudijimą Nr. 2133, o apie neteisingai nustatytas turto dalis tapo žinoma tik ruošiant priešieškinį teismui, todėl bendrasis 10 metų senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, bet kuriuo atveju nėra praleistas. 1982 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartis, kurios 1 punkte padaryta klaida neteisingai nurodant turto dalies idealiąsias dalis, patvirtinta Valstybinės notarinės kontoros valstybinio notaro S. P., kurio įgaliojimai pasibaigę. Notariato įstatymas neįtvirtina notaro teisės taisyti kito jau nebedirbančio notaro padarytas klaidas, todėl tokio notaro padarytos klaidos ištaisymo asmuo turi kreiptis į teismą, klaidų taisymo klausimas sprendžiamas taikant bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo institutą. Priešieškinyje ir triplike nurodyti argumentai, VĮ Registrų centras pateikti dokumentai akivaizdžiai patvirtina, jog notaras S. P., tvirtindamas 1982 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį, jos 1 punkte neteisingai nurodė J. M. perleidžiamo turto dalį - 3/5 dalis vietoje 47/100 dalių. Atitinkamai ieškovės argumentas neva atsakovas, nesutikdamas su bendraturčių turto dalimis, turėtų dar ir ginčyti ginčo turto sandorius, laikytinas pertekliniu teisių gynimo būdu. Palaikė reikalavimą nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismo posėdžio ieškovės ir jos atstovė ieškinį palaikė visiškai, su priešieškiniu nesutiko.

Šalies argumentai

8. Ieškovės atstovė paaiškino, kad 2023 m. ieškovė sužinojo, kad valstybė yra turto bendrasavininkė ir ketina dalį namo parduoti, į bylą yra pateiktas 2023 m. pareiškimas, kuriuo VĮ Turto bankas praneša, kad valstybei priklausanti dalis bus parduodama viešo aukciono būdu. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Valstybei šis turtas nereikalingas, o ieškovei jis turi didelę moralinę vertę, ieškovė ginčo name gyvena nuo gimimo, naudojasi visu turtu. Turtas buvo pagerintas ieškovės ir jos mamos lėšomis, tačiau atsakovė į tai neatsižvelgia. Atsakovo pozicija šioje byloje nėra aiški, iš priešieškinio suprato, kad keliamas ginčas dėl sandorio, tačiau triplike atsakovė paaiškino, kad prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kuris tokioje situacijoje negali būti nustatinėjamas. Reikalavimas negrindžiamas teisiniu pagrindu, grindžiamas tik aplinkybėmis, kad notaras suklydo, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Siūloma naudojimosi tvarka neatitinka idealiųjų dalių, pirmenybė turėtų būti teikiama atsidalijimui natūra. Nors dovanojimo sutartimi buvo nustatyta naudojimosi tvarka, tačiau registre ji nebuvo registruota ir faktiškai viskas buvo nusistovėję kitaip, nes viskas vyko tarp artimų asmenų.

9. Ieškovė paaiškino, kad iš senelio kalbų buvo supratusi, jog buvo sutarta, kad senelio dalis turėtų priklausyti ieškovei. Po senelio mirties mama prižiūrėjo K. V., buvo kalbų apie ėjimą pas notarą, tačiau jos su mama nevertė K. V. tai daryti. Vėliau K. V. apsirgo ir nebegalėjo kalbėti, buvo paguldyta į ligoninę. Namas buvo labai prastos būklės, todėl su mama jį remontavo.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su ieškiniu nesutiko, priešieškinį palaikė. Paaiškino, kad valstybės interesas yra turtą parduoti, tai turėtų vykti viešo aukciono būdu, taip būtų užtikrinama galimybė gauti geriausią kainą, ieškovė turi teisę dalyvauti aukcione ir įsigyti turtą. Dovanojimo sutarties 7 punkte aiškiai įvardinta, kokias dalis pasiliko P. V., o kokias dalis paliko dukrai, tai pagal turėtų būti nustatytos ir idealiosios dalys. Tikėtina, kad sutartyje padaryta klaida apskaičiuojant idealiąsias dalis, nes tikriausiai skaičiuota nuo gyvenamojo ploto, o turėjo būti skaičiuojama nuo bendro ploto, pagal 7 punktu perduotas patalpas, todėl ši klaida turi būti ištaisyta. Nurodė, kad ieškinyje nurodytos atidalijamo turto vertės neginčija, ji nustatyta pagal atsakovės atlikto turto vertinimo ataskaitą. Atsakovės nurodomas atidalijimas pagal naudojimosi tvarką yra įmanomas, nes ir anksčiau taip gyveno dvi šeimos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė Lietuvos Respublika yra gyvenamojo namo, pastato-ūkinio pastato, kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ieškovei priklauso po 3/5 dalį gyvenamojo namo, inžinerinių statinių, ½ dalis ūkinio pastato, atsakovei – po 2/5 dalį gyvenamojo namo, inžinerinių statinių, ½ dalis ūkinio pastato. Ieškovei taip pat nuosavybės teises taip pat priklauso nurodytu adresu esanti pavėsinė. Ieškovės nuosavybės teisės pagrindas – 2023 m. lapkričio 25 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį ji paveldėjo J. M. priklausiusį turtą, tame tarpe ir nurodytas dalis gyvenamojo namo, kiemo statinių, ūkinio pastato, taip pat ir pavėsinę. Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės pagrindas – 2022 m. balandžio 26 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimas, pagal kurį valstybei perėjo K. V. palikimą sudarantis turtas. Ieškovė nurodytu adresu nuo 1989 m. gruodžio 5 d. yra deklaravusi savo gyvenamą vietą bei name faktiškai gyvena. Lietuvos Respublika yra paskelbusi jai priklausančių 2/5 dalių gyvenamojo namo, inžinerinių statinių, ½ dalies ūkinio pastato viešą aukcioną, parduodamo turto pradinė kaina nustatyta pagal atsakovės užsakymu atlikto turto vertinimo metu nustatytą valstybei priklausančios turto dalies rinkos vertę – 3300 Eur.

12. Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsniu, ieškiniu prašo atidalinti ieškovei nuosavybės teise priklausančias 3/5 dalis gyvenamojo namo, kiemo statinių, ½ dalį ūkinio pastato, esančius (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalines nuosavybės su atsakove Lietuvos Respublika ir 2/5 dalis gyvenamojo namo, kiemo statinių, ½ dalį ūkinio pastato, priklausančius atsakovei, priteisti ieškovei, o iš ieškovės atsakovės naudai priteisti 3300 Eur piniginę kompensaciją.

13. Atsakovė su ieškiniu nesutinka motyvuodama tuo, kad atsidalinimas ieškovės nurodomu būdu akivaizdžiai pažeistų valstybės interesus ir viešąjį interesą, valstybei priklausantis turtas turi būti parduodamas viešo aukciono tvarka sudarant galimybę gauti didžiausią kainą už turtą, nurodo ir tai, kad įmanomas turto atidalinimas natūra.

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

14. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

15. Nagrinėjamu atveju pareikštas reikalavimas atsidalinti iš bendrosios su valstybe, kuriai paveldėjimo būdu perėjo ginčo turtas, nuosavybės.

16. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 54-1492; 2002, Nr. 60-2412; TAR, 2014-04-03, Nr. 2014-04025, toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas <…> parduodant valstybės nekilnojamąjį turtą ir jam priskirtą žemės sklypą, taip pat kitus nekilnojamuosius daiktus, išskyrus šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytus atvejus, šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka; <…> kitais šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais būdais.

17. Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 (2015 m. kovo 13 d. redakcija, TAR, 2015-03-19, Nr. 3963, toliau – ir Taisyklės) 50 punkte nustatyta, kad jeigu valstybė paveldi dalį nedalomo turto, atsižvelgiant į turto pobūdį ir kitų įpėdinių poreikius, kiti šio nedalomo paveldėto turto savininkai (įpėdiniai) valstybei kompensuoja pinigais turto dalies, priklausančios valstybei, vertę arba šis turtas pasidalijamas kitais CK 5.70 straipsnyje nurodytais būdais.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. KT43-N2/2022 (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad Taisyklių 50 punktas tiek, kiek pagal jį valstybės paveldėto nedalomo nekilnojamojo daikto dalis gali būti perduodama kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn jame nustatytais būdais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams.

19. Nutarimo 8.5 punkte pažymėta, jog valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn gali būti perduodama vienu iš dviejų Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (toliau – Įstatymas) nustatytų pagrindų: pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą – šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka parduodama viešame aukcione arba pagal šios dalies 8 punktą – perduodama kito subjekto nuosavybėn kitais kitų įstatymų nustatytais būdais, inter alia pasidalijant turtą tarp jo įpėdinių CK 5.70 straipsnyje nustatyta tvarka arba atidalijant atitinkamą dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės CK 4.80 straipsnyje nustatyta tvarka; priimant sprendimus dėl būdo, kuriuo valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis perduodama kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn, taip pat pasirinktu būdu perduodant ją kito subjekto nuosavybėn, turi būti vadovaujamasi Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintais valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principais, inter alia užtikrinamas visuomenės interesų tenkinimas (visuomenės naudos principas), siekiama maksimalios naudos visuomenei (efektyvumo principas), nešvaistomas valstybės turtas (racionalumo principas).

20. Atsižvelgiant į Nutarime pateiktus išaiškinimus, yra pagrindo spręsti, kad, valstybei paveldėjus dalį nekilnojamojo turto, šios dalies perleidimas kito subjekto nuosavybėn galimas ir kitais kitų įstatymų nustatytais būdais, taip pat ir CK 4.80 straipsnyje nustatyta tvarka. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-701/2022).

21. Daikto padalijimas natūra pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-701/2021, 33 punktas).

22. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų, pagrindžiančių bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, visumą, taip pat atsižvelgiant į kitus reikšmingus kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012).

