Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-06-17 · Administracinė byla Nr. A-1070-146/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-17
Bylos Nr.
A-1070-146/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00026-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
V. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities VPK
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1070-146/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00026-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 37.2.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 13–14, 103, 118–119), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovo atstovas), 20 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose, atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. vasario 22 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Areštinėje kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant jo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas žmogaus teises. Areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis (nuo 3 iki 4 asmenų), neužtikrinant Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyto minimalaus ploto. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1248, kuriame nustatyta, kad areštinės kameroje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m gyvenamojo ploto, prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra išaiškinta ir nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmeniui negali tekti individualaus minimalaus gyvenamojo ploto mažiau kaip 3 kv. m. Tai reiškia, kad į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui negali būti įskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pareiškėjas teigė, kad Areštinės kameros, kuriose buvo laikomas, neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Sanitariniai mazgai kamerose nėra atitverti nuo gyvenamųjų patalpų (stalai pastatyti priešais tualetą), tose pačiose kamerose miegama ir valgoma. Kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, neskaidrūs. Jų nuvalyti nebuvo galimybių dėl įrengtų grotų. Dienos šviesa nepakankama, gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje neįmanoma skaityti, rašyti. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, pasinaudoti šiltu vandeniu būdavo leidžiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių. Gulėjimas Areštinės kameros lovoje gaunant vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą gryname ore, neužtikrinant jokio kito užimtumo, Areštinėje dirbančių pareigūnų nuolatinis psichologinis smurtas (patyčios ir užgauliojimai) neigiamai veikė pareiškėjo psichinę sveikatą. Pareiškėjo teigimu, nuteistajam ar suimtajam priklauso 8 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, todėl pasivaikščiojimų gryname ore ribojimas vienos valandos trukme prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms.Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas Areštinės kamerose lėmė pareiškėjo neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, o tai yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pasak pareiškėjo, žala jam padaryta tyčia, todėl nei žmogaus teisių pažeidimo pripažinimas, nei kaltų asmenų atsiprašymas negali būti laikomi pakankama satisfakcija.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 18–20, 123–125) atsakovo atstovas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjui Areštinės kamerose tekęs plotas atitiko arba 3,6 kv. m ribą arba buvo didesnis. Panevėžio AVPK, kaip ir kitų teritorinių policijos įstaigų areštinių, sanitarinę būklę kontroliuoja visuomenės sveikatos centrai. Pažeidimų, dėl kurių skundžiasi pareiškėjas, patikrinimų aktais nenustatyta. 2005 metais Areštinės antrame korpuse buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu buvo pakeisti visi baldai, lovos, langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, naujas apšvietimas, elektros instaliacija, pakeisti visi vamzdynai, sumontuoti nauji unitazai, kriauklės ir t. t. 2013 metais sausio mėnesį buvo suremontuotas Areštinės pirmasis korpusas, todėl areštinė atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reikalavimus. Visuose Panevėžio AVPK areštinės kamerų sanitariniuose mazguose, vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009, įrengta miesto vandentiekio šalto vandens tiekimo sistema. Areštinėje laikomi asmenys turi teisę ir yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Prausimosi trukmė yra individuali ir priklauso nuo dušu besinaudojančių asmenų poreikių. Areštinės kamerų sanitarinių mazgų ir langų įrengimas taip pat atitinka higienos normų reikalavimus, jie yra darinėjami, iš vidaus langus valo kameroje laikomi asmenys, iš lauko – įmonės, su kuria yra sudaryta sutartis, darbuotojai. Kameroje laikomiems asmenims yra išduodamos priemonės kameros švarai palaikyti. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas per visą jo buvimo Areštinėje laiką nė karto nepateikė skundų, prašymų dėl tariamai pažeistų jo laikymo sąlygų ar dėl Areštinės darbuotojų naudojamo psichologinio smurto.Atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas yra deklaratyvus, todėl atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė atlyginti neturtinę žalą negali atsirasti.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 12 d. sprendimu (I t., b. l. 219–229) pareiškėjo V. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėdamas kilusį ginčą teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio nuostatas, taip pat į CK 6.271 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš šių trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme) kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus tiesiogiai taikomos Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių – absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą; toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis EŽTT praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnį suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), tokie asmenys iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal to paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus. Asmenų, uždarytų į areštines, teises ir pareigas, apsaugos ir priežiūros tvarką reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 1 punktu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. liepos 9 d. įsakymas Nr. 5-V-382 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ pripažinti netekę galios. Tačiau minėto įsakymo 2 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 1 punktas įsigalioja vidaus reikalų ministrui patvirtinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Nurodytos taisyklės nėra patvirtintos, todėl teismas pabrėžė, kad teisiniams ginčo santykiams taikomos 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Areštinių veiklos taisyklės. Panevėžio AVPK areštinėje galioja ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 (toliau – ir Areštinės vidaus tvarkos taisyklės) (I t., b. l. 188–209).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo daroma tuo, jog Areštinės kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Higienos norma HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti tik bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.), policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose kamerose (18 p.). Ginčui aktualiu laikotarpiu asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Žemesnės instancijos teismas

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. vasario 26 d. į Areštinę Panevėžio AVPK buvo pristatytas iš viso 10 kartų (I t., b. l. 22–23) ir periodiškai laikytas skirtingose kamerose su skirtingu skaičiumi asmenų (I t., b. l. 25–79): kameroje Nr. 1 nuo 2013 m. kovo 13 d. ryto iki 2013 m. kovo 14 d. vakaro su dviem asmenimis; nuo 2014 m. sausio 17 d. ryto iki 2014 m. sausio 19 d. vakaro su dviem asmenimis; kameroje Nr. 2 nuo 2014 m. vasario 21 d. ryto iki 2014 m. vasario 23 d. ryto su trimis asmenimis, nuo 2014 m. vasario 24 d. ryto iki 2014 m. vasario 25 d. vakaro su dviem asmenimis; kameroje Nr. 12 nuo 2012 m. spalio 1 d. ryto iki 2012 m. spalio 2 d. vakaro su vienu asmeniu; kameroje Nr. 15 nuo 2012 m. birželio 29 d. ryto iki 2012 m. liepos 1 d. vakaro su dviem asmenimis, 2012 m. rugsėjo 28 d. ryte su vienu asmeniu, nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. ryto iki 2012 m. rugsėjo 30 d. ryto su dviem asmenimis, 2013 m. vasario 8 d. vakare su dviem asmenimis, 2013 m. vasario 9 d. ryte su vienu asmeniu, 2013 m. vasario 10 d. ryte ir vakare su dviem asmenimis, nuo 2013 m. kovo 27 d. ryto iki 2013 m. balandžio 2 d. vakaro su dviem asmenimis; kameroje Nr. 16 nuo 2012 m. birželio 18 d. ryto iki 2012 m. birželio 20 d. ryto su vienu asmeniu, 2012 m. birželio 21 d. ryte su dviem asmenimis, nuo 2012 m. birželio 22 d. ryto iki 2012 m. birželio 26 d. vakaro su vienu asmeniu; kameroje Nr. 18 nuo 2012 m. gruodžio 7 d. ryto iki 2012 m. gruodžio 9 d. ryto su vienu asmeniu, nuo 2012 m. gruodžio 10 d. ryto iki 2012 m. gruodžio 11 d. vakaro su dviem asmenimis, nuo 2013 m. balandžio 29 d. ryto iki 2013 m. gegužės 2 d. vakaro su vienu asmeniu. