Kauno apygardos teismo nutartis

Ieškovė 2012-01-24 dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-4, 22-25), prašydama priteisti jai iš atsakovės 70 155 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog ji, gyvendama JAV, atsakovei namo statybai bei dokumentų tvarkymui paskolino pervesdama į atsakovės (tuomet Š.) sąskaitą 22 000 JAV dolerių 2003-07-27, 800 JAV dolerių 2009-04-06 ir 800 JAV dolerių 2009-07-09.

Šalies argumentai

2. Ieškovė mokėjimo nurodymuose, atliktuose per banką, nenurodė tikslios mokėjimų paskirties, nors turėjo galimybę tai padaryti.

3. Nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad ieškovė paskolino pinigus atsakovei jos namo statybai ir žemės sklypo pirkimui. 22 000 JAV dolerių ieškovė pervedė atsakovei 2003-07-27, tačiau tuo metu atsakovė jokio namo nestatė. Iš statybos leidimo gyvenamojo namo statybai matyti, kad jis išduotas tik 2006-07-11 (b. l. 118). Ieškovės nurodytą aplinkybę paneigia ir tai, kad jos pervesti pinigai buvo atsakovės sąskaitoje nuo 2003-07-31 iki jų pervedimo 2004-03-03 ieškovės dukrai L. D., t. y. atsakovė jų savo reikmėms nepanaudojo (b. l. 90-91). Liudytojas P. D. patvirtino atsakovės nurodytas aplinkybes apie tai, kad ieškovė liepė atsakovei pervesti pinigus į jos dukros L. D. sąskaitą. Liudytoja L. D. CPK 192 str. 8 d. tvarka raštu pateikusi parodymus bei davusi parodymus notaro akivaizdoje, paaiškino, kad jos motina (ieškovė) siuntė pinigus atsakovei, norėdama pirkti sklypą namo statybai sūnui R. D., tačiau atsakovė sklypo nenupirko ir ieškovė liepė atsakovei pervesti pinigus į jos (L. D.) sąskaitą. Sklypą turėjo surasti atsakovės tėvas, turėjęs pastatyti namą (b. l. 67-70, 93-94). Liudytoja L. D. patvirtino atsakovės nurodytas aplinkybes, jos parodymai atitinka ir liudytojo P. D. parodymus. Liudytojos E. Z. L. paaiškinimai patvirtina aplinkybes, kad ieškovė siuntė atsakovei pinigus žemės pirkimui ir namo statyboms, kad ji girdėjo, kaip ieškovė prašė grąžinti pinigus, t. y. liudytojos paaiškinimai neprieštarauja nustatytoms byloje aplinkybėms.

4. Iš byloje esančių skolos sutarčių teismas sprendė, kad ieškovė skolinosi iš L. D. pinigus (b. l. 95, 97, 98). Ieškovė pareiškė, kad byloje esančios skolos sutartys yra suklastotos, tačiau ji nepateikė suklastojimo įrodymų (CPK 184 str. 1 d.). Iš skolos sutarčių nustatyta, kad ieškovė iš L. D. skolinosi pinigus, ir tai patvirtina liudytojos L. D. parodymus, kad ieškovė, būdama skolinga jai didelę pinigų sumą pagal skolos raštelius, paprašė atsakovės, kad ši pervestų pinigus ne į jos, o į L. D. sąskaitą.

