Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, subendrintos apėmimo būdu ir R. P. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui – sugyventinei L. J., o būtent: 2015 m. birželio 21 d., apie 22.40 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tyčia rankomis suėmė L. J. už kaklo ir taip ją smaugė, sukeldamas nukentėjusiajai L. J. fizinį skausmą.

Be to, jis nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmogų ir sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, o būtent: 2015 m. birželio 21 d., apie 22.40 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, laikydamas rankoje bulvių skustuvą L. J. žodžiu pagrasino, kad ją papjaus, apipils sieros rūgštimi, išbadys akis, tai nukentėjusiajai L. J. sukėlė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

Remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Vertinant konkrečių asmenų santykių turinį ir sprendžiant dėl šeimos santykių fakto, svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, sugyventinių santykiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-6/2012, 2K-487/2013, 2K-525/2013).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji L. J. parodė, kad iki įvykio kartu su R. P. gyveno du mėnesius, vedė bendrą ūkį, ji dirbo, o R. P. ieškojosi darbo. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad L. J. yra jo sugyventinė, jie kartu gyvena apie 3 mėnesius, veda bendrą ūkį (39–40 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. J. nurodė, kad R. P. yra jos sugyventinis, jie kartu gyvena apie 1,5 mėnesio, kartu veda bendrą ūkį (17, 18–20 b. l.). Taigi byloje nustatyta, kad nukentėjusioji L. J. su R. P. kartu gyveno labai trumpai – tik apie tris mėnesius. Antra, nors nukentėjusioji ir nuteistasis nurodė, kad jie vedė bendrą ūkį, tačiau, kaip matyti iš anksčiau nurodytų duomenų, iki įvykio dirbo tik nukentėjusioji, o nuteistasis ieškojosi darbo. Vadinasi, nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo susiformavę tvirti santykiai, kurie būdingi šeimos nariams. Taigi išdėstyti bylos faktai rodo, kad tarp L. J. ir R. P. susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip nuolatiniai, pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), tvirtu emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius todėl ir savo turiniu nepanašūs į santykius tarp šeimos narių. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką vien formalaus gyvenimo kartu faktas, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą, negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-6/2012, 2K-525/2013).

Atsižvelgdama į aptartų bylos faktinių aplinkybių, susijusių su kartu gyvenusių L. J. ir R. P. santykių turiniu, visumą, šeimos nario sampratos aiškinimą teismų praktikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji L. J. jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo nuteistojo R. P. šeimos narys, todėl pirmosios instancijos teismas, nuteistojo R. P. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.), ir R. P. veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir šio kaltinimo šalintina aplinkybė, kad nukentėjusioji buvo nuteistojo sugyventinė.

Kadangi nuteistojo R. P. veika iš BK 140 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į BK 140 straipsnio 1 dalį, sprendžiamas klausimas ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo skirtinos bausmės nuteistajam. Skiriant bausmę už šią nusikalstamą veiką, atsižvelgtina, kad R. P. šią nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą, pagal BK 27 straipsnį – recidyvistas, administracine tvarka nebaustas, šiuo metu dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, kad nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams (BK 60 str. 1 d. 9 p.), bei veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.) ir viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų.

Įvertinus prieš tai nurodytas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, R. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skirtina jo padarytos nusikalstamos veikos straipsnio sankcijose numatyta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas, kurios dydis nustatytinas artimas sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje yra galimas ir BK 75 straipsnio taikymas. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo diskrecija, todėl visais atvejais vertinamas kaip teismo teisė, o ne pareiga. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, tokį savo sprendimą teismas privalo motyvuoti.

Konkrečios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis R. P. įvykdė dvi nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas (BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d.). Taip pat byloje esantys duomenys tvirtina ir tai, kad šias nusikalstamas veikas apeliantas įvykdė būdamas ne kartą teistas, teistumui neišnykus, pagal BK 27 straipsnį – recidyvistas, nusikalto praėjus daugiau nei trims mėnesiams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo už sunkų sveikatos sutrikdymą, bei yra nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybės. Tačiau byloje yra ir teigiamai nuteistąjį R. P. charakterizuojančių duomenų. Nuo 2015 m. liepos 11 d. R. P. dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (116 b. l.), savo kaltę pripažino ir gailėjosi nusikaltęs, tai buvo pripažinta jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, administracine tvarka nebaustas. Be to, sprendžiant klausimą dėl galimumo atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, negalima neatsižvelgti ir į nuteistojo padarytų nusikalstamų pavojingumą, o būtent, kad dėl nuteistojo pavartoto fizinio smurto ir grasinimų, nukentėjusiosios fizinei sveikatai pasekmių sukelta nebuvo – nusikaltimų metu jai nebuvo padaryti jokie sužalojimai, o tik sukeltas fizinis skausmas; nukentėjusioji nė karto nesikreipė dėl pagalbos į medikus dėl padarytų sužalojimų; nuteistojo smurtavimas nebuvo išankstinis, priešingai – jis buvo sąlygotas kivirčo dėl nuteistojo vartojamo alkoholio, o būdamas blaivus nuteistais fizinio smurto nenaudojo. Kartu vertinant tai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas apeliantui galimas ir be realaus laisvės atėmimo, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji L. J. po jos atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų atleido nuteistajam, ji jam neturi jokių priekaištų, jie susitaikė ir dabar gyvena kartu. Taip pat, kaip parodė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji, R. P. jai yra labai geras, jis rūpinasi namais, jos vaikais, nebevartoja alkoholio, kiekvieną dieną ją palydi į darbą, pasitinka iš darbo, bendrauja su jos vaikais, o vaikai jį vadina tėčiu, ir, jei R. P. pasodins į kalėjimą, jis nebegalės jiems padėti.

Būtent šie duomenys, susiję su nuteistojo padarytais nusikaltimais, jų pavojingumu, pobūdžiu, nuteistojo elgesiu iki nusikaltimų padarymo, nusikaltimų darymo metu ir po nusikaltimų, leidžia susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad nuteistasis R. P. visiškai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, tinkamai įvertino šiuos veiksmus, dėl jų gailisi, todėl teisėjų kolegija vertina, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali nutraukti nuteistojo socialinius ryšius su dabartine drauge – nukentėjusiąja, jos vaikais, bei apelianto siekį ir stengimąsi gyventi pilnavertį ir teisingą gyvenimą.

Todėl kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad tokį asmenį būtina izoliuoti nuo visuomenės tam, kad būtų įgyvendinta būtinybė sulaikyti jį nuo nusikaltimų darymo ateityje, nubausti ir šiuo būdu užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina tai, jog bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnyje, – ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl teismo pareiga paskirti teisingą bausmę, kuria būtų kuo mažesnėmis žmogiškosiomis sąnaudomis pasiekti jos tikslai, ir būtų realizuota valstybės baudžiamoji politika. Teismo vertinimu, bausmės tikslai gali būti pasiekti ne tiek jos griežtumu, kiek neišvengiamumu.

Atsižvelgdama į paminėtų aplinkybių visetą, kolegija daro išvadą, kad teisingumo principas bus įgyvendintas ir bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam maksimaliam laikotarpiui atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, ir skiriant jam BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 6, 10 punktuose numatytas pareigas – tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 332 straipsniu,

nusprendė:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti:

R. P. veiką, kvalifikuotą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį, ir skirti jam laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu R. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirtą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams – bausmių apėmimo būdu subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį paskirta bausme – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinę subendrintą bausmę R. P. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 10 punktais, R. P. paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.