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. vasario 26 d. su pertraukomis buvo laikomas Areštinės Panevėžio AVPK kamerose Nr. 1, 2, 12, 15, 16, 18. Iš atsakovo atstovo pateiktos Panevėžio AVPK Areštinės kamerų išdėstymo schemos teismas nustatė kamerų plotus: kamera Nr. 1 - 18,53 kv. m, kamera Nr. 2 – 21,38 kv. m, kamera Nr. 12 – 12,17 kv. m, kamera Nr. 15 – 19,59 kv. m, kamera Nr. 16 – 14,38 kv. m, kamera Nr. 18 – 13,81 kv. m (I t., b. l. 24). Išanalizavęs byloje pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjui Areštinės kamerose tekęs plotas viršijo 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK nepažeidė pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo skundą, be kita ko, grindė teiginiu esą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1248, kuriame nustatyta, kad areštinės kameroje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m gyvenamojo ploto prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nurodoma koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1541/2013 ir joje nurodytą EŽTT praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pastebėjęs, kad EŽTT savo praktikoje ne kartą grindė išvadą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir kameros perpildymo faktu, kai kaliniams buvo suteikta apie 2–3 kv. m ploto, nors be kameros perpildymo fakto, kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pagrindžiančias (patvirtinančias) aplinkybes šiose bylose nurodydavo ir kitus reikšmingus faktus. Todėl spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara, taip pat vertina visų kalinimo sąlygų visumą ir kumuliatyvų jų poveikį kalinčiam asmeniui (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir joje nurodytą EŽTT praktiką). Nagrinėjamoje byloje pripažinęs, kad pareiškėjui Areštinės Panevėžio AVPK kamerose tekęs plotas viršijo 3,6 kv. m, teismas nenustatė pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas pareiškėjo teiginį dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1248, kuriame nustatyta, kad areštinės kameroje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m gyvenamojo ploto, prieštaravimo Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms atmetė kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad neturtinė žala jam buvo padaryta netinkamu tualetų įrengimu, teismas atsižvelgė į Higienos normos HN 37:2009 20 punktą, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, teismas vertino Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) 2012 m. lapkričio 5 d. bei 2013 m. liepos 1 d. atliktų patikrinimų Panevėžio AVPK areštinės kamerose duomenis, pagal kuriuos pažeidimų, susijusių su Areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimu, nebuvo nustatyta (b. l. 84–86, 212–213). Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad Areštinės kamerose yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros (b. l. 24, 85, 212). Teismas atkreipė dėmesį, kad Higienos normoje HN 37:2009 nėra nustatyta reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar įrengiant jiems atskirą patalpą, todėl konstatavo, kad Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai įrengiant sanitarinį mazgą Panevėžio AVPK areštinės kamerose nėra pažeisti. Kita vertus, EŽTT praktikoje akcentuojama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas sudaro Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją, 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją). Iš atsakovo atstovo pateiktos CD laikmenos duomenų (b. l. 130), kuriuose užfiksuotas Areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, baldų ir sanitarinių mazgų išdėstymas, teismas nustatė, kad kamerose Nr. 1, 2, 15 prieš sanitarinius mazgus buvo įrengtos spintelės, kamerose Nr. 12, 16, 18 – stovėjo stalai. Atsakovo atstovo pateikti CD laikmenos duomenys taip pat patvirtina, kad Areštinės kamerų sanitariniame mazge įrengti kabliukai audeklui pakabinti, kameros plotas, kuriame yra sanitarinis mazgas, gali būti uždengiamas audeklu. Teismas vertino, kad Panevėžio AVPK buvo sudaryta galimybė Areštinės kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinanti asmenų privatumą naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Areštinės kamerose negali būti vertinamos kaip pažeidžiančios asmens privatumą ir žeminančios žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnį.

Pasisakydamas dėl karšto vandens tiekimo Areštinės kamerų praustuvėse neužtikrinimo, teismas pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 37:2009 26 punktą, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje bei indų plovykloje. Pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punktą, policijos areštinės kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Iš pateiktų įrodymų teismas nustatė (to neginčijo ir pareiškėjas), kad Areštinės kamerų praustuvėse tiekiamas šaltas vanduo, kaip to reikalauja minėta higienos norma. Kadangi karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas areštinės kamerose teisė aktais nereglamentuotas, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl karšto vandens kameros praustuvėje nebuvimo. Higienos normos HN 37:2009 60 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punkte. Areštinės vidaus tvarkos taisyklių 6.13 punktas numato, kad areštinėje laikomas asmuo turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (šeštadienį