23. Teismų praktikoje atskleistas proporcingos (neproporcingos) žalos sąvokos turinys, jos ypatumai. Atidalijant daiktą natūra, neturi būti padaryta neproporcinga žala daiktui. Įstatymo formuluotė tam tikrą žalos padarymą įtvirtina, bet tokia žala turi būti proporcinga. Žalą galima laikyti neproporcinga tuo atveju, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos, pvz., beveik nelieka daikto panaudojimo pagal paskirtį galimybės. Atidalijant daiktą, dažniausiai jam padaroma tam tikra žala, tačiau šis žalos padarymas yra pateisinamas, jei po tokio atidalijimo daiktą galima naudoti pagal paskirtį, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003).

24. Šioje byloje ieškovė nurodė, kad pagal atsakovės turimą nuosavybės dalį nėra galimybės suformuoti atskiro nekilnojamojo turto objekto, nes gyvenamasis namas statytas dar 1959 m. ir pritaikytas gyventi vienai šeimai, šildomas krosniniu šildymu, yra vienas dūmtraukis, elektros įvadas ir apskaita, taigi iš esmės teigia, kad gyvenamasis namas yra laikytinas nedaliu daiktu. Atsakovė ginčo turtą laiko daliu turtu, nes name yra du įėjimai, dvi krosnys (pakuros), patalpos yra izoliuotos, nurodo, kad faktiškai namas ir buvo naudojamas dviejų šeimų.

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir yra neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; kt.). Atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016, 26 punktas).

26. Nagrinėjamu atveju atsakovė, nors ir teigdama, kad ginčo gyvenamasis namas nėra nedalus turtas, į bylą neteikė įrodymų, kad iš gyvenamojo namo galima būtų suformuoti du atskirus gyvenamosios paskirties statinius - butus (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“), kad gyvenamąjį namą galima būtų padalinti į dalis ir tokios dalys atitiktų Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatas, esminius statinio reikalavimus, nustatytus Statybos įstatymo 4 straipsnyje, Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ reikalavimus (mechaninis atsparumas ir pastovumas; higiena, sveikatos ir aplinkos apsauga; sauga ir galimybė patekti į statinį naudojimo metu; apsauga nuo triukšmo; energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas; inžinerinės sistemos; namo priklausinių bendrieji reikalavimai), taip pat gaisrinės saugos reikalavimus. Priešingai, atsakovė priešieškiniu prašo nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu ir kitu bendru turtu tvarką, ginčo turtą paliekant bendrojoje nuosavybėje.

27. Gyvenamasis namas yra 60,24 m² bendro ploto, įregistruotas gyvenamasis plotas sudaro 47,48 kv.m, kadastro byloje nurodyti kambarių plotai – 11,10 m², 12,11 m², 13,84 m² ir 10,43 m² , taigi, realiai pritaikytas gyventi tik vienai šeimai. Pagal idealiąsias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, ieškovei priklauso 36,144 m² bendro ploto bei 28,488 m² gyvenamojo ploto, atsakovei – 24,096 m² gyvenamojo namo bendro ploto bei 18,992 m² gyvenamojo ploto. Visų name esančių kambarių plotai yra mažesni nei 14 m². Gyvenamajame name nėra įvesto vandentiekio, nuotekų šalinimo, vonios patalpos, tualeto, kadastro byloje nurodoma name esant vieną virtuvę.

28. Statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 (Žin., 2005, Nr. 93-3464), numato, kad name turi būti sudarytos sąlygos poilsiui, miegui, higienai, valgio gaminimui bei kitai, susietai su žmonių bei namo poreikiais, veiklai (reglamento 10 punktas), bendruoju atveju namo butas susideda iš šios paskirties patalpų: kambario, virtuvės (virtuvės-nišos) arba virtuvės-valgomojo (svetainės), vonios patalpos arba dušinės, tualeto (vienoje patalpoje su vonia ar atskiroje patalpoje), sandėliuko arba (ir) sieninės spintos, techninės įrangos patalpų (kai jos reikalingos) (reglamento 12 punktas).

29. Pvz., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (toliau – Reglamentas), nustatančio esminius reikalavimus gyvenamųjų pastatų (namų) (išskyrus vienbučius ir dvibučius gyvenamuosius pastatus) ir jų sklypų projektiniams sprendiniams, statant naujus pastatus, rekonstruojant ar remontuojant esamus, keičiant pastatų ir patalpų paskirtį, 264.1-264.4 punktuose nustatyta, kad projektuoti buto padalijimą į du ar daugiau butų leidžiama, jeigu yra galimybė: atitvara (atitvaromis) atskirti erdvę (plotą), ne mažesnę kaip šiame Reglamente nustatytas minimalus buto vienam asmeniui dydis; įrengti atskirą įėjimą iš laiptų aikštelės ar lauko arba įrengti atskirus laiptus (liftą) pastato išorėje; įrengti papildomą vonią, tualetą arba patalpą dušui ir tualetui; tiekti ir apskaityti tiekiamus šilumą, vandenį, elektros energiją ir kita tiesiogiai, t. y. ne per likusią nuo atskirtojo buto dalį. Reglamento 14.1-14.3 punktai nustato, kad minimalus naudingas buto plotas 1 žmogui – 14 m² buto, bent vieno kambario plotas – 16 m², vonios kartu su tualetu plotas – 4 m².

