Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nerijaus Meilučio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-21809-877/2015 pagal ieškovės BUAB „Sanpola ir partneriai“ ieškinį atsakovui A. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio bei CK 1.80 straipsnio pagrindais.

Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu (I t., b. l. 3–9) ir prašė: 1) pripažinti negaliojančiu ieškovės į atsakovo banko sąskaitą 2013 m. lapkričio 12 d. pervestą 27 000 Lt mokėjimą ir atsakovo iš ieškovės kasos išlaidų orderio Nr. 462 pagrindu 2014 m. birželio 6 d. gautą 35 400 Lt mokėjimą, 2) priteisti ieškovei iš atsakovo 18 072,29 Eur (62 400 Lt ) skolą ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės bankroto administratorė, vykdydama Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtintą pareigą ir patikrinusi ieškovės sandorius, nustatė, kad ieškovė, gražindama atsakovo suteiktas jai paskolas, 2013 m. lapkričio 12 d. į atsakovo banko sąskaitą pervedė 7 819,74 Eur (27 000 Lt) (I t., b. l. 36), o 2014 m. birželio 6 d. atsakovas kasos išlaidų orderio Nr. 462 pagrindu gavo 10 252,55 Eur (35 400 Lt) (I t., b. l. 35). Šių mokėjimų atlikimo metu ieškovė buvo nemoki, turėjo ir kitų kreditorių. Atsakovas, kaip ieškovės vadovas ir akcininkas, ieškovei suteiktas paskolas susigrąžino, kai ji jau buvo faktiškai nemoki, todėl veikė priešingai jos veiklos tikslams ir tai turėjo įtakos tam, kad ieškovė negali atsiskaityti su kreditoriais. Tokiais mokėjimais atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, todėl sandorius ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Be to, mokėjimai buvo atlikti pažeidus CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, nes ieškovė turėjo kitų kreditorių, kurių reikalavimai buvo aukštesnės eilės ir iki šiol su jais nėra atsiskaityta, todėl prašė juos pripažinti negaliojančiais taip pat pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ginčijamus sandorius ieškovė sudaryti privalėjo, kad išvengtų didesnės žalos pačiai įmonei ir kreditoriams. Būtent dėl šių sandorių ieškovė ne tik atsiskaitė su kreditoriais, bet tuo pačiu mokėjo atlyginimus darbuotojams, t. y. gavęs lėšas, atsakovas jomis apmokėjo kitas ieškovės skolas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014 m. spalio 2 d., ieškovei buvo iškelta bankroto byla (I t., b. l. 10–12). Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, įskaitant atsakovo pirmos eilės 4 716,87 Eur (16 286,41 Lt) finansinį reikalavimą ir trečios eilės – 35 550,86 Eur (122 750,00 Lt) finansinį reikalavimą (I t., b. l 13–15). Atsakovas ieškovės vadovu, taip pat ir akcininku, buvo laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. spalio 2 d. Teismas nustatė, kad ieškovė 2013 m. lapkričio 12 d. į atsakovo banko sąskaitą pervedė 7 819,74 Eur (27 000 Lt) (I t., b. l. 36), o 2014 m. birželio 6 d. atsakovas, kasos išlaidų orderio Nr. 462 pagrindu, dar gavo 10 252,55 Eur (35 400 Lt) (I t., b. l. 35). Atsakovas 2013 m. lapkričio 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1067 pervedė UAB „Deska“ 10 000 Lt ir 2013 m. lapkričio 13 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1070 pervedė dar 17 000 Lt. Abiejuose mokėjimo nurodymuose nurodė, kad moka už ieškovę (I t., b. l. 36–37).

Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė visas CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas sąlygas ginčo sandoriams nuginčyti.

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Teismas iš ieškovės pateikto skolų (kreditorių, pareiškusių finansinius reikalavimus bankroto byloje) inventorizavimo aprašo nustatė, kad ieškovė 2013 m. lapkričio 12 d. turėjo 16 kreditorių, kurių bendra reikalavimų suma siekė 416 222,21 Lt (12 0212 Eur) (I t., b. l. 120‑125), tarp kreditorių yra ir atsakovo reikalavimai pagal 2012 m. lapkričio 2 d., 2013 m. balandžio 8 d., 2013 m. birželio 5 d. ir 2013 m. liepos 16 d. paskolos sutartis, kuriose neapibrėžtas skolos grąžinimo terminas. Yra reikalavimų, kurių mokėjimo terminai suėjo 2009 m. lapkričio 16 d. (UAB „Omnitel“), 2010 m. liepos 30 d. (UAB „Monilaitė - Thomenko“) ir kt. Daugelio šiame sąraše nurodytų ieškovės kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti bankroto byloje, todėl bankroto administratorius, gindamas kreditorių interesus, turi neabejotiną reikalavimo teisę skolininkui.

