Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-440-227/2017

Valentina Paliulionienė Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00600-2013-3

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, Nijolės Danguolės Smetonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-847/2017 pagal ieškovo A. A. patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Sijar“ ir tretiesiems asmenims J. A., A. M., Nacionalinei žemės ūkio tarnybai prie ŽŪM dėl kelio servituto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Biržų rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 2232,80 Eur atstovavimo išlaidų, 42,93 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 956 m² ploto pastatas – mechaninės dirbtuvės su autogaražu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 13-14), t.y. viešpataujantis daiktas, jo eksploatacijai ieškovui valstybė išnuomojo 0,42 ha žemės sklypą Nr. 19-1, kuris iš visų pusių ribojasi su vietinės reikšmės keliais, pravažiavimui naudojamais gretimų žemės sklypų savininkų (1 t., b.l. 10-11). Servitutą prašoma nustatyti UAB „Sijar“ priklausančio sklypo daliai, esančiai kitoje pusėje kelio, einančio šiaurinėje ieškovui priklausančio pastato pusėje, kelias kitoje pusėje ribojasi su atsakovei UAB „Sijar“ priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 17-19, tarnaujantis daiktas). Tarp ieškovo naudojamo sklypo, ant kurio stovi pastatas, ir atsakovės sklypo eina 5 m pločio vietinės reikšmės kelias. Nustatė, kad ieškovas pastatą nuosavybės teise įsigijo 2011 metais, nors juo naudojosi ir anksčiau, kol nebuvo suformuotas žemės sklypas atsakovei, jam nekilo problemų ir jis naudojosi už kelio esančia žeme, ten laikydavo dalį technikos, prie pastato šalia kelio įsirengė mobilią grūdų džiovyklą, ant kelio sustoja jam priklausanti technika, kuriai užpilamas kuras.Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl reikalavimo reikia nustatyti, ar yra sąlygos, būtinos servituto nustatymui pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.126, 4.117 straipsnius. Įvertinęs šalių ir liudytojo paaiškinimus nustatė, kad dirbtuvių patalpoje (1 t., b.l. 22), pažymėtoje indeksu 1-12, yra garažas, įvažiavimas yra šiaurinėje pusėje, durų plotis 4,86 m, tačiau pietinėje pusėje pagal planą yra tokio pat pločio (5 cm siauresnė) anga, anksčiau buvęs langas, kuri yra užmūryta, ir galėtų būti rekonstruota padarant įvažiavimą iš pietinės pusės, tokiu būdu išvengiant nepatogumų įvažiuojant į garažą iš vietinės reikšmės kelio. Patalpoje, pažymėtoje indeksu 1-15, ieškovas yra įrengęs kuro bazę, iš talpos per žarną užpilamas kuras, automobiliai sustoja šiaurinėje pastato pusėje ant kelio, tačiau iš šios patalpos į pietų pusę taip pat yra durys, per kurias gali būti nutiesta žarna ir užpildomos transporto priemonės. Patalpos, pažymėtos indeksu 1-1 išoriniame kampe yra pastatyta mobili grūdų džiovykla, ant ten esančios, be leidimo įrengtos aikštelės derliaus nuėmimo metu sandėliuojami grūdai, paskui juos per vamzdį surenka į patalpą, o išdžiovintus vėliau išveža per pietinėje kiemo pusėje įrengtą išėjimą. Ieškovo ir liudytojo M. B. parodymais nustatė, kad pietinėje pastato pusėje yra ieškovui priklausantis aptvertas kiemas (1 t., b.l. 75), kuriame laikoma daug žemės ūkio technikos, kas trukdo transporto priemonėms įvažiuoti prisipilti kuro, nėra vietos sandėliuoti grūdus, išilgai pastato prie pamatų yra supiltas sluoksnis smėlio ir skaldos, paruošta kiemo asfaltavimui. Įvertino, kad pietinėje žemės sklypo, ant kurio stovi dirbtuvių pastatas pusėje, yra vietinės reikšmės kelias, kitoje kelio pusėje ieškovo nuomojamas žemės sklypas, kur jis galėtų atlaisvinęs kiemą parkuoti transporto priemones. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą žemės sklype, priklausančiame atsakovei, suteikiant teisę juo naudotis kaip pėsčiųjų taku, keliu, skirtu važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, keliu, suteikiančiu teisę varyti galvijus, tačiau šio sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Toje vietoje, kur prašoma nustatyti kelio servitutą, nėra nei pėsčiųjų tako, nei kelio, todėl toks servitutas negali būti nustatomas.Nors ieškovas patyrė išlaidas įsirengiant kilnojamąją grūdų aikštelę tačiau ji įrengta savavališkai, ir ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip esminė, savo problemas sprendžiant kito asmens sąskaita. Konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog nenustačius kelio servituto atsakovės sklype neįmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, todėl nėra esminės servituto nustatymo sąlygos – objektyvaus būtinumo. Sprendė, kad šiuo atveju servituto nustatymas reikštų nepagrįstą kito savininko nuosavybės teisės ribojimą ir neatitiktų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros, todėl ieškinį atmetė. Iš ieškovo priteisė atsakovei 200 Eur už advokato A. K. atstovavimą ir teisines paslaugas (1 t., b.l. 55, 2 t., b.l. 31-32), taip pat 2032,80 Eur už advokato I. D. teisines paslaugas (keliones, susipažinimą su bylos medžiaga ir atstovavimą teisme) (2 t., b.l. 64, 88-90), išlaidas pripažino pagrįstomis, protingomis, nes ginčas yra sudėtingas ir reikalaujantis specialių žinių, trukęs ilgą laiką, abu atsakovo atstovai dalyvavo ne viename teismo posėdyje (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 88 str. 1 d., 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.). Atmetus ieškinį taip pat iš ieškovo priteistos ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (CPK 96 str. 2 d.).

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą motyvai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo pateikė jos pačios patvirtintą dokumentų kopiją: ūkininko A. A. prašymą Biržų žemėtvarkos skyriaus vedėjai, kas neatitinka CPK 114 straipsnio reikalavimų, taip pat nepatvirtintą išrašą apie registre Biržų žemėtvarkos skyriaus gautus duomenis apie A. A. 2011-04-18 prašymo gavimą. Teismas pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad tinkamai patvirtinti dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl juos atsisako vertinti. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 956 m² ploto pastatas – mechaninės dirbtuvės su autogaražu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 13-14), t.y. viešpataujantis daiktas, jo eksploatacijai ieškovui valstybė išnuomojo 0,42 ha žemės sklypą Nr. 19-1, kuris iš visų pusių ribojasi su vietinės reikšmės keliais, pravažiavimui naudojamais gretimų žemės sklypų savininkų (1 t., b.l. 10-11). UAB „Sijar“ priklauso sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis kitoje pusėje 5 metrų pločio vietinės reikšmės kelio, einančio šiaurinėje ieškovui priklausančio pastato pusėje (1 t., b.l. 17-19, tarnaujantis daiktas). Ieškovas prašymas nustatyti servitutą naudotis dalimi atsakovei priklausančio žemės sklypo, esančio kitoje kelio pusėje priešais ieškovui priklausantį pastatą, argumentavo tuo, kad ieškovui su stambiagabarite technika sunku įvažiuoti į pastatą, kuriame jis remontuoja techniką, reikia užsipilti kurą, o tuo metu automobiliai sustoja ant kelio ir trukdo kitoms transporto priemonėms, šalia pastato ieškovas yra įsirengęs grūdų džiovyklą, grūdus pila šalia pastato prie kelio, o tai trukdo pravažiuojančioms transporto priemonėms, kyla konfliktai su atsakove. Byloje ginčijamas sprendimo, kuriuo teismas netenkino ieškovo reikalavimo nustatyti atlygintiną kelio servitutą atsakovei priklausančiame žemės sklype suteikiant teisę juo naudotis kaip pėsčiųjų taku, keliu, skirtu važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, keliu, suteikiančiu teisę varytis galvijus, teisėtumas ir pagrįstumas. Iš esmės apeliantas siekia praplatinti vietinės reikšmės kelią atsakovės nuosavybės teisės į žemę sąskaita. Jis laikosi pozicijos, kad būtina nustatyti servitutą dėl to, kad jis, netrukdydamas viešuoju keliu vykstančiam eismui, negali su stambiagabarite technika patekti į jam