30. Iš ginčo turtą apibūdinančių duomenų matyti, kad tam, kad šalims priklausanti gyvenamojo namo dalis natūra atitiktų jų idealiąsias dalis, atidalijimas natūra pareikalautų perkelti mažiausiai vieną name esančių patalpų pertvarą, įrengti atskiras elektros energijos tiekimo ir apskaitos sistemas, įrengti šių dienų teisės aktų atitinkančias nuotekų šalinimo sistemas, įvesti vandentiekį, suformuoti Reglamento STR 2.02.09:2005 12 punkte numatytas patalpas. Visi išvardinti pakeitimai, jei juos ir įmanoma techniškai įgyvendinti, neabejotinai pareikalautų neproporcingai didelių piniginių investicijų, kurias šalys turėtų dengti bendrai (išlaidų daikto dalių atidalijimui perkėlimas tik vienam iš bendraturčių prieštarautų teisingumo principui). Tai gali prieštarauti Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintiems visuomenės naudos, efektyvumo ir racionalumo principams. Kaip minėta, atsakovė ne tik nereiškė reikalavimo dėl turto padalijimo natūra, bet ir neįrodinėjo, kad iš gyvenamojo namo galima būtų suformuoti du atskirus nekilnojamojo turto vienetus bei kad valstybė yra pasirengusi tam investuoti lėšas, tikėdamasi vėliau galbūt gauti maksimalią naudą pardavusi jau ne dalį bendrojoje nuosavybėje, bet atskirą nekilnojamojo turto objektą. Atsakovės nurodomos aplinkybės dėl didelio susidomėjimo parduodamu turtu, dėl galimybės pardavus turtą viešame aukcione gauti kelis kartus didesnę nei pradinę kainą yra hipotetinės bei bylos medžiaga nepagrįstos.

31. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog atidalijant daiktą natūra, būtų padaryta neproporcinga žala daiktui. Be to, kaip minėta, nė viena šalis nepareiškė reikalavimo dėl turto dalies atidalijimo natūra.

32. Iš atsakovės, atstovaujamos VĮ Turto banko, 2023 m. spalio 20 d. rašte nurodytos informacijos matyti, kad atsakovė paveldėtas turto dalis ketina parduoti aukcione. Taigi, darytina išvada, jog paveldėta turto dalis atsakovei nereikalinga ir ja naudotis ji neketina. Tuo tarpu ieškovė bute gyvena, jos paaiškinimais, nuo gimimo, nuo 1989 m. yra deklaravusi gyvenamąją vietą. Ginčo turtas priklausė dar ieškovės seneliui P. V., o valstybei atitekusi dalis – P. V. paskutinei sutuoktinei K. V., kurios nuosavybės, pastarajai nesurašius testamento, ieškovė bei jos mama J. M. neturėjo galimybės paveldėti pagal įstatymą. Todėl nagrinėjamoje situacijoje gyvenamojo namo dalies atidalijimas priteisiant ieškovei atsakovei priklausančią gyvenamojo namo ir jo priklausinių dalį, o iš ieškovės atsakovei – kompensaciją, yra racionaliausias, labiausiai abiejų šalių interesus bei Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintus principus atitinkantis atidalijimo būdas. Tuo pačiu prioritetas būtų suteikiamas ne tik sprendimo teisėtumui, bet ir jo teisingumui.

Dėl kompensacijos dydžio

33. Ieškovė prašo atsakovei už jai priklausančią atidalijamą dalį priteisti 3300 Eur dydžio kompensaciją, apskaičiuotą pagal atsakovės užsakymu prieš paskelbiant viešą aukcioną atlikto turto vertinimo metu surašytą ataskaitą, kurioje atsakovei priklausanti turto dalis įvertinta 3300 Eur suma. Atsakovė tokiam reikalavimui prieštaravimų nereiškė, nurodė neginčijanti ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atidalijamo turto vertės, nes ji apskaičiuota pagal pačios atsakovės atlikto turto vertinimo ataskaitą, ir papildomų su tuo susijusių įrodymų neteiksianti.

34. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga, kad ši piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2008 ir kt.).

35. Vadovaujantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.).

36. Atsakovė, kaip minėta, 2024 m. balandžio 17 d. teismo posėdžio metu nurodė neginčijanti ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atidalijamo turto vertės pagal jos pačios atlikto turto vertinimo ataskaitą ir papildomų su tuo susijusių įrodymų nurodė neteiksianti.