Dėl ginčijamų sandorių, kaip pažeidžiančių kreditoriaus teises. Atsakovas ieškovei suteiktas lėšas susigrąžino 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2014 m. birželio 6 d., kai įmonė jau buvo faktiškai nemoki ir tai patvirtina byloje esantys duomenys. Nuo 2009 m. lapkričio 16 d. ieškovė reguliariai turėjo įsiskolinimus UAB „Omnitel“, 2013 m. lapkričio 12 d. jie sudarė 6 537,38 Lt (patvirtintas kreditorinis reikalavimas 7 841,41 Lt); nuo 2012 m. gegužės 29 d. UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko – 2013 m. lapkričio 12 d. jie sudarė 145 381,5Lt (patvirtintas kreditorinis reikalavimas 157 160,66 Lt); nuo 2010 m. liepos 30 d. UAB „Monilaitė - Thomenko“, 2013 m. lapkričio 12 d. jie sudarė 52 226,73 Lt (patvirtintas kreditorinis reikalavimas 91 150,59 Lt) ir kt., bendra įsiskolinimo suma sudarė 416 222 Lt. 2014 m. birželio 6 d. sandorio sudarymo metu įmonės turtinė padėtis buvo dar blogesnė – nuo 2013 m. gruodžio mėn. atsirado įsiskolinimai įmonės darbuotojams, sandorio sudarymo dieną ieškovė buvo skolinga dešimčiai darbuotojų, 2014 m. balandžio 29 d. atsirado įsiskolinimas VSDFV, padidėjo įsiskolinimai kitiems aukščiau nurodytiems trečios eilės kreditoriams, bendra įsiskolinimų suma sudarė 484 882 Lt. Ieškovė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012 ir 2013 m. juridinių asmenų registro tvarkytojui nėra pateikusi. Iš atsakovo į bylą pateikto jo paties sudaryto įmonės balanso už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 17 d. matyti, kad 2014 m. spalio 17 d. mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 844 508 Lt, o turtas 470 298 Lt, praėjusiais finansiniais metais mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 843 546 Lt, o turtas 553 604 Lt (I t., b. l. 103-104). Šie duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad ginčijamų mokėjimų metu ieškovė faktiškai buvo nemoki. Be to, ieškovės nemokumą patvirtina ir pateiktos sandorių ir skolų suvestinės kiekvieno iš mokėjimų sudarymo dienai (I t., b. l. 120-130). Suvestinėje išvardintų kreditorių reikalavimo teisės buvo neabejotinos, galiojančios ir vėliau jų finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti bankroto byloje (I t., b. l. 13-14). Nustatytos faktinės bylos aplinkybės leido padaryti išvadą, kad ieškovė, turėdama finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių reikalavimo terminai buvo suėję, o 2014 m. birželio 6 d. mokėjimo metu taip pat ir darbuotojams, VSDFV bei neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, nepagrįstai suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovui. Atsakovui buvo suteiktas prioritetas, taip pažeidžiant kitų kreditorių teises, nes jam išmokėtos lėšos galėjo būti panaudotos visų kreditorių reikalavimams tenkinti. Byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų vedusi derybas su kitais kreditoriais dėl skolų mokėjimo terminų pratęsimo ar išdėstymo arba inicijavusi restruktūrizavimo bylą teisme, siekdama nepažeisti kreditorių visumos teisių. Taip pat nenustatyta, kad atsakovo reikalavimas į ieškovę būtų buvęs užtikrintas hipoteka ar įkeitimu, todėl jis neturėjo pirmumo teisės prieš kitų kreditorių reikalavimus.

Dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudarytos paskolos sutartys (I t., b. l. 85–92 ). Sutarčių 2 punkte susitarta, kad paskola grąžinama paskolos davėjui dalimis pagal galimybes. Pagal 2012 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį Nr. 12110201 ieškovei suteikta 95 000 Lt paskola, pagal 2013 m. balandžio 8 d. paskolos sutartį Nr. 13040801 – 1 700 Lt, pagal 2013 m. birželio 5 d. paskolos sutartį Nr. 13060501 – 3 000 Lt, pagal 2013 m. liepos 16 d. paskolos sutartį Nr. 13071601 – 6 700 Lt, pagal 2014 m. sausio 8 d. paskolos sutartį Nr. 14010801 – 30 000 Lt, pagal 2014 m. birželio 25 d. paskolos sutartį Nr. 14062501 – 6 000 Lt, pagal 2014 m. liepos 11 d. paskolos sutartį Nr. 14071101 – 30 000 Lt, pagal 2014 m. liepos 25 d. paskolos sutartį Nr. 14072501 – 37 000 Lt (I t. b. l. 85–92). Iš atsakovo ieškovei suteiktų paskolų žurnalo teismas nustatė, kad bendra nuo 2008 m. kovo 31 d. iki 2014 m. liepos 25 d. suteiktų paskolų suma sudaro 2 735 500 Lt (I t., b. l. 63–66). Ginčijamų sandorių metu ieškovė jau buvo nemoki, netrukus po 2014 m. birželio 6 d. sandorio (praėjus 38 dienoms) ieškovei iškelta bankroto byla. Nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis sudaryti ginčijamus sandorius, todėl teismas padarė išvadą, kad actio Pauliana prasme šalys ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo. Kadangi ieškovės prievolės grąžinti skolintas lėšas atsakovui terminas nebuvo apibrėžtas, o atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškė ieškovei reikalavimą susigrąžinti pinigus per trisdešimt dienų, teismas padarė išvadą, kad ieškovė 2013 m. lapkričio 12 d. grąžinti 27 000 Lt lėšas, o 2014 m. birželio 6 d. grąžinti 35 400 Lt lėšas neprivalėjo. Tai, kad atsakovas gavęs lėšas atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, nelaikytina aplinkybe, patvirtinančia, kad ginčijamus sandorius ieškovė privalėjo sudaryti, nes nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovės piniginės lėšos 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2014 m. birželio 6 d. buvo areštuotos ir ji su kreditoriais negalėjo atsiskaityti tiesiogiai. Teismas nustatė, kad ieškovės atžvilgiu nuo 2012 m. birželio 8 d. taikyti įvairaus masto turto areštai, tačiau iki 2014 m. gegužės 25 d. buvo areštuotas tik ieškovės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas (I t., b. l. 17–30), o nuo 2014 m. birželio 10 d. ir piniginės lėšos (I t., b. l. 17–34).

Dėl sandorius sudariusių asmenų nesąžiningumo. Kadangi ginčijami sandoriai sudaryti tarp juridinio asmens (ieškovės) ir fizinio asmens (atsakovo), kuris sandorio sudarymo metu buvo minėto juridinio asmens vadovas, teismas preziumavo šalių nesąžiningumą.