5. Iš dovanojimo sutarties turinio teismas nustatė, kad 2003-01-21 ieškovė dovanojo L. D. 10 000 JAV dolerių valdai pirkti. Sutartį pasirašė ieškovė, liudininkai J. P. ir Filadelfijos miesto notaras (b. l. 99). Iš faksu perduoto J. Š.-P. laiško teismas nustatė, kad ji niekada nevyko su ieškove ir L. D. pas jokį notarą ir nepasirašė jokio dokumento, kuriuo ieškovė dovanojo L. D. pinigus (b. l. 105). Atsižvelgdamas į J. Š.-P.laišką, teismas nelaikė minėtos dovanojimo sutarties įrodinėjimo priemone, nes nėra pakankamai surinkta objektyvių ir patikimų įrodymų dėl dovanojimo sutarties sudarymo (CPK 184 str. 1 d.). Atsakovė nurodė, kad ji ieškovės nurodymu iš 22 000 JAV dolerių 2 000 JAV dolerių perdavė savo tėvui (ieškovės sūnui) įrankiams pirkti. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas P. D.. Dėl 2009-04-06 ir 2009-07-09 ieškovės pervestų atsakovei pinigų (po 800 JAV dolerių) atsakovė nurodė, kad ieškovė neskolino šių pinigų, o juos davė kaip paramą. Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, jog ji skolino pinigus atsakovei (CPK 185 str.).

Ieškovė 2012-11-09 apeliaciniu skundu (b. l. 134-140) prašo panaikinti 2012-10-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai šiais motyvais:

1. Teismas pasisakė, kad nebuvo įrodytas faktas, jog apeliantė skolino pinigus atsakovei, nes: nėra sudarytos rašytinės paskolos sutarties; pinigų pavedimų paskirtyje taip pat nenurodyta, jog tai paskola. Visi kiti teismo argumentai apie apeliantės ir jos motinos neva sudarytas paskolos ir dovanojimo sutartis bei apie atsakovei paskolintų pinigų paskirtį (t. y. kam jie turėjo būti išleisti) yra nesusiję su nagrinėta byla. Nagrinėjamu atveju teismas netyrė visų pateiktų įrodymų, rėmėsi ne visais liudytojų parodymais ir motyvuojamoje dalyje akcentavo tik atsakovės pateiktus įrodymus bei teiginius, nors jie iš esmės nėra susiję su nagrinėjama byla.

2. Rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta dėl susiklosčiusių aplinkybių, o būtent dėl to, kad apeliantė tuo metu gyveno JAV, o atsakovė – Lietuvoje, todėl nebuvo galimybės paskolos sutartį sudaryti raštu. Apeliantė dėl savo senyvo amžiaus nemoka naudotis internetinėmis ryšio priemonėmis, todėl neturėjo galimybės jos sudaryti. Be to, apeliantė pinigus skolino savo anūkei, o tuo metu jai atrodė, kad nėra pagrindo nepasitikėti anūkės žodiniu pasižadėjimu grąžinti paskolą. Rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, tačiau pinigų perdavimo faktas yra akivaizdus, atsakovė įsipareigojo skolą grąžinti žodžiu, mokėjimų pavedimai yra neginčijami ir patvirtina faktą, kad pinigus atsakovė gavo. Paskolos sutarties rašytinės formos nesilaikymas pats savaime nedaro paskolos sutarties negaliojančios. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių išimtys, teismui suteikiant teisę netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, kai konstatuojama esminė sąlyga – ,,jeigu tai prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Remiantis nurodytomis 1 ir 3 punktuose aplinkybėmis, laikytina, jog sandorio formos nesilaikymas šiuo atveju nedaro sandorio negaliojančiu.