37. Ataskaita parengta apžiūrėjus ir įvertinus turtą 2023 m. spalio 5 d., taigi joje nurodyta sprendimo priėmimo dienai aktuali turto vertė. Nekilnojamojo turto registre nurodyta viso turto vidutinė turto vertė yra šiek tiek didesnė (15 188 Eur), nei ji būtų apskaičiuota vertinimo ataskaitoje numatytu būdu (60,24 m2 x 137,37 Eur, 8275 Eur), tačiau ji buvo nustatyta masinio vertinimo metu 2022 m. balandžio 21 d., prieš dvejus metus. Rengiant vertinimo ataskaitą turtas buvo vertinamas individualiai, todėl apskaičiuota jo vertė laikytina tikslesnė, negu nustatyta masinio vertinimo būdu, be to, kaip minėta, atsakovė šios vertės ir neginčijo. Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio teisingumo atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad po K. V. mirties gyvenamais namas buvo pagerintas ieškovės lėšomis – keisti langai, tvarkytas stogas, fasadas, krosnis, įstatytos apsauginės žaliuzės, ieškovės paaiškinimu tvarkyta ir elektros instaliacija,. Atsakovė šių turto pagerinimo išlaidų, kurios pagal pateiktus dokumentus sudarytų 4732,30 Eur (16 399,70 Lt), ieškovei nėra atlyginusi ir nors teigia, kad to daryti ir neprivalo, ši aplinkybė svarbi nustatant turto rinkos vertę ir turto pardavimo kainą viešo aukciono metu. Atsižvelgiant į tai, atidalijus buto dalį ieškovės reikalaujamu būdu, iš ieškovės atsakovei priteisiama 3300 Eur dydžio kompensacija.

Dėl priešieškinio reikalavimų

38. Atsakovė priešieškiniu prašo nustatyti, kad atsakovei Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklauso 53/100 dalys (o ne viešame registre nurodytos 2/5 dalys (arba 40/100 dalys) gyvenamojo namo, kiemo statinių ir ½ dalis (arba 50/100 dalys) ūkinio pastato), o ieškovei L. M. priklauso 47/100 dalys gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių (o ne viešame registre nurodytos 3/5 dalys (arba 60/100 dalys) gyvenamojo namo, kiemo statinių ir ½ dalis (arba 50/100 dalys) ūkinio pastato).

39. Į bylą yra pateikti rašytiniai įrodymai, kuriuose numatyta, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 3/5 dalys gyvenamojo namo, ½ dalis ūkinio pastato, pavėsinė ir 3/5 dalys kiemo statinių, tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas, iš kurio matyti, kad nuosavybės teisė į nurodytas dalis turto buvo įregistruota palikėjai J. M., o ieškovei 2023 m. lapkričio 15 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į nurodytas dalis turto.

40. Palikėjai J. M. nuosavybės teisė į nurodytas dalis turto, taip pat ir pavėsinę, buvo įregistruota pagal 1982 m. lapkričio 15 d. sutartį, pagal kurią P. V. (J. M. tėvas) dovanojo J. M. 3/5 dalis gyvenamojo namo, pavėsinę, ½ dalį ūkinio pastato ir tokią pat dalį kiemo statinių.

41. Iš pateiktos namų valdos techninės apskaitos bylos, joje esančios dalies Pastato inventorinės žinios (forma Nr. 2) matyti, kad 1982 m. spalio 8 d. buvo registruota, kad P. V. valdo visą turtą (pastatą, kurio paskirtis gyvenamasis namas, pažymėtas raide 1A1/m), o 1982 m. lapkričio 16 d. įregistruota, kad J. M. priklauso 3/5 dalys, o P. V. – 2/5 dalys turto. 1995 m. birželio 28 d. P. V. pergyvenusiai paskutinei jo sutuoktinei K. V. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas į 2/5 gyvenamojo namo, tokią pat dalį kiemo įrengimų ir ½ dalį ūkinio pastato. Pagal tai 1995 m. birželio 28 d. namų valdos techninės apskaitos byloje, Namų valdos techninėje apskaitos kortelėje (forma Nr. 1) padaryta žyma, kad K. V. valdoma dalis – 2/5, o J. M. – 3/5.

42. Pagal CK 1.138 straipsnį, civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiais būdais: pripažindamas tas teises; atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys); priteisdamas įvykdyti pareigą natūra; nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį; išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius); pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais; kitais įstatymų numatytais būdais.

43. Nagrinėjamu atveju atsakovė siekia pripažinti, kad palikėjas, kurio palikimas per K. V. perėjo atsakovei, dovanojimo sandoriu neteko mažiau turto nei nurodyta 1982 m. lapkričio 12 d. dovanojimo sutartyje ir vėliau įregistruota viešame registre bei atitinkamai nurodyta 2022 m. paveldimo turto perėjimo valstybei liudijime bei dėl to atsakovei turėtų būti pripažinta nuosavybės teisę į papildomas 13/100 dalių gyvenamojo namo, kiemo statinių ir 3/100 dalių ūkinio pastato. Kitaip tariant, atsakovė pareikštu priešieškinio reikalavimu atsakovė siekia įgyti daugiau nekilnojamojo turto.

44. Nors pati atsakovė tripliku tokį savo reikalavimą teisiškai kvalifikavo kaip reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau pagal reiškiamą reikalavimą bei jo faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes teismas vertina, kad ieškovė pareiškė reikalavimą dėl teisės pripažinimo (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Kitaip tariant, atsakovė pareikštu priešieškinio reikalavimu siekia įgyti daugiau nekilnojamojo turto.

45. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Tokių aplinkybių (kad yra dokumentai, patvirtinantys atsakovės nuosavybės teisę į priešieškinyje nurodytas dalis, tačiau atsakovė negali jų gauti, atkurti) atsakovė neįrodė, todėl reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto negalėtų būti tenkinamas. Be to, tarp šalių kilo ir ginčas dėl to, ar atsakovės reikalavimas nustatyti, kad jai priklauso ne 2/5 dalys, o didesnė dalis gyvenamojo namo, kiemo statinių, ūkinio pastato, o CPK 443 straipsnio 7 dalis reikalauja, kad teismas bylą išnagrinėtų, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės.

46. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai aptarti CK 4.47 straipsnyje, pagal kurį nuosavybės teisė gali būti įgyjama: 1) pagal sandorius; 2) paveldėjimu; 3) pasisavinant vaisius ir pajamas; 4) pagaminant naują daiktą; 5) pasisavinant bešeimininkį daiktą; 6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites; 7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus; 8) pasisavinant radinį, lobį; 9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams; 10) konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą); 11) įgyjamąja senatimi; 12) kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

47. Atsakovė, reikšdama reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į papildomas 13/100 dalių gyvenamojo namo, kiemo statinių ir 3/100 dalių ūkinio pastato, CK 4.47 straipsnyje numatytų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų neįrodė.

48. Iš byloje esančio paveldėjimo pagal testamentą liudijimo, išduoto K. V., viešo registro duomenų matyti, kad palikėjai K. V. nuosavybės teise priklausė 2/5 dalys gyvenamojo namo, kiemo statinių ir ½ dalis ūkinio pastato ūkinio pastato ir būtent į tokias dalis paveldėjimu valstybė įgijo ir Nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teises. Įgyjamosios senaties pagrindas nebuvo įrodinėjamas, be to, CK 4.69 straipsnio 3 dalis ir nenumato galimybės įgyti nuosavybės teisę į kito asmens vardu registruotus daiktus.

49. Nors, kaip minėta, atsakovė savo reikalavimą dėl turto dalių nustatymo teisiškai kvalifikavo kaip reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, atsakovės reikalavimas nustatyti, kad jai priklauso ne 1982 m. lapkričio 12 d. dovanojimo sutartyje nurodytos ir vėliau viešame registre įregistruotos nuosavybės turto dalys reiškia, kad atsakovė nesutinka su 1982 m. lapkričio 12 d. dovanojimo sutarties sąlygomis, kurių pagrindu ieškovė, būdama J. M. teisių perėmėja, įgijo būtent 3/5 dalis gyvenamojo namo, 1/2 dalis ūkinio pastato ir 3/5 dalis kiemo statinių. Būtent šiuo sandoriu atsakovė grindžia jai priklausant ne 3/5 ir 1/2, o 53/100 dalis ginčo turto, teigdama, kad per notaro klaidą joje apskaičiuotos ir įrašytos, o vėliau viešame registre įregistruotos neteisingos idealiosios bendro turto dalys. Atsakovė teigia, kad 1982 m. lapkričio 15 d. sutarties 7 punkte įrašyta, kokiomis patalpomis kuris bendraturtis naudojasi, suskaičiavus šių patalpų plotus pagal sutartį ieškovei turėtų priklausyti mažesnė dalis turto, nei nurodyta sutarties 1 punkte, akcentuoja ir tai, kad sutarties 1 punkte nurodyta, kad dalis apskaičiuota nuo bendro naudingo ploto, tačiau nuo jo skaičiuojant nesigauna sutarties 1 punkte nurodyta J. M. atitenkanti dalis.

50. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, kokią dalį nuosavybės teisės dovanotojas P. V. perleido bei atitinkamai J. M. įgijo pagal 1982 m. lapkričio 12 d. sutartį, taigi tarp šalių kilo ginčas dėl teisės ir būtent tokiam atsakovės reikalavimui – perskaičiuoti ir iš naujo nustatyto 1982 m. lapkričio 12 d. sutartyje nustatytas idealiąsias bendrosios nuosavybės teisės dalis, dėl ko ieškovės nuosavybės teisės dalis sumažėtų, o atsakovės – padidėtų, byloje yra ieškovės prašymas dėl ieškinio senaties taikymo.

51. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip ir dabar galiojantis CK, taip ir 1982 m. lapkričio 15 d. sutarties sudarymo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas numatė, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. Civilinis kodekso 86 straipsnis), o asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškininės senaties termino (1964 m. Civilinis kodekso 87 straipsnis). 1964 m. Civilinis kodekso 84 straipsnio 1 dalyje buvo numatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris taikytinas ir nagrinėjamai situacijai.

52. Tokiu būdu nuo 1982 m. lapkričio 15 d., t. y. sutarties sudarymo, dovanotojas P. V. žinojo apie tai, kiek jis yra perleidęs nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, ūkio pastatą ir kiemo statinius ir turėjo bei galėjo šį sandorį ginčyti, jei, pats būdamas dovanotoju, būtų manęs, kad apdovanotojai J. M. turėjo atitekti mažiau statinių nei ji gavo pagal 1982 m. lapkričio 15 d. sutartį.