Dėl ieškinio senaties. Teismas padarė išvadą, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti nėra pasibaigęs.

Remdamasis tokiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, teismas sprendė, kad ieškovė įrodė visas CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos sąlygas sandoriui nuginčyti. Todėl jos ieškinio reikalavimus tenkino ir pripažino ieškovės 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2014 m. birželio 6 d. atliktus mokėjimus atsakovui negaliojančiais.

Dėl restitucijos. Teismas nustatė, kad po ginčijamo 2014 m. birželio 6 d. atlikto piniginių lėšų išmokėjimo kasos išlaidų orderiu Nr. 462, atsakovas ieškovei yra atlikęs mokėjimus 2014 m. birželio 25 d. – 6 000 Lt, 2014 m. liepos 11 d. – 30 000 Lt, 2014 m. liepos 25 d. – 37 000 Lt, iš viso sumokėjęs 73 000 Lt sumą. Tačiau remdamasis 2014 m. birželio 25 d., 2014 m. liepos 11 d. ir 2014 m. liepos 25 d. sudarytomis paskolos sutartimis (I t., b. l. 90–92) teismas sprendė, kad atsakovas ieškovei suteikė neatlygintinas paskolas neterminuotam laikotarpiui ir teismas neturėjo pagrindo šių mokėjimų vertinti kaip 2014 m. birželio 6 d. kasos išlaidų orderio Nr. 462 atsakovui išmokėtos sumos grąžinimą. Teismas taikė restituciją ir atsakovui priteisė grąžinti 18 072,29 Eur sumą (CK 6.66 straipsnio 4 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis) bei sprendime nurodė, kad atsakovas atitinkamai įgijo subjektinę teisę kreiptis į ieškovės bankroto administratorių dėl įtraukimo į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą ĮBĮ nustatyta tvarka.

Dėl sandorių, kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, negaliojimo. Mokėjimų atlikimo metu ieškovė turėjo kitų kreditorių, kurių reikalavimams jau buvo suėjęs terminas (2013 m. lapkričio 12 d. sandorio atveju), todėl buvo privalu atsiskaityti su kreditoriais kalendorinio eiliškumo tvarka. 2014 m. birželio 6 d. sandorio atveju, buvo aukštesnės eilės kreditorių su kuriais nebuvo atsiskaityta, todėl mokėjimai buvo atlikti pažeidus CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, todėl teismas juos pripažino negaliojančiais ir pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas ab initio (CK 1.95 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti šiais argumentais:

1. Dėl ginčijamų sandorių, kaip pažeidžiančių kreditoriaus teises (antroji actio Pauliana sąlyga).

1.1. Tiek ieškovė, tiek teismas ginčijamus sandorius vertina izoliuotai nuo kitų, tuo metu buvusių sandorių ir susiklosčiusių objektyvių aplinkybių. Ieškovė teisingai nurodo, kad apeliantui 2013 m. lapkričio 12 d. mokėjimo pavedimu buvo išmokėta 27 000 Lt suma, tačiau visiškai nevertina vėliau sekusių apelianto veiksmų. Apeliantas gavęs pinigus tą pačią dieną mokėjimo pavedimu Nr. 1067 sumokėjo 10 000 Lt ieškovės kreditorei UAB „Deska“, o kitą dieną šiai kreditorei sumokėjo dar 17 000 Lt. Visus iš ieškovės gautus pinigus apeliantas sumokėjo ieškovės interesais - padengė jos kreditorių reikalavimus. Sudarius šį ginčijamą sandorį ieškovės padėtis (mokumas) nepablogėjo. Priešingai, ginčijamu sandoriu ir jo pagrindu atliktais vėlesniais mokėjimais buvo sumažintas skolinis įsipareigojimas apeliantui ir tuo pačiu kreditorei UAB „Deska“, t. y. kreditorių reikalavimai sumažėjo net 54 000 Lt suma (apelianto ir UAB „Deska“ atžvilgiu, kiekvienam po 27 000 Lt). Akivaizdu, kad ieškovės turtinė padėtis, lyginant su ta, kuri būtų, jei ginčijamas sandoris nebūtų sudarytas, netapo blogesnė, o tai yra pagrindas nekonstatuoti kreditorių interesų pažeidimo. Vien faktas, kad apeliantui buvo išmokėta 27 000 Lt suma, neįrodo kreditorių teisių pažeidimo. Į bylą turi būti pateikti tai pagrindžiantys konkretūs įrodymai, nes apeliantas pinigus panaudojo ne savo asmeninėms reikmėms, o išskirtinai ieškovės ir jos kreditorių interesais.