3. Pati atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino faktą, kad ji minėtus pinigus grąžino, tačiau ne apeliantei, o jos dukrai L. D.. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatytų duomenų, kad apeliantė būtų išreiškus tokią valią. Priešingai, pačios apeliantės, liudytojos E. L. parodymai bei kiti byloje surinkti duomenys apie tai, jog dėl L. D. ir jos galimo vyro sukčiavimo Kauno rajono apylinkės prokuratūroje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 65-2-00026-12, parodo, kad apeliantės ir jos dukters santykiai yra labai blogi jau nuo 2003 metų. Atsakovė negalėjo nežinoti, kad apeliantės ir jos dukters santykiai yra labai blogi, nes apeliantė bendravo su atsakove telefonu. Pats faktas, jog atsakovė teigia, kad pinigai buvo grąžinti, jau suponuoja nuomonę apie tai, kad jie buvo skolinti. Atsakovė savo rizika, be apeliantės prašymo pinigus pervedė ne jai pačiai, o apeliantės dukrai, todėl atsakovės ir L. D. santykiai nėra šios bylos dalykas, nes grąžinti skolą ji privalo apeliantei, o jau vėliau reikalauti iš tų asmenų, kuriems be apeliantės žinios šiuos pinigus perskolino. Kadangi tiek apeliantė, tiek L. D. tuo metu gyveno JAV, todėl esant reikalui perduoti pinigus, būtų netikslinga juos siųsti į Lietuvą ir vėl į JAV. Atsakovės argumentai apie tai, kad pinigai buvo pervesti L. D., nes apeliantė neturėjo sąskaitos JAV banke ir JAV gyveno nelegaliai, yra paneigti rašytiniais įrodymais.

4. Pavedimo paskirtyje nebuvo nurodyta paskola, nes apeliantė to negalėjo padaryti. Pažymėtina, kad JAV bankuose tuo metu darant pavedimą net nebuvo galimybės nurodyti pavedimo paskirties, tai taip pat matyti analizuojant pavedimus, kuriuose nėra tokios skilties kaip „pavedimo paskirtis“. Tas matyti ir iš paties pavedimo, padaryto atsakovei, bei iš pateikto byloje apeliantės pavedimo L. D.. Teismas detaliai neanalizavo minėtų dokumentų, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl paskolinių santykių nebuvimo, remdamasis tuo, kad apeliantė nenurodė pavedimuose mokėjimo paskirties.

5. Teismas pasisakydamas, kad paskolinių santykių nebuvo, nepagrįstai rėmėsi tuo, kad skolinti pinigai nebuvo panaudoti namo statybai ir sklypo pirkimui. Pinigai buvo skolinami anūkei, kuri nurodė, jog ketina pirktis sklypą bei statytis namą. Apeliantė neturėjo pagrindo netikėti anūke, todėl pinigus paskolino. Apeliantė neturi galimybės įtakoti trečiųjų asmenų veiksmų, t. y. priversti juos daryti tą, ką jie yra suplanavę ar teigia esantys suplanavę. Paskolos santykių konstatavimui faktas, kur buvo panaudoti pinigai, yra apskritai nereikšmingas, tai yra atsakovės asmeninis reikalas, todėl remiantis šiuo faktu konstatuoti paskolinių santykių nebuvimą nėra jokio teisinio pagrindo. Atsakovės parodymai byloje yra gynybinė pozicija, o liudytojo P. D. parodymai yra šališki, nes jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

6. Teismas nepagrįstai remiasi faktais apie apeliantės ir jos dukters neva sudarytus sandorius ir civilinius santykius, nes šios aplinkybės neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla. Teismas nurodė, kad apeliantė skolinosi pinigus iš L. D., o apeliantė nepateikė priešingų įrodymų ir neįrodė, kad minėtos paskolos sutartys yra suklastotos. Pažymėtina, kad minėtas paskolos sutartis apeliantė pirmą kartą pamatė nagrinėjant šią bylą, o tam, kad įrodytų jų suklastojimą, apeliantė turėtų kreiptis baudžiamąja tvarka dėl dokumentų klastojimo, tačiau apeliantė net neturi tokios galimybės, nes pagal BPK tokiems nusikaltimams yra taikoma 10 metų senatis (BK 95 str.). Skirti šių sutarčių ekspertizes taip pat nėra tikslinga, nes šie civiliniai santykiai nėra susiję su nagrinėjama byla. Nors atsakovės pateiktais duomenimis apeliantė dovanojo pinigus notaro akivaizdoje savo dukrai L. D., tačiau pagal pačios J. P. rašytinius parodymus ir pagal tai, kad amerikiečių notaras negali tvirtinti dokumento ne anglų kalba, akivaizdu, kad šie dokumentai yra suklastoti. J. P. savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog niekada nėra atlikusi jokių notarinių veiksmų nei su apeliante, nei su L. D.. Taip pat esminė aplinkybė, jog jokios šalies notaras netvirtins dokumento nevalstybine šalies kalba, o atsakovės pateiktas dokumentas yra surašytas lietuvių kalba, tačiau patvirtintas JAV notaro spaudu. Iš šių aplinkybių teismas gali susidaryti nuomonę apie liudytojos L. D. įrodymų patikimumą.

7. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė yra garbaus amžiaus moteris, kuri prieš išvykdama turėjo Lietuvoje nekilnojamojo turto, tačiau po tiek metų sunkaus darbo JAV šiuo metu neturi savo vardu jokio nekilnojamo turto ir lėšų, kai tuo tarpu visas turtas yra perleistas giminaičiams, ją atsakovė raštu prašo išsikraustyti iš jai priklausančių namų, o dėl jos buvusio nekilnojamo turto bei piniginių lėšų vyksta baudžiamosios ir civilinės bylos. Teismas turėjo įvertinti susiklosčiusią situaciją bei atsakovės ir jos liudytojų pateiktą gynybinę informaciją, vadovaujantis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais pagal savo vidinį įsitikinimą. Tuo tarpu teismas nevertino nei pačios apeliantės pateiktų įrodymų, nei kitų liudytojų liudijimų, o sprendimą argumentavo trečiųjų asmenų civiliniais santykiais, iš ko teismas padarė išvadą, kad apeliantė neskolino pinigų atsakovei.

8. Sprendimas paremtas išimtinai tik atsakovės ir jos liudytojų parodymais, kurie byloje yra nenuoseklūs ir šališki. Teismas nepasisakė, kodėl atmestini apeliantės bei liudytojos E. L. parodymais, kurios abi teigė, jog pinigai buvo skolinti. Teismas išimtinai rėmėsi tik atsakovės ir jos liudytojų pozicija, kurie nuolat įrodinėjo pinigų grąžinimo faktą tretiems asmenims bei apeliantės civilinius santykius su trečiaisiais asmenimis. Taip pat teismas nepasisakė dėl visų kitų E. L. parodymų, apie apeliantės ir jos dukters santykius bei apie tai, kad liudytoja yra girdėjusi apeliantės ir atsakovės pokalbį telefonu, kai apeliantė prašė atsakovės grąžinti jai paskolintus pinigus. Teismas nevertino tų aplinkybių, kad nebuvo galimybės sudaryti rašytinės sutarties ir pavedimo paskirtyje nurodyti mokėjimo paskirtį „paskola“. Taip pat nevertino ir pačios apeliantės, L. D., jos vyro ir anūkės santykių, nors motyvuojamoje dalyje apie tai pasisako, tačiau paanalizavus išsamiau, akivaizdu, kad visi šie asmenys yra galimai apgavę apeliantę, todėl jų liudijimai apskritai negali būti vertinami patikimais šioje byloje.

9. Pačios atsakovės parodymai byloje yra nenuoseklūs, todėl turėtų būti vertinami kritiškai. Atsakovė teigia, kad pinigai nebuvo jai skolinti, tačiau tuo pačiu aiškina, kad minėtus pinigus grąžino apeliantės dukrai. Pats faktas, kad pinigų dalis buvo grąžinta, dalis neva perduota apeliantės dukrai, dalis neva duota kaip parama pačiai atsakovei. Nors LR bankuose yra privalomas mokėjimo paskirties rekvizitas, tačiau atsakovė šioje grafoje neįrašė jokio paaiškinimo, kokiu pagrindu ji perveda pinigus L. D..

10. Nors teismas rėmėsi su šia byla nesusijusiomis paskolos sutartimis, sudarytomis tarp L. D. ir apeliantės, tačiau nesirėmė rašytiniais įrodymais, pagal kuriuos matosi, kad pati apeliantė yra pervedusi pinigų L. D., kas apskritai paneigia patį skolos faktą. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad teismas neištyrė visų pateiktų įrodymų, o rėmėsi vien tik atsakovės išdėstyta pozicija.