arba sekmadienį, o pateikus motyvuotą prašymą – kitą dieną) nusiprausti po šiltu dušu (I t., b. l. 190). Vertindamas Areštinės kamerose laikomų asmenų sąlygas naudotis dušu, teismas, visų pirma, rėmėsi byloje pateiktais Panevėžio VSC 2012 m. lapkričio 5 d. bei 2014 m. liepos 2 d. atliktų patikrinimų duomenimis. Juose užfiksuota, kad Areštinėje yra dvi dušinės, kurių sienos ir grindys yra lygios, lengvai valomos, atsparios naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; dušinių grindys neslidžios, yra nuolydis vandens nutekėjimų kanalų, angų link; dušų antgaliai nauji, yra lentynėlės prausimosi reikmenims susidėti. Apibendrinęs šių patikrinimų metu surinktus duomenis, Panevėžio VSC priėjo prie išvadų, kad Panevėžio AVPK areštinės dušinėse Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta (I t., b. l. 88–89, 212–213). Panevėžio AVPK paaiškino, kad Areštinėje laikomi asmenys turi teisę ir yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, prausimosi trukmė individuali ir priklauso nuo dušu besinaudojančių asmenų poreikių (I t., b. l. 19). Tai, kad tokia teise pareiškėjas naudojosi, patvirtina asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenys (I t., b. l. 153–156, 173, 175, 185, 187). Aplinkybės, kad Areštinėje buvo užtikrinta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, neginčijo ir pats pareiškėjas. Atsižvelgęs į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Areštinėje laikytam pareiškėjui Panevėžio AVPK sudarė sąlygas naudotis Areštinės dušu nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą, be kita ko, jam sukėlė tai, jog policijos įstaiga kamerose neužtikrino tinkamų apšvietimo sąlygų, kamerų langai buvo nešvarūs, stiklas neskaidrus, jo nuvalyti nebuvo galimybių dėl įrengtų grotų; kamerose neužtikrintas pakankamas dienos šviesos apšvietimas, dėl to jose buvo tamsu, gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje buvo neįmanoma skaityti, rašyti. Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų, teismas iš bylos įrodymų nustatė, kad ginčo laikotarpiu Areštinės koridorių, virtuvės, medicinos punkto, sanitarinių patalpų bei langų valymo paslaugas pagal 2012 m. spalio 26 d. Patalpų valymo paslaugų sutartį Nr. 50-ST2-255 teikė UAB „Valymo ir priežiūros centras“ (I t., b. l. 96–101). Šios sutarties 1 priedo 4.7 punktas patvirtina, kad patalpų langai yra valomi du kartus per metus, o langų valymas apims langų stiklų, langų rėmų ir palangių valymą iš abiejų pusių bei horizontalių žaliuzių valymą (I t., b. l. 100). Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustato Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad 2005 m. atliktas Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinis remontas, 2013 m. – pirmojo korpuso remontas, kurių metu, be kita ko, sumontuotas naujas apšvietimas, nauja elektros instaliacija (I t., b. l. 80–81). Iš Panevėžio VSC įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio AVPK areštinės kamerų patikrinimų teismas nustatė, kad 2011 m. balandžio 1 d. atlikęs grįžtamąją kontrolę, siekdamas įvertinti, ar pašalinti 2010 m. gruodžio 3 d. patikrinimo akte Nr. H5-336 nustatyti pažeidimai, Panevėžio VSC patikrinimo akte Nr. H5-127 konstatavo, kad patikrintų areštinės kamerų, tarp kurių yra kameros Nr. 18 ir 15, dirbtinė apšvieta atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus (I t., b. l. 211). Kamerose Nr. 16, 18, 15 ir 12 Panevėžio VSC 2012 m. lapkričio 5 d. atlikto operatyvaus patikrinimo duomenimis, dirbtiniam apšvietimui naudojamos kaitrinės lempos, visi kamerose įrengti šviestuvai, dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai patikrinimo metu veikė. Patikrinimo metu Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija atliko dirbtinės apšvietos matavimus (I t., b. l. 212–213). 2013 m. liepos 1 d. atlikto Panevėžio AVPK areštinės periodinio patikrinimo metu užfiksuoti duomenys patvirtina, kad visose Areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai; dirbtiniam apšvietimui II korpuse naudojamos kaitrinės lempos, I korpuse – liuminescencinės. Visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė (I t., b. l. 84–86). Panevėžio VSC, apibendrinęs 2012 m. lapkričio 5 d. bei 2013 m. liepos 1 d. patikrinimų metu nustatytus duomenis, priėjo prie išvadų, kad Panevėžio AVPK areštinė eksploatuojama nepažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų. Įrodymų, patvirtinančių šviesos trūkumą pareiškėjas nepateikė, šiuos pareiškėjo teiginius patvirtinančių įrodymų teismas nenustatė bei pažymėjo, kad pirmiau nurodyti atsakovo atstovo pateikti įrodymai, paaiškinimai tokius pareiškėjo teiginius paneigia. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad jie nepatvirtinta, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK neužtikrino tinkamų kamerų apšvietimo sąlygų.