1.2. Antruoju ginčijamu sandoriu – 2014 m. birželio 6 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 462 atsakovui išmokėjus 35 400 Lt sumą, taip pat nebuvo pažeisti kreditorių interesai, nes ši suma buvo grąžinta ieškovei vėlesniais mokėjimais. Teismui pateikti išrašai iš ieškovės buhalterinės programos patvirtina, kad atsakovas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 25 d. iš viso ieškovei periodiškai yra sumokėjęs (paskolinęs) 2 735 500 Lt, iš kurios dalimis ieškovė yra grąžinusi 2 613 770 Lt. Paskolos sutartys buvo neterminuotos ir paskolos buvo suteikiamos nuolat, atsižvelgiant į ieškovės poreikius. Ginčijamu 2013 m. birželio 6 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 462 atsakovas ieškovei grąžino šias sumas ir dar papildomai suteikė kreditų: 2014 m. birželio 25 d. grąžinta 6 000 Lt, 2014 m. liepos 11 d. – 30 000 Lt, 2014 m. liepos 25 d. papildomai paskolinta – 37 000 Lt, iš viso 73 000 Lt. Tačiau teismas minėtus apelianto mokėjimus vertina izoliuotai nuo susijusių sandorių ir aplinkybių. Kasos pajamų orderyje formaliai nurodyta mokėjimo paskirtis negali paneigti fakto, kad tarp šalių vyko nuolatinės finansinės operacijos, t. y., kad apeliantas ieškovei yra sumokėjęs (paskolinęs) 2 735 500 Lt, iš kurios ieškovė yra grąžinusi tik 2 613 770 Lt. Apelianto kreditorinis reikalavimas kaip tik ir buvo patvirtintas kaip sumokėtos ir grąžintos sumos skirtumas, t. y. kreditorinis reikalavimas nebuvo grindžiamas atskirais kasos pajamų ar išlaidų orderiais. Vertinant pinginių lėšų sumokėjimo eiliškumą, akivaizdu, kad apeliantas ne tik grąžino 2014 m. birželio 6 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 462 nurodytą 35 400 Lt sumą, tačiau papildomai ieškovei sumokėjo 37 600 Lt (suteikė paskolą). Taigi ginčijamas sandoris suteikė apeliantui galimybę vėliau įmokėti ženkliai didesnes lėšas ieškovei, todėl minėtas sandoris taip pat negali būti pripažintas kaip prieštaraujantis kreditorių interesams. Šiais sandoriais (juos vertinant kompleksiškai) įmonė gavo daugiau piniginių lėšų, nei būtų turėjusi nesant ginčijamų sandorių, t. y. įmonės turtinė padėtis pagerėjo.

1.3. Dėl ieškovės nemokumo nustatymo. Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartyje, kuria buvo iškelta ieškovei bankroto byla, nekonstatavo, kad ieškovė buvo nemoki jau 2011 metais. Teismas nurodė, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau yra būtina nustatyti, kada įmonės pradelsti (o ne visi) įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme negali būti nustatomas iš atitinkamų finansinių ataskaitų rinkinių, nes ieškovės pradelsti įsipareigojimai juose neatsispindi. Naujausia teismų praktika formuojama ta linkme, kad ieškovui tenka pareiga įrodyti ir pagrįsti aplinkybes, kad tam tikru metu įmonė buvo faktiškai nemoki, t. y. kad tam tikru metu įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ieškovės pateiktos lentelės su 2015 m. spalio 28 d. pranešimu negali būti vertinamos kaip tinkamu įrodymu, neabejotinai patvirtinančiu, kad įmonė buvo nemoki jau 2013 m. lapkričio 12 d. Tai yra išvestinis dokumentas. Atsakovui nėra aišku, kokiais pirminiais dokumentais remiantis yra padaryti šie paskaičiavimai. Ieškovė nepateikė nei sutarčių, nei PVM sąskaitų faktūrų tam, kad įrodyti duomenų pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju, iš pateiktų lentelių matyti, jog reikalavimai atsiradę PVM sąskaitų faktūrų pagrindu vertinami kaip pradelsti jau tą pačią dieną kaip ir išrašyta PVM sąskaita faktūra. Byloje nėra nei vienos pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kuria remiantis būtų paskaičiuoti kreditorių reikalavimų atsiradimo terminai.

2. Dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamo sandorio (trečioji actio Pauliana sąlyga). Nagrinėjamu atveju ginčijami sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti bankroto, sumažinti įmonės įsiskolinimus ir pagerinti pačios ieškovės mokumą. Būtent tokie veiksmai ir atitinka protingo ir sąžiningo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standartus. Ginčijamu 2013 m. lapkričio 12 d. mokėjimo pavedimu tuo pačiu buvo padengtas apelianto ir kreditorės UAB „Deska“ reikalavimas, o 2014 m. birželio 6 d. kasos išlaidų orderiu gautos lėšos sudarė sąlygas apeliantui šias lėšas grąžinti ir dar papildomai ieškovei sumokėti 37 600 Lt. Taigi akivaizdu, kad sudarytais sandoriais buvo atsiskaitinėjama su ieškovės kreditoriais, mažinami bendrovės įsipareigojimai ir tokiu būdų atsižvelgiama į visų kreditorių interesus. Neteisinga, kad vos tik įmonė patiria finansinių sunkumų, ji nebegali atsiskaityti ar sudaryti sutarčių nei su vienu kreditoriumi. Svarbu atsižvelgti į aplinkybių visumą ir nustatyti ar sudaryti mokėjimai iš tiesų pažeidė kreditorių interesus ir dar labiau sumažino bendrovės galimybes atsiskaityti su jais. Nagrinėjamu atveju tokių įrodymų nėra, todėl teismo padarytos išvados vertinamos kaip visiškai nepagrįstos. Teismas nurodė, kad apeliantas neturėjo pagrindo mokėti už ieškovės skolas, nes byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės turtas būtų areštuotas ir ji pati negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau šias aplinkybes paneigia tiek apelianto, tiek ir pačios ieškovės nurodomos aplinkybės teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose (pateiktas Centrinės hipotekos įstaigos 2014 m. spalio 9 d. Turto arešto aktų registro išrašas patvirtina, kad 2012 m. birželio 8 d. turto areštas įregistruotas kreditorės UAB „Miligramas“ naudai, taip pat 2012 m. spalio 2 d. – UAB „Domasta“, 2013 m. gruodžio 30 d. – UAB „Alvikra“; 2014 m. vasario 19 d. – UAB „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“; 2014 m. balandžio 1 d. – UAB „Pramoninis ryšys“). Ši teismo išvada prieštarauja likusiam teismo sprendimui, kuris grindžiamas tuo, kad apelianto veiksmai atlikti kai įmonė turėjo finansinių sunkumų. Apeliantas pinigus panaudojo ne savo asmeninėms reikmėms, o išskirtinai ieškovės ir jos kreditorių interesais, kas leidžia padaryti išvadą, kad sandoriai sudaryti tinkamai, siekiant įmonės turtinės padėties gerinimo ir išvengti bankroto. Byloje nėra duomenų, kad tuo pačiu laikotarpiu nebuvo atsiskaitinėjama ir su kitais kreditoriais. Apskritai byloje nėra jokių įrodymų apie bendrovės minėtu laikotarpio atliktus mokėjimus.