11. Apeliantė papildomai pažymi dėl pranešimo raštu grąžinti skolą bei pačios paskolos termino. Apeliantė ne kartą yra kreipusis į atsakovę dėl skolos grąžinimo žodžiu dėl tos priežasties, kad ji yra jos anūkė, o apeliantė senyvo amžiaus moteris, kuri neturi teisinių žinių suprasti, kad ir paskolos sutartis, ir prašymas grąžinti skolą turėtų būti teikiamas raštu. Būtent dėl to, kad atsakovė buvo jos anūkė, apeliantė nenustatė griežto termino grąžinti skolą. Pradžioje terminas buvo apibrėžtas 4 metams, t. y. iki 2007, vėliau terminas buvo apibrėžtas grįžimu į Lietuvą, ką nepagrįstai atsakovės atstovė iškraipo, teigdama, jog ieškovė yra nesąžininga ir jos parodymai yra prieštaraujantys.

Šalies argumentai

1. Apeliantė teigia, jog rašytinė paskolos sutartis su atsakove nebuvo sudaryta dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, o būtent dėl to, kad apeliantė tuo metu gyveno JAV, o atsakovė – Lietuvoje, bei dėl to, kad apeliantė dėl savo senyvo amžiaus nemoka naudotis internetinėmis ryšio priemonėmis, todėl, anot apeliantės, ji neturėjo galimybės sudaryti rašytinės paskolos sutarties. Su šiais skundo argumentais atsakovė nesutinka, nes ieškovė, būdama senyvo amžiaus bei norėdama sudaryti paskolos sutartį raštu, neabejotinai galėjo pasinaudoti ne tik internetiniu ryšiu, bet ir kitomis ryšio priemonėmis, pavyzdžiui išsiųsti sutartį paštu arba faksu, aptariant bei patikslinant būtinas sandorio sąlygas, juolab, kad iš byloje esančių įrodymų ji net su savo dukra L. D. sudarydavo rašytines paskolos sutartis. Pažymėtina, kad ieškovė per 9 metus nei karto, jokia forma nesikreipė į atsakovę dėl neva suteiktos paskolos sutarties grąžinimo. Net atvykusi į Lietuvą 2010 m. ji iš atsakovės skolos nereikalavo. Apie tai, kad atsakovė jai skolinga ir apeliantė (močiutė) atsakovei turi turtinių pretenzijų, atsakovė sužinojo tik gavusi ieškinį iš teismo. Atsakovė mano, jog atmestini kaip neįrodyti apeliantės skundo teiginiai, jog „ neatsižvelgiant į tai, kad sutartis raštu nebuvo sudaryta, tačiau pinigų perdavimo faktas yra akivaizdus“. Šie teiginiai prieštarauja įstatymo nuostatoms ir rašytiniams įrodymams. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė 2003-07-29 pervedė į atsakovės sąskaitą banke 22 000, tačiau pagal CPK 178 straipsnį ieškovė privalėjo įrodyti, kad šie pinigai yra paskola. Akivaizdu tai, kad ieškovė šios aplinkybės neįrodė. Vienintelis įrodymas, kuriuo ieškovė grindžia savo ieškinį – tai banko pavedimas į atsakovės sąskaitą. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, nes paskolos sutartis yra realinė. Pagal šios bylos duomenis atsakovei pinigai perduoti nebuvo, o pats pinigų pervedimo į jos sąskaitą faktas tikrai nepatvirtina ieškovės teiginių, kad atsakovei buvo suteikta paskola ir pinigai perduoti. Ieškovė nepateikia įrodymų, patvirtinančių pinigų atsakovei perdavimą, ar įrodymų, patvirtinančių apie atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovei pinigus, kas privalu pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Piniginis pavedimas į atsakovės sąskaitą nėra paskolinius santykius patvirtinantis dokumentas, nes savo forma jis neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų skolos dokumento turiniui. Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 str. 2 d.). Ieškovė pinigų pervedimo faktą įrodinėjo liudytojos E. L. parodymais, tačiau pažymėtina, jog net šios liudytojos parodymais neprieštarauja atsakovės atsiliepime nurodytoms aplinkybėms, kad pinigai buvo siunčiami žemės sklypo pirkimui. LAT 2009-06-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009 pabrėžė, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Todėl pats savaime mokėjimo pavedimas, kuriame net nėra įvardinta piniginių lėšų pervedimo paskirtis, kas akivaizdu pagal šios bylos medžiagą, neįrodo apeliantės valios perduoti pinigų sumą atsakovės nuosavybėn ir jokiu būdu nepatvirtina atsakovės valios gauti šią pinigų sumą ar įsipareigojimo ją grąžinti apeliantei, todėl teismo išvada, kad ieškovės pateiktas banko pavedimas nelaikytinas pakankamu paskolos sutartinių teisinių santykių įrodymu, atitinka CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalių ir CK 6.871 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3. Tai, kad apeliantės pervesti pinigai į atsakovės sąskaitą nėra paskola, patvirtina ir AB SEB banko išrašai (b. l. 67-70), iš kurių matyti, kad 22 000 JAV dolerių nuo pat jų pervedimo į atsakovės sąskaitą 2003-07-01 iki jų pervedimo atgal 2004-03-03 nebuvo panaudoti, t. y. išimti iš atsakovės sąskaitos, iš ko darytina išvada, kad nėra būtinosios paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo fakto. Nors pinigai buvo atsakovės sąskaitoje, ji jais nepasinaudojo, kas akivaizdžiai paneigia ieškovės teiginius, kad pavedimu atsakovei buvo suteikta paskola. 2006-07-11 leidimas namo statybai (b. l. 118) paneigia ieškovės nurodytą aplinkybę, kad pinigus atsakovė iš ieškovės skolinosi namo statybai, nes pinigai atsakovei į sąskaitą buvo pervesti 2003-07-27, kai atsakovė gyveno su vyru pirmoje santuokoje ir naujo namo statybos darbų neplanavo. Tik susipažinusi su dabartiniu savo sutuoktiniu 2006 m., jie planavo ir pradėjo namo statybos darbus, ką patvirtino leidimas namo statybai. Tai, kad pervesti pinigai nėra paskola, patvirtina ir tas faktas, kad ieškovė nuo 2003 metų nei karto į atsakovę nei žodžiu, nei raštu nesikreipė dėl pinigų grąžinimo, nors per 9 metus tokią galimybę, t. y. atsakovei negrąžinant pinigų, kreiptis raštu, tikrai turėjo. Ieškovei buvo žinoma atsakovės gyvenamoji vieta, telefonas, jos nuolatos palaikė draugiškus santykius, todėl ji ir vėliau, t. y. 2006-07-09 ir 2009-04-06, atsakovei namo įrengimui padovanojo (taip pat persiųsdama į sąskaitą pavedimu) po 800 JAV, kuriuos dabar taip pat laiko paskola. Akivaizdu, kad jeigu tarp šalių būtų paskoliniai santykiai, o ieškovė atsakovei turėtų turtinių pretenzijų, ji šios papildomos 1 600 JAV dolerių sumos atsakovei nebūtų pervedusi, o juo labiau, kaip ji teigia, „toliau skolinus“.

4. Atkreiptinas dėmesys, jog pačios apeliantės paaiškinimai dėl tariamos paskolos grąžinimo termino buvo nenuoseklūs. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė 3 kartus skirtingai nurodė grąžinimo terminą (kai atsakovė ,,turės pinigų“, ,,tuoj pat“, ,,2007 metais“), todėl teismas pagrįstai, vertindamas apeliantės parodymus kritiškai, priimdamas galutinį sprendimą jais nesivadovavo.