nuosavybės teise priklausančius pastatus bei esant duomenims, kad įvažiavimo perkėlimas į kitą pastatų pusę pareikalautų neproporcingai didelių darbo ir finansinių sąnaudų. Mano, kad servituto nustatymas atsakovės teises suvaržytų neženkliai, nes atsakovės atstovas teismo posėdžiu metu sutiko su servituto nustatymu, servitutas būtų nustatytas atsakovei priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype, šalia vietinės reikšmės kelio ir užimtų nedidelę sklypo dalį- 2 metrų pločio žemės juostą, kuriame atsakovė neatlieka jokių žemės ūkio paskirties darbų.CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą. Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau.Pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (ieškovui). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog nenustačius kelio servituto atsakovės sklype neįmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu – mechaninėmis dirbtuvėmis su autogaražu pagal paskirtį, kadangi ieškovas turi galimybę rekonstravus pastatą padaryti įvažiavimą iš pietinės pusės, tokiu būdu išvengiant nepatogumų įvažiuojant į garažą iš vietinės reikšmės kelio, užpilti kurą technikai galima iš pietinės pastato pusės nutiesus pro duris žarną, didelių transporto priemonių patekimas į garažą iš šiaurinės pusės galėtų būti reguliuojamas Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka, pripažino, kad pietinėje pusėje kiemas užstatytas kita ieškovo technika, kas ir trukdo įvažiuoti prisipilti kuro, sandėliuoti grūdus. Pastebėtina, kad apeliantas skunde neginčija nustatyto fakto, jog yra galimas įvažiavimas į jam priklausančius pastatus iš pietinės pusės, tačiau teigia, kad teismas neįvertino, jog tokio įvažiavimo įrengimas kainuotų 45500,84 Eur, mobilios grūdų džiovyklos perkėlimas reikalautų daug darbo ir pinigų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino servituto nustatymo būtinumą patvirtinančių įrodymų apie lėšų kiekį, reikalingą perdaryti ir rekonstruoti pastatą, apie pareiškimus policijos pareigūnams dėl problemų, kurios iškyla naudojantis keliu, apie atsakovės atstovo sutikimą su 2 m pločio servituto nustatymu, apie priešgaisrinio tvenkinio kasimą pietinėje pastato dalyje, apie transporto priemonių sukimosi kampus, kas neleidžia joms pateikti į remonto dirbtuves bei garažus. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pats ieškovas, liudytojas M. B. parodė, kad pietinėje pastato pusėje yra ieškovui priklausantis aptvertas kiemas, kuriame laikoma daug žemės ūkio technikos, kas trukdo transporto priemonėms įvažiuoti prisipilti kuro, nėra vietos sandėliuoti grūdus, išilgai pastato prie pamatų yra supiltas sluoksnis smėlio ir skaldos, paruošta kiemo asfaltavimui. Tokiu atveju manytina, kad ieškovas, perstatęs savo techniką į kitą vietą ir sutvarkęs kiemą, turėtų galimybę prie pastato privažiuoti iš pietinės pusės, galėtų įsipilti kuro į technika su kuro žarna. Ta aplinkybė, kad kiemas yra užstatytas technika, dėl ko ieškovui nėra patogu su stambiagabarite technika apsisukti, negali būti pakankama priežastimi spręsti dėl servituto nustatymo, o tuo pačiu dėl atsakovės teisių apribojimo, kas akivaizdžiai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pastebėtina, kad ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, jog į patalpą 1-15 yra durys ir iš kelio pusės, ir iš kiemo, galima iš kuro talpyklos išvesti kuro žarną ir į kiemo pusę ir tokiu būdu užsipilti kuro, ką jis kartais ir daro. Patalpos, pažymėtos indeksu 1-1 išoriniame kampe, yra pastatyta mobili grūdų džiovykla, ant ten esančios, be leidimo įrengtos aikštelės derliaus nuėmimo metu sandėliuojami grūdai, kurie per vamzdį surenkami į patalpą, o išdžiovintus vėliau išveža per pietinėje kiemo pusėje įrengtą išėjimą. Būtent ieškovas paaiškino, kad iš džiovyklos grūdus jis išveža iš kiemo pusės, o nuo kelio pusės juos atveža, supila ant žemės nuo kelio pusės, nes taip patogiau nei kieme. Iš aukščiau nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovas iš pietinės pusės, perstatęs savo turimą techniką, galėtų netrukdomai užsipilti kuro. Jis taip pat galėtų permontavęs džiovyklą, kuri yra mobili ir kurios permontavimo kaina pagal pateiktą sąmatą sudarytų 1500,34 Eur (be PVM), tinkamai sandėliuoti grūdus. Nors apeliantas teigia, kad džiovyklos perstatymui būtų reikalinga atlikti papildomus darbus, kas jam kainuotų pinigus, pažymėtina, kad 1500,34 Eur (be PVM) sąnaudos neprotingomis negali būti pripažįstamos vien todėl, kad naudotis servitutu yra pigiau ir patogiau, nes tai reikštų, kad vieno asmens problemos sprendžiamos kito asmens sąskaita, nepagrįstai suvaržant šio nuosavybės teisę, ir neatitiktų CK 4.126 straipsnio esmės. Taip pat sprendžiant dėl sąnaudų protingumo atsižvelgtina ir į tai, kad pats ieškovas prašo nustatyti atlygintinį servitutą 300 Eur sumai, be to, kelio praplatinimo darbams, medžiagoms taip pat būtų reikalingos investicijos, todėl minėta suma džiovyklos perkėlimui negalėtų būti pripažįstama neprotingomis sąnaudomis. Ieškovas teigia, kad teismas neįvertino įrodymų dėl priešgaisrinio tvenkinio kasimo pietinėje dalyje. Nors buvo pateiktas priešgaisrinio vandens telkinio įrengimo techninis projektas, tačiau įrodymų apie ketinimo atlikti tokius darbus realumą ir leistinumą (atitikimą statybos veiklą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimams) teismui nebuvo pateikta. Be to, pažymėtina, kad ieškovas, inicijuodamas vandens telkinio įrengimą būtent pietinėje statinio pusėje, pats savo veiksmais gali apriboti patekimą į pastatą bei naudojimąsi juo. Todėl sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo atsakovės žemės sklypo dalyje tokie jo veiksmai negalėtų būti pripažįstami sąžiningais. Ieškovas į bylą pateikė ypatingo statinio konstrukcijų dalies ekspertizės vadovės R. B., ypatingo statinio statybos vadovės, ypatingo statinio techninės priežiūros vadovės R. J. M. atsakymus. Iš jų matyti, negalima įrengti įvažiavimo vartų kitoje pastato pusėje, kad tilptų konkretus kombainas pagal galiojančius statybos reglamentus neatlikus pastato rekonstrukcijos. Tam reikėtų pakelti pastato stogą, įrengti naujas angas būsimiems vartams, atlikti techninį pastato rekonstravimo projektą. Pagal lokalinę sąmatą bendrastatybiniai darbai be PVM sudarytų 37604 Eur. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra nustatyta, jog ieškovas turi galimybę įvažiuoti į pastatus iš šiaurinės pusės. Ieškovo naudojamas sklypas ribojasi su 5 metrų pločio vietinės reikšmės keliu. Byloje neginčijama, kad šiuo metu ieškovas su stambiagabarite technika įvažiuoja į garažus ir dirbtuves iš šiaurinės pusės būtent besiribojančiu su atsakovės žemės sklypu. Sutiktina su apeliantu, kad atsakovės atstovas nevienkartinai kreipėsi pareiškimais į policiją dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo, eismo trikdymo, kuomet stovėdamas ant kelio ieškovas su stambiagabarite technika pilasi kurą, išpila į džiovyklą grūdus. Kaip buvo minėta aukščiau, ieškovas iš pietinės pusės pastato kieme gali įsipilti kurą bei išpilti grūdus atlikęs nedideles investicijas ir jam neatimta galimybė iš šiaurinės pusės į patalpas patekti su technika.Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, didelių transporto priemonių patekimas į garažą iš šiaurinės pusės galėtų būti reguliuojamas Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka. Be to, manytina, kad klausimas galėtų būti sprendžiamas įrengiant įspėjamuosius kelio ženklus. Įvertintina, kad konfliktai dažniausiai tarp šalių kyla dėl ilgą laiko tarpą ant kelio paliktos technikos ieškovui ar jo darbuotojams pilant kurą ar grūdus, o minėtus veiksmus galima atilikti kitoje pastato pusėje. Todėl ieškovui naudojantis patekimu į pastatą iš pietinės pusės minėtų veiksmų atlikimui šalių nesutarimai dėl technikos įvažiavimo į garažą galimai išsispręstų. Nors byloje yra duomenys, kad atsakovės atstovas pareiškimais ne kartą kreipėsi į policiją, tačiau