3. Dėl sandorių, kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, negaliojimo. Teismas sprendė, kad mokėjimų atlikimo metu apeliantas turėjo kitų kreditorių, kurių reikalavimai pagal vykdomuosius dokumentus buvo aukštesnės eilės ir šiai dienai su jais nėra atsiskaityta, todėl mokėjimai atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio nuostatas. Tačiau tokios teismo išvados yra nepagrįstos, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kada ir kokie atsiradę bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansiniai reikalavimai yra pradelsti ir ar jie yra aukštesnės eilės.

Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Dėl ginčijamų sandorių, kaip pažeidžiančių kreditoriaus teises (antroji actio Pauliana sąlyga).

1.1. Byloje yra pakankamai duomenų, kad ieškovei atlikus mokėjimus ir grąžinus apeliantui paskolas, jam, kaip kreditoriui, buvo suteikta pirmenybė. Bylos nagrinėjimo metu buvo įvertinta ir apelianto pateikta informacija dėl paskolų suteikimo ieškovei. Kaip nurodė pats apeliantas, jis ieškovei yra suteikęs bendrai paskolų už 2 735 500 Lt sumą, o jam grąžinta 2 613 770 Lt paskolintų lėšų. Ieškovė, atsižvelgdama į apelianto prašymą, byloje kompleksiškai vertinti mokėjimus, nustatė, kad iš viso apeliantui buvo grąžinta 95,55 proc. visų paskolintų lėšų. Tuo tarpu ginčo sandorių sudarymo metu buvo kreditorių, su kuriais ieškovė yra neatsiskaičiusi iki šios dienos. Šie apelianto pateikti duomenys tik dar labiau patvirtina ir įrodo teismo nustatytą faktą, kad ginčo mokėjimais apeliantui buvo suteikta pirmenybė. Skunde apeliantas nurodo, kad grąžino ieškovei prašomą priteisti sumą 2014 m. birželio 25 d. mokėjimu ‑ 6 000 Lt, 2014 m. liepos 11 d. mokėjimu ‑ 30 000 Lt ir 2014 m. liepos 25 d. mokėjimu ‑ 37 000 Lt. Šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir paneigiami ieškovės turimais kasos pajamų orderiais. 2014 m. birželio 25 d. kasos pajamų orderio ASP Nr. 0008945 pagrindu ieškovei buvo suteikta akcininko (apelianto) 6 000 Lt paskola, šį faktą parašu patvirtino pats apeliantas ir kasininkas G. Š.. 2014 m. lieps 11 d. kasos pajamų orderio ASP Nr. 0008973 pagrindu ieškovei buvo suteikta akcininko (apelianto) 30 000 Lt paskola, šį faktą parašu patvirtino pats apeliantas ir kasininkas G. Š.. 2014 m. liepos 25 d. kasos pajamų orderio ASP Nr. 0009004 pagrindu ieškovei buvo suteikta akcininko (apelianto) 37 000 Lt paskola, šį faktą parašu patvirtino pats apeliantas ir kasininkas G. Š.. Akivaizdu kad šie pinigai buvo suteikti ieškovei kaip paskola, o ne kaip jam ginčijamais mokėjimais išmokėtų sumų grąžinimas. Bandydamas teigti, kad būtent šiais mokėjimais buvo grąžinti pinigai ieškovei, apeliantas elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes jau yra pateikęs kreditorinį reikalavimą nurodytų mokėjimų apimtimi ir yra jų pagrindu įtrauktas į ieškovės kreditorių sąrašą.

1.2. Dėl ieškovės nemokumo. Mokėjimo atlikimo metu ieškovė buvo nemoki ir turėjo kitų kreditorių, kuriems buvo įsipareigojusi. Kauno apygardos teismas nutartyje, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, konstatavo, kad jau pagal 2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentus ieškovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, ieškovė dirbo nuostolingai, ir buvo nemoki. Pagal Turto arešto registro duomenis, jau nuo 2012 m. birželio 8 d. ieškovei buvo registruojami turto areštai dėl nevykdomų prievolių. Ieškovės atstovas, atsižvelgdamas į teismo įpareigojimus, pateikė į bylą lenteles, kuriose detaliai nurodyti ginčo mokėjimų metu buvę visi ieškovės pradelsti įsiskolinimai, nurodant tikslias datas, skolų sumas, jų atsiradimo pagrindus, kreditorius ir dalinius mokėjimus. Pažymėtina, kad kartu su lentele į bylos nagrinėjimą ieškovės atstovas pateikė ir originalius pirminius dokumentus ir pažymėjo, kad esant poreikiui apeliantas ar teismas gali visus pateiktus duomenis sulyginti su turimais originaliais pirminiais dokumentais. Kartu ieškovė paaiškino, kad dėl didelės pirminių dokumentų apimties bankrutuojanti ieškovė dėl finansinių kaštų neturi galimybių pateikti kopijų, bet pasiruošusi suteikti galimybę kreditoriui susipažinti su originaliais pirminiais įsiskolinimus pagrindžiančiais dokumentais. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas neginčijo lentelėse įrašytų duomenų tikslumo, nepaprašė pateikti pirminių dokumentų, todėl ieškovė mano, kad pateikti susisteminti duomenys yra nenuginčyti, o apelianto bandymas apeliaciniame skunde kvestionuoti duomenų tikrumą yra niekuo nepagrįstas. Teismas, nustatydamas ieškovės nemokumą, kompleksiškai vertino byloje esančius įrodymus (nutartį dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, ieškovės balanso duomenis, pateiktas lenteles ir informaciją dėl pradelstų įsiskolinimų, Turto areštų registro duomenis) ir tinkamai nustatė ieškovės nemokumą ginčo sandorių atlikimo metu.

2. Dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius (trečioji actio Pauliana sąlyga). Teismas teisingai nustatė ir įvertino, kad visos paskolų sutartys, kurių pagrindų buvo atlikti ginčo mokėjimai, nenumatė grąžinimo terminų. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad apeliantas būtų reikalavęs šių paskolintų lėšų grąžinimo. Šie faktai suponuoja išvadą, kad net prievolės įvykdymo terminas nebuvo suėjęs. Skunde nurodyti apelianto argumentai, kad ginčo mokėjimais buvo bandoma išvengti bankroto bylos iškėlimo yra nepagrįsti. Ieškovė pati galėjo atsiskaityti su savo kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka paskirstant lėšas tinkamai, tačiau vietoj to, apeliantas, būdamas ieškovės vadovas, vieną ginčo mokėjimą atliko bankiniu pavedimu, o kitą gavo iš ieškovės grynųjų pinigų kasos. Šie faktai paneigia ir apelianto poziciją, kad ieškovės sąskaitos buvo areštuotos ir būtent dėl to ieškovė negalėjo tiesiogiai atsiskaityti su savo kreditoriais.

3. Dėl restitucijos. Apeliantas nurodo, kad nėra pagrindo taikyti restitucijos, nes apeliantas jau yra grąžinęs prašomus priteisti mokėjimus. Apelianto argumentai, kad prašoma priteisti skola už ginčo mokėjimus jau apmokėta, yra nepagrįsti. Ieškovė apie šią poziciją dėl mokėjimų yra pasisakiusi šiame atsiliepime. Atskirai pasisakytina, kad apeliantas bando klaidinti teismą, nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis ir piktnaudžiaudamas savo teisėmis šioje byloje.

4. Dėl sandorių, kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, negaliojimo. Iš pateikto Turto areštų registro duomenų matyti, kad ginčo mokėjimų atlikimo metu ieškovei buvo taikomi turto areštai ir buvo užvestos vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo VSDFV. Atsižvelgiant į tai, prieš atsiskaitant su apeliantu, ieškovė turėjo apmokėti būtent šių kreditorių reikalavimus (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai). Byloje yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys pradelstus kitų kreditorių reikalavimus (suvestinės lentelės), iš kurių matyti, kad ginčo mokėjimų metu ieškovė turėjo ir kitų kreditorių, kurių reikalavimų terminai buvo suėję anksčiau už apelianto, todėl turėjo apmokėti būtent šių kreditorių reikalavimus (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punktas).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliaciniame skunde nustatytose ribose.

ĮBĮ nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Nagrinėjamu atveju bankrutavusios įmonės administratorė, atstovaudama kreditorių interesams, ginčija įmonės sudarytus sandorius, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat actio Pauliana pagrindu. Byloje nustatyta, kad ieškovė į atsakovo banko sąskaitą 2013 m. lapkričio 12 d. pervedė 7 819,74 Eur (27 000 Lt) piniginių lėšų, mokėjimo dokumente nurodė, kad grąžina paskolą (I t., b. l. 36). 2014 m. birželio 6 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 462 buvo išmokėta iš kasos 10 252,55 Eur (35 400 Lt), kasos išlaidų orderyje nurodant, kad grąžinama paskola akcininkui (I t., b. l. 35).

Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias visų šioje teisės normoje nurodytų sąlygų buvimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.

Sprendžiant dėl apelianto argumentų, susijusių su įmonės prievolių kreditoriui nevykdymu ir jos nemokumu, pažymėtina, kad tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Kita vertus, jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012 ir 2013 m. juridinių asmenų registro tvarkytojui nėra pateikusi. Tačiau pirmosios instancijas teismas įvertino apelianto į šią civilinę bylą pateiktą, jo paties sudarytą, įmonės balansą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 17 d. (I t., 103–104), kuriame yra nurodyti praėjusių 2013 m. finansiniai duomenys. Iš šio balanso matyti, kad 2013 m. mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 843 546 Lt, o įmonės turtas sudarė 553 604 Lt. Iš administratorės įgalioto asmens pateikto, 2013 m. lapkričio 12 d. sandorio sudarymo dienai, kreditorių sąrašo (I t., b. l. 125) matyti, kad pirmojo ginčijamo sandorio sudarymo dieną buvo pradelsta įsipareigojimų už 416 333,21 Lt, kas akivaizdžiai leidžia spręsti, kad jau tuomet įmonė buvo nemoki, nes pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

Sprendžiant dėl įmonės mokumo 2014 m. birželio 6 d. sandorio sudarymo metu pažymėtina, kad jis buvo atliktas po pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo pateikimo teismui dienos (pareiškimas priimtas 2014 m. gegužės 29 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Netrukus po to, Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1968-173/2014 (Nr. B2-453-173/2016), ieškovei buvo iškelta bankroto byla (I t., b. l. 10–12). Kaip visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, 2014 m. birželio 6 d. sandorio sudarymo metu įmonės (ieškovės) turtinė padėtis buvo dar blogesnė: nuo 2013 m. gruodžio mėn. atsirado įsiskolinimai įmonės darbuotojams; sandorio dieną ieškovė buvo skolinga dešimčiai darbuotojų (I t., b. l. 142–146); 2014 m. balandžio 29 d. atsirado įsiskolinimas VSDFV; padidėjo įsiskolinimai trečios eilės kreditoriams, bendra įsiskolinimų suma sudarė 484 882 Lt (I t., b. l. 130). Iš apelianto į bylą pateikto, jo paties sudaryto, įmonės balanso už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 17 d. (I t., 103–104) matyti, kad 2014 m. spalio 17 d. mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 844 508 Lt. Iš jų pradelsta 484 882 Lt, kai įmonės turtas sudarė 470 298 Lt (I t., b. l. 103-104). Tai akivaizdžiai leidžia spręsti, kad aptariamo sandorio sudarymo metu atsakovė buvo nemoki, nes pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad abiejų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo nemoki.