53. Per visą 3 metų ieškinio senaties terminą, kuris tęsėsi iki 1985 m. lapkričio 15 d., iki pat savo mirties (iš K. V. išduoto paveldėjimo pagal testamentą liudijimo matyti, kad P. V. mirė (duomenys neskelbtini)) dovanotojas P. V. neginčijo 1982 m. lapkričio 15 d. sutarties, namų valdos techninės apskaitos bylos duomenų.

54. 1982 m. lapkričio 15 d. sutarties, namų valdos techninės apskaitos bylos duomenų, taip pat ir jai 1995 m. birželio 28 d. išduoto paveldėjimo pagal testamentą liudijimo į 2/5 dalis gyvenamojo namo, tokią pat dalį kiemo įrengimų bei ½ dalį ūkinio pastato neginčijo ir K. V., ieškovės nurodymu mirusi (duomenys neskelbtini).

55. Ieškinio senaties terminą teismas taiko tik jei ginčo šalis reikalauja (1964 m. Civilinio kodekso 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

56. Ieškovė dublike (atsiliepime į priešieškinį) nurodė, kad atsakovė yra teisių perėmėja, todėl teikdama priešieškinį yra akivaizdžiai praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti, nors tokio prašymo atsakovė ir neteikia, taigi konstatuotina, kad iš ieškovės pusės buvo prašymas sprendžiant šį ginčą taikyti ieškinio senaties terminą dėl nuosavybės teisės dalių perskaičiavimo ar jų ginčijimo.

57. Kadangi atsakovė pareikštu priešieškinio reikalavimu iš esmės siekia įgyti daugiau nekilnojamojo turto bei nesutinka su 1982 m. lapkričio 12 d. sutarties sąlygomis, darytina išvada, kad tokiu atveju atsakovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo sudarydama minėtą sutartį. Vadovaujantis teisine reglamentacija, kuri 1964 m. CK 84 straipsnyje numatė trijų metų ieškinio senatį, yra pagrindas taikyti atsakovės priešieškinio reikalavimui dėl turto dalių nustatymo ieškinio senatį, nepaisant to, kad triplike atsakovė tokį reikalavimą teisiškai vertino kaip prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o vėliau pareiškė reikalavimą sudaryti galimybę patikslinti priešieškinio reikalavimus ir nurodė ketinanti formuluoti reikalavimus ir dėl sandorių ginčijimo.

58. Atsakovė bylos nagrinėjimo bei baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad jai nepagrįstai nebuvo sudaryta galimybė tikslinti ieškinio reikalavimus ir tai sutrukdė teisingai ir galutinai išnagrinėti šią bylą. Su šiais argumentais nesutinkama.

59. Pažymėtina, kad atsakovei jos prašymu buvo du kartus pratęsiamas teismo nustatytas terminas pateikti atsiliepimą į ieškinį, buvo išduotas teismo liudijimas rašytiniams įrodymams gauti. Atsiliepdama į ieškinį atsakovė pateikė priešieškinį, reikalaudama nustatyti nuosavybės teise valdomas turto dalis, taip ir naudojimosi turtu tvarką. Gavus ieškovės dubliką, atsakovė triplike nurodė, kad prašydama nustatyti teisingas bendraturčių turto idealiąsias dalis iš esmės reiškia reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo, tokiu atveju sandoriai nėra ginčijami, todėl neaktualus ieškinio senaties termino skaičiavimas, tokį paaiškinimą teikė ir bylos nagrinėjimo metu. Taigi atsakovė, valstybės įmonė, atstovaujama profesionalių teisininkų, kryptingai rinkosi savo teisių gynimo būdą. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu nepaaiškėjo jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ar neturėjo būti žinomos iki pareiškiant priešieškinį, taip pat ir iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, atsakovės apsisprendimas galbūt tikslinti priešieškinio reikalavimus kilo teisminių ginčų metu. Atsakovė akcentavo tai, kad byloje ji veikia atstovaudama valstybės interesus ir viešąjį interesą, tačiau civilinis procesas vyksta vadovaujantis rungtyniškumo, lygiateisiškumo principais. Šiuo atveju ieškovė, pasinaudodama jai CPK 141 straipsnyje suteikta teise, neteikė sutikimo dėl priešieškinio reikalavimų keitimo.