ieškovas nenurodo ir jokių įrodymų nepateikia, kad jis dėl kelių eismo taisyklių būtų nubaustas administracine tvarka. Todėl byloje nėra įrodyta aplinkybė, kad ieškovas neturi teisės su stambiagabarite technika važiuoti į savo garažą keliu ilgesnį laiko tarpą manevruodamas dėl objektyvių aplinkybių (technikos sukimosi kampų, ilgio, pločio). Ieškinyje ieškovas teigė, kad dėl technikos gabaritų jis yra priverstas užvažiuoti ant atsakovės žemės sklypo, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovas nepateikia jokių argumentų dėl 2 metrų pločio servituto nustatymo atsakovės sklype būtinumo, tik nurodo aplinkybes dėl eismo kelyje sutrikdymo manevruojant bei įvažiuojant į pastatus ir dėl to tarp šalių kylančius konfliktus, kurie, kaip minėta, galėtų būti sprendžiami tinkamai sureguliavus kelio eismą. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad šiaurinėje pastato pusėje greta įvažiavimo kelyje telpa šalia stovintys 3 traktoriai (t.1, b.l. 143), į garažą iš šiaurinės pusės neužvažiuodamas ant atsakovės žemės sklypo gali įvažiuoti CLASS tipo kombainas (t.2, b.l. 6). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas turi galimybę patekti su technika į jam nuosavybės teise priklausantį pastatą iš šiaurinės pusės naudodamasis vietinės reikšmės 5 metrų pločio keliu. Todėl pripažintina, kad ieškovas neįrodė, jog nenustačius servituto neįmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį. Ieškovo noras kuo patogiau naudotis pastatu bei užvažiuojant ant atsakovės žemės sklypo patogiau įvažiuoti į pastatą yra visiškai suprantamas, tačiau nėra pakankamas pagrindas atsakovės teisėms suvaržyti, kaip tai suderinama su savininkų interesų pusiausvyros principo įgyvendinimu. Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovas siekia patenkinti savo interesus kito asmens sąskaita, t. y. reiškia reikalavimą leisti jam naudotis svetimu daiktu tik dėl to, kad jam taip naudingiau ir patogiau. Teisėjų kolegijos vertinimu, patenkinus tokį jo reikalavimą būtų nepagrįstai suvaržomos kito savininko teisės ir interesai.Taip pat negalima sutikti su apeliantu, kad nustačius servitutą atsakovės teisės iš esmės nebūtų pažeidžiamos, nes 2 metrų pločio žemės sklypo dalimi atsakovė nesinaudoja, ten auga piktžolės. Pažymėtina, kad vien dėl ieškovo patogumo negali būti ribojama atsakovės nuosavybės teisė, be to, byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad žemės sklype, kuriame prašoma nustatyti servitutą yra įgyvendinamas Europos Sąjungos paramos projektas (t. 1, b. l. 164); servitutas prašomas nustatyti kelio apsaugos zonoje (t. 1, b. l. 17-19) ir žemės ūkio paskirties sklype, kuriame ateityje galėtų būti vykdomi žemės ūkio darbai. Kolegijos vertinimu reikšminga ir tai, jog įrenginėjant kelią reikėtų laikytis teisės aktų reikalavimų dėl kelių projektavimo, jiems keliamų sąlygų, įskaitant kelio apsaugos zonos, kurioje ribojama ūkinė veikla, nustatymą, tokiu atveju atsakovės kaip žemės savininkės teisės naudotis sklypu būtų ribojamos ir didesniu nei yra šiuo metu kelio apsaugos zonos plotu. Iš teismui pateiktų nuotraukų matyti, kad atsakovė žemės sklype, netoli nuo kelio yra numačiusi vietas statyti svarstykles, joms yra paruoštas betoninis pagrindas, o nustačius servitutą, betoninį pagrindą galimai reikėtų išardyti. Todėl toks servitutas nebeatitiktų įstatymu keliamo siekio kuo mažiau, minimaliai varžyti savininko teises (CK 4.133 str.). Nors pirmosios instancijos teisme buvo tariamasi dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau to padaryti nepavyko, šalys nesusitarė, todėl aplinkybė, kad atsakovės atstovas sutiko tartis dėl servituto nustatymo derybų metu neturi įtakos sprendžiant dėl priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra esminės servituto nustatymo sąlygos – objektyvaus būtinumo. Šiuo atveju servituto nustatymas reiškia nepagrįstą kito savininko – atsakovės nuosavybės teisės ribojimą ir neatitinka tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Aptartais argumentais atmestinas apeliacinis skundas dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017-02-09 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas. Apeliantas iš dalies nesutinka su teismo sprendimu pripažinti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrįstomis ir protingomis. Teigia, kad teismas nepagrįstai 2032,80 Eur išlaidas už advokato I. D. teisines paslaugas pripažino protingomis, nors šis advokatas nedalyvavo prieš tai buvusiuose teismo posėdžiuose, neparuošė jokių procesinių dokumentų, į bylos nagrinėjimą įsitraukė bylą baigiant nagrinėti, kai atstovams nebereikėjo gilintis į bylos esmę, kai posėdžių laikas ir trukmė neviršijo 5 valandų, išlaidos neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, nustatytų rekomendacijų. Byloje nustatyta, kad atsakovės su advokatu I. D. atstovavimo sutartis sudaryta 2016-12-09 (t.2, b.l.64) dar nepradėjus bylos nagrinėjimo iš esmės. Advokatas dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose: 2016-12-12 teismo parengiamajame posėdyje, kuris truko 2 valandas, 2017-01-16 teismo posėdyje, kuris truko 55 minutes ir kurio metu konstatuota, kad ieškovas vilkina procesą, 2017-02-07 teismo posėdyje, kuris truko 54 minutes, viso advokatas teismo posėdžiuose dalyvavo beveik 4 valandas. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu priteisė 2032,80€ atstovavimo išlaidų atsakovui. Sutiktina su apeliantu, kad minėtas advokatas jokių procesinių dokumentų neruošė. Iš PVM sąskaitos-faktūros, darbų ataskaitos matyti, kad 1680 Eur (be PVM) sumą sudaro išlaidos už 3 valandų kelionę iš Vilniaus į Biržus, už 2 valandas advokatui susipažįstant su bylos medžiaga bei ruošiantis teismo posėdžiui, už 2,5 valandos atstovavimo teisme, už 3 valandas kelionei iš Biržų į Vilnių. Byloje nustatyta, kad atstovas buvo užimtas 10 val (4 val teismo posėdžiuose +6 val kelionėje). Įvertinus tai, jog teiktų paslaugų metu vidutinis darbo užmokestis (bruto) buvo 793,30 €, teisinių paslaugų teikta 10 val, nustatytas preliminarus maksimalus advokato išlaidų dydis yra 793,30 €. Teisėjų kolegija mano esant pagrindo spręsti, kad atsakovei turi būti atlyginama dalis jos patirtų bylinėjimosi išlaidų- 1000 Eur, keičiant šią skundžiamo sprendimo dalį. Nustatant minėtą sumą vertinamos pirmiau nurodytos aplinkybės bei ieškovo veiksmai, kuomet jam tikslinant ieškinį teismas sprendė, kad vilkinamas procesas, nes posėdį teko atidėti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad tokio pobūdžio byloje buvo reikalinga būtent Vilniuje advokatų kontoroje dirbančio advokato pagalba, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu nebuvo sprendžiami sudėtingi teisės klausimai, reikalaujantys specialių žinių.. Teisėjų kolegija vadovaudamasi Vadovaujantis Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio minėtų rekomendacijų nuostatomis, pateikta skaičiuokle, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, pripažįsta pagrįstomis atsakovės turėtas 1000 Eur išlaidas advokato I. D. pagalbai apmokėti.

43.Ginčo dėl atsakovės turėtų ir teismo priteistų 200 Eur išlaidų už advokato A. K. teisinę pagalbą, nėra.

44.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

45.Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bylos medžiagą bei byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Tačiau nepagrįstai priteisė visas atsakovės turėtas išlaidas advokato I. D. teisinei pagalbai apmokėti. Todėl ši sprendimo dalis keistina sumažinant iš ieškovo atsakovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą dydį iki 1000 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kuria iš A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), atsakovui UAB „Sijar“‚ įmonės kodas 1552 92672, esančiam Ločerų k., Biržų r., priteistos atstovavimo išlaidos už advokato I. D. teisinę pagalbą, sumažinant priteistą sumą nuo 2‘032,80 Eur iki 1‘000 Eur.

Kitą Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.