Remiantis kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija akcentuoja, kad kreditorių teisės ar interesai pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats (nedidėja), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015). Apeliacinės instancijos teismas žemiau nurodytais motyvais visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tiek ieškovei 2013 m. lapkričio 12 d. į apelianto banko sąskaitą pervedus 7 819,74 Eur (27 000 Lt), tiek 2014 m. birželio 6 d. apeliantui kasos išlaidų orderio Nr. 462 pagrindu gavus iš ieškovės 10 252,55 Eur (35 400 Lt), ieškovė turėjo pradelstų įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams. Pirmiausiai, pats apeliantas nurodo, kad 2013 m. lapkričio 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1067 pervedė 10 000 Lt ir 2013 m. lapkričio 13 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1070 pervedė 17 000 Lt kreditorei UAB „Deska“ bei 27 000 Lt suma buvo sumažintas jo paties, kaip kreditoriaus, reikalavimas, t.y. jis žinojo, kad ieškovė turi pradelstų prievolių kreditoriams. Nors apeliantas abiejuose mokėjimuose šiai kreditorei nurodė, kad moka už ieškovę (I t., b. l. 36–37), tačiau byloje nėra duomenų, kad tokius mokėjimus iš ieškovės gautomis piniginėmis lėšomis jis privalėjo ar buvo įpareigotas atlikti, nes, išmokant apeliantui ginčo pinigines lėšas, buvo nurodyta jų išmokėjimo paskirtis – paskolos grąžinimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė ir pati galėjo atlikti mokėjimus kreditoriams, nes tik nuo 2014 m. birželio 10 d. buvo taikytas areštas ieškovės piniginėms lėšoms (I t., b. l. 17–34). Byloje nustatyta, kad ieškovė jau nuo 2009 m. lapkričio 16 d. reguliariai turėjo įsiskolinimus UAB „Omnitel“, 2013 m. lapkričio 12 d. (pirmojo ginčo sandorio sudarymo metu) jie sudarė 6 537,38 Lt (patvirtintas kreditorinis reikalavimas 7 841,41 Lt); nuo 2012 m. gegužės 29 d. UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko – 2013 m. lapkričio 12 d. jie sudarė 145 381,5Lt (patvirtintas kreditorinis reikalavimas 157 160,66 Lt); nuo 2010 m. liepos 30 d. UAB „Monilaitė - Thomenko“, 2013 m. lapkričio 12 d. jie sudarė 52 226,73 Lt (patvirtintas kreditorinis reikalavimas 91 150,59 Lt) ir kt., bendra įsiskolinimo suma sudarė 416 222 Lt (I t., b. l. 120–130). Todėl ieškovė, grąžindama apeliantui paskolas ginčijamais mokėjimais, kitiems kreditoriams neabejotinai sutrukdė gauti bent dalį atsiskaitymo.

Antruoju ginčijamu sandoriu – 2014 m. birželio 6 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 462 – apeliantui išmokėta 35 400 Lt suma. Apelianto nuomone, šiuo mokėjimu nebuvo pažeisti kreditorių interesai, nes ši suma buvo grąžinta ieškovei vėlesniais mokėjimais. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad grąžino ieškovei prašomą priteisti sumą 2014 m. birželio 25 d. mokėjimu ‑ 6 000 Lt, 2014 m. liepos 11 d. mokėjimu ‑ 30 000 Lt ir 2014 m. liepos 25 d. mokėjimu ‑ 37 000 Lt. Tačiau, visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo ir ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir paneigiami ieškovės kasos pajamų orderių turiniu (I t., 81–83, 148–149). Visuose kasos pajamų orderiuose ( 1 t., b.l. 81, 82, 83), nurodant ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinį, yra pažymėta, kad operacija atlikta priimant iš akcininko A. P. paskolą. Šias operacijas taip pat pagrindžia 2014 m. birželio 25 d., 2014 m. liepos 11 d. ir 2014 m. liepos 25 d rašytinės paskolos sutartys dėl kasos pajamų orderiuose nurodytų paskolų suteikimo (1 t., b.l. 90-92). Šios paskolos įtrauktos į skolų A. P. už paskolas pajamų žurnalą (1 t., b.l. 63-66). Byloje nėra ginčo, kad pats apeliantas, teikdamas kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje (I t., 84), nurodė, jog būtent šiais mokėjimais jis suteikė paskolas ieškovei ir jų pagrindu buvo patvirtintas jo finansinis reikalavimas ieškovei (I t., b. l. 135–137). Todėl teisėjų kolegija vertina, kad apelianto argumentai, jog būtent paminėtais mokėjimais jis grąžino ieškovei ginčijamais sandoriais gautas pinigines lėšas, atspindi tik jo pasirinktą byloje gynybinę poziciją.

Dėl apelianto argumentų, dėl privalėjimo atlikti ginčo mokėjimus. Privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad tai, jog apeliantas gavęs lėšas atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, nelaikytina aplinkybe, patvirtinančia, kad ginčijamus sandorius ieškovė privalėjo sudaryti. Kaip jau minėta pirmiau, apeliantui išmokant pinigines lėšas, jis nebuvo įpareigotas atsiskaityti su ieškovės kreditoriais, nes pinigai jam buvo išmokėti kaip paskolos grąžinimas. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas teikė paskolas ieškovei (I t., b. l. 85–92 ). Iš apelianto ieškovei suteiktų paskolų žurnalo matyti, kad bendra nuo 2008 m. kovo 31 d. iki 2014 m. liepos 25 d. apelianto ieškovei suteiktų paskolų suma sudarė 2 735 500 Lt (I t., b. l. 63–66). Pagal šias sutartis terminas grąžinti paskolą nebuvo apibrėžtas. Kadangi ieškovės prievolės grąžinti skolintas lėšas apeliantui terminas nebuvo apibrėžtas, o apeliantas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškė ieškovei reikalavimą susigrąžinti pinigus per trisdešimt dienų (CK 6.873 straipsnio 2 dalis), teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovė 2013 m. lapkričio 12 d. grąžinti 27 000 Lt pinigines lėšas, 2014 m. birželio 6 d. grąžinti 35 400 Lt pinigines lėšas neprivalėjo. Todėl konstatuojama, kad aptariamu atveju nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo ar pan., kas būtų įpareigojęs šalis sudaryti ginčijamus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004, 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijami sandoriai, kurių sudaryti ieškovė neprivalėjo, prisidėjo prie jos turtinės padėties bloginimo, lėmusio ieškovės kreditorių interesų pažeidimą, o juos sudarant šalys buvo nesąžiningos. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek ir taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas ieškovės vadovu, taip pat ir akcininku, buvo laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. spalio 2 d. Taigi, ginčijami sandoriai sudaryti tarp juridinio asmens (ieškovės) ir fizinio asmens (atsakovo), kuris sandorio sudarymo metu buvo minėto juridinio asmens ir akcininku ir vadovu, todėl jo nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 3 punktas). Be to, apeliantas, būdamas ieškovės vadovu, neabejotinai žinojo, kad ginčijamais sandoriais jis pažeidžia kitų skolininko kreditorių teises, kuomet jų sudarymo metu ieškovė jau buvo nemoki, o, netrukus po antrojo 2014 m. birželio 6 d. sandorio (praėjus 38 dienoms), ieškovei buvo iškelta bankroto byla (I t., b. l. 10–12).

Dėl restitucijos taikymo

Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendęs, kad ieškovė įrodė visas CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas sąlygas sandoriams nuginčyti ir 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2014 m. birželio 6 d. piniginių lėšų išmokėjimus atsakovui pripažinęs negaliojančiais, pagrįstai pritaikė restituciją ir priteisė apeliantui 18 072,29 Eur sumą grąžinti ieškovei (CK 6.66 straipsnio 4 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis). Apeliantas nurodo, kad nėra pagrindo taikyti restitucijos, nes jis jau yra grąžinęs prašomas priteisti sumas (2014 m. birželio 25 d. – 6 000 Lt, 2014 m. liepos 11 d. – 30 000 Lt, 2014 m. liepos 25 d. – 37 000 Lt, iš viso 73 000 Lt sumą). Dėl šių argumentų nepagrįstumo jau pasisakyta. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį, restitucija taikoma tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimams pašalinti. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi patvirtinti ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie yra gerokai didesnės apimties, nei taikyta restitucija (1 t., b.l. 135-136). Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Dėl to teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovės bankrutuojančios įmonės prašomą taikyti restitucijos būdą - restituciją ginčijamų sandorių apimtimi, kad sugrąžinus šias pinigines lėšas, visų kreditorių reikalavimai būtų tenkinami laikantis Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje numatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos.

Dėl sandorių, kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, negaliojimo

Nagrinėjamu atveju bankrutavusios įmonės administratorė, atstovaudama kreditorių interesams, ginčija įmonės 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2014 m. birželio 6 d. sudarytus sandorius, taip pat kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas sprendė, kad mokėjimų atlikimo metu apeliantas turėjo kitų kreditorių, kurių reikalavimai pagal vykdomuosius dokumentus buvo aukštesnės eilės ir šiai dienai su jais nėra atsiskaityta, todėl mokėjimai atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, su kuo apeliantas nesutinka.

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatytą sandorių negaliojimo pagrindą galima taikyti nustačius tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, jog atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

Nagrinėjamu atveju analizuoti bylos duomenys patvirtina, kad 2013 m. lapkričio 13 d. ginčijamo mokėjimo atlikimo metu ieškovė turėjo kreditorių, kurių reikalavimai nebuvo tenkinami, nors reikalavimo teisės atsirado žymiai anksčiau (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis), be to, 2014 m. birželio 6 d. mokėjimo atlikimo metu ieškovė buvo skolinga ir įmonės darbuotojams, o Turto areštų registro duomenys (I t., 17–34) patvirtina, kad buvo taikomi turto areštai ir buvo užvestos vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo VSDFV. Atsižvelgiant į tai, prieš atsiskaitant su apeliantu, ieškovė turėjo apmokėti būtent šių kreditorių reikalavimus (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai). Kaip nustatyta, ginčijami mokėjimai iš esmės nebuvo pradelsti, nes net nebuvo suėjęs terminas ieškovei įvykdyti prievolę apeliantui. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad nustatyta mokėjimų eiliškumo tvarka aptariamu atveju buvo pažeista. Kadangi egzistuoja visos actio Pauliana tenkinimui būtinos sąlygos, tai ginčijami mokėjimai pagrįstai pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 6.66 straipsnis). O tai reiškia, kad tiek ieškovo reikalavimas, tiek apelianto atsikirtimai, be kita ko, nurodyti ir jo apeliaciniame skunde, dėl aptariamo sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.80 ir 6.930¹ straipsniai) pripažintini pertekliniais. Nustačius, kad mokėjimai buvo atlikti negaliojančių sandorių pagrindu, nėra būtinas atskiras jų (ne) teisėtumo vertinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-526-330/2015).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame teisme, sudaro 4,06 Eur, tai jos iš pralaimėjusio bylą apelianto priteisiamos valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto A. P. 4,06 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).