Pareiškėjas teigė, kad vien gulėjimas lovoje areštinės kamerose, kartais suteikiamas vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, neužtikrinant jokio kitokio užimtumo, bei areštinėje dirbančių pareigūnų daromas nuolatinis psichologinis smurtas neigiamai veikė jo psichinę sveikatą; be to, vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms; nuteistajam ar suimtajam turi priklausyti 8 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo teiginių, teismas, visų pirma, atmetė kaip nepagrįstą teiginį, kad Panevėžio AVPK areštinės darbuotojai nuolatos naudojo psichologinį smurtą pareiškėjo atžvilgiu, pažymėdamas, jog byloje nėra duomenų, kad per visą laikymo areštinėje laikotarpį pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės administracijai būtų dėl to reiškęs nusiskundimus, prašymus, pretenzijas. Pareiškėjas tokių įrodymų taip pat nepateikė, kaip nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių galbūt padarytą neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai bei jo padarinius dėl areštinėje organizuojamos laikomų asmenų dienotvarkės. Pagal Veiklos taisyklių 5 punkte įtvirtintą policijos areštinės kameros apibrėžimą, tai yra specialiai įrengta patalpa policijos areštinėje uždarytiems asmenims laikyti, ši patalpa priskiriama kamerų tipo patalpoms. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, į teritorinės policijos įstaigos areštinę suimtieji gali būti perkelti (uždaromi) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme ne ilgesniam nei 15 parų laikotarpiui. Šiems asmenims taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Teismas pažymėjo, kad dėl teritorinių policijos įstaigos areštinių specifinės paskirties bei pavestų vykdyti funkcijų ypatumų, jose laikomiems asmenims negali būti užtikrinta tokia pat režimo bei dienotvarkės reglamentuota judėjimo laisvė bei galimybės užsiimti leistina veikla, pavyzdžiui, kaip ne kamerų tipo pataisos įstaigose. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – ir Komitetas) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angl. outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Teismas pastebėjo, jog, viena vertus, minėtame standarte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke, kaip nurodo pareiškėjas. Kita vertus, Komitetas pirmiau nurodytą rekomendaciją teikė Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] vertindamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų sąlygas. Todėl teismas, darydamas išvadas tiek dėl užimtumo, tiek dėl pasivaikščiojimų Panevėžio AVPK areštinėje, aptariamu pareiškėjo argumentu nesirėmė. Taip pat teismas pažymėjo, jog Komitetas Antrosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 48 punkte nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Komitetas pabrėžė, kad visi be išimties kaliniai turėtų turėti galimybę kasdien būti lauke. Dvyliktosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (2002)15] 47 punkte yra suformuluota rekomendacija, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke. Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Areštinių veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Areštinės vidaus tvarkos taisyklių 6.11, 6.12 punktuose (I t., b. l. 190). Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad asmenų, laikomų policijos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams, todėl pareiškėjo argumentą esą vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Spręsdamas dėl pareiškėjui sudarytų pasivaikščiojimo gryname ore sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, teismas rėmėsi Panevėžio VSC patikrinimų Areštinėje aktais: 2013 m. liepos 1 d. vertinant Areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, be kita ko, vertinant ir pasivaikščiojimo kiemelius, konstatuota, kad Areštinė eksploatuojama nepažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų (I t., b. l. 84–86); 2014 m. liepos 2 d. vertinant Areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 17.3 punkto reikalavimams nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose šiukšlių kibirai yra, kiemeliai švarūs, dalis kiemelio uždengta permatoma stogo danga; patikrinimo metu pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo stovinčio gendančio vandens, sienoje prie grindų yra nedidelės vandens nubėgimo angos. Panevėžio VSC, apibendrinęs minėto patikrinimo metu nustatytus duomenis, priėjo prie išvadų, kad Areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų taip pat nenustatyta (I t., b. l. 88–89). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK organizuodamas pareiškėjo pasivaikščiojimus gryname ore nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teismas nustatė, kad byloje surinkti įrodymai paneigia pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę esą Panevėžio AVPK ne visada užtikrino jo teisę į pasivaikščiojimus. Faktą, kad pareiškėjas savo nuožiūra naudojosi teise pasivaikščioti gryname ore, patvirtina byloje pateikti rašytiniai duomenys iš Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo (I t., b. l. 137–149, 157–171, 176–183). Pagal šiuos apskaitos duomenis pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. vasario 26 d., kada buvo laikomas Areštinėje, tik 3 kartus pasinaudojo teise pasivaikščioti Areštinės kiemelyje (I t., b. l. 147, 163, 168). Teismas neturėjo pagrindo abejoti Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalų įrašais apie išėjusius ir atsisakiusius pasivaikščioti asmenis. Pagal pateiktus įrodymus pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinės administraciją su prašymais, skundais dėl pasivaikščiojimo tvarkos ir trukmės taip pat nesikreipė (I t., b. l. 80–81).