60. Atsakovė išdėstė faktines aplinkybes ir savo motyvus, jog sutartyje ir viešame registre yra neteisingai nustatytos idealiosios bendro turto dalys, šias faktines aplinkybes prašo įvertinti taip, kad būtų pasiektas atsakovei reikšmingas materialinis rezultatas – atsakovei pripažinta nuosavybės teisė ne į sutartyje įrašytas, o atsakovės nuomone teisingas idealiąsias turto dalis. Ir būtent tokiam reikalavimui (nuosavybės teisės dalių perskaičiavimui/naujam nustatymui) pasiekti ieškovė dublike nurodė suėjus ieškinio senaties terminą, kuris turėtų būti skaičiuojamas nuo 1982 m. lapkričio 12 d. sutarties sudarymo, nes nuo tada dovanotojas, kurio teisių perėmėjas yra atsakovė, galėjo ir turėjo ginti savo teises, jei būtų manęs, kad jos yra pažeistos. Ieškinio senaties termino pritaikymui nebūtų teisiškai reikšminga dar tai, jei priešieškiniu būtų formuluojamas ir atskiri reikalavimai dėl 1982 m. lapkričio 12 d. sutarties/jos dalies, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ar ne

61. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ieškinio senaties terminas sandorių ginčijimui jai turėtų būti skaičiuojamas bent jau nuo palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo 2022 m. balandžio 26 d., tokiu atveju ieškinio senaties terminas nebūtų praleistas. Tiek 1964 m. Civilinis kodeksas, tiek dabar galiojantis CK numato, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos (1964 m. Civilinis kodekso 87 straipsnis, CK 1.128 straipsnis). Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – tiek materialųjį, tiek turtines teises, taip pat prievoles (CK 5.1 straipsnio 1 dalis), neleidžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Tiek paveldėtojai pagal įstatymą ar testamentą, tiek valstybė, kuriai paveldimas turtas pereina paveldėjimo būdu nesant kitų įpėdinių, su palikėjai susijusiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip jų teisių perėmėjai, todėl atsakovei taikytinos 1964 m. Civilinis kodekso 87 straipsnio, CK 1.128 straipsnio nuostatos.

62. Nors ieškinio senaties termino taikymas yra savarankiškas reikalavimas atmesti priešieškinio reikalavimą dėl 1982 m. lapkričio 15 d. sutartyje nurodytų nuosavybės dalių perskaičiavimo bei atitinkamai pripažinimo, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 53/100 dalys ginčo turto, pažymėtina, kad byloje nėra neginčijamų duomenų notarui suklydus būtent dėl to, kokia idealioji dalis ginčo turto dovanojama J. M.. 1982 m. lapkričio 15 d. sutartis sudaryta dėl idealiąja dalimi išreikšto, o ne dėl atskirų turto objektų dovanojimo. Atsakovo akcentuojame sutarties 7 punkte kalbama ne apie statinio sudėtinių dalių kaip atskirų nekilnojamojo turto vienetų dovanojimo, o apie tai, kokia gyvenamojo namo dalimi po sutarties sudarymo naudosis dovanotojas ir apdovanotasis. Atsakovė akcentuoja, kad sutartyje nurodyta, kad dalys apskaičiuotos nuo bendro naudingo ploto bei padaryta skaičiavimo klaida nurodant idealiąją dovanojamo turto dalį, tačiau lygiai taip pat galėjo būti padaryta klaida apibūdinant plotą, nuo kurio skaičiuojamos dovanojamo turto dalys. Kaip nurodo atsakovė, sutartyje nurodytos dovanojamojo turto idealiosios dalys atitinka priskirtų naudotis patalpų ir gyvenamojo ploto proporcijas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, kad dovanotojas P. V. nuo sutarties sudarymo iki pat jo mirties nėra kėlęs pretenzijų ar ginčų dėl sutartyje neteisingai įrašytos dovanojamo turto dalies, galima pagrįstai manyti, kad 1982 m. lapkričio 15 d. sutartis atitiko jo valią.

63. Įvertinus byloje surinktus faktinius duomenis, atsižvelgiant į teisinę reglamentaciją, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti ieškovų ieškinį, o atsakovės priešieškinį atmesti. Tenkinant ieškinį dėl atidalijimo iš bendros nuosavybės išmokant atsakovei kompensaciją pinigais, o ieškovei priteisiant turtą natūrą, nėra teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimą dėl naudojimosi bendru turtu nustatymo.

64. 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - uždrausta atsakovei Lietuvos Respublikai, juridinio asmens kodas 111105555, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko, juridinio asmens kodas 112021042, vykdyti 2/5 dalių gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2/5 dalių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių atsakovei Lietuvos Respublikai, viešą aukcioną, o pradėtas nurodyto turto viešas aukcionas sustabdytas. Patenkinus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

65. Ieškovė byloje patyrė 2054 Eur bylinėjimosi išlaidų: ieškinį su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones apmokėjo 164 Eur žyminiu mokesčiu, patyrė 1890 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (DOK-12638).

66. Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

67. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytus maksimalius dydžius, ieškinį tenkinus visiškai, priešieškinį atmetus, ieškovei iš atsakovės priteisiama 2054 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 259-260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Atidalinti atsakovei Lietuvos Respublikai (juridinio asmens kodas 111105555) priklausančias 2/5 dalis pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2/5 dalis kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisiant Lietuvos Respublikai priklausančias 2/5 dalis pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2/5 dalis kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), o atsakovei Lietuvos Respublikai (juridinio asmens kodas 111105555) priteisti iš ieškovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3300 Eur piniginę kompensaciją.

Priešieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti ieškovei L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos (juridinio asmens kodas 111105555), atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko (juridinio asmens kodas 112021042), 2054 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.

Teisėja Jurgita Šimonėlytė