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdamas į išdėstytų motyvų visumą, teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK užtikrino pareiškėjui jo laikymo Areštinėje laikotarpiu gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, atitinkančias Lietuvos Respublikos higienos normas, nepažeidė teisės aktų, nustatančių reikalavimus areštinių kamerų įrengimui, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijos aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl nenustačius valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų CK 6.271 straipsnio prasme nustatinėjimas yra teisiškai beprasmis. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas, todėl nusprendė skundo netenkinti.

III.

Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 1) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpį (nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. vasario 26 d.), nes pareiškėjas buvo sulaikytas 2010 m. rugsėjo 14 d. ir Panevėžio AVPK areštinėje (kameroje Nr.4) buvo laikomas iki 2011 m. kovo 21 d.

Be to, apelianto teigimu, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi išimtinai atsakovo pateikta medžiaga, neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjo (apelianto) laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu ji nebuvo suremontuota. Pasak apelianto, jis buvo laikomas Areštines senojoje dalyje nežmoniškomis sąlygomis, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, nepataisomai sutrikdė sveikatą, psichinę bei emocinę būsenas, todėl yra pagrindas priteisti žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 6–7) atsakovo atstovas palaiko savo atsiliepimų, paduotų pirmosios instancijos teismui, argumentus. Apeliacinio skundo argumentus dėl esą netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų paneigia byloje pateikti dokumentai, kuriuos teismas įvertino tinkamai ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Atsakovo teigimu, apeliantas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. vasario 26 d. Apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jame išdėstyti teiginiai yra abstraktūs. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių įstatymų, kuriais grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas 2015 m. sausio 22 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą sieja su tinkamų suėmimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje neužtikrinimu laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. vasario 24 d. atitinkamais periodais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris jo skundą atmetė visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai nustatė ginčo laikotarpį, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. vasario 24 d., o teismas priėmė sprendimą tik dėl laikotarpio nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. vasario 26 d. Pasak apelianto, jis buvo sulaikytas 2010 m. rugsėjo 14 d. ir Panevėžio AVPK areštinėje (kameroje Nr. 4) buvo laikomas iki 2011 m. kovo 21 d. Be to, apelianto teigimu, teismas neteisingai nustatė, kad jis buvo laikomas suremontuotoje Areštinėje, nes jis buvo laikomas Areštinės senojoje dalyje nežmoniškomis sąlygomis.

Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam individualiam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas kai kurias aplinkybes, su kuriomis pareiškėjas sieja neturtinės žalos atsiradimą, išnagrinėjo labai išsamiai ir visapusiškai, tačiau sutiktiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dalies, kuri apima laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. birželio 18 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (laisvės atėmimo bausmės atlikimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas 2015 m. sausio 22 d. skunde ir 2015 m. vasario 10 d. patikslintame skunde laikymo Panevėžio AVPK areštinėje (išvardytose kamerose) laikotarpio pradžią nurodė pakankamai tiksliai (nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. arba nuo 2010 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. vasario 24 d.), prašydamas teismo šiuos duomenis išreikalauti iš atsakovo. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikė duomenis apie tai, kad V. Ž. Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas atitinkamais laikotarpio nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. vasario 26 d. periodais. Dėl pareiškėjo skunde nurodyto laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo mėn. atsakovo atstovas nei atsiliepime, nei kitame procesiniame dokumente nepasisakė. Bylą teismas išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Teismas 2015 m. birželio 12 d. sprendime nepasisakė dėl laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio (pareiškėjo nurodyto laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpio pradžios) iki 2012 m. birželio 18 d. (atsakovo nurodyto pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpio pradžios). Bylose dėl žalos atlyginimo konkrečios aplinkybės, iš kurių kildinamas žalos atsiradimas (CK 6.271 straipsnis), gali būti neaptartos tik tuo atveju, jei atsakovas pareiškėjo reikalavimui (jo atitinkamai daliai) dėl žalos atlyginimo prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.) ir teismas tokį reikalavimą pripažįsta pagrįstu ir taiko ieškinio senatį. Tokiu atveju teismo sprendime pakanka nurodyti motyvus, kuriais remdamais teismas dėl atitinkamo laikotarpio taikė ieškinio senatį. Nagrinėjamu atveju dėl laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. birželio 18 d. teismo sprendime iš viso nepasisakyta. Nors tarp pareiškėjo skunde nurodytos laikymo Panevėžio AVPK areštinėje pradžios ir atsakovo atstovo nurodytos tokio laikotarpio pradžios yra beveik dviejų metų skirtumas, teismas byloje priėmė sprendimą nesiimdamas procesinių priemonių pašalinti šių duomenų prieštaravimus (neįpareigojo atsakovo atstovo pateikti papildomus įrodymus dėl laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. birželio 18 d., neišreikalavo susipažinimui nuteistojo V. Ž. asmens bylos iš Marijampolės PN, kurioje galėtų būti duomenys apie apelianto sulaikymo pradžią, laikymus atitinkamų policijos įstaigų areštinėse, etapavimus į tardymo izoliatorius, ar kt.). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. jis buvo sulaikytas (šią datą pareiškėjas skunde teismui buvo nurodęs kaip vieną iš alternatyvių laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo mėn. pradžios datų) ir patalpintas į Panevėžio AVPK areštinę ir laikytas kameroje Nr. 4 (šis kameros numeris pareiškėjo skunde taip pat buvo nurodytas) iki 2011 m. kovo 21 d., byloje nepatikrinti, t. y. nei patvirtinti, nei paneigti. Nors pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, apelianto nurodytas laikotarpis nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. kovo 21 d. negalėtų būti nepertraukiamo laikymo areštinėje laikotarpis, tačiau turi būti patvirtinta arba paneigta įrodymais, kad atitinkamais šio laikotarpio periodais pareiškėjas galimai buvo (nebuvo) laikomas Panevėžio AVPK areštinėje.

Pirmosios instancijos teismui nepasisakius dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikotarpio atitinkamos dalies, negali būti vertinama, kad teismas tinkamai įvykdė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimą nusatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, todėl teismo priimtas procesinis sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas bei turi būti panaikintas. Byloje turi būti surinkti papildomi įrodymai, kurie patvirtintų arba paneigtų pareiškėjo teiginius, kad nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. kovo 21 d. jis buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p. ir 2 p., 142 str. 1 d.). Pareiškėjui pasirinkus tokį savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą, kad jis 2015 m. sausio 22 d. skundu (I t., b. l. 2–5) kreipėsi į teismą dėl galimai padarytos neturtinės žalos atlyginimo už 2010 m. rugsėjo – 2014 m. vasario 24 d. laikotarpį, teisėjų kolegija neturi pagrindo pareiškėjo nurodytą laikotarpį išskaidyti dalimis ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą iš naujo nagrinėti bylą tik dėl laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. kovo 21 d.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nors ir teisingai nurodė Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą galiojantį norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, tačiau nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimus dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimo Panevėžio AVPK areštinėje vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžioms įstaigoms, o teritorinių policijos įstaigų areštinės Kalėjimų departamentui nepavaldžios. Tai matyti iš Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio, kuriuo kompetencija tvirtinti suėmimo vykdymo įstaigų (tardymo izoliatorių ir teritorinių policijos įstaigų areštinių) vidaus tvarkos taisykles pavesta toms ministerijoms (ministrams), į kurių administravimo sritį patenka tardymo izoliatoriai arba teritorinių policijos įstaigų areštinės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1669-575/2016,2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-615-146/2016,2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-616-146/2016 ir kt.). Nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui Panevėžio AVPK areštinėje neužtikrinimo, be kita ko, turėtų atsižvelgti į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė